G. Papinigis. Stasio Šilingo, Lietuvos valstybės atkūrėjo, 130–mečiui (1)

stasys-silingas-Maskvos-universiteto-studentas-pie-1910m-silingu-seimos-archyvas

Stasys Šilingas – Maskvos universiteto studentas. Apie 1910 m. | Šilingų šeimos archyvas

1885 m. lapkričio 23 d. Vilniuje, gimė būsimasis Lietuvos valstybės vadovas, mūsų valstybingumo bei tautos tapatumo gaivintojas – Stasys Šilingas.

Kas akimirką atitoldami nuo 1918 m. vasario 16–tosios meto Lietuvos atgimimo, gauname vis daugiau stulbinančių žinių apie mūsų Tautos ir Valstybės atkūrėjų praeitį.

Lietuvos laisvės kovotojas, kilmingųjų didikų Šilingų palikuonis, didžiai garbingai pratęsė 1831 m. sukilimo dalyvių, jau po caro amnestijos į Lietuvą grįžusių ir vėl 1863 m. sukilimą ruošusių, kun. Antano Mackevičiaus būrius Paberžėje apmokiusių bei apginklavusių, grafų Šilingų pasiaukojamą kovą už Lietuvos išsilaisvinimą.

Stasiui Šilingui teko patirti SSRS okupacijos išbandymus Sibiro nelaisvėse XX a., kaip ir jo seneliui Stanislovui Šilingui, – už sukilimo rėmimą ištremtam ten XIX a. Dar ilgus dešimtmečius kartų kartos gaivins mūsų Tautos iškiliausiojo XX a. šviesuolio vardą; kantriai ir jautriai, su meile, tikėjimu bei viltimi teks valytis bolševikmečio dvasinės kontūzijos apnašas, gaivinti prarastą atmintį. Tik tik pradedame susivokti, pažint ir įvertint dešimtmečiais slėgusios priespaudos padarinius, jų pasekmę itin skaudžiai išgyvena ir S. Šilingo motinos Valerijos gimtasis Paryžius (1851 m. grafų Stanislavo ir Vilhelminos šeimoje gimė ji ten – tremtyje).

Stasys Šilingas:

Stasys Šilingas. Kaunas, 1920 m. |LNM nuotr.

Stasys Šilingas. Kaunas, 1920 m. |LNM nuotr.

Prieš šimtą devynis metus, – 1906–aisiais, pradėjo savo valstybiškos – tautiškos veiklos barą; nuo 1905 m. būdamas Maskvos universiteto studentu, tapo „Tautybių vienijimosi bendrijos“ sekretoriumi (rus: Obščestvo jedinenija narodnostej). Lietuvių, latvių, estų ir suomių įsteigtai (vadintąjai: neslaviškųjų tautų) bendrijai vadovavo sykiu su Konstantinu Lapinu, – t.p. 1863 m. sukilimo dalyvių bajorų Lapinų – Jurgelevičių giminių palikuoniu (kilę nuo Šventėnų, vad. „Svinciany“). Jau paragavęs 1905 m. sukilimo prieš vadinamąją caro patvaldystę duonos, nuo pat 1907 m., jis – Maskvos lietuvių studentų draugijos pirmininkas, lietuvių kalbos mokymo kursų rengėjas;

Lietuvių mokslo draugijos ir Lietuvių Dailės daraugijos narys; blaivybės draugijos skyrių steigėjas 1908 m. (Bagaslaviškyje); švietėjiškosios „Aušrinės“ ir tautosakinių „Vasaros darbų“ leidėjas bei rėdytojas (su R. Bytautu, P. Klimu), veiksnus literatūros vertintojas (kritikas), jaunųjų rašybos talentų atskleidėjas; Čiurlionio kuopos prie Lietuvos dailės draugijos sumanytojas (visas Čiurlionio palikimas nuo tada ir išliko sukauptas Lietuvoje), pirmųjų aukų į Čiurlionio paveikslų supirkimo fondą, kad „jojo tvariniai pasiliktų pas mumis – Tautos namuose“: 1911 m. V mėn. 1 d. (didž. dalis aukota S. Šilingo, „Aušrinė“ 1911 Nr.10);

Vilniaus lietuvių visuomeninės veiklos, slaptų lietuvių kalbos bei istorijos pamokų Vilniuje (savame bute) rengėjas (ant jo buvusio namo S. Moniuškos g. 35, Vilniuje šių metų lapkričio 22 d. pagaliau iškilmingai buvo atidengta atminimo lenta);

1914 m. „gintarinės“ Lietuvių deklaracijos autorius, sykiu su Jonu Basanavičiumi ir Donatu Malinausku;

Lietuvių politikos centro telkėjas, nutarimo–kreipimosi į Amerikos lietuvius apie Lietuvių Tautos istoriją, etnografijos ribas ir dabarties siekimus sumanytojas;

Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti vienas veikliausių narių jai pasitraukus į Rusiją 1915 m;

Lietuvių organizacijų atstovas prie Rusijos vidaus reikalų ministerijos Atskirojoje taryboje pabėgėlių gyvenimui tvarkyti;

Lietuvių konferencijų Stokholme iniciatorius bei dalyvis;

Antrosios Lietuvių konferencijos dalyviai. Iš kairės: sėdi JAV lietuvių atstovas Jonas Šliūpas, Rusijos lietuvių atstovai Felicija Bortkevičienė, Juozas Tumas; stovi Skandinavijos ir Rusijos lietuvių atstovai Jurgis Savickis, Martynas Yčas, Jonas Aukštuolis, Ignas Šeinius, Jonas Aleksa, Stasys Šilingas. Stokholmas, 1917 m. spalio 18–20 d. | LCVA nuotr.

Antrosios Lietuvių konferencijos dalyviai. Iš kairės: sėdi JAV lietuvių atstovas Jonas Šliūpas, Rusijos lietuvių atstovai Felicija Bortkevičienė, Juozas Tumas; stovi Skandinavijos ir Rusijos lietuvių atstovai Jurgis Savickis, Martynas Yčas, Jonas Aukštuolis, Ignas Šeinius, Jonas Aleksa, Stasys Šilingas. Stokholmas, 1917 m. spalio 18–20 d. | LCVA nuotr.

literatūros almanacho „Pirmasai Baras“ 1915 m., laikraščių „Santara“, „Pradalgiai“, „Laisvės Karininkas“ 1917 m., „Menas“ 1920 m. leidėjas bei rėdytojas;

Lietuvių Tautos tarybos pirmininkas (Petrapilyje);

lietuviškųjų kariuomenės pulkų steigimo šauklys („razrešenije Verchovnogo Glavnokomanduščego – gen. Brusilova, o formirovaniji litovskogo legiona“, – 1917 m. gegužės mėn. Lietuvių tautos taryba gavo aukščiausiojo Rusijos karinių pajėgų vado, gen. Brusilovo leidimą, formuoti atskirąjį Lietuvių legioną);

Lietuvių tautos meno fondo steigėjas 1917 m.;

Lietuvos Valstybės Tarybos narys nuo 1918 m. liepos… Vadovavo Krašto apsaugos, Teisių, Valstybės paskolos komisijoms, dirbo Ribų komisijoje, įsteigė Teatro komisiją (ką tik surasta žinia apie Pirmąjį koncertą Vilniuje 1918–XI–3, miesto teatre, dab. Rotušės salėje);

Būdamas Valstybės Tarybos prezidiumo (Valstybės Galvos) nariu 1918 m. gruodžio 26 d. paskyrė naują, – M.Sleževičiaus vadovaujamą Lietuvos vyriausybę;

Lietuvos Valstybės Tarybos vadovas nuo 1919–04–04;

Lietuvos Konstitucijos pamatinių dėsnių, bei 1938 m. Konstitucijos parengėjas;

Tarpukario Lietuvos įstatyminių pagrindų kūrėjas;

Mažosios Lietuvos atstovų kooptavimo Valstybės Tarybon įvykdytojas 1920 m. kovo mėn.;

Lietuvių Operos tarybos pirmininkas (1920 m. gruodžio 31–osios „Traviata“ pradėtas lietuviškosios operos gyvavimo kelias);

Lietuvių meno kūrėjų draugijos sumanytojas ir steigėjas, veiksnus narys (sykiu su jos vadovu A.Varnu);

Lietuvai pagražinti draugijos steigėjas;

1922–1923 m. – I Seimo ir 1923–1926 m. II Seimo narys;

M. K. Čiurlionio galerijos, Meno mokyklos Kaune statybos organizatorius;

1923 m. Klaipėdos krašto prijungimo vykdytojas–dalyvis, – vėliau Šaulių sąjungos vadas (iki 1924 m.);

Vilniui Vaduoti Sąjungos sumanytojas ir steigėjas;

Lietuvių–Švedų, Lietuvių–Estų draugijų steigėjas ir vadovas;

Rambyno kalno dešimttūkstantinių Joninių (Rasų) švenčių gaivintojas;

Tautos dvasios ugdytojas;

Teisingumo ministras;

Meno ir kultūros globėjas;

Tautiškojo verslo skatintojas (Šaulių sąjungos paskirtis – veikla ūkio gerovei ir apsaugai);

„Tautos dainų genezės“ autorius;

Emilijos ir Stasio Šilingų šeima. Kairėje stovi Felicija Bytautaitė, už Emilijos – Teklė Bytautaitė. Misiūnai, apie 1931 m. | Šilingų šeimos archyvas

Emilijos ir Stasio Šilingų šeima. Kairėje stovi Felicija Bytautaitė, už Emilijos – Teklė Bytautaitė. Misiūnai, apie 1931 m. | Šilingų šeimos archyvas

Devynerių dukrų, kurias augino su savo mylimąja, kilminga Žemaičių bajoraite – Emilija Šilingiene (iš Bytautų giminės), Laimos, Daivos, Danguolės, Saulenės, Ramintos, Audronės, Rusnės, Vingros, Galindos Tėvas.

***

Keistas givenimo takas.
Priešais žmogaus bemirganti, beviliojanti žvaigždė.
Užu žmogaus beslenkanti šešėliai –
tamsus, šviesus, ugniniai, lediniai.
Veltui slenka paskui žmogaus šešėlia,
niekuomet neprislinks,
ir nepagausi jų niekuomet,
nes tai tik šešėliai –
tik ju šnarėjima jusi.
Ir gema žmoguje ilgėjimos
to, kas buvo
ir to, kas bus.
Ir visas žmogaus gyvenimaslig butu vienas, nepertraukiamas ilgėjimos virpulis.
Nes dabartis tėra tik sintezis praeities su ateitimi.
Ateitis – tai žmogaus vaidentuvės siluetai.
Praeitis tai vaidentuvės rumai to, kas žmogaus sąmonėj givena.
Ilgisi žmogus, tik ilgėjimo vingis neilgus.
Kartais
nusvira praeities link,
ir norėtų tuomet žmogus visa praeiti saujoj laikiti –
rodos sustabditu, atgalion grąžintų laiko žirgą, kad tik gyventi su tuom, kas buvo.
Kartais
nusvira ateities plotuosna,
ir tuomet klaidžioja žmogus erdvėmis –
rodos augmenėliu augtų, kad pasiekti, kas dar tik svajoniu – svajonese gludi–šipsosi.
Ir trokšta žmogus visa tai pagauti, sunerinti, vienu matu savije laikiti.
Lieptą mestu,
tiltuži dirbdintu,
kad tik sujungus praeiti su ateitimi.

Negali,
mirtis aukštu slenksčiu ataskiria.
Tabelieka tik dabartis –
virpanti linia mirimu – gimimu tašku.
O žmogus norėtu vien gimimą matiti,
mirimo nepažinti,
norėtų praeiti pergaleti, ja iš samones išbraukti.
Noretu,
kad butu tik ateitis sklaistančioji stebuklus
ir dabartis, realinančioji svajone,
kad niekas neniktu.
Negali,
Kiekvienas realis akimirksnis miršta,
lieka tik jo šešėlis visumos sąmonėj.
Tai bent ilgisi, svajoja, vaidentuvėj augina ta, ko nori.
Ir tveria moningus mitu, pasaku, kultu pasaulius, kur jo troškimai givena.
Rodos žmogui, kad ira tokia erdviu kertelė –
pakalnės Šalelė,
Dausų Kalnelis –
kur nėra mirimu,
kur tėra vien gimimai ir amžinas givenimas.
Ir liepia žmogus savo vaidentuvei per mirti mirimo išvengti –
        Prasiskirki ugnie.
        ant dvieju puseliu,
        atkelki vartelius
        in Dausu kalneli !
Bet tai tik svajone svajojant
taip tik bus.

(Iš 1915 m. vasario mėn. Vilniuje „Rūtos“ salėje S. Šilingo pristatytos „Tautos dainų genezė“. Atspausdintas šis kūrinys buvo 1915 m. vasarą lietuvių rašytojų almanache „Pimąsis Baras“).

***

Pažintį atkurdami su savimi, su sava Valstybe, jos istorine ir kultūros atmintimi, visa Europos šiandienine būtimi, turime labai atidžiai ir įdėmiai iš „Baro“ gelmių ir platumų per laiką žirgu atšuoliuojančią Stasio Šilingo pranašingąją mintį 1916 m. Petrapilės almanache „Otečestvo“ spausdintą priimti; būti pajėgūs. Pajėgūs nuo savęs, savimi bei kitiems, – tai kas prarasta, tai kas likę, tai kas po kelių šimtų metų atgims vėl:

„Не борьба съ тевтонами, не гибель нъесколькихь литовскихь племень окончательно подрубила самосостоятельность литовского народа, а именно, рост политическаго обаяния за счетъ културнаго ослабления, подчинение государственному началу национальной политики. Выросло литовско–русское государство, но объднъла чисто литовская культура. Да и какъ могли смоленския земли компенсировать развалины прусскаго Ромове!“ (Iš S. Šilingo straipsnio „Социално — психологические предпосылки Литовской литературы“, knygoje „Отечество. Пути и достижения национальных литератур России. Национальный вопрос“, Т. 1, 1916, p. 159)

(Ne kova su teutonais, ne keleto lietuviškųjų genčių žūtis pakirto galutinai lietuvių tautos savarankiškumą, tačiau būtent, politinio pasipuikavimo plėtojimas kultūrinės raidos nuopolio, tautiškosios politikos sąskaita išmainius į gryn valstybininkiškąjį pradą. Išsiplėtė lietuvių–rusų valstybė, bet nuskurdo gryn lietuviškoji kultūra. Ir kaipgi Smalėnų žemių plotai galėjo atstoti prūsiškosios Ramuvos netektis!).

Ši mūsų Tautos Dvasios milžino atmintis ir vėliau kuo nuožmiausiu būdu meginta trinti 1938, 1939, 1940 m. kaimynių Lenkijos, Vokietijos bei tuometės SSSR ultimatumais, ultimatumais ir klasta laikinai vėl parklupdant iš pragarmių kylančią Lietuvą; netgi lyginant Aliaskos dolerinei vertei, prūsiškai–jotvingišką jos dalį tarpusavyje įsikainojant ir vieni kitiems, tartum 1795 m. dalybose perleidinėjant (stalininis mokestis Vokietijai už Sūduvos dalį). O 1941 metų birželio 14–osios rytas nutraukęs iš šimtmečių glūdumos atgaivintą šį šviesų Lietuvos milžino Valstybės kūrimo kelią. Savo dvare–sodyboje suimtas Lietuvą okupavusios karo jėgos ir sykiu su žmona Emilija bei dukra Raminta išgabentas etapu į nelaisvę SSSR (lig šiol klaidingai vartojamas nužmoginimo teroristinės santvarkos primetinys – tremtis); išsyk SSSR kaliniai atskirti nuo šeimų, – vyrai ir moterys į atskirus vagonus… Ir daugiau, niekada niekada pačiam garbingiausių mūsų Valstybės atkūrėjų nebuvo lemta išvysti nei vieno iš savų artimųjų.

Dar ne viskas pavardinta kas žinoma apie mūsų valstybės kūrėją; dar nauji atradimai laukia.

Kiek jo nuveikta mestų tarybų baruose, kariškų ir karo prietelių organizacijose, įvairiose kuopose.

Netgi dabar, mokslo, kultūros, archyvų, bibliotekų, kitų įstaigų darbe ganėtinai stebimasi atrandamais dokumentais, žiniomis apie Stasio Šilingo veiklą, stulbinantį jo įtakų mastą tuomet, ir netgi dabar – Mūsų kartai.

Turim nuolat prisimnti jo priesaką apie iškovotą 1918 m. Laisvę:

Kiekvienam žmogui didžiausia brangenybė – jojo tautos laisvė.
Amžių ir kraujo reikia, norint ją laimėti,
meilės – norint ją auginti,
nuolat budėti – norint ją apginti.
Bet pakanka vienos kartos klaidų –
ir tauta gali prarasti visą savo laisvę ir nepriklausomybę

Tai jau esame patyrę.

Todėl šiandien, – minėdami Valstybės atkūrėjo 130–metį.

Atiduodami deramą pagarbą šviesiam jojo atminimui,

Iš užmaršties pragarmių sugrąžindami Jo atmintį,

Turim paklausti savęs, – kiekvienas, –  ką dėl šio tauriausiojo Lietuvos XX a. kūrėjo atminties, dėl jo atsiveriančių iš nežinios darbų tąsos GALIU.

DABAR.

Ateina laikas kilniai ir oriai pagerbti tą, kuris visų labiausiai tikėjo aukščiausiąja Tėvynės meile, ir kuris apgynęs ją, sugebėjo ir sugeba vis naujai įkvėpti tą meilę mūsų tautos kartų kartoms.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kūrėjai, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: