V. Radžvilas. Europos Sąjunga – prie lemtingo slenksčio (45)

Vytautas Radžvilas

Vytautas Radžvilas | asmeninė nuotr.

Dr. Laisvūnas Šopauskas Aikštės TV reportaže apie Prancūzijos teroro išpuolių pasekmes ir šiandieninę Europos situaciją kalbėjosi su prof. Vytautu Radžvilu.

– Prancūzijos prezidentas F. Olandas (F. Hollande) praėjus keletui dienų po teroro išpuolių savo kalboje pasakė: „tą penktadienį prancūzai žudė kitus prancūzus“. Toje pačioje kalboje jis paskelbė, kad Prancūzija yra karo būklėje ir pasiūlė keisti Konstituciją, kad galima būtų iš teroristų atimti pilietybę. Apžvalgininkai šioje kalboje pastebėjo tam tikrą nenuoseklumą ir melagystes, tipiškas Vakarų kairiesiems. Kaip galėtumėte pakomentuoti prezidento Olando bei kitų Vakarų valstybių isteblišmento atstovų retoriką?

– Tokia prieštaringa retorika yra viskas, kas jiems lieka susidūrus su tikrove. Juk ieškant šitos tragedijos ištakų, tektų sugrįžti į Prancūzijos revoliucijos laikus, kuomet kaip tik ir buvo įvestas šiandien galiojantis grynai legalistinis prancūzo suvokimas. Jau tuo metu išryškėjo prieštaravimas tarp akivaizdaus fakto, jog prancūzai yra konkrečiai apibrėžta kultūrinį ir tautinį tapatumą turinti nacija ir jų pretenzijų į tai, ką galima pavadinti pasauliniu pilietiškumu. Tai praktiškai reiškia, kad Prancūzija, tuo metu dar negalėdama numatyti to padarinių, priėmė formalistinę pilietybės sampratą, pagal kurią norint būti prancūzų tereikia pripažinti šitos šalies politinę santvarką, pritarti jos konstituciniams principams ir bent jau formaliai deklaruoti savo lojalumą vadinamosioms Apšvietos vertybėms.

Tačiau šioje sampratoje nuo pat pradžių buvo užprogramuotas gilus vidinis prieštaravimas. Norint tapti tam tikros tautos nariu, nepakanka pramokti tos tautos kalbos arba formaliai susipažinti su jos populiariosios-vulgariosios kultūros apraiškomis. Tautų formavimasis yra ištisus šimtmečius trunkantis vyksmas, kurio metu kaupiama institucinė ir istorinė atmintis, kuri galiausiai žmogų padaro vienos ar kitos tautos nariu. Jau net nebematau prasmės kalbėti apie tai, kad tauta negalima be bendros istorinės atminties ir bendro likimo pajautos. Tai štai toks įsivaizdavimas, kad norint būti prancūzu tereikia priimti Prancūzijos pilietybę ir sugebėti daugiau ar mažiau pašnekėti darkyta prancūzų kalba neleido laiku suvokti šių pamatinių dalykų.

Todėl buvo nesuprasta, kad vadinamosios pilietinės Prancūzijos nacijos milžinišką dalį sudaro žmonės, kurie istoriškai ir kultūriškai yra visiškai svetimi prancūzams, kurių lojalumas šiai tautai ir valstybei yra tik parodomasis. Buvo nenorima suvokti, kad po abstrakčia prancūzo priedanga šioje šalyje formuojasi visai skirtingos tautos. Kuomet šis vaizdinys subliuško su rūsčia teroro tikrove, ką galiausiai beliko vargšui Prancūzijos prezidentui daryti? Iš vienos pusės jam beliko konstatuoti banalų faktą, kad prancūzus žudė fomalūs Prancūzijos piliečiai, o painiojant mano minėtus aspektus – politinį, teisinį ir kultūrinį – formaliai žudė netgi prancūzai, tačiau čia pat lygiagrečiai teko pripažinti, kad tai nėra tikri prancūzai, nes tikriems prancūzams nuostata atiminėti pilietybę negaliotų. Tad iš esmės tai yra politinis, moralinis ir intelektualinis bankrotas, kurį ir išduoda ši prieštaringa retorika.

– Kaip galėtumėte pakomentuoti, kokią įtaką tarptautinei politikai padarys teroristiniai išpuoliai Paryžiuje? Kaip gali keistis ir Europos valstybių vidaus politika? Ar teisūs tie, kurie nuogąstauja, kad išpuoliai gali paskatinti slinktį link totalinės kontrolės ar kažkokios neototalitarinės tvarkos? Ir kaip tie pasikeitimai tarptautinėje ir vidaus politikoje atsilieps Lietuvai?

– Šis klausimas yra labai sudėtingas ir turi daugelį aspektų. Neabejotina, kad teroristinio išpuolio poveikis tarptautinei politikai bus milžiniškas. Tačiau manau, kad jis bus daugiau netiesioginis. Šis teroro išpuolis pirmiausia sukurs milžinišką įtampos židinį, kurio epicentras bus pati dabartinė Europos Sąjunga. Manau, kad šis konfliktas ES stumia prie lemtingo slenksčio, kurį pasiekus spręsis pačios Europos likimas. Dabartinė ES integracija yra vadinamasis Apšvietos projektas, kurio esmė ir galutinis tikslas yra likviduoti mums pažįstamą žmogaus formą, neigiant religiją, tautą, o galiausiai ir lytiškumą. Kitaip tariant, gilėjanti ES integracija yra tolydžio stiprėjantis ir spartėjantis to, ką mes dar iki XX a. vid. vadinome Europa, naikinimo vyksmas. Ir šitas vyksmas reiškia, kad mes, kurie save laikome europiečiais, paprasčiausiai išsižmoginame. Specialiai vartoju „išsižmoginimo“ sąvoką turėdamas omenyje, kad virstame savotiškos rūšies socialiais gyvūnais, neturinčiais jokių aukštesnių siekių ir tikslų.

Tačiau šis vyksmas sukūrė labai galingą šiuolaikinės politikos veiksnį, kurį galima pavadinti transnacionaliniu paneuropiniu elitu. Reikalo esmė ta, kad naikinant tautas ir nacionalines valstybes, iš tikrųjų atrišamos rankos ypatingos rūšies individams, kurie tiesiogine to žodžio prasme save laiko niekam neatsakingais ir neatskaitingais antžmogiais, ir jų veiksmų šiandien jau nebepajėgia kontroliuoti tai, kas tradiciškai buvo vadinama politinėmis bendrijomis. Tos politinės bendrijos moderniojoje Europoje, kurioms buvo atsakinga ne tik valdžia, bet ir kiekvienas šios bendrijos narys, buvo vadinamos tiesiog moderniomis tautomis, įgyjusiomis politinę formą suvereniose nacionalinėse valstybėse. Tai reiškia, kad kol egzistavo tokia politinės organizacijos forma, bet kuris individas buvo priklausomas nuo savo bendruomenės, taigi ir daugiau ar mažiau jos kontroliuojamas. Tuo tarpu nacionalinių valstybių ir tautų irimas reiškia, kad atsiranda masė nekontroliuojamų individų, kurie siekia grynai savo privačių tikslų susibūrę į niekeno nekontroliuojamas bendrijas, kurias net galima pavadinti savotiškomis gaujomis.

Šios gaujos, norėdamos turėti visiškai laisvas rankas, negailestingai naikina šiandieninį Europos tapatumą, ir paradoksas čia tas, kad tą naikinimo formulę kaip tik ir pasiūlė vienas iš ES vadinamųjų tėvų įkūrėjų Žanas Mone (Jean Monnet), jau 1950 m. pasakęs, kad Europa iki šiol neegzistavo ir mes ją turime sukurti. Tai reiškia, kad ES integracija yra projektas, kuris nušluoja mums pažįstamą Europą. Tačiau įgyvendinant šį projektą, kaip jau minėjau, susikūrė milžiniška transnacionalinė klasė, kuri ne tik gyvena ir pelnosi iš šio projekto, bet ir tiesiogiai juo parazituoja.

Šią milžinišką parazituojančią klasę sudaro keli segmentai. Pirmasis yra transnacionalinis politinis elitas, kurio santalka yra nieko nesprendžiantis Europos Parlamentas. Kitas segmentas yra milžiniška paneuropinė biurokratija, kuri taip pat išsiplėtojusi neįtikėtinu mastu. Ir galiausiai yra vadinamasis ekonominis segmentas – tai transnacionalinės korporacijos, kurių vienintelis tikslas yra kuo didesnis pelnas. Dar galima pridurti, kad šitai transnacionalinei klasei priklauso ir milžiniškas ją aptarnaujančių propagandininkų, ideologų ir panašių veikėjų sluoksnis. Tad Europos naikinimas yra visų jų gerovės šaltinis.

Ir jeigu kalbame apie dabartinę Europos krizę, visiškai akivaizdu, kad ji įsibėgėjo dėl to, kad nei vienas iš šių segmentų nebuvo suinteresuotas spręsti vadinamųjų pabėgėlių problemos taip, kaip turėtų spręsti visavertė savo pačios išlikimo siekianti valstybė. Buvo pasakyta aiškiai ir trumpai – verslininkams reikia darbo jėgos, o Europos transnacionalinei politinei klasei kuo skubiau reikia galutinai sunaikinti Europos tautas, galinčias iš jos pareikalauti atsakomybės. O vienintelis būdas tai padaryti yra naikinti tautas, jas tirpdant milžiniškoje jūroje atbėgėlių, esančių kitos kultūros ir visiškai kitaip suprantančių politinį gyvenimą. Norima atmiežti Europos tautas lygiai taip, kaip tai buvo daroma Sovietų Sąjungoje, vykdant vadinamąją internacionalinę tautų suartėjimo politiką. Tokioje situacijoje ir įvyko šiek tiek nelauktas dalykas – paaiškėjo, kad ši eilinė avantiūra buvo pernelyg įžūli ir jos padariniai per labai trumpą laiką tapo akivaizdūs daugybei iki tol ilgą laiką buvusių naivių ir patiklių Europos piliečių.

Susidūrus su nevaldomu migrantų srautu liktų tik dvi išeitys: pripažinti, kad bankrutuoja ne tik dabartinė ES migracijos politika, bet kad ir visas integracijos projektas stovi ant kreivų pamatų, bet šitoks pripažinimas reikštų, kad tektų pasakyti, jog visi žmonės, kurie vadovauja šio projekto įgyvendinimui, Europą veda ne šiaip į niekur, bet į visišką susinaikinimą. Toks Europos politinio elito žingsnis, kuris liudytų sąžinės ir atsakomybės buvimą, šiuo metu yra praktiškai neįsivaizduojamas, todėl sąmoningai ir geranoriškai toks žingsnis tikrai nebus žengtas. Kita išeitis yra slėpti problemos egzistavimą, bet aišku, kad toliau slapstyti ir pigia propaganda bei retorika dangstyti principines Europos integracijos projekto ydas vargu ar pavyks, nes, kaip minėjau, jo padariniai šiandien jau akivaizdūs net ir naiviems žmonėms.

Todėl galimos trys šio vyksmo baigtys. Pirmasis scenarijus, kuris yra pats blogiausias, bet man nebeatrodo pats įtikimiausias: viskas lieka kaip buvę, Europos valdantysis elitas sugeba laikinai stabilizuoti situaciją ir toliau pajėgia sėkmingai slopinti mąstančius kritikos ir protesto balsus, o visa tai pasibaigia savižudybe. Tačiau žaibiškai bunda europiečių tautinė ir valstybinė sąmonė, todėl jeigu elitas geruoju nesiims spręsti pamatinių Europos ateities klausimų.

Galimas antras scenarijus, kuris pasireikštų šiurkščiais ir ne visai politiniais sprendimais. Tai reikštų, kad tik dar didesniu mastu pasikartotų tai, kas Europoje jau yra įvykę XX amžiuje. Juk kai kalbame apie sovietinį komunizmą ir vokiškąjį nacionalsocializmą ir baisimės šiais režimais, kažkodėl nenorime prisiminti, kad jie viso labo buvo patologinės reakcijos į vadinamojo liberalizmo patologijas. Tokia reakcija reikštų tai, kad Europoje turėtume gana griežtus nacionalistinius režimus, bet, kita vertus, jie iš tikro nebūtų tokie ekstremalūs tuo požiūriu, kad tikrai nepasikartotų tokie dalykai, kokie vyko 4-ajame dešimtmetyje Vokietijoje. Manau, kad tikrai nebūtų kokio nors masinio kitų rasių žmonių persekiojimo ar naikinimo, paprasčiausiai būtų taip, kad nelojalūs elementai be ilgų svarstymų ir teismų būtų deportuojami iš Europos, būtų apribotos daugelis dabartinių vadinamųjų demokratinių laisvių ir teisių vien dėl saugumo. Tad Europa būtų mažiau komfortiškas žemynas. Turint omeny gresiančią pražūtį, toks variantas nėra pats blogiausias.

Žinoma, geriausias scenarijus būtų, jei Europos atsigavimas būtų tiek spartus, kad jau artimiausiuose rinkimuose realią įtaką įgytų šiandien visaip juodinamos ir šmeižiamos (beje, tai daroma vis nedrąsiau) vadinamosios ekstremistinės jėgos. Iš tikrųjų tai paprasčiausiai iki tol marginalizuoti politiniai dariniai, tokie kaip Prancūzijos Nacionalinis frontas, iš kurių buvo daromas baubas, nors jeigu atidžiai paskaitai absoliučios daugumos tokių Europos partijų programas, nesunkiai supranti, kad jie reikalauja to paties, ko reikalavome mes Sąjūdžio laikais. Tada mes norėjome, kad Lietuva vis dėlto išliktų Lietuva, t.y. išsaugotų savo kultūrinį ir kitokį tapatumą.

Tos šiandien vadinamos ekstremistinės partijos, bent jau absoliuti dauguma iš jų, siekia visiškai to paties ir nieko daugiau. O tikrai fašistinių ar nacionalsocialistinių partijų ten yra nedaug, jos yra negausios ir marginalios. Tad jeigu rinkimai pakryptų šioms partijoms palankia linkme, būtų įmanomas dar padoresnis scenarijus, nes tai priverstų šiuolaikinį Europos politinį elitą pradėti galvoti. Tokiu atveju politinis dialogas būtų pati geriausia, nes taiki, išeitis, t.y. spaudžiant šitoms partijoms galų gale Europa pradėtų tvarkytis. Kad toks kelias nėra visiškai beviltiškas, rodo tai, kad Pranūczijoje, Anglijoje ar Vokietijoje vadinamosios isteblišmento partijos, kurios aklai vykdė Europos ištautinimo ir išvalstybinimo politiką, vis tik pradeda keisti retoriką. Ir nėra neįmanoma, kad tokia retorikos kaita galiausiai virstų ir tam tikrais apčiuopiamais praktiniais žingsniais, keičiančiais ir kasdienę politiką.

Šie trys variantai Europai yra vieninteliai ir tai teikia tam tikrų vilčių. O kalbant apie Lietuvą, kol kas ji šiame kontekste atrodo tiesiog apgailėtinai, nes sunku įsivaizduoti ką nors niekingesnio kaip aukščiausius Lietuvos pareigūnus, lakstančius į nežinia kokias šalis tam, kad priviliotų į Lietuvą migrantus, kurie čia net nenori keliauti. Tuo požiūriu dabartinė Lietuvos valdžia yra daug niekingesnė nei net sovietinės Lietuvos administracija, nes kuomet į Lietuvą būdavo keliami kolonistai iš kitų sovietinių respublikų, tai vis dėlto būdavo Maskvos direktyvos, kurias norom nenorom tekdavo vykdyti. Maža to, turime duomenų, kurie liudija, kad anoji okupuotos Lietuvos administracija pagal išgales stengdavosi tų direktyvų nevykdyti. Pavyzdžiui, kai Maskva organizuodavo eilines dideles statybas, kurioms reikėdavo daug darbo jėgos, jie mėgindavo ją sutelkti iš vietos gyventojų. Kitaip tariant, sukviesti į tas statybas Lietuvos kaimo žmones. Turint omenyje, kad šitai Lietuvos valdžiai panašios represijos negręsia, galima sakyti, kad jie elgiasi tikrai apgailėtinai.

Be abejo, pas mus veikia tie patys veiksniai kaip ir Europos Sąjungoje. Visiškai akivaizdu, kad tam tikri verslo sluoksniai tenori pigios darbo jėgos ir todėl absoliučiai nemąsto apie patirtis, kurių apsčiai yra sukaupusi Vakarų Europa su vadinamąja multikultūrine visuomene. Jie net ir teroro aktų akivaizdoje sąmoningai ignoruos visiškai realias grėsmes nacionaliniam saugumui. Bet bėda ta, kad akivaizdžiai ir valdžios sluoksniuose esama žmonių, kurie iš šito migrantų perkėlimo projekto norės pasipelnyti, nes nesunku įsivaizduoti, kad horizonte matosi naujos ir gerai apmokamos darbo vietos juo neva integruojant, padedant prisitaikyti Lietuvos darbo rinkoje. Kitaip tariant, atsiveria dar viena niša parazituoti. Ir tai žmonės, kurie jokių tautinių ir valstybinių sentimentų neturi, galima sakyti, kad jie yra labiau antilietuviški ir antivalstybiški nei sovietinių laikų nomenklatūra ir funkcionieriai, todėl Lietuvai šis imigrantų iššūkis iš tiesų labai rimtas.

Jeigu jau kalbame apie patį Merkel planą priimti daugybę migrantų ir paskirstyti juos po ES valstybes (nors jas jau reikėtų vadinti tik provincijomis), tai esmė ta, kad visos ES šalys, taip pat ir Vidurio-Rytų Europos šalys, yra atvirai pradedamos traktuoti kaip savotiški darbo jėgos surinkimo ir skirstymo punktai. Kitaip tariant, jie čia atsiunčiami arba suvežami tam, kad mes juos išlaikytume ir jais rūpintumėmės, bet įsivaizduokime, jog Vokietijos ekonomikai prireikia darbo jėgos, ir tada bus labai nesunkiai rastos priemonės, kad vėl pradėtų veikti tas žmogiškųjų išteklių traukos siurblys, kuris veikė ištisus 25-erius metus ir dėl kurio veikimo mes praradome 800 tūkst. savo bendrapiliečių. Taigi mes esame verčiami savotišku darbo jėgos rezervatu ir todėl galima tik spėlioti, kas gali nutikti ateityje.

Idealiu atveju turtingosios Vakarų Europos šalys, jau susiurbusios mūsų žmones ir jų darbo jėgą, pasinaudotų pas mus jau apšilusiais kojas ir šiek tiek integruotais pabėgėliais, o blogesniu atveju viskas baigtųsi daug prasčiau, nes atidarius šitą kanalą pabėgėliams, visai įmanoma, kad tokios periferinės valstybėlės kaip mes būtų paverstos savotiškos rūšies Europos Sąjungos Didžiasaliais. Tai yra vietomis, į kurias būtų siunčiami arba išstumiami visiškai degradavę tų vadinamųjų pabėgėlių sluoksniai. Žmonės, kurių patys europiečiai niekaip negalėtų panaudoti, labai elegantiškai būtų nuolatos siunčiami čia.

Štai kodėl čia lemiamas klausimas yra, ar mes elgsimės taip, kaip elgiasi Lenkija ir kitos Vidurio Europos šalys, ar sukursime labai pavojingą precedentą. Nes kartą nuolankiai sutikę su šiuo skirstymo principu, mes visiškai kapituliuotume ir visais kitais atžvilgiais. Taptume savotiška ES kloaka. Todėl manau, kad daug dalykų dabar spręsis ne tik valdžios koridoriuose, bet šiuo momentu kaip tik reikia, kad pabustų ir pati visuomenė. Ir šiandien matau labai aiškų vaizdą – akivaizdu, kad supratimo, kokios laukia grėsmės, esama labai daug. Žinoma, šio vaizdo dar kol kas neatspindi didžioji Lietuvos žiniasklaida, bet man atrodo, kad situacija jau yra nauja tuo atžvilgiu, jog vis tik tikrovė pasikeitė taip stipriai, kad jokios įprastinės cenzūravimo ir kitokio mąstymo slopinimo priemonės greičiausiai jau nebebus efektyvios. Bet labai daug priklausys nuo to, ar tie žmonės, kurie suvokia dabartinę situaciją, pradės vienytis ir rimtai priešintis šiai pavojingai tendencijai.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *