Č. Iškauskas. Ar gruodžio 11-osios aktas svarbesnis už Vasario 16-osios?

Tačiau vėlgi persikelkime kone šimtmečiu atgal – į 1917-ųjų gruodį, kuris, pasirodo, Lietuvos valstybingumo atgimimui buvo nemažiau svarbus negu iššlovinta Vasario 16-oji ar nūdienė Kovo 11-oji. Gerokai anksčiau, gruodžio 11 dieną, likus dviems mėnesiams iki Lietuvos Nepriklausomybės akto, Lietuvos Taryba paskelbė Lietuvos valstybės atkūrimo Deklaraciją.

Kad suprastume skirtumus tarp šių dviejų dokumentų, reikia priminti to meto situaciją. Dar Pirmajam pasauliniam karui nesibaigus, į Lietuvos teritoriją pretendavo bent trys valstybės: kaizerinė Vokietija dar nebuvo išstumta iš vakarinių Rusijos imperijos pakraščių (Brest Litovsko taika bus pasirašyta tik 1918 m. kovo 3 d.), o jau 1916 m. lapkričio 5 d. Vokietija su Austrija ir Vengrija paskelbė, jog Lenkijos valstybė yra atkuriama iš Rusijai priklausiusių žemių, suprask – ir iš Lietuvos. Lietuvių veikėjai 1917 m. liepos mėn. kreipėsi į Vokietijos kanclerį ir iškėlė Lietuvos nepriklausomybės reikalavimą. Vokietijos okupacinė valdžia, blogėjant padėčiai karo frontuose, mėgino prikalbinti lietuvius, kad jie savo noru sutiktų prisijungti prie Vokietijos. Diskusijos nusitęsė iki rugsėjo 18-22 d. surengtos Vilniaus konferencijos.

Bet ji ginčų neužčiaupė. Konferencija tik sutiko pareikšti, kad, jeigu Vokietija pripažins Lietuvos valstybę ir pritars jos reikalavimams bei sąlygoms, tai Lietuva, „nepakenkdama savarankiškai savo plėtotei, galės užmegzti su ja tam tikrus, dar nustatytinus santykius“. Konferencijos delegatai iš 20 asmenų išsirinko vykdomąjį organą – Lietuvos Tarybą. Ji turėjo įgyvendinti konferencijos nutarimus. Tarybos pirmininku buvo išrinktas dar Peterburge Tautos pažangos partijai vadovavęs Antanas Smetona, kuris rėmė Vokietijos globos idėją, tačiau netrukus, neatsispyręs kairiųjų spaudimui, turėjo atsistatydinti. Maždaug po pusantrų metų jis taps pirmuoju valstybės prezidentu.

Taigi, Lietuvą stipriai veikė ir 1917 m. vasario revoliucinis pakilimas, ir bolševikų stiprėjimas Rusijoje. Ji jautė, kad Vokietija netrukus patirs krachą, todėl Lietuvos Taryboje suaktyvėjo socialdemokratai, iš kurių keturi – du socialdemokratai ir du demokratai – paskui iš jos pasitraukė. Taryba mėgino išsaugoti neutralumą ir net vengė žodžių „nepriklausomybė“ ar „Lietuvos valstybė“. Tarybų Rusija ir Vokietija (jose tęsėsi revoliucinė suirutė) pradėjo taikos derybas, bet kiekviena stengėsi Lietuvą išlaikyti savo kontrolėje, nieko jai nežadėdama.

Pagaliau Lietuvos Taryba linko prie Vokietijos dominavimo, nes spalio 24-ąją (lapkričio 7-ąją) Rusijoje įvykęs bolševikinis perversmas didžiąją dalį Tarybos narių atbaidė nuo bolševikinių idėjų. Štai tada ir atsirado sumanymas kuo greičiau skelbti Lietuvą nepriklausoma valstybe.

Gruodžio 11-osios aktas sukėlė ne tik kairiųjų pasipiktinimą. Jame numatyta glaudi Lietuvos ir Vokietijos sąjunga paskatino gyventojų nerimą, nes vokiškoji okupacija nebuvo geresnė negu carinė. Žmonės jų nekentė ne tik dėl rekvizijų – priverstinių atlygintinų turto paėmimų, pyliavų – javų duoklės, kitų mokesčių, bet ir dėl to, kad vokiečių žandarai ir jų valdžios atstovai su vietos žmonėmis elgėsi labai išdidžiai ir net paniekinamai.

Nors valstybingumas buvo paskelbtas, populiarumą praradusi Lietuvos Taryba svarstė kitus valstybės ateities projektus. Iš esmės jų buvo trys: vėl atkurti Lietuvos ir Lenkijos karalystę, sudaryti uniją su Vokietija ir paskelbti autonomiją Rusijos sudėtyje. Įvykiai Europoje vystėsi taip greitai, kad nė vienas iš šių projektų ėmė netikti. Tad jau sausio 8 d. pasirodė naujo Nepriklausomybės akto projektas, kuris nepakartojo tik pirmojo gruodžio 11 d. Deklaracijos punkto: Lietuva siejama amžinaisiais ryšiais su Vokietija. Be to jame numatyta rinkti Steigiamąjį Seimą.

Dar po mėnesio, vasario 16-ąją, tautos patriarchas Jonas Basanavičius visus Lietuvos Tarybos narius surinko į Vilnių, Didžiosios g. 30 name. Čia buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas, kurio originalo nerasta iki šių dienų. Vokietijos imperatorius Vilhelmas II kovo 23 d., priėmęs Lietuvos Tarybos delegaciją, pasirašė Lietuvos pripažinimo aktą gruodžio 11 d. Deklaracijos pagrindu.

Tačiau šis pripažinimas nepakeitė okupacinio režimo, nesumažino jo įtakos, gal tik atitolino bolševikų ir lenkų viltis susigražinti prarastas žemes. O Vokietija toliau puoselėjo planus Lietuvą sujungti su Prūsija ar Saksonija. O kai 1918 m. liepos pradžioje Lietuvos Taryba pasivadino Lietuvos Valstybės Taryba, Vokietija darė viską, kad ji netaptų savarankišku valstybės organu.

Norėdama išgelbėti Lietuvos valstybę, Taryba palinko į tragikomiškas paieškas. Ji nusprendė ieškoti ryšių su maža katalikiška Viurtembergo valstybėle – viena stabiliausių ir labiausiai klestinčių Vokietijos žemių, kviesdama kunigaikštį Vilhelmą fon Urachą tapti Lietuvos karaliumi Mindaugu II. Taip Taryba siekė išvengti Lietuvos prijungimo prie Vokietijos. Liepos 13 d. Lietuvos Valstybės Taryba išrinko Urachą Lietuvos karaliumi. Dalis Tarybos narių karaliaus išrinkimą pripažino neteisėtu ir pasitraukė iš Tarybos. Tuo tarpu vokiečių vyriausybė nenorėjo pripažinti Uracho, nes tikėjosi Lietuvą sujungti su savo etninėmis žemėmis.

Lietuva karalyste taip ir netapo. Vokietija iki lapkričio visiškai pralaimėjo karą, ten kilo komunistinė revoliucija, šalia Berlyno susikūrė vadinamoji Veimaro respublika, egzistavusi iki 1933 m. Pagal Versalio sutartį Vokietija turėjo mokėti didžiules reparacijas (jos baigtos tik 2010 m. spalio 4 d.), neteko Elzaso ir Lotaringijos, ir apie jokius Lietuvos prisijungimus jau niekas nebekalbėjo. Nauji bandymai prisikalbinti šią Baltijos šalį buvo padaryti tik A. Hitleriui atėjus į valdžią, kai jis Lietuvos prezidento poste rado tą patį tautininką A. Smetoną. Bet tai jau kita istorija, nors ir yra senosios tęsinys.

Taigi, gruodžio 11-osios Deklaracija buvo tarsi pamatas, ant kurio buvo renčiamas Nepriklausomybės akto rentinys. Paprastai labai svarbu parengti pirminį dokumentą, kuris paskui redaguojamas, papildomas, taisomas, kol tampa esminiu aktu. Galų gale ar ne jis lėmė ne tik Vasario 16-osios aktą, bet ir Kovo 11-osios – moderniųjų laikų atkurtos Lietuvos nepriklausomybės aktą, kurio 25-metį netrukus pažymėsime?

Ir dar štai kas – simbolinis mėnesių sutapimas – krinta į akis: Lietuvos (Lituae arba Litua) vardas pirmą kartą paminėtas Kvedlinburgo analų 1009 m. kovo 9 d. įraše apie šv. Brunono žūtį. Tų pačių žinių pateikia (tik neminėdamas Lietuvos vardo) Titmaras Mezeburgietis, datavęs įrašą 1009 m. vasario 14 d. Pastaroji data patikimesnė, teigia mokslininkai, nes Titmaras buvo Brunono giminaitis ir bendramokslis, bendravo su jo tėvu ir greičiausiai būtent jis parašė neišlikusią „Brunono darbų knygą“. Atrodo, kad 1917 m. gruodis svariai papildo šiuos svarbius mėnesius.