S. Poderis. Karališkosios insignijos Vilniaus katedroje: nuo atradimo 1931 m. iki slėpimo 1939 m. (1)

7 pav. Karališkosios insignijos Vilniaus katedroje, 1932 m. Nuotr. iš autoriaus asmeninio archyvo

Karališkosios insignijos Vilniaus katedroje, 1932 m. Nuotr. iš autoriaus asmeninio archyvo

1931 m. ypač įsimintini Lietuvos ir Lenkijos istorijai. Tais metais įvyko vienas iš svarbiausių XX a. istorinių atradimų. Po tų metų pavasario potvynio nukentėjusioje nuo vandens Vilniaus katedroje buvo surasta „karalių“ kripta, kurioje oficialiais duomenimis neišplėšti per karus nuo XVII a. vidurio ilsėjosi Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir Lenkijos karalių Aleksandro Jogailaičio, abiejų Žygimanto Augusto žmonų Barboros Radvilaitės ir Elžbietos Habsburgaitės palaikai [1]. Neoficialiais duomenimis greta karalių, šioje kriptoje, buvo atrasti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo ir jo pirmosios žmonos kunigaikštienės Onos palaikai [2]. Šiandien trijų 1931 m. kriptoje atrastų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir Lenkijos karalių palaikai ilsisi po „Šv. Kazimiero“ koplyčia tarpukariu įrengtame mauzoliejuje. Visos kriptoje rastos karališkosios insignijos oficialiai laikomos „dingusiomis be žinios“. Šio straipsnio tikslas skaitytojus supažindinti su atrastų insignijų istorija bei paskutiniaisiais metais gautais naujais duomenimis, nusakančiais dalies šių vertybių slėpimo istoriją.

Atradimas

Karalių palaikus su insignijomis 1931 m. rugsėjo 22 d. atrado du Katedros gelbėjimo komiteto (toliau KGK [3]) nariai – Kazimieras Vilkus ir Jonas Pekša. Vėlesniuose prisiminimuose Kazimieras Vilkus taip nupasakojo kriptos atradimo momentą:

Koridoriaus skliauto viršuje padidinome angą, kad būtų galima patekti į vidų. Aš įlindau pirmas, po to atsigręžiau, žibintuvėliu apšviesdamas įėjimą J. Pekšai. Koridoriukas buvo siauras, eidamas priekyje apšviečiau grindis, ir atsidūrėme nedidelėje, apie 3 x 4 dydžio, kriptoje. Prieš mūsų akis atsiskleidė neįprastas vaizdas; priešais įėjimą dumble ir griuvenose žibintuvėlio šviesoje pastebėjome kažkokį daiktą, prisiartinęs prie jo kreipiausi į Pekšą: „Pone, pažvelkite, čia guli kažkoks šalmas.“ Pasilenkiau ir pamačiau, kad tai ne šalmas, o žmogaus kaukolė su karūna. Pasukau šviesą į dešinę – kriptos kampe ant išsikišusio akmens gulėjo karūna. Sujaudintas nekasdienio įvykio, šiek tiek prislopintu balsu šūktelėjau: „Karūna“. Tokio netikėto atradimo buvome smarkiai sukrėsti. Slinkdami palei sieną, kurioje buvo anga, neidami gilyn į kriptą, prisiartinome prie karūnos. Apšvietėme ją žibintuvėliu iš arti, ji gulėjo ant pomirtinės lentelės, o ant jos – aukso grandinėlė. Mano kolega paėmė į rankas grandinėlę, pakėlęs apžiūrėjo ir atsargiai padėjo atgal. Apsigręžėme išeiti, dar sykį pažvelgėme į kriptos vidų: priešais angą, iš dalies panirusi į dugną, po plytų ir kalkių nuolaužomis gulėjo kaukolė su karūna, šalia buvo išmėtyti pajuodę kaulai. Toliau į dešinę – ant tašų pelenų spalvos perlūžęs luitas, kurio išvaizda priminė karstą. Gale, prie sienos – vėl kaukolė be karūnos, o šalia krūvelė kaulų, ne išmėtytų, o tartum žmogaus rankomis sudėtų į vieną vietą. Visa tai gulėjo dumble, po plytų ir kaulų nuolaužomis. Karstų nebuvo, tik supuvusių lentų ir tašų fragmentai, ant kurių kažkada buvo padėti karstai. Ant kriptos sienų apie 35 cm aukštyje buvo matyti pajuodusių nuosėdų, tai pakilusio vandens pėdsakai.

Pasukome išėjimo link… Atsitokėję nuo pirmo įspūdžio, išėjome iš kriptos, angą pridengėme plokšte. Buvo pirmadienis, 1931 m. rugsėjo 21 d. 8 val. 45 min. [4]

Karališkosios insignijos, rastos prie palaikų, padėjo identifikuoti palaidotus valdovus. Ant pietinės kriptos sienos iškyšulio gulėjo sidabrinė auksuota karūna ir auksinė grandinėlė su medalionu. Šie daiktai buvo sudėti ant sidabrinės lentelės, kurioje lotyniškas užrašas skelbė:

ČIA ILSISI ELŽBIETA, ROMOS, ČEKIJOS IR VENGRIJOS KARALIAUS FERDINANDO DUKTĖ, IMPERATORIAUS KAROLIO V ANŪKĖ, LENKIJOS KARALIAUS IR LIETUVOS DIDŽIOJO KUNIGAIKŠČIO ŽYGIMANTO AUGUSTO BRANGI ŽMONA, GARSI DORYBĖMIS, APDOVANOTA DIDELĖMIS KŪNO IR SIELOS VERTYBĖMIS. MIRĖ BE ĮPĖDINIŲ PO SUNKIOS LIGOS, VISIEMS LABAI LIŪDINT IR VILNIUI GEDINT, SAVO GYVENIMO AŠTUONIOLIKTAIS METAIS IR VIEŠPATAVIMO TREČIAISIAIS, O TAIP PAT 1545 VIEŠPATIES METAIS BIRŽELIO 15 D.

Paaiškėjo, jog tai Lenkijos karalienės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Elžbietos Habsburgaitės – pirmosios Žygimanto Augusto žmonos – pomirtinės insignijos (pav. 1).

1 pav. Elžbietos Habsburgaitės palaikai ir insignijos. Nuotr. iš LVIA f.1135-3-308(1) (fragmentas)

1 pav. Elžbietos Habsburgaitės palaikai ir insignijos. Nuotr. iš LVIA f.1135-3-308(1) (fragmentas)

Kairėje, greta Elžbietos Habsburgaitės palaikų, gulėjo oda apmuštas karstas, o ant jo puošnus tekstilinis kryžius, kurio centre pritvirtinta sidabrinė lentelė su lotynišku užrašu:

KARALIENĖ BARBORA, KURI ŠIUO ANTKAPIU PALAIDOTA, BUVO KARALIAUS AUGUSTO ANTROJI ŽMONA. DAUGELIUI DAUG GERO PADARĖ, PIKTO – NIEKAM; NIEKAS NEGALI PASAKYTI, JOG BUVO JOS ĮŽEISTAS. MIRĖ NEĮMETĖJUSI, BAIGDAMA TREČIĄ DEŠIMTĮ METŲ; LIKIMUI LĖMUS, GUOLIS LIKO ANTRĄKART TUŠČIAS. MIRĖ JAUNA, BET JEIGU JI BŪTŲ IR SENYVA, AUGUSTAS SAKYTŲ, KAD MIRĖ PER ANKSTI. VAINIKUOTA 1550 METŲ GRUODŽIO 7 DIENĄ, MIRĖ 1551 METŲ GEGUŽĖS 8 DIENĄ. [5]

Lentelė skelbė, jog karste guli Lenkijos karalienės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Barboros Radvilaitės palaikai (pav. 2).

2 pav. Barboros Radvilaitės karstas. Nuotr. iš LDM Fi-290

2 pav. Barboros Radvilaitės karstas. Nuotr. iš LDM Fi-290

Arčiau šiaurinės kriptos sienos, per metrą nutolę nuo Barboros Radvilaitės karsto, gulėjo Lenkijos karaliaus, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio palaikai. Ant kaukolės vis dar laikėsi korozijos pažeista sidabrinė auksuota karaliaus karūna. Neradus prie valdovo palaikų lentelės, būtent pagal šią karūną buvo identifikuoti karaliaus palaikai. Karūna karališka, o Aleksandras Jogailaitis – vienintelis Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis – palaidotas Vilniaus katedroje (pav. 3).

3 pav. Aleksandro Jogailaičio palaikai karalių kriptoje. Nuotr. iš LDM Fi: 295

3 pav. Aleksandro Jogailaičio palaikai karalių kriptoje. Nuotr. iš LDM Fi: 295

Karalių palaikus identifikavo Vilniaus vaivadijos konservatorius Stanislovas Lorentzas (Stanisław Lorentz), perskaitęs lotyniškus lentelių užrašus. Jau kitą dieną KGK Vykdomojo komiteto posėdyje S. Lorentzui užklausus, ką reiktų daryti su atrastomis karalių karūnomis, vyskupas R. Jalbžykovskis (Romuald Jałbrzykowski) atsakė – karūnos turi likti Vilniuje [6]. Rugsėjo 23 d. Vilniaus dienraštyje „Słowo“ („Žodis“) pasirodė žinutė, kad antspauduojant karalių kriptą rugsėjo 22 d. ryte buvo surastas Aleksandro Jogailaičio skeptras [7]. Vėliau apie šį skeptrą nebekalbėta [8]. Iškilmingai pagerbus karalių palaikus, žymiam Vilniaus fotografui J. Bulhakui atlikus kriptos fotofiksaciją, dailininkams: F. Ruščicui (Ferdynand Ruszczyc), J. Hopenui (Jerzy Hoppen), K. Kviatkovskiui (Kazimierz Kwiatkowski) ir L. Slendzinskiui (Ludomir Sleńdziński), nupiešus ir nutapius bendrą kriptos vaizdą, karalių palaikai pradėti preparuoti. Pradėta nuo Aleksandro Jogailaičio palaikų. Oficialiais duomenimis prie Aleksandro Jogailaičio dešiniojo šlaunikaulio rastas į tris dalis lūžęs, daugiau nei 1 m ilgio kalavijas, ant kurio buvo išlikę odinių makštų likučiai. Nuėmus nuo kaukolės stipriai apnykusią 6 aukštais fleronais puoštą sidabrinę auksuotą karūną, po kaukole rasti 2 auksiniai žiedai su turkiais, kuriuos, kaip spėta, į karaliaus karstą pagal slavišką paprotį sudėjo jo žmona Elena [9]. Tuo pat metu iš kriptos buvo išneštos Elžbietos Habsburgaitės insignijos – sidabrinė auksuota karūna, puošta dvidešimčia žemų fleronų, taip pat aukso grandinė su 4 cm pločio valdovų rūmų auksakalio Motiejaus Šilingo (Matthias Schilling) sukurtu medalionu, kurį puošė Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto reljefiniai vaizdai ir sidabrinė lentelė su valdovės herbais ir jau minėtu užrašu. Po dviejų dienų, spalio 26 d., preparuojant kalkių dėmę greta Elžbietos Habsburgaitės palaikų buvo rastas auksinis žiedas, puoštas 5 deimantais. Barboros Radvilaitės palaikai, įkalinti sustingusių kalkių luite, baigti preparuoti lapkričio 7 d. Prie karalienės palaikų rastas sidabrinis, apie 40 cm ilgio skeptras, sidabrinis paauksuotas valdžios simbolis – obuolys (gaublys), ant kaklo buvusi auksinė, masyvi pynės formos grandinė. Kairės rankos pirštą puošė juodinimo technika atliktas prabangus auksinis žiedas su trimis brangakmeniais – briliantu, turkiu bei rubinu. Arčiau dešinės rankos kalkių masėje rastas auksinis žiedas su dviem deimantais, ir pynės formos plonas auksinis žiedas [10]. Ant krūtinės gulėjusi prisiūta prie karalienės drabužių [11] ar audinio, kuris dengė visą karalienės kūną ir galvą [12], sidabrinė lentelė su herbais: ereliu, raiteliu ir trimis geriamais ragais – Radvilų herbu. Lentelėje lotyniškas užrašas skelbė:

1551 VIEŠPATIES METAIS ŠVIESIAUSIOJI KUNIGAIKŠTIENĖ BARBORA IŠ DIEVO MALONĖS LENKIJOS KARALIENĖ, LIETUVOS, RUSIJOS, PRŪSIJOS, ŽEMAITIJOS, MOZŪRIJOS IR T. T. DIDŽIOJI KUNIGAIKŠTIENĖ, KILUSI IŠ RADVILŲ GIMINĖS IR NAMŲ, ŠVIESIAUSIOJO KUNIGAIKŠČIO PONO ŽYGIMANTO AUGUSTO IŠ DIEVO MALONĖS LENKIJOS KARALIAUS, LIETUVOS DIDŽIOJO KUNIGAIKŠČIO IR T. T. ANTROJI ŽMONA, SAVO AMŽIAUS 28-AISIAIS NEBAIGTAIS METAIS KROKUVOJE GEGUŽĖS 8 DIENĄ 18 VALANDĄ ANKSTYVOS MIRTIES PAŠAUKTA, ČIA GULI PALAIDOTA.

4 pav. Barboros Radvilaitės palaikai su insignijomis, 1931 m. lapkričio 7 d. Nuotr. iš LVIA f. 1135-3-308(55) (fragmentas)

4 pav. Barboros Radvilaitės palaikai su insignijomis, 1931 m. lapkričio 7 d. Nuotr. iš LVIA f. 1135-3-308(55) (fragmentas)

Po palaikų preparavimo, visos karališkosios insignijos bei kiti papuošalai, rasti kriptoje, buvo pernešti į katedros zakristiją, ir laikyti lobyno patalpoje [13]. 1931 m. pabaigoje KGK norėjo surengti parodą, skirtą karalių palaikų atradimui, kurioje turėjo būti eksponuoti būsimo karališko mauzoliejaus brėžiniai, J. Bulhako fotografijos, karališkosios insignijos, dailės kūriniai, kuriuose užfiksuoti karalių palaikai bei Barboros Radvilaitės palaikų preparavimo momentai [14]. Parodos tais metais, kaip ir 1932 m., taip ir nepavyko surengti [15]. 1932 m. sausio 12 d. [16] karališkosios insignijos buvo nufotografuotos ir sausio 24 d. jų detalias fotografijas pirmą kartą išvydo visuomenė [17] (pav. 5, 6, 7).

5 pav. Aleksandro Jogailaičio kalavijas ir karūna, 1932 m. sausio 12 d. Nuotr. iš LVIA f. 1135-3-308(66)

5 pav. Aleksandro Jogailaičio kalavijas ir karūna, 1932 m. sausio 12 d. Nuotr. iš LVIA f. 1135-3-308(66)

6 pav. Elžbietos Habsburgaitės insignijos, 1932 m. sausio 12 d. Nuotr. iš LVIA f. 1135-3-308(15)

6 pav. Elžbietos Habsburgaitės insignijos, 1932 m. sausio 12 d. Nuotr. iš LVIA f. 1135-3-308(15)

7 pav. Karališkosios insignijos Vilniaus katedroje, 1932 m. Nuotr. iš autoriaus asmeninio archyvo

7 pav. Karališkosios insignijos Vilniaus katedroje, 1932 m. Nuotr. iš autoriaus asmeninio archyvo

1933 m. sausio 18 d. iš Varšuvos į Vilnių atvyko restauratorė Marija Bulhakuvna (Bułhakówna), kuri kartu su kanauninku Cichonskiu ir vaivadijos konservatoriumi dr. S. Lorentzu apsiėmė konservuoti tekstilinį, aukso gijomis siuvinėtą kryžių, dengusį Barboros Radvilaitės karstą. Restauratorė pažadėjo darbą pradėti ir atlikti balandžio mėnesį [18] (pav. 8).

8 pav. Tekstilinis auksu siuvinėtas kryžius, dengęs B. Radvilaitės karstą. Nuotr. LVIA f.1135-3-308(104)

8 pav. Tekstilinis auksu siuvinėtas kryžius, dengęs B. Radvilaitės karstą. Nuotr. LVIA f.1135-3-308(104)

1933 m. rugpjūčio 31 d. Lenkijos karalių ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių palai­kai, perkelti į provizorinius karstus, buvo dar kartą pagerbti senojoje Karalių (dab. Valavičių) koplyčioje įrengtame provizoriniame mauzoliejuje. Ant valdovų karstų gulėjo pagamintos kriptoje atrastų insignijų – karūnų ir kalavijo – kopijos (pav. 9). Šios sovietmečiu paauksuotos karūnų kopijos ir dabar puošia valdovų karstus karališkajame mauzoliejuje, o po 1933 m. rugpjūčio 31 d. konservuotos ir restauruotos Karalių kriptoje atrastos karalių insignijos ir kitos valdovų palaikus puošusios vertybės eksponuotos katedros zakristijos pirmame aukšte specialiai tam sukurtose vitrinose. Zakristijos antrame aukšte iki 1939 m. rudens laikytas Vilniaus katedros lobynas.

9 pav. Karališkieji palaikai provizoriniame mauzoliejuje po 1933 m. rugsėjo 21 d. Nuotr. iš LVIA f. 1135-3-308(28)

9 pav. Karališkieji palaikai provizoriniame mauzoliejuje po 1933 m. rugsėjo 21 d. Nuotr. iš LVIA f. 1135-3-308(28)

Žinios apie katedros lobyno slėpimą

1939 m. rugsėjo 1 d. nacistinei Vokietijai užpuolus Lenkiją, ir prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Vilniaus katedros kapitula, žinodama skaudžią ankstesnių amžių patirtį, tuojau pat pasirūpino didžiausių ir rečiau naudojamų lobyno vertybių saugumu. Apie rugsėjo 9 d. Vilniaus katedros lobyno saugyklos ir kai kurios didžiosios zakristijos vertybės buvo labai paskubomis sukrautos laiptinės sienos nišoje, tarp Goštautų ir Šv. Jono Nepomuko koplyčios. Vertybių sumetimas tiesiog į krūvą, kartais perdengiant jas laikraščiais, liudijo ypatingą kapitulos narių skubėjimą [pav. 10].

