A. Butkevičius: Ši krizė yra Europos išdavystė (5)

Audrius Butkevičius | ELTA, G. Savickio nuotr.

Audrius Butkevičius | ELTA, G. Savickio nuotr.

Svarbiausius šios savaitės pasaulio politikos įvykius ir reikšmingiausias tendencijas specialiai „Respublikai“ komentuoja Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, politikos apžvalgininkas Audrius Butkevičius.

– Karas Sirijoje kol kas neatneša jokių apčiuopiamų rezultatų. Maža to, pranešama, kad beveik tris kartus išaugo užsienio kovotojų, pasiryžusių kautis už „Islamo valstybę“, srautas į tą šalį, – iš Vakarų Europos, iš Rusijos, iš aplinkinių arabų šalių… Ko tikėtis toliau?

– Įvertinkime žinomais skaičiais. Iš Europos kraštų, įskaitant Rusiją ir Kaukazą, IS kovotojai yra gavę daugiau negu 30 tūkstančių žmonių. Tai yra 30 tūkstančių ideologiškai motyvuotų žmonių, nes kalbėti apie ypač didelį finansinį motyvavimą čia nereikėtų… Tai yra pakankamai rimta jėga. Jeigu šie žmonės bus naudojami įvairioms netradicinio karo formoms (nesvarbu, kaip jas vadintume), kurių tikslas būtų sukelti refleksinį atsaką, tai išprovokuos tik naujus tokių kovotojų srautus. Jeigu teroristinis aktas arba puolimas prognozuojamai iš JAV pusės sukelia tiesioginę ataką į konkrečias vietas, tai tokios atakos metu paprastai žūva civiliai asmenys. Juk šiuolaikinėmis technologijomis taikomasi ne į konkretų asmenį, o į mobilųjį telefoną ar IP adresą nepaisant to, kad tuo metu šios priemonės gali būti ne teroristo rankose. Taigi kiekvienas toks civilių asmenų nužudymas kelis kartus padidina kovotojų skaičių. Reikia prisiminti mūsų įvykius prie televizijos bokšto sausio 13-ąją, kad suprastume, ką jaučia tas arabų kovotojas po to, kai priešininkas ant jo artimųjų užvažiuoja šarvuota technika…

Žmonių, pasiruošusių kovoti iki paskutinio, kai priešininkas naudoja tokias pajėgas, gausėja tiesiog geometrine progresija. Tai yra nepriimtina ypač tiems žmonėms arabų kraštuose, kuriems teisinga mirtis yra svarbesnė už gyvenimą. Akivaizdu, kad nei rusai, nei amerikiečiai, nei dar kas nors ten jokių rezultatų nepasiekė, o tik yra pilama alyva į ugnį, plečiant IS kovotojų pajėgas. Verta net prognozuoti, kad tam tikru mastu šis džihadistinis aktyvumas persimes ir į Turkiją.

– Tuomet ką reikia daryti? Kaip su ta koše tvarkytis? Gal reikia viską palikti savieigai – tegul ten jie visi persipjauna, vis tiek kas nors vienas nugalės?

– Palikti dabar nėra įmanoma. Bet nuo priešistorinių laikų žinomas vienas veiksmingas metodas – statyti ten savo valdytoją ir užmerkti akis į tai, kaip žiauriai jis dorosis su savo priešininkais. Kitaip tariant, žmogėdra, net tiesiogine šio žodžio prasme (juk žinome, kad ne vienoje Afrikos valstybėlių iš tikrųjų vadovavo žmogėdros), yra kur kas geriau nei dabartinis chaosas. Savas žmogėdra tikrai nėra blogiausias variantas, nes galų gale aukų skaičius vis viena bus mažesnis negu dabar, kai bombarduojama dykuma su visais vietos gyventojais.

– Kitą savaitę prasideda ES viršūnių susitikimas, o jau šiandien kalbama, kad ten Italija prašys panaikinti visas ekonomines sankcijas Rusijai. Matyt, V. Putinas turi advokatų ne tik Italijoje?

– Italija kol kas pareikalavo, kad šis klausimas būtų svarstomas bendrame užsienio reikalų ministrų forume. Mes turime aiškiai ant rusų propagandos malūno pilančius vandenį italus, iš dalies prancūzus ar vengrus. Viskas stoja į savo vietas: tai V.Putino įtakoje esančių lyderių klausimas, nes jis gerokai pažaidė su neva nacionalinius interesus ginančiomis partijomis šiose valstybėse. Kai kur tai išlindo labiau, kai kur – mažiau. Iš esmės čia nieko bloga nematau, nes nieko nėra blogiau už dviveidiškumą bei negebėjimą patiems sau įsivardyti, ko galima tikėtis toliau.

Atsakymas labai paprastas: niekas nepaneigė Krymo okupacijos. Čia galima būtų paklausti, ar vargšai italai yra pasiruošę pripažinti savo Veneto regiono atsiskyrimą nuo Italijos? O ten vietos žmonės bei politikai apie tai kalba atviru tekstu, be to, tokių separatistinių precedentų Europoje yra gausybė. Situacija aplink Milaną ar Venete yra tokia, kad ten jau dabar yra pakankamas pagrindas organizuoti šių regionų atsiskyrimą nuo centrinės Italijos. Jeigu atsiras, kas tai finansuos, vadinasi, vėl turėsime „laisvuosius miestus“, kaip Makiavelio laikais. Ar italai yra pasiruošę priimti tokią situaciją? Jeigu nėra pasiruošę, tuomet jiems belieka užsičiaupti ir nedrįsti nė prasižioti apie tai, kad V. Putinas turėjo teisę okupuoti Krymą be jokios bausmės.

– Pakalbėkime apie juokingesnius reikalus. Šią savaitę metų žmogumi paskelbta Angela Merkel, antrą vietą užėmė „Islamo valstybės“ šefas Abu Bakras al-Bagdadis, o trečią – linksmiausias kandidatas į JAV prezidentus Donaldas Trampas (Donald Trump). Kaip vertinate visą šią kompaniją?

– Tai rodo, koks baisus balaganas yra visuomenės galvose, koks prioritetų neturėjimas ir kokia vyrauja vertybių krizė. Visur esantis internetas ir televizija pavertė pasaulinius kovos veiksmus spektakliu, kurį dabar gali stebėti visi. Štai dėl to žmogus, viešai pjaustantis galvas bei demonstruojantis, kad jis turi jėgos monopolį tam tikroje teritorijoje, tampa žvaigžde ir gali pretenduoti į metų žmogaus titulą.

Jeigu kalbėtume atskirai apie nuopelnus, žinome, kad Angela Merkel vykdė viešųjų ryšių akciją, mėgindama stimuliuoti Nobelio premijos teikimo komitetą skirti jai Taikos premiją, – juk visas cirkas su migrantais prasidėjo kaip tik Nobelio premijų skirstymo išvakarėse, prieš pat to komiteto posėdžius. Tam tikrą rezultatą ji vis dėlto pasiekė – ji eilinį kartą pademonstravo save liberaliajai visuomenei, o nemaža dalis žmonių tokiu būdu į tai sureagavo. Bet aš manyčiau, kad čia daugiau buvo įvertinta ne jos pozicija pabėgėlių atžvilgiu, o jos, kaip galios žmogaus, galinčio primesti visai Europai savo valią, savybės. T.y. kaip nuopelnas čia buvo įvertintas ne A.Merkel noras priimti pabėgėlius, o ji pati, kaip galinga tetulė, kuri gali visiems nurodyti, kaip jie turi elgtis…

Kad šis principas yra pagrindinis vertinant metų žmogų, rodo ir antroji pozicija – pono al-Bagdadžio įvertinimas. Savo teritorijose jis yra gyvenimo ir mirties viešpats, jis yra jėgos žmogus, kuris privertė šokti visas Europos vyriausybes, primetė joms įvairiausias krizes, baimes, todėl jį ir vertina taip pat kaip valdžios žmogų. Štai čia ir yra didžioji teroristų pergalė, nes teroristai visada taikosi į visuomenės ir valdžios santykį, sėdami nepasitikėjimą valdžia. Štai dabar pademonstruota, kad jie pasiekė savo rezultatą.

Na, o D. Trampas yra lygiai toks pat juokdarys kaip Vladimiras Žirinovskis. Netgi sakyčiau, kad tai yra V. Žirinovskio klonas Jungtinėse Valstijose. Jis kuo puikiausiai eksploatuoja visas šias kvailystes ir net pretenduoja į daugumos pozicijas. Žinoma, jis nieko daugiau negaus. Žinoma, jo pareiškimai, kad negalima įsileisti musulmonų, yra grynas blefas, bet tai sakydamas jis demonstruoja turįs ekstraordinarių priemonių paketą. Jis sako, kad yra pakankamai galingas realizuoti visas savo kalbas. Taigi ir čia vyrauja jėgos komponentas, kuris yra labai svarbus balsuojančiam asmeniui.

– Norvegai šią savaitę paskelbė, kad arabų kraštuose jiems suprantama kalba skleis žinią, kodėl nereikia važiuoti į Norvegiją, – kad ten be galo aukšti reikalavimai, kad skubiai reikia išmokti kalbą, kad deportuos visus tuos, kurie tempsis paskui save šeimas, ir t.t. Gal tai yra racionalių sprendimų Europoje pradžia, pirmiausia skleidžiant aiškią žinią? Kodėl kitos šalys to nedaro, nekalbant jau apie Lietuvą?

– Tai yra elementari krizės valdymo mechanika. Seniausiai žinomi vadovėliniai dalykai – iš pradžių tu turi dirbti su informacija. Valdant krizes žmogus, kuris dirbs su medijomis ir vadinamosiomis taikinio auditorijomis, yra pagrindinis veikėjas. Kodėl to nedaro kiti? Todėl, kad tokio pobūdžio krizė kaip tik buvo planuota bei reikalinga. Bandymas sunaikinti nacionalines valstybes bei jų pasipriešinimą ir tokiu būdu paversti Europą vienalyte pilka mase su rausvu atspalviu yra vienas iš šios krizės tikslų.

Europiečiai ištisus šimtmečius laikė paėmę už gerklės Šiaurės Afriką ir kuo puikiausiai valdė visus tuos srautus, o dabar staiga nesugeba išspręsti elementaraus klausimo? 20 metų praėjo po geležinės uždangos griūties, visi tie senieji vilkai dar gyvi, visi specialistai žinomi – tai čia yra sprendimų klausimas, o jeigu tie sprendimai nepriimami, vadinasi, tokia situacija tenkina pagrindinius ES strategus. Mes esame išduodami, o tai daro žmonės, kurie pasiskelbė ES vadovais. Tai situacija, kai kraštutinieji kairieji, liberalai ir nacionalistai susitinka viename taške, nes visiems jiems krizė tampa naudinga ir gyvybiškai reikalinga.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“

Kategorijos: Akiračiai, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .

5 komentarai

  1. vabalas:

    “teroristai visada taikosi į visuomenės ir valdžios santykį, sėdami nepasitikėjimą valdžia.”
    Ooo, čia giliai kabina šitas dėdulė. Netrukus visi aktyvistai, visi teisybės ieškotojai ir valdžios kritikuotojai bus paskelbti teroristais.

    Ir apskritai, aš pasibaisėjau ką siūlo šitas veikėjas.

    • lietuvis:

      nu jo,šitas dėdulė vis dar bando kabintis į valdžią, nepatenkintas, kad jį nustūmė nuo lovio. Prisiminkime, kaip jis ėmė dergti Tatą, kuris jo ministro kadencijos nepratęsė, tada AB (tik nemaišykim inicialų su premjero) išvažiavo kažkur į Gruziją neva konsultuoti saugumo klausimais, tai va, turiume keletą tokių su valdžios kompleksiukais veikėjų, kurie Lietuvą nori “pakelti” iškart iki Šveicarijos lygio (pavardžių neminėsime)…

  2. Juozas:

    Tai kad pats Audrys formuluoja kaip koks Žirinovskis:

    “žmogėdra, net tiesiogine šio žodžio prasme (juk žinome, kad ne vienoje Afrikos valstybėlių iš tikrųjų vadovavo žmogėdros), yra kur kas geriau nei dabartinis chaosas. “

  3. Bartas:

    A. Butkevičius papasakojo tai , ką mes seniai žinom.

  4. na man patiko, kad bet koks žmogėdra geriau, nei dabartinis chaosas. Tik kylaklausimas, kam tada reikėjo nuversti ir nužudyti Huseiną, Kadafį?.. Išeitų, kad šitas chaosas – tiesioginis Vakarų šalių, pirmiausia JAV, veiklos produktas. O dėl Krymo… o dėl Kosovo?… Puikiai žinome, kad “apsisprendimo” klausimas yra dvigubų standartų klausimas, tad ne čia esmė, matyt. Esmė – geopolitikoje, t.y. klausimą reikėtų kelti, kam būtų panaudotas, kieno karinės bazės būtų Kryme, jei jis nebūtų okupuotas Rusijos? Ir kaip elgtųsi JAV, jei jos panosėje (na, tarkime, Grenadoje) iškiltų grėsmė, kad ten, dėl vietinės vyriausybės norų, ar įvykus revoliucijai, atsiras, na, tarkime, Kinijos karinė bazė?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *