M. Štelemėkas. Alkoholinė psichozė Seime – šuolis baltu arkliu (48)

Mindaugas Štelemėkas | asmen. nuotr.

Lietuvoje visi sutaria, kad reikia mažinti alkoholio suvartojimą, kovoti su „alkoholizmu“ (jeigu tiksliau, tai nesaikingu, rizikingu, žalingu alkoholio vartojimu, o priklausomybė tik paskutinė „stotelė“) bei mažinti alkoholio sukeliamas pasekmes tiek asmens, tiek visuomenės sveikatai. Teisės ir biurokratiniu požiūriu sistema sutvarkyta – aiškiai sudėlioti tikslai, siekiai ir deklaracijos, o mokslas seniai įrodė ką reikia daryti. Esminė problema Lietuvoje – nuoseklus alkoholio kontrolės politikos vystymas ir įgyvendinimas. Prekybos alkoholiu degalinėse uždraudimas arba neuždraudimas (nors  neaišku kaip viskas baigsis) puikiai iliustruoja  kaip imituojama alkoholio kontrolės politika Lietuvoje.

Draudimas prekiauti alkoholiu degalinėse atsirado pačioje 2011 m. pabaigoje, kai labai panašiai  paskutinėmis savaitėmis prieš įsigaliojimą buvo atšauktas visiškas alkoholio reklamos draudimas. Matyt dėl to, kad buvo negražu tik atšaukti reklamos  draudimą, paskubomis priimtos ir kelios mažai veiksmingos, tačiau alkoholio kontrolės politikos stiprinimą imituojančios priemonės – uždrausti „bambalius“, pardavinėti alkoholį pseudo-baruose tik atidarius butelius ir uždrausti prekiauti alkoholiu degalinėse ne iš karto, o tik nuo 2016 metų.

Priartėjus 2016 m. draudimas prekiauti alkoholiu paprasčiausiai atsistoja į alkoholio reklamos draudimo vietą, o visa kita istorija tampa labai panaši kaip 2011 m. pabaigoje. Tačiau šį kartą yra viena tragikomiška detalė – įstatymo projektas, kuriuo buvo numatoma atšaukti draudimo prekiauti alkoholiu įsigaliojimą buvo atmestas. Matyt labai jau nelaiku bent kelios su girtavimu susijusios nelaimės Lietuvoje įvyko.

Nepaisant to, Seimo Sveikatos reikalų komitete toliau stumiami „kompromisiniai“ pasiūlymai jau atmestam įstatymo projektui siekiant bet kokia kaina leisti prekybą alkoholiu degalinėse. O skubėti reikia, nes 2016 m. jau čia pat. Tad projektas įtrauktas į gruodžio 3 d. Seimo plenarinio posėdžio darbotvarkę.

Viso to rezultatas – bent keletą metų alkoholio kontrolės politika susilaukia daug dėmesio ir diskusijų alkoholio kontrolės politikos klausimais. Realus efektas – nuoseklios alkoholio kontrolės politikos nebuvimas. Tokioje situacijoje nenustebintų ir dar vienas sprendimas priimti bent vieną veiksmingą alkoholio kontrolės priemonę, tik įsigaliojimą nukeliant bent keliems metams.

Siekiant vystyti nuoseklią ir efektyvią mokslu pagrįstą alkoholio kontrolės politiką būtina nesiblaškyti ir diegiant kompleksines priemones sistemingai didinti visų alkoholinių gėrimų kainą, mažinti visų alkoholinių gėrimų prieinamumą, drausti visų alkoholinių gėrimų reklamą. Kartu su šiomis priemonėmis turi būti diegiama visa eilė kitų labiau specifinių į vairuotojus, vaikus ar probleminius asmenis orientuojamos priemonės, vykdoma įvairiapusė socialinė reklama.

Autorius yra Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos valdybos narys, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Sveikatos tyrimų instituto mokslo darbuotojas.