10 pav. Katedros lobynas slėptuvėje. Nuotr. iš N. Kitkausko asmeninio archyvo

10 pav. Katedros lobynas slėptuvėje. Nuotr. iš N. Kitkausko asmeninio archyvo

Dėl karo grėsmės ir jo pradžios aplinkybių nuo 1939 m. gegužės iki gruodžio Vilniaus kat­edros kapitula į posėdžius nesirinko. Kaip liudija 1940 m. pradžios posėdžių protokolai, visi svarbiausi su katedra susiję klausimai tuo metu buvo sprendžiami tariantis gana siaurame rate, per pokalbius zakristijoje. Sprendimai dėl kai kurių dalykų priimti net neinformuojant visų kapitulos narių. Tokiu būdu greičiausiai buvo nuspręsta ir dėl nedelstino lobyno paslėpimo. Slaptą vietą galėjo žinoti, matyt, vos trys as­menys. Neabejotina, kad vienas tokių asmenų buvo tuometinis prelatas kustodas Pranciškus Volodzka (Franciszek Wolodzko). Kažin ar apie slėptuvės vietą buvo informuoti netgi ganytojai – arkivyskupai R. Jalbžykovskis ir M. Reinys. Nors katedros lobynas buvo slepia­mas pirmiausia nuo vokiečių, tačiau greičiausiai buvo įtariama, jog ir Sovietų Sąjunga, o gal ir Lietuva neliks konflikto nuošalėje. Būgštavimai netruko pasitvirtinti, nes jau rugsėjo 18 d. Vilnius buvo užimtas Raudonosios armijos dalinių.“ [19] – teigė V. Dolinskas ir R. Budrys. O kaip buvo su karalių insignijomis? Ar jos taip pat buvo slėptos? „J. Maceikos duomenimis visos 1931 m. atrastos didžiųjų kunigaikščių bei karalių insignijos dar Antrojo pasaulinio karo metais buvo saugomos Vilniaus katedros zakristijoje. Tačiau karui baigian­tis arba tuojau pat po karo, kylant Vilniaus katedros uždarymo grėsmei, dauguma brangiausių valdovų insignijų buvo saugiai paslėpta ir iki šiol nežinoma jų saugojimo vieta. Manoma, jog jos nėra išvežtos iš Lietuvos. Insignijomis galėjo pasirūpinti tuometinis Vilniaus arkivyskupijos administratorius ir kapitulos prelatas prepozi­tas, arkivyskupas Mečislovas Reinys (jis netru­kus buvo areštuotas ir nužudytas Vladimiro lageryje). [20]

Taigi, anot J. Maceikos, visos karališkosios insignijos neišgrobstytos Antrojo pasaulinio karo metu, išskyrus Aleksandro Jogailaičio kalaviją, buvo paslėptos. Bet ar tikrai buvo taip?

Naujausios žinios apie karališkąsias insignijas

2013 m. vasarą ieškodamas internete informacijos apie Karalių kriptą ir tarpukario Vilniaus katedros tyrimus, aptikau žurnalistės Kristinos Adamovič (Krystyna Adamowicz) straipsnį [21], kuriame žurnalistė kalbino Olštyne gyvenantį, tarpukario Vilniuje gimusį visuomenininką, kultūrininką p. Andžejų Malyško (Andrzej Małyszko). Sentimentais prieškariniam Vilniui perpintame rašinyje p. Andžejus pasakojo:

1989 nuvažiavau aplankyti savo giminaičių Vilniuje. Kažkurią dieną užsukau į Šv. Jonų bažnyčią, kur buvau krikštytas ir prisijungiau prie lenkų turistų grupės, susidomėjęs klausydamasis gidės. Po akimirkos grupė išsiskirstė, likome vieni ir tada iš gidės sužinojau apie kat­edroje rastus lobius. Grįžęs viską perpasakojau tėvui, kuris aiškiai susijaudinęs papasakojo, kaip, kur ir ką kunigo Volodzko nurodymu slėpė bažnyčios sienose. Tėvas kunigui Volodzko prisiekė išsaugoti paslaptį. Tik dabar tėvas pasijuto išlaisvintas iš tos priesaikos ir galėjo man papasakoti viską, ką prisiminė. Sakė, kad sienoje užmūrijo liturginius indus, paslėpė 1,5 mžvakidę, naudojamą paschalui, taip pat paslėpė Barboros Radvilaitės grandinėlę ir žiedą. (Pav. 11).

11 pav. Katedros lobyno slėpėjai: Kajetanas Gratulevičius (kairėje) ir Janas Malyško, 1939 m. rudenį Vokietijai užpuolus Lenkiją, kaip gedulo ženklą užsiaugino ūsus. Nuotr. iš A. Malyško asmeninio archyvo

11 pav. Katedros lobyno slėpėjai: Kajetanas Gratulevičius (kairėje) ir Janas Malyško,
1939 m. rudenį Vokietijai užpuolus Lenkiją, kaip gedulo ženklą užsiaugino ūsus.
Nuotr. iš A. Malyško asmeninio archyvo

Žinodamas istoriją apie neva visų karališkųjų insignijų slėpimą Antrajam pas­auliniam karui baigiantis ir matydamas, jog J. Maceikos ir A. Malyško tėvo informacija akivaizdžiai nesutampa, iškart nutariau užmegzti kontaktus su A. Malyško. Iš straipsnio autorės gavęs A. Malyško elektroninio pašto adresą, parašiau jam elektroninį laišką. Netrukus gavau atsakymą. Iš gautos informacijos paaiškėjo, jog A. Malyško tėvas Janas Malyško (Jan Małyszko) buvo Vilniaus katedros zakristijos darbuotojas tais lemtingaisiais 1939 m. Būtent jis ir zakristijonas Kajetanas Gratulevičius (Kajetan Gratulewicz) buvo tie žmonės, kurie slėpė katedros lobyno dalį, atrastąją 1985 m. kovo 23 d. naktį. A. Malyško 1989 m. lankantis Vilniuje, Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje atsitiktinai prisijungus prie lenkiškai kalbančios ekskursijos, gidė prasitarė, jog „Katedroje sovietai rado didelį lobį“. Daugiau apie šį lobį gidė nieko negalėjo pasakyti.

Grįžęs A. Malyško šią naujieną papasakojo tėvui, o šis susijaudinęs papasakojo, ką, kur ir kaip slėpė:

1939 m. rudenį sovietams veržiantis į Vilnių bažnyčios valdžia nutarė slėpti dalį katedros lobyno nuo okupantų. Slepiama buvo tik dalis, o ne visas lobynas dėl to, kad buvo bijota sukelti įtarimą. Sandėlio patalpoje, anot p. Andžejaus tėvo, buvo slėptos monstranci­jos, kryžiai, relikvijoriai. (Ši slėptuvė ir buvo atrasta 1985 m. Tuo tarpu auksinę grandinę, sidabrinę įkapinę lentelę ir žiedą, rastus Barboros Radvilaitės karste, J. Malyško kartu su kun. Volodzka slėpė katedros požemiuose, vienoje iš kriptų sienų. Katedros palėpėje buvo slėpta švininė 1,5 m žvakidė, kurią vėliau katedros slėpėjai užpylė statybiniu laužu. Taip pat zakristijos antrajame aukšte, po grindimis [22], kun. Gratulevičius paslėpė krepšelį su auksiniais rubliais…

Vertybių paieškos 2009 metais

2008 m. p. Andžejaus pažįstamas archeologas Jaroslavas Sobierajus (Jarosław Sobieraj), dirbantis Varmijos ir Mozūrų muziejuje, susitiko su Kultūros paveldo departamento (toliau KPD) direktoriumi Jaceku Mile­riu (Jackiem Milerem) ir davė p. Andžejaus telefoną. Po daugybės pokalbių telefonu p. Andžejus su Jaceku Mileriu susitiko Kultūros ministerijoje Varšuvoje, ministras, išklausęs p. Andžejų ir peržiūrėjęs nuotraukas, pasiūlė nuvykti į Vilnių.

Anot p. Andžejaus, pasiruošimas kelionei užtruko. Reikėjo gauti atitinkamų Lietuvos valdžios institucijų leidimus paieškoms katedroje. Pasiruošimu ekspedicijai Varšuvoje užsiėmė KPD direktorius Jacekas Mileris, o Vilniuje Lenkijos ambasadorius p. Janušas Skolimovskis (Janusz Skolimovski).

Gavus signalą, jog visi leidimai yra, ekipa sukomplektuota, 2009 m. gegužės 15 d. rytą ekspedicija pajudėjo Vilniaus link. Ją sudarė Jacekas Mileris, Lenkijos KPD direktorius, profesorė Maria Kalamajska-Saeed, meno istorikė, Vilniaus istorijos žinovė, Kristina Marčik (Krystyna Marczyk), KPD darbuotoja, vertėja, Olafas Popkevičius (Olaf Popkiewicz), archeologas, ir A. Malyško.

Kitu automobiliu važiavo: archeologas-antropologas prof. Miroslavas Parafiniukas (Mirosław Parafiniuk). Profesorius su asistentais vežė georadarą. Vilniuje, Lenkijos ambasados pastate, delegacija buvo pasveikinta, ir apgyvendinta viešbutyje senamiestyje. Į katedrą delegaciją palydėjo ambasadorius p. Janušas. Joje laukė kunigas Robertas Šalaševičius, kuris palydėjo iki įėjimo į požemius. Pasak p. Andžejaus, katedros požemiuose jis buvo pirmą kartą, o pačioje katedroje nebuvo nuo 1957 m.

Kaip išdėstytos kriptos ir kur ieškoti slėptuvės, pasakojo tėvas. Tačiau katedroje viskas pasikeitę. Atliktos rekonstrukcijos, stovi naujos sienos, gelžbetonio perdanga lubose. Neaišku, koks buvo pirminis grindų paviršius, kokiame aukštyje. Prof. Parafiniukas pastatė georadarą, kurio ekrane matėsi perstatymai. Kada? Sunku ką pasakyti. Turime nedaug laiko, tik naktį ir kitos dienos rytą. Ponia Kalamajska vaikšto, žiūri ir nieko nešneka

[…] Einame ieškoti žvakidės. Dideles grotas mums atveria kun. Robertas, užlipame į palėpę ir matome – nėra statybinio gruzo palėpėje. Ant koplyčių skliautų uždėta mineralinė vata, pritvirtinta metaliniu tinklu. Žvakidės nėra nei žymės [23]. Tuščia ir ten, kur turėjo būti krepšys su auksiniais rubliais. Išblaškytas zvimbesio ausinėse archeologas Olafas išjungia metalo ieškiklį. Darome keletą nuotraukų. Ponia profesorė daugiau nieko nešneka. Nėra ką komentuoti. […] pusiaunaktį baigėme darbą, ir einame į viešbutį. Tapo aišku, kad Barboros grandinės nerasime. Anksti ryte supakavome daiktus ir išvykome. – teigė A. Malyško (pav. 12).

12 pav. Kun. R. Šalaševičius stebi insignijų paieškas atliekamas georadaru, 2009 m.

12 pav. Kun. R. Šalaševičius stebi insignijų paieškas atliekamas georadaru, 2009 m.

13 pav. Lenkų delegacijos naudota įranga

13 pav. Lenkų delegacijos naudota įranga

Iš A. Malyško gautą informaciją skrupulingai sutikrinau su savo turimais duomenimis apie tarpukario katedros tyrimus. Vis labiau gilinantis į turimus duomenis, lyginant juos, tapo aišku, jog Lenkijos delegacija, nepakankamai įsigilinusi į tiriamą medžiagą ir objektą, paslėptų vertybių ieškojo ne toje vietoje. 2013 m. lapkričio mėnesį dar kartą detaliai apžiūrėjau katedros rūsius ir spėjamas slėptuvių vietas. Apie gautus duomenis iš A. Malyško, Lenkijos delegacijos paieškas katedroje, spėjamas B. Radvilaitės insignijų ir žvakidės slėptuvių vietas (saugumo sumetimais tiksliai nenurodant spėjamų slėptuvių vietų, tik informuojant apie jas) 2014 m. pavasarį informavau arkivyskupą metropolitą Gintarą Grušą, Kultūros paveldo departamento direktorę Dianą Varnaitę bei bažnytinio paveldo muziejaus direktorę Sigitą Maslauskaitę. (Iki šiol ši informacija atitinkamų institucijų dėmesio nesulaukė – Alkas.lt past.)

Nuorodos:

[1] Oficialiais duomenimis kriptoje atrasti trijų Lenkijos karalių palaikai. Todėl tarpukariu Lenkijai valdant Vilnių ši kripta ir buvo praminta „karališkąja“.

[2] S. Poderis, „Ar buvo atrasti Vytauto Didžiojo palaikai karalių kriptoje 1931 09 21 d.?“, in: Voruta, 2015, Nr. 1–5 (807–811), p. 8–9.

[3] Nukentėjusiai nuo potvynio Vilniaus katedrai gelbėti 1931 m. liepos 17 d. buvo suburtas Katedros gelbėjimo komitetas, sudarytas iš 5 komisijų (iš kurių bene svarbiausios buvo: Istorinė-meninė – atsakinga už kriptų tyrimus ir radinius, bei Techninė – sprendusi katedros tvirtinimo problemas) ir Vykdomojo komiteto.

[4] Kitkauskas N., Vilniaus arkikatedros požemiai,Vilnius, 1994, p. 33–34.

[5] Ibid., p. 36–37.

[6] KGK 4 Vykdomojo komiteto posėdžio protokolas. LMAVB RS f. 318 vnt. 40104 lap. 13R.

[7] „Odnalezienie berla króla Aleksandra Jagiellończyka“, in: Słowo, 1931 m. lapkričio 23 d., Nr. 218 (2726).

[8] Spėjama, jog šis skeptras galėjo priklausyti nuslėptiems Vytauto Didžiojo palaikams. Žr. Poderis S., „Ar buvo atrasti Vytauto Didžiojo palaikai karalių kriptoje 1931 09 21d.?“, in: Voruta, 2015, Nr. 3 (809), p. 8–9; Voruta, 2015, Nr. 4 (810), p. 8.

[9] Święch Z., Wileńska klątwa Jagiellończyka, Kraków, 1993., p. 120.

[10] „Drogie kamienie znalezione w trumnie Królowej“, in: Słowo, 1931 m. lapkričio 8 d., Nr. 258 (2766).

[11] „Prace w krypcie Królewskiej“, in: Słowo, 1931 m. lapkričio 1 d., Nr. 252 (2760).

[12] Ruszczyc F., Dziennik w Wilnie, 2 d., Warszawa, 1993, p. 600.

[13] Ibid., p. 602.

[14] „Komitet ratowania bazyliki“, in: Słowo, 1933 m. gegu­žės 20 d., Nr. 135 (3274).

[15] KGK 1932 01 13 Vykdomojo komiteto posėdžio proto­kolas. LMAVB RS F318 vnt. 22109 lap. 12.

[16] Bulhak J., Vilnius, III knyga, Lietuvos nacionalinis muziejus, 2011, p. 217–218.

[17] „Insygnja królewskie“, in: Słowo, 1932 m. sausio 24 d., Nr. 19 (2826).

[18] „Naprawa złotogłowiu Królowej Barbary“, in: Słowo, 1933 m. sausio 20 d., Nr. 19 (3157).

[19] Vilniaus katedros lobynas [albumas], sud. Romualdas Bu­drys, Vydas Dolinskas, Vilnius: LDM, 2002, p. 336–337.

[20] Ibid., p. 336.

[21] Krystyna Adamowicz, „Tajemnica szafy“. Prieiga per internetą: <http://www.tygodnik.lt/201108/bliska2.html>.

[22] Remiantis straipsnio autoriaus turimais liudininkų pasakojimais, veikiausiai ši po grindimis buvusi slėptuvė (ne visai tiksliai nurodyta J. Malyško atsiminimuose) buvo atrasta katedros rekonstrukcijos metu 1985–1987m. Remiantis turimais duomenimis, slėptuvėje buvo rasta bronzinė (?) kanauninko (?) skulptūra; šviestuvų dalys; žvakidės; sidabrinės masyvios sagos vaizduojančios Šv. Kristoforą, turinčios lotynišką užrašą – Cathedralis Vilnensis; XVII a. kapitulos aktų (?) knygos viršelis, keletas šios knygos puslapių; akvarelė, vaizduojanti renesansinio pastato, esančio Pilies g. 4 planus ir t. t. Slėptuvėje rasta chaotiškai išmėtytos vertybės, storu dulkių sluoksniu padengtas cigarečių „Prima“ pakelis, taip pat 1971 m. laikraščio „Komjaunimo tiesa“ fragmentai liudijo, jog slėptuvė buvo jau anksčiau atrasta, ir, galbūt, išplėšta diegiant šildymo sistemą katedroje po 1971 m. Slėptuvę dar kartą atradus 1985–1987 m., ar joje buvo rasti auksiniai rubliai, straipsnio autorius duomenų neturi.

[23] Galima žvakidės slėptuvės vieta, kaip ir B. Radvilaitės insignijų slėptuvės vieta, yra nustatyta straipsnio autoriaus. Remiantis turimais duomenimis, yra didelė tikimybė, jog šios vertybės iki šiol tebėra šiose slėptuvėse. Saugumo sumetimais straipsnyje pateikiama tik fragmentinė informacija apie turimą detalią informaciją ir slėptuvių lokalizaciją.

Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos organizuotoje konferencijoje „Naujausi archeologiniai tyrimai Vilniaus pilių teritorijoje ir greta jos“ (2015 m. gegužės 21 d.) skaitytas pranešimas

Kategorijos: Kultūra, Kultūros paveldas, Lietuvoje, Lietuvos kelias, Naujienos, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *