M. Kundrotas. 5 būdai sunaikinti opoziciją (3)

siaulytis-ekonomone-politika

Kęstučio K. Šiaulyčio pieš.

Nepasakosim, iš kur šis tekstas gautas. Sakykime, jog veikia opozicijos kontržvalgyba. Vienas saugumo darbuotojas padaugino alkoholio ir štai – rezultatas. Galimi panašumai su Danielio Defo ar Klaivo Liuiso tekstais – visiškai atsitiktiniai.

Daugelis priemonių gautame dokumente žinomos iki skausmo – informacinė blokada, šmeižtas ir patyčios, finansinis smaugimas, narių skaičiaus kartelės kėlimas ir reikalavimai rinkti parašus, iš anksto sudarant skirtingas starto sąlygas pozicijos ir opozicijos jėgoms. Prie šių priemonių vargu, ar verta apsistoti. Kur kas įdomiau – vidinio poveikio priemonės, o taip pat – jų derinimas su išorinio poveikio priemonėmis.

1. Skaldymas. Geriausia terpė skaldymui – vadovų ambicijos. Suraskite du-tris, dar geriau – keturis-penkis lyderius, kiekvienam jų svarbu įteigti, koks jis ypatingas ir be jokios abejonės – ypatingesnis už visus kitus. Bendrą darbą toje organizacijoje ar judėjime bus galima pamiršti. Nepersistenkite – jei tokių vadovų bus daugiau, nei keturi-penki, gali susidaryti sveikos konkurencijos atmosfera, kurioje keletas lyderių susikooperuos ir teks viską pradėti iš naujo.

Žinoma, jeigu organizacijoje ar judėjime vyrauja idealistai ir altruistai, uždavinys dešimteriopai sunkėja. Bet ir idėjas galima supriešinti. Pavojingiausias keliamam uždaviniui – ideologinis sistemiškumas. Jis ne tik rodo rinkėjams rimtus strateginius užmojus, siekiant valdyti valstybę, bet leidžia pritraukti gausesnį rinkėjų ratą, vienus rinkėjus patraukiant vienais akcentais, kitus – kitais.

Dėl to būtina išskaidyti bendrą ideologinę sistemą į atskirus fragmentus, o per tai – ir patį judėjimą. Kiekvienai pusei reikia įteigti, jog jos akcentas – pats svarbiausias arba net – vienintelis teisingas. Jeigu judėjimas pasisako prieš Europos Sąjungos ir Rusijos politiką – reikia supriešinti tuos, kuriems svarbūs tik Europos Sąjungos iššūkiai su tais, kuriems rūpi tik Rusijos grėsmės. Šioje srityje jau pasiekta šiokių tokių rezultatų, nors tikrai norėtųsi daugiau.

Tiesa, šiuo atveju esama tam tikro pavojaus. Judėjimo dalyviai gali tiesiog pasiskirstyti veiklos sritimis pagal tai, kas jiems labiausiai rūpi. Šiuo atveju pats judėjimas liktų kompleksinis ir apimtų visas šias skirtingas sritis. Vis dėlto ir iš tokios situacijos galima išpešti naudos. Jeigu viena pusė užsidarys savo srityje, o kitos – savo, tai visuomenė vietoje vieno judėjimo regės dešimtį ir galima judėjimo įtaka bus visiškai sumažinta. Svarbu užkirsti kelią kooperacijai.

2. Amortizavimas. Šiuo atveju galima taikyti tiek vidinio, tiek išorinio poveikio priemones.

Labiausiai pasiteisinusi išorinio poveikio priemonė – opozicijos retorikos perėmimas. Būtent retorikos, o ne praktikos. Perėmę praktiką patys tampa opozicija – tokių pavyzdžių jau būta. Vis dėlto kur kas gausiau teigiamų pavyzdžių, kai pozicijos atstovai perima tik retoriką. Pavyzdžiui – straipsniai, kuriuose žodis žodin atkartojami opozicijos akcentai, pabaigoje pažymint: mes esame tie, kurie tai daro ir darys, o visi kiti apie tai kalbantys – apsišaukėliai ir šarlatanai. Nedideli vidiniai prieštaravimai – pavyzdžiui, pasisakant už sveiką šeimą, tuo pat metu smerkiant identiškai kalbančius konkurentus – nėra labai pavojingi: visuomet labiau išgirsta bus ta konkuruojanti pusė, kurioje – daugiau pinigų užsakomiems tekstams.

Vidinio poveikio priemonė šiuo atveju – rasti, infiltruoti arba iškelti iš vidaus baikštesnius arba tiesiog prisitaikyti linkusius vadovus, kurie švelnintų judėjimo retoriką iki tiek, jog ją sunku būtų beatskirti nuo pozicijos atstovų retorikos. Visus judėjimo akcentus, galinčius sukelti bent menkiausią konfliktą su vyraujančia politine konjunktūra, šiuo atveju reikia pašalinti. Svarbu įtikinti vadovus, narius ir dalyvius, jog toks pasirinkimas – pragmatiškas, naudingas, net būtina auka, siekiant patekti į valdžią.

Nesvarbu, ar užduotį atliekantys vadovai patys tikės tuo, ką sako, ar jie galvos, kad patekę į valdžią galės įgyvendinti ir slepiamuosius radikaliuosius tikslus. Daug svarbiau, ką galvos rinkėjai – o jiems kils natūralus klausimas: jei pozicijos ir opozicijos retorika iš esmės sutampa, kokia prasmė balsuoti už opoziciją, kuri jau iš anksto – silpnesniojo padėtyje?

Net blogiausiu atveju – jeigu tokia sušvelninta ir prijaukinta opozicija pateks į valdžią, ją visuomet bus lengviau integruoti į pozicijos sistemą arba tiesiog išsklaidyti, nei sunkiai prognozuojamus radikalus. Ne taip seniai tai sėkmingai padaryta vienai populistinei partijai, triukšmingai įsiveržusiai į parlamentą užpraeituose rinkimuose.

Pagaliau, išorinio ir vidinio amortizavimo priemones galima taikyti kartu. Jau veikiančiai organizacijai galima prikurti dešimtis fiktyvių alternatyvų, geriausiai – viena už kitą nuosaikesnių, manipuliuojant viešąja informacija sudaryti joms rimtesnį, mandagesnį įvaizdį. Geriausia, jei šios organizacijos išvis atsisakys dalyvauti rinkimuose ar būti partijomis, bet atims dalį aktyvo iš esamų opozicijos partijų – taip jos paliks daugiau erdvės pozicijai. Kita vertus, jeigu į rinkimus daugmaž tos pačios srovės atstovai žengs dešimčia skirtingų komandų – irgi palankus variantas. Išsisklaidžiusi opozicija mažai, ką laimės.

3. Radikalizavimas. Paradoksalu, bet stiprus judėjimo radikalizavimas gali duoti tokių pat puikių vaisių, kaip ir jo amortizavimas. Labiausiai vengtinas reiškinys – radikalumo ir nuosaikumo pusiausvyra, kuri nustatoma labai sunkiai, o tai mums lengvina užduotis.

Daugelis žmonių labiau linkę siekti saugumo, nei karo. Dėl to judėjimas, kurio šūkis „ateisim į valdžią – visus pakarsim!“ gali ko nors pasiekti tik išimtiniais, didžiulės įtampos atvejais. Nepanašu, kad Lietuvoje artimiausiu metu susidarytų palanki terpė tokiems judėjimams.

Jei amortizavimo atveju reikia išnaudoti judėjimo vadovų ir dalyvių baikštumą ir prisitaikėliškumą, tai radikalizavimo atveju reikia parinkti agresyviausius ir juos išaukštinti. Agresyvus įvaizdis daugumą rinkėjų paprasčiausiai atstums – o juk to ir siekiama. Vis dėlto šis scenarijus turi tam tikrų trūkumų – jeigu tokie radikalai pateks į valdžią, gali pamėginti įgyvendinti savo siekius, o tai jau klius mūsų kailiui. Dėl to, esant pasirinkimui, visada geriau investuoti į amortizavimo technologijas.

4. Suvulgarinimas. Iš dalies tai apima tiek radikalizavimą, tiek amortizavimą, nors suvulgarinimas – iš esmės platesnis reiškinys. Didžiuma žiniasklaidos turi dvi puikias savybes: pirma – ji perkama, antra – ji minta skandalais, nes tai sukelia didelį skaitytojų susidomėjimą. Dėl to kai kurios opozicinės jėgos pasiduoda pagundai prasimušti į žiniasklaidą skandalais. Motyvuojama, kad rimtesnius įvaizdžius ir kalbas didžiuma žiniasklaidos ignoruos. Tai, žinoma, tiesa – puiku, jog žiniasklaidos pagalba pavyko daugelį opozicijos jėgų įstumti į aklavietę.

Antra pagunda, kurią lengva įpiršti – apeliavimas į paprasčiausius žmones, kuriuos lengviausia paveikti primityviais įvaizdžiais ir atitinkama retorika. Retas susimąsto, jog tai kartu atstumia inteligentiją, kuri puikiai supranta, jog politikoje paprastų sprendimų dažniausiai nėra, o mužiko ar turgaus bobutės lygio politikavimas jai net emociškai atgrasus.

Judėjimas be inteligentijos – tai judėjimas be ateities. Su mužikais ir turgaus bobutėmis gali sukelti žakeriją, bet ne revoliuciją. Visoms sėkmingoms revoliucijoms vadovaudavo išsilavinę žmonės, kad ir kas būtų sudarę jų patrankų mėsą. Net ir patekus į valdžią, valstybės valdymas be intelekto būtų sudėtingas ir anksčiau ar vėliau valdžia grįžtų intelektualesniems konkurentams.

Žinoma, čia svarbu taikyti ir išorines priemones – siekti, kad kuo mažiau opozicijos atstovų gautų aukštąjį išsilavinimą ar tuo labiau – jo diplomą. Tai leis sudaryti įvaizdį, jog opozicijoje vyrauja žemo intelekto žmonės, kas mums naudinga netgi tuo atveju, kai tai nėra tiesa.

5. Negatyvizmas. Svarbu, jog didžiuma opozicijos retorikos būtų išreikšta neiginiais, bet ne teiginiais. Svarbu, kad kova užgožtų kūrybą, kova su pederastais – sveikos šeimos skatinimą, kova su kitataučiais – lietuviškos Lietuvos stiprinimą. Kadangi teiginys be neiginio dažnai sunkiai įmanomas, kaip ir atvirkščiai, reikia stengtis, kad teiginių būtų kuo mažiau, o neiginių – kuo daugiau. Ypač vertingas elementas – įvairūs pejoratyvai, žeminančios sąvokos: jankiai, nigeriai, kacapai, pšekai, žydpalaikiai, babajai. Tokių sąvokų vartoseną reikia ypač skatinti.

Jei tik rinkėjas patikės, kad kuri nors opozicijos jėga sugeba ne tiktai griauti, bet ir kurti, šis rinkėjas mums – jau prarastas. Dėl to reikia išnaudoti žiniasklaidą ir ypač – humoristus, kad jie pateiktų į viešąją erdvę tik tuos opozicijos renginius, kuriuose pasisakoma prieš. Visas kūrybines iniciatyvas reikia ignoruoti arba, jei įmanoma, suteikti joms negatyvumo aurą. Reikia kruopščiai atrinkti nuotraukas, kuriose opozicijos veikėjai stovi pykčio perkreiptais veidais, garso įrašus, kur jų balsai trūkčioja arba kažin kas mekenama. Bet koks kadras, galintis sukelti bent minimalias žiūrovų, klausytojų ar skaitytojų simpatijas, turi būti iškirptas.

Na ir žinoma, patiems reikia tinkamai išnaudoti pejoratyvus – marginalas, radikalas, ekstremistas, nacis, homofobas. Piktas, agresyvus ir primityvus opozicijos atstovas visuomet turi būti supriešintas su inteligentišku, simpatišku, tvarkingai apsirengusiu pozicijos veikėju.

***

Nutekėjusi informacija pateikta laisvo atpasakojimo forma. Dėl to gali kilti sunkumų, skiriant pirminio autoriaus ir atpasakotojo mintis. Be to, pirminio šaltinio sakiniuose gali pasitaikyti jo veiklos objektų – pačių opozicijos jėgų – nuostatų ir akcentų. Vis dėlto ieškodami agentų, veikiančių mus ar mūsų lyderius, būkime atsargūs. Labai dažnai kaip tik tas, kuris kiekviename žingsnyje ieško agentų, pats ir būna agentas.

Pateikė Marius Kundrotas

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *