P. Gylys. Apie idiotizmą ir biudžetą (18)

Povilas Gylys | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Povilas Gylys | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Šiuo metu mes svarstome svarbiausią metinį ekonominį šalies dokumentą – nacionalinį biudžetą. Mat vos ne trečdalis nacionalinio produkto yra perskirstoma per biudžetą ir per jį yra finansuojami visuomenei labai svarbūs viešieji poreikiai. Deja, mūsų nomenklatūra neskiria deramo dėmesio šitam dokumentui. Be to, paskęstama techniniuose klausimuose nematant strateginės perspektyvos. Faktiškai nėra politinės diskusijos biudžeto klausimais. Politinės diskusijos tarp krikščionių, socialistų ir liberalų. Iš dalies jos nėra dėl to, kad, kaip ir visada, šitas biudžetas yra liberalus. Biudžeto paradigma nesikeičia ir nesvarbu kas yra valdžioje – ar taip vadinami krikščionys, ar tariami socialistai. Viešųjų finansų paradigma visada išlieka liberali.

Kodėl aš taip teigiu? Ogi todėl, kad tikri liberalai nevertina viešųjų poreikių, nuvertina bendrąjį gėrį. Jiems biudžetas yra našta ekonomikai, nes ekonomiką jie tapatina su verslu. Taip, verslas yra ekonomikos dalis, bet mokykla, ligoninė, universitetas irgi yra ekonomikos dalys. Tačiau jos išlaikomos iš biudžeto.

Niekas šiuo požiūriu nesikeičia – tik apie 27 % BVP visą laiką buvo ir yra perskirstoma per biudžetą. Klausimas mūsų diduomenei – kodėl Estija, turėdama labai panašią mokesčių sistemą, surenka mokesčių 33 %, kurie sudaro BVP? O ką tai reikštų, jei perskirstymo per biudžetą lygis būtų estiškas? Tai reikštų virš 1 mlrd. eurų papildomų biudžeto pajamų. Jeigu mes rinktume tuos 33 %. Vakarų Europoje surenkama apie 40 % mokestinių pajamų nuo BVP. Vadinasi, ten galima viešajam sektoriui skirti lėšų dar daugiau. Ženkliai daugiau. Jeigu pasektume tuo pavyzdžiu, būtų mažiau įtampos skirstant biudžeto lėšas. Ir viešasis sektorius taip neskurstų.

Nesu revoliucionierius, todėl nemanau, kad tai galima pasiekti per metus. Bet per trejus-ketverius metus, per visą Seimo kadenciją, pažengti link europinių biudžeto rodiklių buvo galima. Sakysime, jau šiais metais galėjome turėti 33 % nuo BVP, o ne 29 %, kaip ministras žada.

Dabar ministras, apskritai valdančiosios koalicijos atstovai sako: žinote, pageidavimų skirti papildomą finansavimą yra 800 mln. eurų suma, todėl niekaip negalime patenkinti tų reikalavimų. Bet ką tik sakiau – jeigu būtų normalesnis biudžetas, neskriausdami verslo, mes turėtume šiems tikslams virš 1 mlrd. eurų, t.y. daugiau nei yra pageidaujama. Vadinasi, mes šiandien iki kraujo nesiginčytumėme dėl to, ar verta pareigūnų algas didinti, ar – ne, ar mokytojams galima grąžinti algas, ar – ne. Tos problemos būtų ne tokios aštrios, nes būtų išspręstas pagrindinio rodiklio – biudžeto dydžio klausimas.

Kitas klausimas yra biudžeto struktūra. Kokia yra biudžeto struktūra pagal savo paskirstymą ir pagal pajamas? Pasikartosiu, esu ne kartą apie tai rašęs, mūsų biudžetas yra REGRESINIS, neproporcinga našta užgulantis neturtingų ir vidutiniokų pečius. Ir tai yra politinės diskusijos objektas. Mes tikrai galėtume padaryti taip, kad turtingieji prie valstybės išlaikymo prisidėtų labiau. Ką tuo klausimu per trejus metus padarė valdančioji koalicija? Visuotinio deklaravimo nesutvarkė, progresinių mokesčių nėra, mokesčiai prabangos prekėms nėra mokami. Nors tai yra šaltiniai, kurie tikrai padidintų biudžeto pajamas.

Dabar mes turime savotišką padėtį, kurią daugelis paprastų žmonių suvokia, ar bent jau nujaučia. Mes pasiekėme maždaug ¾ nacionalinio produkto vienam gyventojui lyginant su Europos Sąjungos vidurkiu. Pabrėžiu, lyginame su ES vidurkiu. O vidutinis darbo užmokestis tesiekia ketvirtadalį vidutinio ES lygio. Bet juk tai – akis badantis neatitikimas!

Ponai valdantieji, ar galėjote pasiekti pažangą šiuo požiūriu? Akivaizdu, kad galėjote. Jeigu biudžetas būtų didesnis. O juk biudžetinių įstaigų darbuotojų algos didėjimas esant didesniam biudžetui keltų ir šitą vidurkį. Nes verstų kelti darbo užmokestį ir verslą. Bet tai nevyksta deramais tempais. Nes tariamai nėra iš ko. Aukščiau pateikti palyginimai  ES mastu rodo, kad yra iš ko. Tačiau nėra politinės valios.

Po to mes stebimės, kad lietuviai emigruoja. Žmonės emigruoja dėl kelių priežasčių. Viena jų – jie neišgyvena finansiškai. Pabandykime išgyventi iš minimalios algos. Beje, aš sutinku su Eligijum Masiuliu, kad gana rinkti mokesčius nuo minimalios mėnesinės algos. Sutinku, visiškai sutinku. Gėda rinkti mokesčius iš pačių vargingiausių ir gėda nepaimti iš tų, kurie tikrai gali sumokėti didesnius mokesčius.

Kita emigracijos priežastis – nepatenkinamas viešojo sektoriaus veikimas. Šis sektorius „nepagamina“ pakankamo kiekio ir geros kokybės viešųjų gėrybių. Pavyzdžiui – teisingumo. Esant nepagrįstai žemam darbo užmokesčiui, varganomis sąlygomis veikiant mokykloms, teatrams, universitetams nuolat susiduriant su teisingumo stygiumi ir t.t., mobilesnė visuomenės dalis iš Lietuvos traukiasi. Ir tai virsta dar viena bendrybių tragedijos šalyje apraiška – depopuliacija. Tačiau mūsų nomenklatūra to nemato arba apsimeta, kad nemato.

Mane labai nuvylė mūsų nomenklatūros reakcija į progresinių mokesčių pasiūlymą, kurį pateikė vienas socialdemokratas. Bet jo nepalaikė net partijos bičiuliai… Tiesa, aš būčiau pasiūlęs kiek kitokį variantą: nulinis mokesčių tarifas minimalias pajamas gaunantiems, 15% tiems, kurie gauna nedideles ir vidutines pajamas ir 40 % – patiems turtingiausiems. Tai jau būtų žingsnis į priekį didesnio teisingumo viešuosiuose finansuose link. Biudžetas gautų papildomus milijonus eurų, ir mes galėtume juos paskirti viešiesiems reikalams. Deja, šitokio mąstymo Seime, apskritai mūsų visuomenėje, taip pat ir Finansų ministerijoje – stinga.

Kai pažiūri į tai, kas viešųjų finansų klausimais užrašyta dabartinės Vyriausybės programoje, aš dar kartą pasitikrinau, ir lygini su tuo, ką mes šiandien svarstome Seime, pamatai didelį neatitikimą. Vyriausybės programa nevykdoma taip, kaip buvo pažadėta prieš praėjusius rinkimus. Visuotinio pajamų ir turto deklaravimo nėra, progresinių mokesčių nėra, prabangos prekės deramai neapmokestinamos, o biudžetas yra varganas tiek dydžio, tiek struktūros požiūriu. Deja, likus metams iki rinkimų yra pagrindo teigti, kad mūsų finansų ministras Rimantas Šadžius atstovauja ne tai politinei jėgai, kuriai formaliai priklauso. Jis yra liberalas ir turėtų prisijungti prie Liberalų frakcijos, nes jo siūlomas biudžetas yra liberalus. Jo pavyzdžiu galėtų pasekti ir Premjeras Algirdas Butkevičius. Ir jo pažiūros, mano manymu, yra liberalios.

Stebint viešųjų reikalų, taip pat ir biudžeto, svarstymo procesus nuolat kyla noras vartoti žodį „idiotizmas“. Ne medicinine, bet socialine prasme. Kaip tai darė antikinės Atėnų demokratijos mąstytojai. Jiems idiotas buvo žmogus, užsidaręs savo privačių interesų rate ir ignoruojantis tai, kuo turi domėtis tikras Atėnų pilietis – bendraisiais, viešaisiais reikalais.

Ar Jums, mielas Skaitytojau, neatrodo, kad visuomeninio idiotizmo problema tebėra labai aktuali dabartinėje Lietuvoje? Ar Jums nesusidaro įspūdis, kad „elitas“, kuris turi rūpintis viešaisiais reikalais, nesuvokia jų turinio bei reikšmės ir dėl to tinkamai jų netvarko?

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: