V. Bagdonavičius. Ar verta atgimti Mažosios Lietuvos mėgėjiško teatro tradicijai? (0)

draugija Birute_mlimuziejus.lt

mlimuziejus.lt nuotr.

Šiemet suėjo 130 metų nuo pirmosios kultūrinės Mažosios Lietuvos lietuvių draugijos „Birutės“  įsisteigimo (1885 m.) ir 120 metų nuo Vydūno įkurtos ir vadovautos Tilžės lietuvių giedotojų draugijos veiklos pradžios (1895 m.). Šias sukaktis primindami skelbiame tų draugijų teatrinei veiklai skirtą V. Bagdonavičiaus straipsnį.

Lietuviškasis mėgėjiškas teatras Mažojoje Lietuvoje su nedidelėmis pertraukomis gyvavo keturis dešimtmečius – nuo 1895 m. pradžios iki 1935 m. pradžios. Tiesa, nuo 1923 m. Lietuvai priklaususiame Klaipėdos krašte tasai gyvavimas prasitęsė dar ketveriais metais – iki 1939-ųjų. Tieji keturi dešimtmečiai buvo ypatingi lietuvininkų gyvenime,ypatingas kartu buvo ir mėgėjiško teatro vaidmuo. Lietuviškieji mėgėjiški to laikotarpio spektakliai lietuvininkams reiškė kur kas daugiau negu galimybę dalyvauti meninėje saviveikloje (vaidintojams) ar pramoginio atsipalaidavimo formą (žiūrovams). Toks mėgėjiško teatro vaidmuo būtų pakankamas normalaus tautos kultūrinio gyvenimo sąlygomis. Tačiau sąlygos buvo ne visai normalios, nes tautai reikėjo ne tik duona kasdienine rūpintis ir teatrais bei koncertais nuo tų rūpesčių atsipalaiduoti. Jai reikėjo gelbėtis nuo išnykimo, nuo paskendimo vis labiau įsibėgėjančios germanizacijos bangose. Todėl ir kūrybinė Rytprūsių lietuvių raiška pirmiausia turėjo būti pajungta tautinei savimonei bei savigarbai ugdyti, tautinio tapatumo pajautai stiprinti, dvasiniam pasipriešinimui prieš nutautinimą budinti.

Lietuviškieji koncertai ir spektakliai taip pat stiprino lietuvininkų bendruomeniškumą ir tautinį solidarumą. Kartu tai buvo ir lietuvininkų kultūrinio modernėjimo, jų kūrybinių galių sklaidos apraiškos, tautos estetinio lavinimo pamokos, veržimosi iš provincialumo į bendrąją visos lietuvių kultūros tėkmę ženklai. Koncertinis dainų atlikimas bei gana sudėtingų dramos kūrinių sceninė interpretacija Mažojoje Lietuvoje, galima sakyti, atsirado pačiu laiku: čia jau tilo natūralioje aplinkoje skambėjusi liaudies daina, nyko kiti spalvingi etnokultūros reiškiniai. Lietuviškos šventės iš esmės perėmė estafetę iš gęstančios etnokultūros ir grindė kelią profesionaliosios kultūros tapsmui, kuriam, deja dėl žinomų istorinių aplinkybių čia nebuvo lemta iki galo subrandinti savo vaisius.

Mėgėjiško teatro tradicija Mažojoje Lietuvoje prasidėjo 1895 m. vasario 17d., t.y. puspenktų metų anksčiau negu tokia tradicija palangiškiu spektakliu „Amerika pirtyje“ prasidėjo Didžiojoje Lietuvoje. Tą dieną, t.y. 1895 m. vasario 17d., minint pirmosios mažlietuvių kultūrinės draugijos „Birutės“ dešimtmetį, Tilžėje Šaulių salėje buvo suvaidinta A.Fromo-Gužučio istorinė drama „Išgriovimas Kauno pilies 1362 m.“ Spektaklį režisavo pirklys Juozupaitis. Vakaro metu įvyko ir pirmasis lietuviškų dainų koncertas.

Visus rengėjų lūkesčius pranokęs sukaktuvinis renginys tapo neregėta negirdėta vietos lietuvių, ir ne tik jų, švente. Kaip rašo „Nauja lietuviška ceitunga“ (1), salė buvo pilnutėlė – sugužėjo apie 800 žmonių, tarp kurių „ir iš maskoliškosios Lietuvos buvo nemažas skaitlius (…). Tarp suėjusių radosi visokių stonų, buvo mokytų vyrų, daktarų, juristų, kunigų, mokytojų, studentų, buvo ir prastesnių žmonių, buvo šilkuose šnabždančių, buvo ir miline sermėga apsisiautusių (…). Programas buvo labai gražiai sutaisytas“.

Ypač „labai gražios ir muzikališkai labai vertingos“ buvusios dainos, kurias padainavo penkios moteriškės ir du vyrai iš Didžiosios („maskoliškosios“) Lietuvos. Anot laikraščio korespondento, „tokių dainų balsų pas mus jau negalima rasti, o kitų giminių dainų balsuose tokių gaidų noprasnai ieškoti. Tai yra skarbas, kurį tikt vien lietuviška giminė tetur, dėl kurio ji gal didžiuotis“.

Įspūdinga buvusi ir Tilžės dragūnų orkestro atliekama lietuvių, vokiečių, italų kompozitorių muzika. Ypač visiems patikusios neseniai mirusio nuoširdaus lietuvininkų bičiulio ir užtarėjo Tilžės gimnazijos mokytojo E.Gizevijaus kompozicijos, V.Kudirkos polka ir mazurka. Įspūdį darė ir po spektaklio rodyti gyvieji paveikslai (abrozdai), kurių vienas vaizdavo besikaunančius kryžiuočius ir lietuvius, kitas – derybas po karo. Šventė buvo pirmasis toks lietuviškas renginys, pagal kurio pavyzdį (t.y. su dainomis, vaidinimu, gyvais paveikslais – vėliau su skaidrėmis) buvo rengiami kiti vakarai ar šventės.

Tasai pirmasis spektaklis ir koncertas „Birutę“ tiesiog išgelbėjo nuo likvidavimosi ir prikėlė naujam gyvenimui. Mat ši pirmoji lietuviškoji Rytprūsių draugija buvo jau išsisėmusi ir visiškai nusilpusi, todėl buvo beveik nuspręsta, kad jubiliejinė šventė bus finalinis jos veiklos taškas. Spektakliui ir dainavimui labai patikus gausiai susirinkusiems žiūrovams, pasipylė pageidavimai rengti ir kitas tokias šventes. Po šventės dviems mėnesiams praėjus (1895 m. kovo 29 d.), susirinkusi draugija nutarė parengti po dvi metines šventes – žiemos ir vasaros – „žieminę“ ir „vasarinę“ (2). To nutarimo keletą metų buvo stropiai laikomasi. Tų pačių 1895 m. birželio 23 d. įvyko „vasarinė“ šventė taip pat Tilžėje, tik jau atvirame ore ˜– Šaulių parke. Ji sutapo su Mažojoje Lietuvoje dar švęstomis Joninėmis ir dėl to buvo dar įspūdingesnė. Tiesa, spektaklio tada nebuvo, dainavo „3 žemaitiškos dainininkės bei tiek jau dainininkų“. Jaudinančią kalbą pasakė G. Zauerveinas (G.Sauerweinas) (3).

Pirmosios šventės (t.y. 1895 m. vasario 17 d.) spektaklis buvo vertinamas skirtingai: vieni peikė ne itin vykusią mėgėjų aktorių vaidybą, dekoracijas, režisūrą (8), kiti gyrė dėl reginio įspūdingumo ir paveikumo žiūrovams. Pavyzdžiui, „Nauja lietuviška ceitunga“, pabrėžusi, jog svarbiausioji šventės dalis buvusi vaidinimas, pažymėjo, kad vaidinti sekėsi gerai, kad ypač įspūdingi buvę žibą kunigaikščių Kęstučio ir Vaidoto aprėdai, „kaip retai kur kokiame didžiame teateryje“. „Iš viso imant buvo parodymas geras ir retai kada galės diletantai (turima galvoje – mėgėjai, V.B.) tokį gražų teatrą parodyti kaip šitas buvo“, – reziumuoja laikraščio korespondentas (1).

Dėl spektaklio kokybės ir paveikumo teisūs, matyt, buvo ir vieni, ir kiti: kad ir silpnas mėgėjiškas vaidinimas daugumai lietuvių buvo didelė naujiena, pirmoji gana paveiki pažintis su teatru. Tai, kad spektakliu žiūrovas buvo patenkintas, rodo, jog lietuvių publikai teatras buvo tikrai reikalingas. Tasai reikalingumas ir buvo svarbiausia paskata tam, kad lyg ir atsitiktinai gimęs mėgėjiškas proginis spektaklis neliktų vieninteliu blykstelėjimu lietuvininkų kultūriniame gyvenime, o duotų pradžią gyvai mėgėjiško teatro tradicijai, kuriai, kaip jau minėta, Mažojoje Lietuvoje buvo lemta gyvuoti 40 metų, t.y. iki tol, kol 1935 m. pradžioje nacistinė valdžia uždraudė bet kokią lietuvišką veiklą, uždarė visas tuo užsiimančias draugijas.

„Birutės“ dešimtmečio šventė parodė vieną svarbų dalyką: atbundanti tauta negali tenkintis vien deklaratyviu patriotizmu, koks buvo reiškiamas pirmaisiais keleriais draugijos gyvavimo metais, kai buvo sakomos patriotinės kalbos, daromi romantiškos dvasios įkvėpti pranešimai apie garbingą tautos praeitį, skaitomi padavimai, pasakos bei kitokie tautosakos dalykai, raginama mylėti ir puoselėti gimtąją kalbą ir pan.

Dabar jau reikėjo ne tik kalbų, raginimų, bet ir veiksmo, o jo iki tol buvo mažoka – nepavyko, kaip užsimota, leisti knygų, kalendorių, periodinio leidinio, organizuoti šventadieninių mokyklų… Spektaklis su koncertu buvo jau gana pavykęs konkretus veiksmas, davęs daug geresnių rezultatų, negu buvo tikėtasi. Jis daug efektyviau būrė lietuvininku. Anot Vydūno, “į žmones tas vakaras padarė didį įspūdį ir lietuviškumą daugiau sužadino negu seniau sakytos kalbos” (20, 55). Kartu tai buvo ir akivaizdi paties lietuviškumo gyvumo apraiška, nes lietuviai pademonstravo galį kurti, galį, kaip ir toli pažengusios laisvos tautos, turėti savo gyvąjį meną ir aktyvų jo suvokėją.

Beje, į savo kūrybingumo potencijų aktyvinimą kaip tik ir orientavosi jaunesnieji to meto „Birutės“ draugijos nariai, pirmosios šventės organizatoriai. 1894 m. lapkričio 4 d. draugijos susirinkime, kuriame buvo aptarta būsimosios šventės programa, E. Jagomastas kalbėjo: „Mes turim svetimos giminės žmonėms parodyti, jog mes galime to ypatiško ištaisyti, jog ir mes ne esame visai be jokių sylų (…). Reikia tą šventę iškilmingai švęsti, ypač dėl mūsų pačių lietuvių, kurie papratę ką ypatiško vien tikt nuo vokiečių tepamatyti, kurie visai nusiminę yra, kad jų pačių tauta jau niekad ko aukštesnio neištaisys (…). Rods mes toli užpakalyje pasilikom už kitus mūsų draugbrolius; anie tur savo teaterius ir koncertus, to dar mes neturime, bet dabar laikas ir šičion apie tai pasirūpinti“. (10)

„Birutės“ draugija su pakilimais ir nuosmukiais po pirmosios savo šventės gyvavo dar beveik 20 metų, t.y. iki Pirmojo pasaulinio karo ir tąją jos gyvybę didžiąja dalimi palaikė būtent teatrinė ir koncertinė veikla. Po pirmosios šventės penkerius metus kasmet savo „žieminei“ šventei draugija  parengdavo ir Tilžėje parodydavo po naują spektaklį. 1896 m. vasario 16 d. buvo parodyta Jono Griniaus drama „Kova ties Žalgiriu“, 1897 m. vasario 14 d. ir birželio 20 d. „A.Fromo-Gužučio drama „Ponas ir mužikai“ (liepos 14 d. parodyta ir Klaipėdoje), 1898 m. vasario 20 d. A.Asniko „Kęstutis“, 1899 m. vasario 12 ir birželio 25 d. Vydūno „Pasiilgimas veldėtojo“, 1900 vasario 25 d. A.Vilkutaičio „Amerika pirtyje“.

1901 m. žiemos šventėje (vasario 17 d.) buvo pakartotas pirmosios šventės (1895 m. vasario 17 d.) spektaklis „Išgriovimas Kauno pilies 1362 m.“ „Birutės“ teatrinė veikla visai apmirė ir iki 1908 m. nebuvo parodytas nė vienas spektaklis. 1908 m. atkutę draugijos nariai per likusį gyvavimo laiką dar parengė šešis naujus spektaklius: 1908 m. A.Macijausko „Užburtą kunigaikštį“, 1909 m. J.Vanagaičio „Atlygino“ ir „Raudvylas“, 1910 m. J.Vanagaičio „Testamentas“ ir „Žentas“, G.Žemkalnio „Birutė“.  Kai kurie iš jų rodyti ir pakartotinai.

Sprendžiant iš šio laikotarpio spektaklių aprašymų spaudoje, dauguma jų nebuvo itin stiprūs, o kai kurie – ir visai nevykę. Pavyzdžiui, rašydama apie 1908 m. birželio 28 d. Tilžėje Jokubinės salėje vaidintą spektaklį „Ponas ir mužikai“, „Nauja lietuviška ceitunga“, konstatuoja: Užvedimas buvo silpnokas ir lošikai kartais patriko, matyt, kad ar tam negaudyjos, ar su savo role negana susipažinę buvo” (4). Itin kritiškai šį spektaklį įvertino „Vilniaus žinių“ korespondentas, rašydamas, jog „mandagumo ir saiko jausmas, neleidžia gana juodomis spalvomis nupiešti artistų vaidinimus. Teneužsigauna šiuo pasakymu vakaro įrengėjai, kurie daug triuso padėjo savo šventę įrengdami. Reikėjo lošėjai skaityti mokyti! Iš trylikos artistų vos trejeto lošimas išlaiko kritiką. Ne žmonės, bet mumijos, žemėn nukritusios, vaikščiojo po sceną ir be jokio jausmo sukrutėjimo pačiose sunkiausiose dramos vietose bėrusios žodžius, it pupas“ (17).

Šio spektaklio ir jo vertinimų nereikėtų pernelyg apibendrinti. Prastą jo kokybę lėmė skubotas draugijos narių noras po ilgos pertraukos grįžti į sceną, bandymas bent kiek rimčiau nepasiruošus stoti į konkurencinę kovą su labai toli teatrinėje ir koncertinėje veikloje pažengusia savo įpėdine – Tilžės lietuvių giedotojų draugija. Kiti vėlesni, „Birutės“ spektakliai, kaip mėgėjiški, buvo nors ir ne itin aukšto lygio, bet pakenčiami ir žiūrovų sutinkami palankiai.

„Birutės“ draugijos nuopelnai į Mažosios Lietuvos mėgėjų teatro tradicijai yra vertintini ne dėl šių paskutinių metų spektaklių, o dėl to, kad ji buvo tos tradicijos pradininkė ir kad pirmuoju penkmečiu po pirmojo spektaklio leido jai gerokai įsibėgėti, kad ugdė lietuvininką kaip teatro žiūrovą, kuris darėsi vis subtilesnis ir reiklesnis. Ši draugija taip pat bene pirmoji pralaužė pernelyg dievobaimingo lietuvininkų požiūrio į pasaulietinę kultūrą ledus, tiesė kelią tos kultūros plėtotei. Anot istorikės S.Pocytės, „1895 m. „Birutės“ 10-mečio proga surengta lietuviška šventė, į kurią buvo įtrauktas ir pirmasis lietuviška spektaklis, dainuotos dainos, simbolizavo konservatyviųjų idėjų monopolio, traktavusio teatrą, dainas ir šokius pagoniškumo ir nuodėmių platinimo šaltiniu, panaikinimą“ (14, 265).

„Birutės“ teatrinė veikla po 1901 m. kažin ar būtų beatsigavusi, jei į tos veiklos barus ji pati nebūtų atvedusi savo labai veiklios įpėdinės, veikiai tapusios jos nebepavejama konkurente. Tąja įpėdine tapo 1895 m. pabaigoje savo kelią kaip Tilžės lietuvių bažnyčios choras pradėjusi, 1899 m. pabaigoje savarankiška tapusi Tilžės lietuvių giedotojų draugija.

Nuo pirmų savarankiškų žingsnių Tilžės lietuvių giedotojų draugija tapo pačia ryškiausia Prūsų lietuvių kultūrinio veikimo reprezentante, teatrinės ir koncertinės raiškos lydere. Patys pirmieji jos žingsniai buvo tiesiogiai susiję su „Birute“. Mat, šios draugijos nariai 1895 m. pabaigoje padėjo Lietuvių bažnyčiai Tilžėje organizuoti savą chorą bei ieškoti jam dirigento.

Vienas iš draugijos vadovų K.Voska kartu su šios bažnyčios kunigu H.Reidžiu, dirigento lazdelės imtis prikalbinėjo Tilžės devynmetės berniukų mokyklos mokytoją Vilhelmą Storostą, dainavusį vokiškuose miesto choruose ir netgi kartais pavadavusį dirigentus. Jisai ilgokai atsikalbinėjo, net valdžios atstovo prašomas, bet pagaliau sutiko. Netrukus prikalbino jį vadovauti ir pačios „Birutės“ tada buriamam chorui (18,69). Jaunam mokytojui diriguoti tiek vienur, tiek kitur sekėsi puikiai – ir giedojimas bažnyčioje, ir „Birutės“ švenčių metu vykę choro pasirodymai klausytojams teikė didžiulį malonumą ir sutraukdavo minias jų. Tačiau „Birutės“  choristų drausmė pašlijo, jie galiausiai išsiskirstė, o vietoj jų koncertuoti tos pačios „Birutės“  renginiuose ėmė dainų pasimokę bažnyčios giedotojai. Galiausiai „Birutėje“  nebeliko ir vaidintojų pajėgų, todėl 1899 m. tiek žiemos (vasario 22 d.), tiek vasaros (birželio 25 d.) šventėse buvo rodytas pačių giedotojų parengtas spektaklis – jų vadovo Vilhelmo Storosto vaidinys „Pasiilgimas veldėtojo“(19, 78).

Dėl įsitraukimo į pasaulietinę koncertinę veiklą giedotojai imami nepalankiai vertinti pernelyg pamaldžių tėvynainių ir bažnytinės vyresnybės. „Bet dėl savo nuodėmingumo nebebuvome tinkami šventnamyje giedoti, – rašo Vydūnas atsiminimų straipsnyje. – Užgynė mums tai daryt. Liko vien dainavimas“ (21, 59). Dėl nepalankiai susiklosčiusios konjunktūrinės situacijos pasitraukę iš bažnyčios, giedotojai 1899 m. lapkričio 12 d. įkurė pasaulietine koncertine veikla užsiimančią „giedojimo draugystę“, perėmusią šias funkcijas iš „Birutės“ . Kartu buvo perimta ir mėgėjiško teatro tradicija, nes, kaip minėta, po 1900 m. vasario 25d. „Amerikos pirtyje“ iki 1908 m. birutininkai nieko naujo nebesuvaidino. Tuo laiku Mažosios Lietuvos mėgėjų scenoje šeimininkavo tik Tilžės lietuvių giedotojų draugija. Pirmasis jos savarankiškas vakaras įvyko 1899 m. gruodžio 30 d. Jo metu parodyta draugijos vadovo V.Storosto komedija „Numanė“ (19, 78).

Su Giedotojų draugijos užgimimu Mažojoje Lietuvoje prasideda iš esmės naujas kultūrinio gyvenimo etapas. Pirmiausia tasai gyvenimas tampa gerokai intensyvesnis – vaidinimai ir koncertai pasidaro daug dažnesni ir reguliarūs. Giedotojai vidutiniškai kasmet vien Tilžėje surengia po keturis vakarus ir po dvi dideles šventes, po keletą renginių, vaidinimų ir koncertų kitose Mažosios Lietuvos vietose: Klaipėdoje, Ragainėje, Gumbinėje, Šilutėje (t.y. Žibuose, Verdainėje), Lazdynuose, Kaukėnuose, Lauksargiuose, Rukuose, Rusnėje, Plaškiuose, Smalininkuose, Žiliuose, Skaisgiriuose, Piktupėnuose, Pakrokiuose, Pagėgiuose, Rambyne (6).

Į šventes Tilžėje sueidavo apie tūkstantį žiūrovų, o 1907 m. šventėje jų buvo net apie 4000. Giedotojų renginiai pasiekia aukštą tam metui meninį lygį. Tiek jų dainavimas, tiek vaidinimai ne tik ugdo savo klausytojų ir žiūrovų patriotinius jausmus, žmoniškumą, dorovinį taurumą, stiprina tautinį sąmoningumą, bet ir kelia estetinę kultūrą, kuri žavi net ir vokiškąją krašto šviesuomenę. Giedotojai kviečiami koncertuoti net į vokiečių renginius. taigi draugija labai daug prisideda prie lietuvininkų tautinės savigarbos stiprinimo. Jos vadovas siekė ir pasiekė „lietuviškumui garbės“, t.y. to, kad lietuviai ir kitataučių akyse „esmiškai taptų visokios pagarbos verti“ (18,70).

Žinoma, kažin ar visa tai būtų pavykę pasiekti, jeigu lietuvininkų dvasinės ir meninės kultūros ugdymas nebūtų patekęs į tas rankas, į kurias pateko. Šiandien mums beveik nieko nesako Vilhelmo Storosto vardas ir pavardė, tačiau kaip visos tautos pasididžiavimas mūsų lūpose skamba žodis Vydūnas. Jo kūrybinis palikimas įeina į mūsų filosofinės minties, dramaturgijos bei teatro raidos aukso fondą. Taigi tam fondui priklausą kūriniai kaip tik ir gimė XX a. pirmųjų dešimtmečių Mažosios Lietuvos lietuvių teatrinėje raiškoje.

Visa, ką Tilžės giedotojai suvaidino – vien mokytojo Vilhelmo Storosto, tapusio Vydūnu, kūriniai. Tų scenos veikalų buvo suvaidinta 35, o vaidinta 120 kartų, dar keletas liko nevaidintų. Iš suvaidintų neišleista buvo 11 dramos veikalų. Tiek išleistos, tiek neišleistas, bet suvaidintos dramos – įvairių žanrų – pjesės, tragedijos, misterijos, draminės pasakos, komedijos. Daugiausia vaidinta komedijų ir mažesnės apimties kūrinių, nes juos buvo paprasčiau statyti su mėgėjais ir pagal mėgėjiško teatro galimybes. Tačiau atskiromis dalimis buvo suvaidinti ir stambieji sudėtingos draminės struktūros kūriniai – misterija „Probočių šešėliai“ bei „Amžina ugnis“.

„Probočių šešėlių“ net du kartus (Tilžėje 1901 m. vasario 10 d. ir Klaipėdoje 1902 m. spalio 19 d.) buvo suvaidintos visos trys dalys (6). Ištisu draminės kūrybos lobynu tapę Vydūno veikalai sudarė galimybę reikštis ne tik Giedotojų draugijos vaidintojams, bet ir kitoms įvairių vietovių jaunimo draugėjėlėms, kurios pirmajame XX a. dešimtmetyje būrėsi įkvėptos „Birutės“ ir Giedotojų draugijos. Tokios draugijos buvo įsisteigusios Klaipėdoje, Kaukėnuose, Katyčiuose, Rukuose, Pagėgiuose, Plikiuose, Vyžiuose, Doviluose ir kitur. Ne viena jų turėjo ir vaidintojų būrelį, suvaidinusį po vieną kitą mažesnės apimties Vydūno kūrinį. Daugiausia tokių kūrinių (net 14) suvaidino Klaipėdos „Aida“ (6).

Vien žvelgiant į apytikrę Mažojoje Lietuvoje vaidintų mėgėjiškų spektaklių statistiką ir geografiją, išaiškėja, jog mėgėjiškas teatras bent kiekybiškai čia sudarė gana svarią, jei ne svariausią lietuvių kultūrinio gyvenimo dalį. Kaip galima spręsti iš lietuviškų renginių aprašymų spaudoje (ne tik Mažosios, bet ir Didžiosios Lietuvos), tie renginiai buvo gausiai lankomi, laukiami ir lankytojų labai mėgstami. Vadinasi, nemažas buvo ugdomasis bei estetinis jų poveikis. Kad tas poveikis buvo orientuotas ne į primityvų suvokėją, o į subtilaus estetinio skonio lavinimą netgi rodo kritiški spektaklių vertinimai spaudoje, kuriuose iškeliamos ne tik teigiamybės ir sakomos pagyros, bet duodama ir kritinių pastabų.

Antai „Lietuvos žinių“ korespondentas, pasakodamas apie 1912 m. vasario 18 d. žiemos šventėje Tilžėje giedotojų vaidintą Vydūno trilogijos „Amžina ugnis“ dalį „Namų ugnelė“, neslėpdamas susižavėjimo rašo: „Namų ugnelė“ gi – tai jau kas tai nepaprasto, o vietomis, pasakyčiau net nežemiška (…). Dekoracijos gi, kostiumai, artistų geras vaidinimas ir kt. į žiūrėtojus darė didelį įspūdį ir suteikė nepaprastą estetikos jausmų užganėdinimą. Abelnai – buvo matyti, ir jautėsi toks prakilnumas, dailumas, kokio lietuvių rengiamuose vakaruose man da neteko matyti, nežiūrint, kad buvo ir silpnų pusių – pav.: 1) per laigavimą kai kurios vaidelutės svarbiuose prakilnumo momentuose juokėsi arba bent „per linksmus“ veidus turėjo; 2) pačiame veikale, pasakyčiau, perdaug yra patetiškų „tėvynės meilės atsidusėjimų“; patriotiškus jausmus ir šauksmus gali išreikšti tik pastarųjų laikų „patriotiškoj dvasioj“ išauklėti žmonės, bet ne anuomet, „kai Lietuvoj Ramuvas naikino“; 3) kungas perdaug draugiškai su savo palydovu apsieina, kad jį būtų galima skaityti tarnu, kuris turėtų prie pono stovėti, šiam ilgus monologus bekalbant. Vis tai defektai, paeinantys iš autoriaus kaltės, o pirmasis – iš artisčių. Be to, publikos didžiuma per garsiai jau savo neišsilavinimą parodė ir vietose, kada mažumai ašaros byrėjo, didžiuma juokėsi“ (13).

„Vilniaus žinios“ ir „Lietuvos žinios“, kurių korespondentų estetinė nuovoka tikrai nebuvo primityvi, yra ir daugiau kartų labai palankiai įvertinusios, nors ir nevengdamas taktiškos kritikos, Giedotojų draugijos šventes ir ypač spektaklius, pažymėdamos, kad jie toli pralenkia mėgėjiškus vaidinimus Didžiojoje Lietuvoje (14;16). O „Vilniaus žinios“, kaip minėjome, labai kritiškai dėl žemo lygio vertino 1908 m. birželio 28 d. „Birutės“ rodytą spektaklį „Ponas ir mužikai“ (17).

Kalbant apie Mažosios Lietuvos mėgėjiško teatro tradiciją pažymėtina, kad joje buvo išbandyta moderniausioji, į tuometinį europinį lygį besiorientuojanti lietuviškoji dramaturgija. Vydūno – dramaturgo novatoriškumas, jo teatrinių principų modernumas gerokai aplenkė ne tik mėgėjiško, bet ir profesionalaus XX a. pirmosios pusės lietuviško teatro ieškojimus ir principus ir šiandien tai nebekelia abejonių, kurias išsklaidė naujausi  tyrimai.

„Vydūno dramaturgija yra savitas literatūros ir teatro istorijos fenomenas, sujungęs etninę pasaulėjautą su XX a. pirmojoje pusėje Vakarų Europoje prasidėjusiu dramaturgijos ir teatro modernėjimu. Dramaturgijos vertė yra neatsiejama nuo sceninės išraiškos galimybių“, – rašo šiandieninė Vydūno dramaturgijos tyrėja A.Martišiūtė šiai dramaturgijai skirtoje monografijoje (11, 234). Kaip dramaturgas, Vydūnas labai praaugo ne tik itin kuklų Mažosios Lietuvos literatūrinį bei teatrinį kontekstą, bet ir Didžiosios Lietuvos to meto dramaturgijos bei teatro raidą. Novatoriška Vydūno dramaturgija jo paties vadovaujamame mėgėjiškame teatre buvo ne tik išbandoma, bet ir taisoma, tobulinama.

Taigi į lietuviškosios dramaturgijos aukso fondą įeina geriausieji Vydūno kūriniai, “auksiniais” tapo būtent vaidinami Mažosios Lietuvos mėgėjiško teatro. Būdami modernūs, orientuodamiesi į europinį to meto teatro estetikos bei dramaturgijos kontekstą, Vydūno scenos kūriniai kartu neatitrūko nuo paprasto, daugiausia dar labai tradiciškai mąsčiusio, naujoves ne taip lengvai priimančio Mažosios Lietuvos žiūrovo ir jam labiausiai rūpėjusių aktualijų.

Bemaž kiekvienas Mažosios Lietuvos žmogus tada juk sprendė itin svarbią egzistencinę problemą – būti ar nebūti lietuviu. Gal jis tos problemos ir nekėlė į filosofinį lygmenį, bet ji jam vis tiek buvo iškilusi. Vydūno draminė kūryba, būdama ir vaizdi jo filosofijos raiškos forma, tą problemą lietuvininkui padėjo spręsti, bylodama, jog tauta yra  tiek gyva, kiek ji yra gyva jo širdyje. Labai suprantamai tą bylojo ne tik mėgėjui vaidintojui sunkiai įkandami „Probočių šešėliai“ ar „Amžina ugnis“, bet ir komedijos  ar draminės pasakos – kūriniai, kurie daugiausia ir buvo vaidinami. Jų herojus tas pats lietuvininkas, kylantis ir klumpantis, bet šviesą atrandantis.

Mažosios Lietuvos mėgėjiškas teatras buvo labai reikšminga lietuvininkų kultūrinės raiškos dalis, esmingai prisidėjusi prie lietuvybės išlaikymo pačiomis sunkiausiomis sąlygomis. O kalbėti apie jį kaip tokį paveldą, kuris būtų aktualintas dabartyje, yra problemiška. Atsakyti į straipsnio pavadinime suformuluotą klausimą, galima tik pageidavimo forma – atgimti Mažosios Lietuvos mėgėjų teatro tradicijai vertėtų. Tačiau tam atgimimui turi atsirasti nepagydomas aistruolis, kuris matytų gilią tokio atgimimo prasmę, tokią, kokią savo veikloje regėjo Vydūnas. Be tokios aistros naujai kuriama mėgėjiško teatro tradicija gyvenimo vėjų būtų greitai užpūsta, panašiai kaip užgeso „Birutės“ užmojai. O atgimimo prasmę galima būtų matyti jaučiant, jog Mažosios Lietuvos žemėje reikia prikelti į tauresnį žmoniškumą šaukusią Vydūno dvasią, jog patsai žmoniškumas tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje šiandien šaukte šaukiasi pagalbos, jog pats Vydūno palikimas būtent šiandien ir yra itin aktualus tuo, kad rodė, kaip tam žmoniškumui stiprėti.

Manyčiau, kad atgimstantis teatras Mažojoje Lietuvoje, jei toks rastųsi, iš esmės turėtų būti Vydūno teatras ar daug kuo panašus į jį. Jis padarytų gyvą vieną Mažosios Lietuvos kultūrinio paveldo dalį, jei reikšmingą jo repertuaro dalį sudarytų geriausi Vydūno veikalai, kartu tasai teatras šiuolaikiškai ir moderniai kalbėtų apie pačias svarbiausias nūdienos aktualijas. Tiesiog reikėtų kūrybiškai pritaikyti Vydūno palikimą bei jame įkūnytas intencijas ne tik vaidinant Vydūno veikalus, bet ir daug ko iš jo pasimokant, ypač gyvo ryšio su dabarties aktualijomis, šiuolaikiškai apie jas bylojant, kaip pereito šimtmečio pradžioje tai darė šis kūrėjas.

Taigi to reikėtų, bet tam turi atsirasti bent vienas aistringas entuziastas, o dar geriau – jų būrelis. Būtų gerai, jei tai atsitiktų Klaipėdoje, Šilutėje, Pagėgiuose, t.y. ten, kur yra geresnės sąlygos, geresnė bazė teatrinei veiklai plėtotis, ryšiams su profesionaliu teatru palaikyti. Ypač gerų impulsų tam galėtų duoti Klaipėdos universiteto teatras, kurio repertuare, beje, yra šis tas ir iš Vydūno dramaturgijos. Šis studentų teatras, manyčiau, galėtų tapti dabartinės Mažosios Lietuvos mėgėjiško teatro spiritus movens.

Šaltiniai ir literatūra:

  1. „Byrutės“ šventė. Nauja lietuviška ceitunga“, 1895, vas. 22 (Nr.16).
  2. “Byrutės” susiėjime. Nauja lietuviška ceitunga, 1895, bal. 5 (Nr.28).
  3. „Byrutės“ šventė. „Nauja lietuviška ceitunga, 1895, birž. 28 (Nr.52).
  4. „Byrutės“ šventė. Nauja lietuviška ceitunga“, 1908,birž. 30 (Nr.526).
  5. „Birutė“ ir jos vaidmuo. Kovos keliais: Klaipėdos krašto prisijungimui prie Lietuvos 15-kos metų sukakčiai paminėti almanachas. Redaktorius ir leidėjas Jonas Vanagaitis. Klaipėda, 1938, p.65-76.
  6. BRAKS , Adomas. Teatrinė Vydūno veikla Mažojoje Lietuvoje. Teatras, 1938, Nr.6 (9), p.6-8.
  7. G. Įspūdžiai iš „Lietuvių šventės“ Tilžėje. Lietuvos žinios, 1909, rugpj. 19 (rugs. 1), (Nr.22).
  8. Iš Prusų Lietuvos. Varpas, 1895, Nr.3, p.57-58.
  9. KLAIPĖDIŠKIS. Kokią naudą turime mes iš teatro, ypačei lietuviško? Nauja lietuviška ceitunga, 1910, bal. 19 (Nr.46).
  10. Lietuviškoji draugystė :„Byrutė“ laikė 4 š. mėn. Tilžėje savo paprastą susiejimą… „Nauja lietuviška ceitunga“, 1894, lapkr. 13 (Nr.46).
  11. MARTIŠIŪTĖ, Aušra. Vydūno dramaturgija. Vilnius: Litimo, 2000. – 258 p.
  12. [VYDŪNAS]. 10 metų dygstančios lietuviškos dailos (kunstės). Kaimynas, 1905, Nr.50, p.393-395.
  13. Laiškai iš Prūsų Lietuvos. Lietuvos žinios, 1912, vasario 18 (kovo 2), (Nr.21).
  14. POCYTĖ, Silva. Mažlietuviai Vokietijos imperijoje, 1871-1914. Vilnius: Vaga, 2002. – 304 p.
  15. SVEČIAS. Iš Prūsų Lietuvos. Vilniaus žinios, 1907, liepos 31 (rugpj. 13), (Nr.106)
  16. L. Apmąstymas apie teatriškus darbus. Nauja lietuviška ceitunga, 1908, rugsėjo 8, (Nr.72).
  17. VABALAS, A. „Birutės“ šventėje. Vilniaus žinios, 1908, liepos 4 (17), (Nr.146).
  18. VYDŪNAS. Tautinė mano amžiaus veikla. Aukuras. Klaipėda, 1937, p.68-74.
  19. VYDŪNAS. Tautinės prūsų lietuvių šventės ir vakarai. Aukuras. Klaipėda, 1937, p.75-83.
  20. VYDŪNAS. 50 metų tautinių draugijų Prūsų Lietuvoje. Kultūros barai, 1988, Nr.3, p.53-56.
  21. VYDŪNAS. Tilžės Lietuvių Giedotojų draugijos Pragyvenimas. Krivulė, Detmold: Mažosios Lietuvos Tarybos Spaudos Komisijos leidinys, 1948, p.59-60.

Kn.: Bagdonavičius V. Spindulys esmi begalinės šviesos: etiudai apie Vydūną. V., 2008, p.144-156.

Kategorijos: Kultūra, Lietuvos kelias, Menas, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *