V. Bagdonavičius. Panašūs gyvenimai – panašios mintys. Vydūnas ir Šveiceris (1)

Albertas_Sveiceris-wikipedia.or-nuotr.jpg

Albertas Šveiceris | wikipedia.org nuotr.

Įžymus XX a. mąstytojas, gydytojas, teologas, muzikas, visuomenės veikėjas, Nobelio taikos premijos laimėtojas Albertas Šveiceris (Albert Schweitzer) (1875 – 1965) dar tebegyvendamas buvo ir dabar tebėra viena iš įstabiausių ir pasaulyje plačiausiai žinomų asmenybių. Jo humanistinę veiklą labai aukštai vertino ryškiausi pasaulio žmonės, tarp jų A. Einšteinas, R. Rolandas, B. Ruselas, M. Gandis, Dž. Neru, M. L. Kingas ir kt. Apie jį įvairiomis kalbomis parašyta keliolika knygų, šimtai straipsnių. Ryškiausių darbų apie A. Šveicerį autoriai – Dž. Fešote (J. Feschotte) (4), Dž. Pie (J. Pierh) (8), N. Kazinsas (N. Cousins) (3), G. Liongfeldtas (G. Langfeldt) (6), B. Vinabstas (B. Winnubst) (12), R. Grabsas (R. Grabs) (5), G. Gesingas (G. Getting), Dž. Brabazonas (J. Brabazon) (2), P.H. Frajeris (P. H. Freyer) , V.Petrickis , B. Nosikas , I. Lazari – Pavlovska (7) ir kt.

Lietuvos padangėje įžymaus humanisto vardas pasigirdo bene 1981 metais.  Tada A. Šveicerį išsamiu moksliniu analitiniu straipsniu „Etikos etiuduose“ (13) pristatė filosofas Romas Žibaitis. Šis autorius įžymiojo humanisto idėjas bei gyvenimo pavyzdį tebepopuliarina iki šiol (žr. 14; 15). Lietuviškai paskelbtos ir dvi paties A. Šveicerio knygos, kurių viena – pagrindinis 1923 m. Miunchene išleistas filosofijos veikalas „Kultūra ir etika“ (9), kita, kuri vadinasi „Tarp vandenų ir džiunglių“ (10) –  įspūdžiai iš žemyno, kur prabėgo didžioji prasmingo  Lambarenės daktaro gyvenimo dalis, t.y. Afrikos.

Ypatingą dėmesį į A. Šveicerio humanizmą, ypač į etinius, medicininius bei ekologinius jo aspektus, atkreipė Kauno medicinos universitetas, kuriame 1999 m. pradėjo kurtis A. Šveicerio centras. Centro vadovu buvo išrinktas šio universiteto rektorius prof. habil. dr. Vilius Grabauskas, kuris už  A. Šveicerio humanistinių principų taikymą, ugdant būsimųjų gydytojų dorovinį angažuotumą bei humanistines nuostatas pelnė aukštą vieno iš tarptautinių A. Šveicerio organizacijų įvertinimą, buvo išrinktas jos garbės nariu. A. Šveicerio humanizmo sąšaukoms su dabarties medicinos etinėmis kolizijomis buvo skirta 2000 m. vasario 4 d. minėtame universitete vykusi konferencija „Albertas Šveiceris ir  XXI amžiaus  medicina“, kurią galima laikyti bene ryškiausiu akcentu garsiojo humanisto idėjų kelyje į Lietuvą. Nemažai populiarinant bei taikant praktikoje A. Šveicerio bei kitus jiems artimus principus nuveikė Pasaulinės gydytojų federacijos „Už žmogaus gyvybę“ asociacija Lietuvoje.

vyduno-portretas

Vydūnas | vydunodraugija.lt nuotr.

Taigi, A. Šveicerio fenomeno atgarsiai Lietuvą pasiekė, palyginti, neseniai, o ryškesnį rezonansą didžiausiąja  dalimi medicinoje, ypač medicininėje etikoje, įgauna tik dabar. Tačiau nemaža A. Šveicerio humanistinių idėjų ir nuostatų dalis Lietuvoje nebuvo visiška naujiena. Čia jos, tiesa kitokiu, t. y. ne grynuoju šveiceriškuoju pavidalu, sklido iš savojo šaltinio, kurį su tam tikromis išlygomis galima laikyti lietuviškuoju A. Šveicerio analogu.  Tas analogas – bemaž tuo pačiu metu, kaip ir A. Šveiceris, gyvenęs ir veikęs mūsų mąstytojas, kultūros ir visuomenės  veikėjas Vydūnas. Už A. Šveicerį jis gimė septyneriais metais anksčiau (1868), o mirė dvylika metų anksčiau (1953). Taigi, abu jie gyveno toje pačioje epochoje, regėjo tas pačias jos globalines dramas, kvėpavo iš esmės ta pačia politinių,  socialinių ir kitokių įtampų prisodrinta jos dvasine atmosfera, sielojosi dėl tų pačių jos skaudulių, ieškojo panašių būdų jiems gydyti. Būdami labai saviti, ryškūs ir tarpusavyje daug kuo analogiški A. Šveicerio ir Vydūno fenomenai, dar nėra sulaukę lyginamosios analizės. Šis straipsnis – pirmasis bandomasis žingsnis į tą lyginamąją analizę,  fragmentiškas josios štrichas, kuriuo nepretenduojama nei į išsamumą, nei į galutines išvadas.

Biografijos – argumentai

Iš pirmo žvilgsnio A. Šveicerio ir Vydūno gretinimu galima būtų ir nusistebėti. Tas žvilgsnis veikiau fiksuotų skirtumus, o ne bendrumus. A. Šveiceris – augalotas, fiziškai stiprus, vos ne geležinės sveikatos, neišsemiamos energijos žmogus, didžiąją gyvenimo dalį praleidęs daug ne tik dvasinių, bet ir fizinių jėgų reikalaujančioje praktinėje veikloje, kurioje reikėjo ne tik gydytojo kvalifikacijos ir didžiulės ištvermės, bet ir ūkininko, statybininko, ekonomisto, keliautojo sugebėjimų bei įgūdžių. Vydūnas – menkučio kūno sudėjimo, silpnos sveikatos, spindinčių akių žmogus, už Lietuvos ir Vokietijos ribų ne toliau kaip iki Šveicarijos kartą kitą teišvykęs, prie vienos gyvenamos vietos ištikimai prisirišęs, niekada nesiėmęs didesnių ūkiškų darbų (išskyrus vaikystėje rodytas pastangas talkinti tėvams laukų darbuose ar namų apyvokoje), iš esmės visą gyvenimą praleidęs nuo materialinių dalykų nutolusiuose dvasinės kultūros baruose. Ir dar: A. Šveiceris, kaip jau minėta, pasaulyje labai plačiai žinoma, su giliausia pagarba minima asmenybė, Vydūnas gi – savojoje tėvynėje pelnytos pagarbos  tik dabar tepradedąs sulaukti, tik dabar geriau tepradedamas suprasti kūrėjas  ir išminčius. Pasaulis apie jį bemaž nieko nežino. Tad gali susidaryti įspūdis, kad lyginami nepalyginami dydžiai. Tačiau  toks įspūdis – tik paviršutinis. A. Šveicerio ir Vydūno fenomenai yra itin artimi savo esmėmis, o ne išoriniais požymiais. Bendras laukas, kur tos esmės susitinka – gyventos epochos drama, kurią galima apibūdinti kaip pagimdytą atotrūkio tarp civilizacijos ir dvasinės kultūros raidos tempų ir rezultatų. Abi didžios asmenybės ieškojo pusiausvyros tarp jų ir rado iš esmės tuos pačius būdus tai pusiausvyrai pasiekti.

Tad pagrindinė paralelė tarp šių fenomenų – yra akivaizdžiausiai regima susikurtų koncepcijų plotmėje, jų realizavimo specifikoje. Būtent toji specifika labiausiai ir krenta į akis, labiausiai išryškina abiejų reiškinių – A. Šveicerio ir Vydūno – fenomenalumo esmę. O tos esmės ištakų galima ieškoti ne tik idėjų pasaulyje, ne tik bendrajame epochos kontekste, bet ir asmenybiniame  biografiniame lygmenyje.

Net ir paviršutiniškas žvilgsnis į abiejų didžiųjų asmenybių biografijas užkliūva už stebėtinai panašių dalykų. Vos nesutampančios gyvenimo datos čia stebina mažiausiai. Įstabiu panašumu pirmiausia dvelkia, pasižvalgius po abiejų gyvenimo pradžios artimiausią aplinką. Abu į pasaulį atėjo tolimose viena nuo kitos ir daug kuo skirtingose, bet kai kuo ir panašiose Vokietijos imperijos paribio provincijose – A. Šveiceris ką tik (t. y. 1871 m.) nuo Prancūzijos atplėštoje pietinėje Elzaso provincijoje, Vydūnas – šiauriausioje Rytprūsių provincijoje. Šių provincijų panašumas tas, kad tiek vienoje, tiek kitoje tvyrojo tautinių santykių įtampa, kad dramatiškai grūmėsi dvi kalbos, kurių viena – (vokiečių) kalbėjo kraštą valdantieji, o kita (vienur prancūzų, kitur  lietuvių) – valdomieji. A. Šveicerio šeimoje buvo kalbama vietine vokiečių tarme, tad nepatirta prievartinės asimiliacijos slėgimo, kurį kentė čionykštę daugumą sudarę prancūzai. Tačiau jautrus vaikas negalėjo nejausti to, ką patiria  šio slėgimo prispausti kaimynai. Vydūno šeimoje buvo kalbama lietuviškai, nors čia visi mokėjo ir vokiškai. Tačiau bismarkiškoji asimiliacinė politika būsimąjį mąstytoją tiesiog sukrečia, ir jis dar vaikas pasiryžta „garbėn kelti lietuviškumą“, viską daryti, kad tėvynainiai ugdytųsi vidinę galią atsispirti nutautinimui.

Labai panaši abiejų būsimųjų humanistų dvasinė šeimos aplinka. Abi šeimos daugiavaikės – Šveiceriai augina penkis vaikus (du sūnus ir tris dukras), Storostų namuose – aštuoni pametinukai (šeši berniukai ir dvi mergaitės). Šveicerių šeimos galva – liuteronų pastorius, Storostų – evangelikų kunigas ir mokytojas. Abiejų šeimų gana nelengva materialinė padėtis, tačiau augančių vaikų ji neslegia, o veikiau grūdina, ugdo  juose jautrumą ir tarpusavio solidarumą. Šeimose – graži santarvė, skaidri dorovinė atmosfera, kurią ypač taurina gilus religingumas, nuo mažens ugdomas nuoširdus pamaldumas. A. Šveiceris nuo mažumės ne tik susikaupęs per mišias klausosi vargonų gaudesio gimtojo Kaizersbergo bažnytėlėje, bet ir giliai pasineria į pačią pamaldų misteriją, ją kontempliuoja. „Mišios, kuriose aš, vaikas, būdavau, paliko visam gyvenimui pakilų jausmą, taip pat išugdė ramybės ir susikaupimo poreikį, be kurio jau neįsivaizduoju savo gyvenimo. <…> Svarbu, kad vaikas matytų suaugusius pamaldaus susikaupimo akimirką ir pats ją išgyventų“, – prisimena įžymusis Lambarenės daktaras (7, p.114). „Užgimęs ir augdamas girdėjau savo tėvelius giedant ir meldžiantis prie mano lovelės ir prie lopšelio jaunesniųjų mano brolių ir seserų. Toliau jau ir mes, vaikai, su tėvais sėdėjom  aplink stalą rytmečių ir vakarų pamaldoms. Ir vienas kitas mūsų turėjo melsties, pats  tam žodžius susigalvodamas. Tai ir augome su giesmėmis ir maldomis į šį gyvenimą“, – analogiškas Vydūno prisiminimas (11, t. 3, p. 387 – 388).

Tėvų namuose abu būsimieji humanizmo apaštalai pasineria ir į muzikos pasaulį. Albertui didžiąja dalimi tą pasaulį sudaro vargonų skambesys – jų ne tik klausosi, bet ir nuo devynerių metų bažnytėlėje pats jais groja, kartas nuo karto pavaduodamas tėvą. Toji vargonų muzika jį pavergia visam gyvenimui. Nors ir ne iš jos vertėsi, bet nemažai koncertuodamas joje pasiekė didelių laimėjimų, o apie vargonų muzikos genijų J. S. Bachą net didžiulę knygą parašė. Vydūnas nuo vaikystės pasinėrė į giesmių ir dainų pasaulį, net brolius ir seseris į mažą šeimos chorą  subūrė ir jam dirigavo. Tarsi žaidžiant vaiko metuose pasiimtoji dirigento lazdelė į tas pačias rankas sugrįžo Viliui Storostui, būsimajam Vydūnui, bebaigiant trečiąjį dešimtmetį ir jose išbuvo net keturiasdešimt metų – tol, kol gyvavo jo suburtoji Tilžės lietuvių giedotojų draugija.

Abu būsimieji mąstytojai kiekvienas savaip susilietė su šiandien neįprastu ir mažai žinomu reiškiniu – misijonieriavimu ir, matyt, ne be jo poveikio apsisprendė savo gyvenimus paversti tarnyste žmonėms. A. Šveiceris iš esmės ir tapo misijonieriumi, tik ne kaip tikėjimo nešėjas, o kaip pagalbos labai reikalingų juodaodžių afrikiečių labui pasiaukojęs jų kūniškųjų negalių gydytojas. Alberto tėvas  kartą per mėnesį laikydavo misijonieriams skirtas mišias, prenumeravo Paryžiaus misijonierių draugijos žurnalą, apie misijonierių darbus Afrikoje pasakodavo vaikams. Tie pasakojimai būsimajam daktarui itin krito domėn. Jam į rankas pakliuvusią vieno misijonieriaus knygą pats išsivertė į prancūzų kalbą ir susidomėjęs nuolat ją  skaitydavo (14, p. 7). Vydūno tėvas buvo pats mokęsis Berlyno evangelikų misijonierių seminarijoje ir besiruošiąs misijų darbui, bet dėl silpnos sveikatos teko to sumanymo atsisakyti. Tačiau misijoms jis tarnavo kitaip – važinėjo po Mažąją Lietuvą ir rinko joms aukas. Kartu su juo dažnai važiuodavo ir Vilius – būsimasis Vydūnas. Misijoms skirto laikraščio „Nusidavimai apie evangelijos praplatinimą tarp žydų ir pagonų“ redaktorius Frydrichas Kelkis buvo dažnas svečias Vydūno tėvų namuose (11, t. 3, p. 389).

Jaunos abiejų mąstytojų dienos panašios ir dar vienu požiūriu. Jas žymi besiformuojančių asmenybių intelektinis nerimas, kuris reiškiasi ne tik ir ne tiek žingeidumu ar godžiu žinių kaupimu, bet ir kritiniu mąstymu, įgyto žinojimo priekabiu vertinimu, nenumaldoma aistra dėl esminių dalykų diskutuoti, nuodugniai aiškintis. „Dėl savo begalinio troškimo diskutuoti, visiems, ypač tėvui, nepaprastai įkyrėjau. Su kiekvienu sutiktu žmogumi norėjau pulti į detalias ir kritines diskusijas, veržiausi rodyti jų mąstymo trūkumus ir kreipti tiesos takan. Tiesos ir tikslingumo ieškojimo džiaugsmas stūmė mane tiesiog į pamišimą. Norėjau, kad kiekvienas pokalbis, į kurį įsijungiau, taptų nuodugniu daiktų tyrimu“, – prisiminė A. Šveiceris (7, p. 120).

Panašų intelektinį jaunų dienų nenuoramiškumą ir įkyrumą savo atsiminimuose atskleidžia ir Vydūnas. Dar dešimtmetis būdamas jis jau buvo perskaitęs  Šventą Raštą, bet jį, ypač Senąjį Testamentą, vertinęs gana kritiškai ir dėl daugelio jo vietų aštriai ginčydavęsis su tėvų namuose besisvečiuodavusiais kunigais ar gana nuodugniai aiškindavęsis su tėvu, vėliau pats skaitydamas teologinę literatūrą (11, t.3, p. 388 – 392). Būtinybė visur vadovautis savo protu, būti sau žmogumi – šie principai abu humanistus lydėjo visą gyvenimą, pasitarnavo kaip labai svarbios sąlygos, formuojantis tiek gyvenimo nuostatoms, tiek filosofinėms koncepcijoms.

Jaunuose metuose tiek vienam, tiek kitam subręsta tvirtas priesakas nežudyti ir nekankinti jokios gyvos būtybės. Abu yra buvę didžiai sukrėsti dėl žiauraus žmonių elgesio su gyvūnais, dėl beprasmiško jų žudymo, ypač per pramogai organizuojamas medžiokles, kurias laikė dideliu nusikaltimu, žmogaus moralinio nuosmūkio padariniu. Abiems buvo būdingas labai jautrus santykis su visa supančia gamta, gilus jos grožio bei atsakomybės dėl jos saugojimo ir tausojimo pajautimas. Tas santykis ir toji pajauta abiems tapo ne tik elgesio normomis, bet ir filosofiškai grindžiamais principais, netgi  kertiniais jų humanistinių koncepcijų akmenimis.

Šveicerį ir Vydūną labai artimus daro ir abiems tuo pačiu brendimo tarpsniu kilęs pasiryžimas kuo prasmingiau nugyventi jiems Dievo atseikėtus metus, už duotąją galimybę būti šiame pasaulyje atsidėkoti nesavanaudiška tarnyste kitiems. Tą tarnystę jie suprato ne kaip šlovę teikiančią talentingų žmonių saviraišką, savo rezultatais papildančią abstrahuotai suvokiamos žmonijos kultūros aruodą. Toji tarnystė turinti būti konkreti ir tiesioginė, ją betarpiškai turį jausti tie žmonės, kurių labui dirbti pasišventei. Siekti asmeninės laimės, o juo labiau egoistiškai, tik savo labui naudotis paties Dievo suteiktomis gėrybėmis – puikia sveikata, talentais, energija jiems pasirodė nepriimtini dalykai. Tos Dievo dovanos turinčios būti sunaudotos kitų žmonių kančioms mažinti, jų skausmui lengvinti. „Kas buvo apsaugotas nuo kančios, privalo jausti pašauktu kitiems palengvinti skausmą. Visi turime dalintis skausmu, kuris slegia pasaulį“, – taip apsisprendė labai sėkmingai tiek teologijoje, tiek filosofijoje, tiek muzikoje reikštis ėmęs, sveikata ir energija trykštantis Strasbūro universiteto studentas Albertas Šveiceris, kuris po keleto metų šį apsisprendimą realizuos pasirinkdamas pagalbos tropikuose labiausiai nuo ligų kenčiantiems žmonėms kelią (7, p. 124 – 125).

Vydūno pasirinkimas kiek kitoks, bet savo esme analogiškas šveiceriškajam. Jis irgi galėjo kopti akademinės karjeros laiptais filosofijoje ar siekti olimpinių aukštumų literatūroje, stengtis tapti įžymiu pasaulį stebinančios naujos filosofinės sistemos kūrėju ar kokios nors literatūrinės krypties pradininku, parašyti kelioliką įstabių romanų ar  dramos kūriniais užkariauti pasaulio sceną. Tiesa, abiejose šiose kūrybos sferose Vydūnas ir taip nuveikė nemažai, užimdamas garbingą, o kai kuriais atžvilgiais ir išskirtinę vietą Lietuvos filosofinės minties, dramaturgijos ar teatro raidos kontekstuose. Tačiau tai jis padarė vykdydamas kitą, kaip jam atrodė, svarbesnę užduotį – „garbėn kelti lietuviškumą“, šviesinti tautiečių sąmonę, ugdyti juose tauriausią žmoniškumą, dvasios stiprybę, kaip tautinės asimiliacijos vykdytojams neįveikiamą tvirtovę, daryti viską, kad tauta rodytų kūrybiškumu, kultūriniu aktyvumu besireiškiantį savo gyvastingumą. Todėl ir filosofinė bei literatūrinė kūryba, teatrinė bei koncertinė veikla Vydūnui nebuvo sau tikslai, o tik priemonės anam – tautos stiprinimo – uždaviniui spręsti. Jam svarbiausia buvo, kad jo veikimo išdavoje tautiečiai „leistųsi jo gundomi pasišvęsti daugiau negu paprastai gyvenimo prasmei ir esmei“ (11, t. 1, p. 364). Toks pasišventimas, mąstytojo giliu įsitikinimu, esąs tautos išlikimo ir prasmingos būties garantas. Tam reikėjo ne tik dvasios šviesą skleidžiančius raštus rašyti, bet ir tiesiogiai dirbti su čia pat esančiais tėvynainiais, pačiu savimi rodyti, kad tai, ką skelbi, yra ne abstraktūs, tik idealybėje, bet ne realybėje sutinkami konstruktai, o patys realiausi ir ne taip sunkiai, nors ir ne be tam tikrų pastangų, įkūnijami dalykai, duodą įstabiausią efektą.

Praktinės kultūrinės veiklos su Tilžės lietuvių giedotojų draugija dėka Vydūnui ne tik pavyko stabilizuoti Prūsų lietuvių germanizavimo tempus, bet ir pasiekti to, kad Mažoji Lietuva būtų daug stipresnės tautinės savimonės, kultūriškai gyvesnė ir veiklesnė, o atėjus palankesniam momentui – pareikštų norą būti kartu su atkurtąja Lietuvos valstybe. Tą norą ji pareiškė 1918 m. lapkričio 30 d. garsiuoju Tilžės aktu.

Kaip vieną iš svarbiausių tiesioginei žmonių tarnystei skirtų veiklos sferų tiek A. Šveiceriui, tiek Vydūnui buvo rūpestis žmogaus sveikata. A. Šveicerio nuopelnai čia didžiuliai ir visuotinai žinomi. Jo sukurtas gydymo kompleksas Lambarenėje ir didžioji gyvenimo dalis praleista pasiaukojančiai dirbant jame – vienas iš pačių įstabiausių praktinio humanizmo principų realizavimo pavyzdžių pasaulyje. Vydūnas šioje sferoje tiek nepadarė, tokio komplekso nesukūrė, tačiau jo pateiktieji, paties išbandytieji sveikos gyvensenos principai, konkretūs jos metodai, jo paliktoji  sveikatos filosofija yra taip pat  didžiulė dovana savo tautai. Mąstytojas puikiai suprato, kad kūniškai paliegusi tauta, bus paliegusi ir dvasiškai. Kartu jis matė, jog pačioje tautoje gali rastis ir randasi to abejopo paliegimo prielaidų, todėl visomis išgalėmis stengėsi jų plitimui užkirsti kelią. Remdamasis savo paties patirtimi įveikiant mirtiną ligą (džiovą), paliegusį kūną darant sveiku ir galinčiu tarnauti ilgą amžių laisvai ir skaidriai sielai, Vydūnas sukūrė traktatus „Sveikata, jaunumas, grožė“ ir „Gimdymo slėpiniai“, kurie, kaip jam atrodė, galį pasitarnauti tautai kaip sveiko gyvenimo pagrindų vadovėliai. „Noriu lietuvių tautos žmones [matyti] taurius, sveikus. Todėl ir stengiaus visaip jų taurumą ir sveikatą auginti ir tvirtinti. Dariau ir darau tai žodžiu ir raštu.  Dabar dar tyčia dėstau sveikatos pagrindus ir sąlygas. Tariuosi esąs tam skirtas, beveik visą jaunatvę ir sirgęs, ir visaip gydytas“, – rašė Vydūnas, pristatydamas „Sveikatą, jaunumą, grožę“ (11, t. 2, p. 288).

Įvairiais aspektais  besireiškiantį filosofinės ir meninės kūrybos sferose sėkmingai besidarbuojančių įstabių asmenybių tiesioginė tarnystė žmonėms, galimų pasiekti didesnių kūrybos rezultatų aukojimas ant tos tarnystės aukuro yra gana retas  fenomenas kultūros istorijoje, tikras moralinis žygdarbis. Juo akivaizdžiausiai parodoma skelbiamų principų ir realios elgsenos darna. Toji darna pati savaime yra didelė vertybė ir jos vertingumas proporcingai didėja, kuo aukštesnės moralinės prabos yra tie skelbiamieji principai, kuo sunkiau yra juos realiai įkūnyti. A. Šveicerio ir Vydūno atvejais turime tuos retus fenomenus. Abiem atvejais paprastai pasakoma: norint suvokti vieno ar kito, t. y. A. Šveicerio ar Vydūno, tikrąjį reikšmingumą bei didingumą neužtenka susipažinti tik su jų kūrybiniu palikimu, nes jame tėra tik dalis jų,  kita dalis – tame palikime užfiksuotų idėjų realus įgyvendinimas savo pačių pastangomis ir darbais. Jie vienu metu yra ir architektai, ir statytojai. Jie – ne tie atvejai, kai iš vienos veiklos sferos pasitraukiama dėl to, kad geriau sekasi pasirinkus kitą. Teorija ir praktika – jiems neatsiejami dalykai, sudarą neišardomą vienovę. Juos galima palyginti su alpinistais, ne vaizduotėje piešiančiais svaiginančias kalnų viršūnes, o tiesiog į jas kopiančiais ir tuo pačiu parodančiais  pačią įkopimo galimybę.

V. Mykolaitis – Putinas yra taip apibūdinęs Vydūno fenomeną: „Vydūno asmuo, principai ir gyvenimas, mokslas ir kūryba sudaro vientisą harmonišką visumą, kuri imponuoja savo susiderinimu bei vieningumu ir priverčia nusilenkti net tuos, kuriems jo  mokslas atrodo nepakankamai moksliškas, o kūryba  nepakankamai meniška“ (1, p. 5). Šiek tiek perfrazavus, lygiai tą pačią mintį galima pasakyti ir apie A. Šveicerį, kurio filosofiją akademiniai filosofai yra linkę laikyti nepakankamai intelektualia ir filosofiška. Kalbant apie A. Šveicerį visuotinai yra tapę priimta jo gyvenimą apibūdinti kaip patį svariausią jo filosofijos argumentą. Tokiam apibūdinimui kelią atvėrė pats A. Šveiceris, prisipažindamas, kad „užuot mėginęs aštriuose ginčuose pasiekti savo idėjų pripažinimo“, jis „nusprendęs paversti savo gyvenimą savo argumentu“. „Aš privalau ginti tai, – teigė jis, ˜– kuo tikiu, šio gyvenimo, kuriuo aš gyvenu ir šio darbo, kurį atlieku, terminais. Užuot skelbęs savo tikėjimą kaip Dievo egzistavimą mumyse, aš pamėginsiu padaryti taip, kad mano gyvenimas ir mano darbas kalbėtų apie tai, kuo aš tikiu“ (3, p. 191).

Toji pati šio A. Šveicerio pasakymo prasmė ryškėja ir iš Vydūno gyvenimo credo nusakančių žodžių: „O tik labai norėčiau, kada teks gyvenimą baigti, būt buvęs tautoje aiški žmoniškumo apraiška ir tuo kitus tam žadinęs“. Tokiomis „aiškiomis žmoniškumo apraiškomis“ A. Šveicerio ir Vydūnas ne tik norėjo būti, bet ir iš tikro buvo. Tame – nemaža jų tikrojo didingumo dalis, jų fenomenų savitumo šerdis.

Idėjų paralelės

A. Šveicerio ir Vydūno idėjinių ieškojimų keliai nors ir visiškai nesutapo, nors ir daug skirtumų juose esama, tačiau tie ieškojimai vis dėlto daugiau ar mažiau sukasi po tuos pačius problemų laukus, panašūs buvo atrandami ir tų problemų sprendimai. Nuo tų ieškojimų pradžios abu mąstytojai patenka į savo laiko kultūros situacijos apmąstymus, abu regi kultūros krizės simptomus ir bando išsiaškinti jų priežastis bei numatyti galimybes jiems įveikti.

Abu mąstytojai, pripažindami dabarties dvasinį būties pagrindą, dvasios primatą pasaulio raiškoje, konstatuoja, kad dabarties žmonių pasaulis ir tą pagrindą, ir tą primatą pamiršo. Dėl to civilizacijos raida toli pralenkė dvasios raidą, kuri XIX ir XX amžių sandūroje iš esmės sustojo. Kaip teigė A. Šveiceris, „iš pradžių į galvą ateina labai paprasta mintis: lemtinga mūsų kultūrai buvo tai, kad jos materialinis pradas plėtojosi greičiau negu dvasinis“ (9, p.97). Vydūnas, kaip ir A. Šveiceris, ne tik konstatuoja civilizacijos prasiveržimą priekin, bet ir regi apgailėtinas to prasiveržimo pasekmes žmogui ir žmonijai. Lietuvių mąstytojas pažymi, jog ir technikos plėtojimasis tebuvo įmanomas, žmonėms pirmiausia pasiekus ne tik intelektinės, bet ir dvasinės brandos lygį. Tačiau dar neišnaudojus tos brandos galimybių, „jau prislėgė materinė kultūra žmogų. Jis virto jos priemone, net jos vergu. Ji augo, jam palikus kas jis buvęs. Ir visi mūsų laikų bandymai žmogaus padėtį gerinti tegali tuo pasibaigti, kad visa materinė kultūra bus sunaikinta ir žmogus pasijus bestovįs pradžioj tos kultūros gyvenimo“ (11, t.1, p.289).

Kultūros prasmę abu mąstytojai matė žmogaus dvasios evoliucijoje, jo tobulėjime. Dabarties žmogui, anot Vydūno, esą sunku suvokti, kad svarbiausias dalykas yra „žmogaus kitimas, kad žengimas į geresnę ateitį bus žmogaus asmenybės augimas į šviesesnę būseną, kad visa iš to dera“ (11, t.1, p.218). Panašiai ir A. Šveicerio įsitikinimu, kultūra – „tai žmogaus ir visuomenės pažanga visose gyvenimo srityse ir visais atžvilgiais su sąlyga, kad toji pažanga tarnauja individo, kaip bet kokios pažangos prielaidai, dvasiniam tobulėjimui“ (9, p.102).

A. Šveiceris kultūros nuosmūkio didžiausia priežastimi laiko filosofijos silpnumą, jos pasimetimą bei nepajėgumą atlikti mobilizuojančios pasaulėžiūros vaidmens. „Taigi, kultūros ateitis, – teigia Lambarenės daktaras, – priklauso nuo to, ar mąstymas pajėgs sukurti pasaulėžiūrą, kurioje optimizmas, t.y. pasaulio gyvenimo teigimas ir etika užimtų tvirtesnes ir stabilesnes pozicijas negu ligšiolinių epochų pasaulėžiūroje“ (9, p.90).

Vydūnas, nors ir neformuluodamas tiesioginių kaltinimų filosofijai, kultūros krizę irgi regi kaip pasaulėžiūros pokyčių padarinį. Dabarties žmogaus vertybinė orientacija esanti nukrypusi nuo dvasios horizontų ir sutelkta į „regimąjį pasaulį“, pasidavusi civilizacijos miražų traukai. Toji orientacija ir sudaro dabarties kultūros esmę, o ši esanti gimusi „iš praeitų šimtmečių pasaulio supratimo ir iš jų manymo“, „iš matematiško materialistiško mokslo“ (11, t.1, 292). Tad materialistinė pasaulėžiūra esanti pagrindinė dvasinės krizės kaltininkė. Tos pasaulėžiūros paveiktas, nustojęs rūpintis dvasiniu tobulėjimu, žmogus visą dėmesį sutelkė į turtų gausinimą, į civilizacijos plėtojimą. Socialinės pažangos ekvivalentu tapusi ne dvasinės, o techninės kultūros pažanga. Karčiuosius tuos kultūros vaisius labiausiai pajutę darbininkai, kurie kaipo žmonės, patyrė esą tikri belaisviai, nes tapo „per dienas ir pagaliau per amžių rišti prie mašinų, lyg būtų viena tų mašinų dalis“ (11, t.1, p.292).

Tą pačią iš techninės pažangos kylančią žmonijos dalies nelaisvės priežastį regi ir A. Šveiceris: „Prie nelaisvės dar prisideda ir pervargimas. Jau dvi ar trys žmonių kartos gyvena taip, kad daugelis individų visą savo gyvenimą praleidžia nelyginant darbo jaučiai, o ne kaip žmonės“ (9, p.44). Tas pervargimas, kurį sąlygojanti į technikos pažangą orientuota pasaulėžiūra, savo ruožtu vėlgi lemiantį žmogaus dvasinio pasaulio nuskurdimą, pasaulėžiūros akiračio dar didesnį susiaurėjimą ar net sunykimą. „Dvasia, kurią pagimdė nenorinčiųjų mąstyti visuomenė, nuolat tvirtėja. Juo toliau, juo labiau mumyse įsigali supaprastėjusi pažiūra į žmogų. Ir save, ir kitus mes vis labiau vertiname vien pagal darbinę veiklą, jos sėkmę ir beveik nesipriešiname, kai esame laikomi tik darbo jėga“, – konstatuoja A. Šveiceris(9, p.45).

Ieškodami pasaulėžiūros vaidmens reabilitavimo galimybių, abu mąstytojai regi savus atramos taškus. A. Šveiceris ryškiausiai pabrėžia proto ir ja grįstos kultūros svarbą. Tokios kultūros idealas jam – Apšvietos epochos siekimai mokslo ir apšvietos pagalba sukurti laimės visuomenę. „A. Šveicerį bene labiausiai traukė prie šios epochos idealų jų optimistinis patosas. Bet ne vien tai. Jam svarbus šių idealų egzistavimo kultūroje pobūdis – jie tuomet buvo visuotinai reikšmingi, daugumai žmonių suprantami, elementarūs ir tvirtai orientuoti į individo dvasinį tobulėjimą. O šis turėjo garantuoti žmogui asmeninę laimę ir užtikrinti visuomenės pažangą“ (14, p.19).

Vydūnas aukso amžių regi buvęs gilioje senovėje, kai pati žmogaus dvasia labiau tiesiogiai buvo susilietusi su Dievu, kai didesnis buvęs religijos vaidmuo. Anot jo aiškinimų, „senovėje visas atsidėjimas, žvilgis buvo kreipiamas į tai, kad žmoguje būtų sukeliamas augimo gaivalas, kuris pagaliau yra sutvėrimo principas, Pasaulio Priežastis, arba Dievas. Taip pasirodo, jog tuomet buvo tikima, kad išauginimas vien yra galimas ant tikybos pamato, bet ir tai apsireiškia, kad savo augimu pagaliau kiekvienas pats turi rūpintis“ (11, t.3, p.38). Todėl lietuvių mąstytojui, kultūros atgimimas labiausiai siejasi su pačios dvasios vaidmens stiprėjimu, su tikėjimo galios ir vaidmens atgimimu. Tasai atgimimas neturįs reikšti senųjų religinio gyvenimo formų atgimimo. Turinti stiprėti pati tikėjimo dvasingumu galia. „Ir grįžimas senovės tikybon,  aiškina Vydūnas, – tegali reikšti aukštesnį šių dienų „tikybos“ išmanymą. /…/ Visur reikia stengtis išvysti vieną visais amžiais apsireiškiančią Didybę ir Šventybę. Tuomet ji pastoja pavienio žmogaus ir tautos galybe ir atsigavimo galia“ (11, t.3, p.45).

Abu mąstytojai, suvokdami kultūrą kaip dvasios raišką, stengėsi pasekti, kaip toji raiška realizavosi įvairiose kultūrose, kaip ją fiksavo įvairios religijos – taigi, iš esmės ėjo tais pačiais ieškojimų keliais. Priėjo jie ir prie Rytų ir Vakarų dvasios kontinentų, kurių raidos tendencijas dvasios reiškimosi atžvilgiu traktavo panašiai. Abiem krito į akis Vakarų dėmesys išorės pasauliui ir dvasios adoracija Rytuose. Tačiau abiejų simpatijos šių kontinentų atžvilgiu ne visiškai sutampa. A .Šveiceriui ne itin imponuoja grynasis hinduizmo dvasingumas, nes, kaip jam atrodo, jame visiškai nuvertinamas pasaulis ir buvimo jame prasmė. Šiame dvasingume, anot A. Šveicerio, atsiranda „mistika, kuri priešingai savo giliaprasmiškai paskirčiai, nebeskatina žmogaus, kad jis siektų tobulinti save, o svarbiausiu tikslu paverčia susiliejimą su absoliutybe. /…/ Mistika tampa pasaulėžiūra apie begalinės būties absorbuotumą begalybėje“ (9, p.318). Todėl esą ypač svarbu, suvokus mistikos svarbą, suvokti ir tai, kad ji gali tapti išdidžia gyvenimo filosofija tik tada, kai teigia „apie begalinės būties buvimą baigtinėje būtyje“ (9, p.318), t.y. kai pripažįsta pasaulio vertingumą.

Vydūnui Rytų religinė patirtis neturi pesimistinio atspalvio. Jam atrodo, kad ji galinti būti atgaivos versme pragmatizmo nuvargintiems Vakarams, kurių orientacijos į pasaulį jis neneigia, o tik laiko vienpusiška. Vydūnas neformuluoja minties apie indiškojo dvasingumo nutolimą nuo gyvenimo, o akcentuoja jį kaip tokį idealą, kurio turi siekti pasaulis, turintis savąją būtiškąją prasmę. To idealo praradimas ir esanti didžioji pasaulio bėda. Tačiau pasaulio vertingumo pripažinimas, o ne jo neigimas, ne traukimasis iš jo yra abiejų mąstytojų bendroji idėja. Abu mąstytojai pasaulio raidos gaires matė moralios kultūros kūrime, o tos moralios kultūros pagrindas – dorovinis ir dvasinis žmogaus tobulėjimas – tikrasis pasaulio evoliucijos tikslas. Todėl tam turinti būti pasišventusi ir filosofija, kuri turinti būti praktinė ir paprasta, o ne spekuliatyvi ir sudėtinga. A. Šveiceris postulavo tokios filosofijos reikalingumą, Vydūnas pats tokią ją kūrė.

Dėdami kultūros pagrindan dorovę, kaip aiškiausią dvasingumo apraišką, jie visu įsakmumu pabrėžė didžiąją pagarba gyvybei, tą pagarbą suvokdami kaip indikatorių, kuriuo matuojamas žmogaus žmoniškumas, jo dvasios atsiskleidimo laipsnis. Tąja pagarba esą išreikšta tai, kiek žmogus yra tapęs Dievo bendrakūrėju pasaulio dvasinio šviesėjimo procese, kuris ir esąs tikrasis kultūros tikslas. Šiuo požiūriu A. Šveicerio ir Vydūno idėjos yra visiškai tapačios. Jų realumą jie ir stengėsi patvirtinti savo gyvenimais.

A. Šveiceris (1875 – 1965) ir Vydūnas (1868 – 1953) analogiški savo epochos pagimdyti fenomenai, jos aktualių problemų sprendimų ieškotojai. Pagrindinė XX a. pradžios epochos drama, jaudinusi tiek vieną, tiek kitą, – disproporcija tarp civilizacijos ir dvasinės raidos tempų ir rezultatų. Abu ieškojo pusiausvyros tarp jų.

Abiejų gyvenimai – stipriausi ir nenuginčijami argumentai savo postuluojamiems principams pagrįsti. Abu vienija tas pats apsisprendimas tiesiogiai tarnauti žmonėms.

Abu mąstytojai ėjo tais pačiais ieškojimų keliais, gilinosi į pasaulio religijas, kaip į įvairių kultūrų fundamentus bei žmoniškumo santykio su būtimi įvairias formas, abu rėmėsi Rytų ir Vakarų dvasinės patirties analize, ieškojo šių patirčių suartinimo kelių.

A. Šveiceris ir Vydūnas panašiai suvokė filosofijos paskirtį, ją traktuodami kaip pasaulėžiūrą, padedančią praktiškai pertvarkyti pasaulį. Abiems būdingas būties dvasinio pagrindo panašus suvokimas.

Abu humanistai teigė pasaulio vertingumą ir pabrėžė moralios kultūros svarbą, siekė dvasingumo derinimo su praktiniu doroviniu veiksmu, dorovingumą kėlė kaip ryškiausią dvasingumo apraišką.

Abiejų mąstytojų mokymo alfa ir omega – didžioji pagarba gyvybei.

L i t e r a t ū r a 

  1. Bagdonavičius V. Filosofiniai Vydūno humanizmo pagrindai. V., 1987.
  2. Brabazon J. Albert Schweitzer. A Biography. London, 1976.
  3. Cousins N. Dr. Schweitzer of Lambarene. N. Y., 1960.
  4. Feschotte J. Albert Schweitzer. Paris, 1958.
  5. Grabs R. Albert Schweitzer. Wegbereiter der ethischen Erneuerung. Berlin, 1965.
  6. Langfeldt G. Albert Schweitzer. A Study of his Philosophy of Life. London, 1960.
  7. Lazari – Pawlowska J. Schweitzer. Warszawa, 1976.
  8. Pierhal J. Albert Schweitzer. Das Leben eines gutes Menschen. München, 1955.
  9. Šveiceris A. Kultūra ir etika. V., 1989.
  10. Šveiceris A. Tarp vandenų ir džiunglių. V., 1979.
  11. Vydūnas. Raštai. T. 1 – 4. V., 1990 – 1994.
  12. Winnubst B. Las Friedendenken Albert Schweitzers. Amsterdam, 1974.
  13. Žibaitis R. Albertas Šveiceris – XX a. humanistas // Etikos etiudai. T. . V., 1981. P. 162 – 199.
  14. Žibaitis R. Albertas Šveiceris ir pagarbos gyvybei etika // Šveiceris A. Kultūra ir etika. V., 1989. P. 5 – 31.
  15. Žibaitis R. Albertas Šveiceris: pagarbos gyvybei etika. V., 1997.

Kn.: Bagdonavičius V. Spindulys esmi begalinės šviesos: etiudai apie Vydūną. V., 2008, p.170-184.

Kategorijos: Kultūra, Kultūros paveldas, Lietuvos kūrėjai, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

1 komentaras

  1. Edita:

    Labai įdomus straipsnis. Pagal šių metų knygų mugės šūkį: personažas ieško autoriaus, Vydūnas turėjo laimę surasti savo autorių. Filosofas Vacys Bagdonavičius visą savo gyvenimą pašventė Vydūnui, o tuo pačiu atlieka didžiulį švietėjišką darbą Lietuvoje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: