Č. Iškauskas. Apie senus ir naujus karus… (pirmadienio mintys) (6)

Česlovas Iškauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Česlovas Iškauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Praėjusi savaitė prasidėjo slogiomis nuotaikomis. Lietuva ūžė (labiausiai žiniasklaidos dėka) dėl lapkričio 19-ąją įvykusių tragikomiškų narkomano gaudynių ir vidaus reikalų ministro Sauliaus Skvernelio ketinimo atsistatydinti, jeigu tam pritars premjeras, o čia dar įžūlus Rusijos akibrokštas, kai Turkija numušė jos oro erdvėn įskridusį ir per 5 minutes kone 10 kartų perspėtą Rusijos karinį lėktuvą.

Pakvipo karu tarp šių valstybių, primenančiu 1877 – 1878 m. karą tarp carinės Rusijos ir Osmanų imperijos. Tuomet Rusija šventė pergalę. Tačiau nors jos kariuomenė stovėjo už 60 km nuo Stambulo, jo nepaėmė, nes Vakarų valstybės tam užkirto kelią, Berlyno kongrese paraginusios sudaryti San Stefano taiką, kuri buvo naudingesnė osmanams.

Po incidento su rusų lėktuvu Su-24 abi šalys mano, kad persvara jų pusėje. NATO narė Turkija pasikliauja keistai nedrąsia Aljanso parama (ar šitaip turi veikti NATO įstatų 5-asis straipsnis?), o Rusija toliau „galanda kirvius, kalavijus aštrius“ tiek propagandiniame fronte, tiek apribodama diplomatinius bei ekonominius santykius su Ankara.

Juokingiausia tai, kad Rusija uždraudė rusų turistams ilsėtis Turkijos kurortuose, o rekomendavo pasirinkti Krymą. Tą patį Krymą, dėl kurio carinė Rusija kovėsi su Osmanų imperija ir Vakarų valstybėmis 1853 – 1856 m. Priminsiu, kad Krymo karo pasekmės Rusijai buvo liūdnos. 1855 m. Rusija tapo diplomatiškai izoliuota. Paėmus Sevastopolį, karo veiksmai nutrūko. Krymo karas baigėsi 1856 m. Paryžiaus taika. Rusija pripažino Juodosios jūros neutralumą ir draudimą laikyti tenai karinį laivyną bei bazes, atidavė Turkijai pietinę Besarabijos dalį, pripažino didžiųjų valstybių protektoratą Moldavijai, Valakijai ir Serbijai.

Šie du karai tarsi primena, kad – „nekišk nosies, kur nereikia“. Tiesa, Rusijos diplomatijos vadovas lyg ir ramina. „Kariauti su Turkija mes nesiruošiame; santykiai su Turkijos liaudimi nepasikeitė – mums tik kyla klausimų dėl dabartinės Turkijos vadovybės veiksmų“, – sakė S. Lavrovas žurnalistams po pokalbio su Turkijos diplomatijos vadovu. Atrodo, Rusija gavo per nagus, turėtų išmokti šio amžiaus pamoką.

Bet karas jau vyksta. Žodinis, propagandinis, ekonominis, diplomatinis. Bombarduojamos turkų sukilėlių, kariaujančių su Bašaro al-Asado (Bashar al-Assad) režimu, pozicijos Sirijoje, nors Maskva visą laiką tvirtino, kad ji naikina tik ISIS objektus. Tuo tarpu Seimo narys, politologas Egidijus Vareikis laidoje „Savaitės pjūvis“ sakė, kad yra visos prielaidos kilti III pasauliniam karui, teisingiau – I pasaulinio karo tęsiniui.

O gal grįžkime į dar senesnę istoriją – XIX a. antrąją pusę?

***

Jeigu dabar būtų rengiami prezidento rinkimai, S. Skvernelis drąsiai galėtų tikėtis juose pergalės. Taip viename susitikime teigė žinomas politologas, beje, nė kiek nesimpatizuojantis ministrui. Bet jis neabejojo, kad šiandienos pasitarime su premjeru S. Skvernelis atsiims savo atsistatydinimo pareiškimą, nes jis šiuo metu yra bet kokiu atveju nepralaimintis politikas.

Kas gi pasidarė? Juk štai žurnalistas Aurimas Drižius savo „Laisvam laikrašty“ rašo, kad ministras „pridengia žudikus, kurie nušovė bėgantį nepilnametį jaunuolį į nugarą“ (tiesa, vėliau žurnalistas tikslina: „nušovė nepilnametį, kuris sėdėjo ant užpakalinės sėdynės bėgančiame nuo policijos automobilyje“). Toliau jam primenamos senesnės bėdos: „kai S.Skvernelis buvo policijos generalinis komisaras, jam atsiskaitantis kriminalinės policijos biuras nerado teisėjo Jono Furmanavičiaus, Violetos Naruševičienės, Drąsiaus Kedžio ir Andriaus Ūso žudikų, nors žudynių organizatoriai paliko aibę pėdsakų…“

Nežinau, ar tai tos nuodėmės, dėl kurių dabartinis ministras turėtų trauktis į savo sodybą ir užsiimti grybavimu bei uogavimu. Vienaip ar kitaip, jo pozicijos tvirtos. Jis nekreipia dėmesio net į D. Grybauskaitę. Dabar sprendžiamas ne jo pasitraukimo klausimas, o su kokia politine jėga S. Skvernelis susidės prieš Seimo rinkimus. Kitaip sakant, kas nebijo stipraus konkurento – R. Paksas, A. Butkevičius, E. Masiulis?

***

Vis laukiu, kuri savaitė prasidės be slogios nuotaikos. Gal Adventas atneš ramybės?

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: