KELIONĖS II: straipsnis kitas, tema ta pati… (0)

Beilstein, Vokietija. Besileidžiant vienais iš miestelio laiptų. Gaivos Paprastosios nuotrauka.

Beilstein, Vokietija. Besileidžiant vienais iš miestelio laiptų. Gaivos Paprastosios nuotrauka.

Kada kelionės pasikeitė ir, svarbiausia, kodėl? Buvo utilizuotos kaip biznis ir tapo masiniu turizmu, žinoma. Bet aš ne visai apie tai.

Aš labiau apie perėjimą iš fizinės realybės gyventi, ne tik keliauti, į proto ir minčių realybę, o paskui ir visai į virtualią… bet, to nepastebint ir įsivaizduojant, kad iki šiol fizinėje realybėje gyvenama.

Tradiciškai būdavo žmonės, kurie keliaudavo – kromelninkai, cirkininkai ar gatvių akrobatai, peilių galąstojai ar puodų lituotojai… Importu – eksportu užsiimantys, pamokslininkai ar šiaip, tie, kurių visa manta į vežimą, arklio traukiamą, sutilpdavo, kurie savo fizinę jėgą sezoniniams darbams išnuomodavo… Keliaudavo studentai, amatininkų pameistriai, maldininkai ir turtingas jaunimas, kad akiratį praplėstų; jūrininkų, paštininkų ir vežėjų toks darbas buvo, pasiturintys žmonės galėjo dar keliauti gydymosi tikslais – „priimti į save mineralinius vandenis“ arba pasisvečiuoti vieni pas kitus po pusmetį…

O būdavo žmonės – ir jų buvo dauguma! – kurie visą gyvenimą pragyvendavo iš už kaimo ribų neišėję, arba mieste, savo gatvės ar kvartalo nepalikę.

Idealiai tai savo pasaulio centrą turėtume nešiotis kiekvienas savyje, bet, kol taip nėra, tai vieta, kurioje gimei, gyveni, ji ir yra tavo pasaulio centras. Kai pajudi keliauti, tai traukos tašku tampa tai, į kur tu judi… Arba, nuo ko bėgi. Ir greitai ta sąvoka – pasaulio centras – tarytum ir visai išnyksta iš mūsų supratimo – blaškomės, niekam nebepriklausydami ir nuo nieko nepriklausydami. Iš čia kyla pastovus nerimo, baimės jausmas…

Tradicinėje visuomenėje, kurios pamatai buvo stabilumas, vieni kitų pažinojimas, kelios ar jau keliolika kartų, socialine kontrole paremtas tarpusavio pasitikėjimas, puikiai buvo suvokiama, jog kelionės keičia žmones ir ne visada į gera. Kad kelionės – tai nerami dvasia, tai – kaip koksai užkratas, kuriam lyg ir paaukojami būdavo kai kurie žmonės, kurie dėl profesijos, pvz., funkcionuodavo kaip judančios jungtys tarp stabilių bendruomenių, bet į juos jau būdavo žiūrima kaip į kitokius, nebe visai savus…

O tie, kurie ateidavo ar atkeliaudavo iš svetur, su prekėm, pasiūlymais ar naujienomis, į juos iš viso būdavo žiūrima kaip į „kitus“ – mažesnės vertės ir blogesnės rūšies… Ir tas „kitur“, iš kur jie atkeliaudavo, lygiai taip pat galėjo būti ir Mirties karalystė, nes tikri, gyvi, padorūs žmonės po pasaulį nesiblaškė. Gal todėl ir paprotys yra egzistavęs mirusįjį laidoti į vandenį? Paleisti į kelionę upe?

1809 metais lordas Baironas, dvidešimt vienerių metų amžiaus, kartu su draugu atliko savo Grand Tour raiti po Graikiją ir šiaurės Albaniją – tada Otomanų imperijai priklausančias teritorijas, ir šis jų savotiškas žygis tapo takoskyra, nuo kada – 1814 m. „Quarterly Review“ žurnalistas padarė tai pirmasis – imtas vartoti terminas „turizmas“…

Beilstein, Vokietija. Rotušė. Gaivos Paprastosios nuotrauka.

Beilstein, Vokietija. Rotušė. Gaivos Paprastosios nuotrauka.

Vis daugiau judėjo ne tik turtingieji, bet ir vidurinioji klasė, pvz., geležinkeliu į Dovilį vasarą visas Paryžius važiuodavo atvėsti prie jūros… Šilto klimato šalyse aristokratija ir karaliaus dvaras iš seno keliaudavo vasarą į kalnus, prie ežerų, kur vėsiau. Persikeldavo gyventi į kitas šalis ar didmiesčius tie, kurie nepritapdavo savoje šeimoje, giminėje ar bendruomenėje – menininkai, poetai, avantiuristai ar kitos lytinės orentacijos žmonės – anglai į Toskaną, amerikiečiai – į Paryžių. Arba dėl pigumo, infliacijos.

Būdavo išsikraustoma, ginantis nuo civilizacijos plitimo, – į Keniją, į Graikijos salas, Tandžerą ar Majorką… Iš Paryžiaus važiuojama slidinėti į Šrunsą… Būdavo keliaujama iš lėto, pvz., pėsčiomis per visą Ispaniją… ar visą Europą, nuo Kalė iki Konstantinopolio (Stambulas), kad ir kiek metų toksai nuotykis truktų, bet civilizacija jau apkrėtė žmones smalsumu – radosi noras pamatyti, patirti, sužinoti, įsigyventi į kitą kultūrą, geografiją, tradiciją, kitas kalbas, klimatą, istoriją… Netgi automobiliu keliaujant dar buvo orientuojamasi nuo vieno kaimo bažnyčios bokšto į kito kaimo bažnyčios varpinę – keliai dar nebuvo sužymėti, žemėlapiai dar nebuvo ant kiekvieno kampo parduodami…

Smalsumas arba nuobodulys visada buvo pagrindinės kelionių priežastys. Masiniam turizmui mus apėmus, keliaujama todėl, kad keliauja visi: kad pasakytum, jog buvau ten ir ten ir dar kitur.

* * *

Bet kas atsitiko su žmonėmis, jog, nuvykę į, pvz., Kretą atostogų, jie ten dar turi šokinėti ant elastinio „šniūro“ pririšti, aukštyn žemyn, kajakais verstis per krioklius, apsauginėmis virvėmis apsiraišioję, kopti į betonines, specialiai tam pastatytas sienas arba nardyti kuo giliau ir ilgiau, pavojų sveikatai nepaisydami? Kam dėl viso šito skristi į Kretą ar dar kur nors kitur?!!

O jeigu jau nuskridai, tai kam užsiiminėti nesąmonėmis?

Masinis turizmas iki šiol mus sėkmingai terorizuoja – miegame svetimose lovose su prastais, išgulėtais čiužiniais, kenčiame visus nepatogumus, už viską per brangiai mokame, viduriuojame nuo negero maisto, skiepijamės, tampomės su lagaminais…

Kadangi turistai reiškia įplaukas, tai miestai ir šalys, kiekvienas populiarina save kiek tik gali, apsipina legendomis ir atsispausdina pačius gražiausius lankstinukus su pačiu mėlyniausiu dangumi nuotraukose. Populiariausiose vietose sezono metu gali judėti tik minios, kurios dalimi esi, greičiu. Žinomiausi kultūros ir istorijos paminklai taip nutrypti ir nuvalkioti jais visai nesidominčios turistinės minios, kad save gerbiančiam keliautojui darosi bloga vien apie juos pagalvojus…

Kažkokiu momentu nuobodulys nusvers visą šitą turizmo industriją – jau dabar pakanka tokių, kuriems keliauti nebeįdomu, jeigu ne į Antarktidą, kurio nors vulkano vidurius arba Mėnulį…

Beilstein, Vokietija. Seni vienuolyno sodai. Gaivos Paprastosios nuotrauka.

Beilstein, Vokietija. Seni vienuolyno sodai. Gaivos Paprastosios nuotrauka.

Internetas prisideda irgi, kurdamas iliuziją, jog pasaulis mažas, lengvai apeinamas, telpa kompiuterio ekrane ir viskas jame žinoma – netgi tie, kurie puikiai žino, jog Google Earth yra retušuota – pripaišyta, ko nėra, ir užtušuota, kas buvę matoma ne vienoje ir ne dviejose vietose, netgi tie neišvengia iliuzinio jausmo, jog pasaulį, kaip sistemą, yra apvaldę ir viską jame permatę!

Iš tikrųjų tai yra labai skirtingas dalykas, negu iš tikrųjų būti buvus, apvaikščiojus, apžiūrėjus, ne tik architektūrą ar muziejų ekspozicijas, bet ir kokie augalai auga ar kokia tarme kalbama – užsiskaito tik kompleksinė visuma ir plius dar tavosios reakcijos, įspūdžiai, sukeltos mintys ir susižavėjimas. Ir šitai jau darosi reta…

Bet kaip pasirinkti, už kokius pinigus visa tai pamatyti, iš kur rasti tiek laiko, kai viskas įdomu, įvairu ir smalsu, susipažinti tiesiog su viskuo? Bet taip atrodo tik teorijoje, mintyse, galvojant… Iš tikro, bet kuris dievo užmirštas kaimelis gali pasirodyti ne mažiau įdomus, kaip visas likęs pasaulis kartu sudėjus – gali atstoti pasaulį, pradėjus jį pažinti praktikoje.

Daugybė dabar žymių, žinomų ir romantiškai patrauklių vietų dar visai neseniai tokiomis nebuvo!… O žinomomis tapo todėl, kad tapo kažkieno – kūrėjo, menininko, rašytojo ar pan. pasauliu, jo idėjų šaltiniu ar joms palankiu fonu… Dabar turistai autobusais važiuoja į Kruzet (Croisset) prie Ruano, kad pamatytų, kokia vieta padarė Floberą Floberu, arba į Kombrė netoli Šartro, perka madeleines (sausainiai uždaros kriauklės formos), lyg jų kvapas juos priartintų prie Prusto talento (o Prusto rankraščiuose matosi, kad pradiniuose variantuose tas sausainis ten visai net ir nebuvo aprašytas. Vietoj jo paminėtas karštas šokoladas ar kažkas panašaus).

Apskritai, kai kalbam apie keliones, retai pasitaiko, jog žmogui viskas patinka, kur jis buvo ir ką matė… Nes jei patinka viskas, tai iš tikro nepatiko niekas… Kažkas, iš tikro patikę, taip patraukia ir širdį suneramina, jog iš karto atkrenta daugybė visko kito – taip atsisijoja realūs dalykai iš prisvajotos daugybės.

Beilstein, Vokietija. Gaivos Paprastosios nuotrauka.

Beilstein, Vokietija. Gaivos Paprastosios nuotrauka.

* * *

Gyvenimas pasikeitė, nes pakito žmonių santykis su realybe.

Dar ne taip seniai žmonės pasaulį žinojo tik tiek, kiek patys buvo matę, žinių turėjo tiktai tiek, kiek buvo jų prisirinkę iš patirties – darbo, išgyvenimo, bendradarbiavimo su kitais – knygos, kurias dauguma jei ir skaitė, tai buvo maldaknygė ir mėnulio fazių kalendorius/almanachas žemdirbiams… Kažkas rašė eiles, kažkas kūrė dramas, bet tai buvo dar toksai mažas lašas apčiuopiamos realybės, žmones supančios, jūroje!

Keliaujantis per Europą studentas ar nuobodulio iš vienos vietos į kitą genamas aristokratas prie savęs galėjo turėti vieną ar dvi knygas – Homerą ir Plutarchą, Tacitą ir Šekspyro „Hamletą“, Getės ar Vordsvorfo (Wordsworth) tomelį, skaityti ir skaitinėti jį iš naujo ir iš naujo, kai noras ką nors paskaityti užeidavo arba tam tinkamas laikas pasitaikydavo…

Dar Č. Milošas ir jo karta tarpukaryje, nors ir mokyti buvo, patys kūryba užsiiminėjo, kada tik galėdavo, eidavo į gamtą, keliaudavo pėsčiomis, lipdavo į kalnus, yrėsi valtimis upėmis, nors ir iš Lenkijos į Paryžių – miegodavo ant kranto, miške po medžiais… ir ten jautėsi pagaliau ištrūkę į namus.

Nuo tada knygų teritorija, o ir radijas, televizija, telefonas tik išaugo savo svarba ir vis daugiau užima praktinės patirties vietą žmonių gyvenime – girdim, matom ir tikim, jog taip iš tikrųjų ir yra – negi pats nueisi viską pertikrinti? Tokiu būdu susiformuoja ne tik supaprastintas ir dažnai klaidingas pasaulio vaizdas mūsų galvose… Mes patys, mūsų protas, per kurį, o ne per pojūčius ir potyrius, patirtį kaupiame ir vis daugiau gyvename, linkęs pasaulį matyti kaip visomis prasmėmis susieinančią sistemą, visus procesus kaip baigtinius, įmanomus valdyti… Žmogus tampa stebėtoju, ir dargi žiūrinčiu į pasaulį iš viršaus.

O praktiškai dalyvaujant ir realia veikla paremtos žinios žmogui visada suteikdavo dalyvio pozicijas, kaip didelės, neaprėpiamos, bet gana darniai funkcionuojančios aplinkos dalį.

O dabar susidarė paradoksali situacija: protas pasaulį, iš vienos pusės, įsivaizduoja kaip nebe didelį, ištirtą, aprėptą ir netgi dėl to nuobodų, bet, iš kitos, – praktiškai nepradeda ir neužsiima niekuo, nes visko tiek daug ir įvairovė tokia didelė, jog nežinia nei kaip, nei ką rinktis. O kažką pasirinkus, bijoma, kad visa kita praeis pro šalį… labai bijoma likti nuošaly, kažką praleisti, ir galiausiai nesigauna nieko – t. y. šnipštas.

Todėl bent kažkur realiai buvęs, kažką realiai nuveikęs, nors ir atrodo, kad visa kita praleidęs, praktiškai laimi daugiau nei tie, kuriuos mintys ir išmanus telefonas apneša aplink visą žemę per dieną tris kartus kasdieną. Nes pastarieji prasiyrė per visą informacijos mozaiką, rodos, nieko nepraleido, bet iš tikro nesužinojo irgi nieko…

O ryt jų jau lauks vėl nauja porcija visko, sumaišyto, susimaišiusio, skirtingos svarbos ir įdomumo dalykai prilyginami vieni kitiems, stovi šalimais, kol prasmę praranda viskas ir musų nebedomina niekas – pasaulis mūsų sąmonėje savo reikšme tampa niekuo, o mes net neapsižiūrim!

Beilstein. Jaukūs kampeliai ant kiekvieno kampo. Gaivos Paprastosios nuotrauka.

Beilstein. Jaukūs kampeliai ant kiekvieno kampo. Gaivos Paprastosios nuotrauka.

* * *

Psichologiškai netgi nebegali nieko konkretaus pradėti ar realiai užsiimti, nes tau atrodo tai per maža, per nesvarbu, per senamadiška, per daug ribota, palyginti su minties skraidymu po visa informacinį pasaulį, kai esi ir pats tik minties svorio, naujienų srautai tave kaip plunksnelę milžiniškus atstumus nešioja… Atrodo, kad nešioja.

Svajodavo žmonės visada. Bet dabar iš svajojimo perėjom į pastovų galvojimą, gyvenimą mintyse – užuot ėmesi bent vieną iš svajonių įgyvendinti ir žiūrėti, kas gaunasi, rašome planus, kuriame planus, galvojame apie galimybes, išeitis, realistiškumą…

O iš tikrųjų pirmas žingsnis ar du realybėje jau atneša situacijos pokyčius ir dažnai tokius, kurių nesitikėjome ir negalėjome žinoti – atsiranda kontaktai, lėšos, pasiūlymai – kaip Napoleonas sakė, svarbiausia į mūšį įsivelti, o paskui jau žiūrėsime, ką daryti, kad jį laimėtume… O nuo galvojimo situacija nesikeičia ir jokie poslinkiai nevyksta. Ir nieko iš svajonės nesigauna.

O realūs dalykai irgi turi visai kitą energiją, kitą svorį – jiems galioja normali Žemės trauka, nuo kurios jau imame pavojingai atprasti! Ir įspūdį susidarome priešingą – kad gyvename tik tada, kai toje informacinėje internetinėje sriuboj ir mirkstame, besvoriais besijausdami – neapsižiūrėsime ir žiaunos išsivystys, materialią realybę vis mažiau sugebėsime pakelti, vis mažiau gyventi per pojūčius ir savarankiškai – patys po vieną kartais priešiškame pasaulyje, o ne tik visi kartu sąlyginame šiltame draugų rate kur nors FB.

Žmogus taip lengvai apgaulingą saugumą renkasi, nes visi šiais laikais gyvename baimėje – blaškomi minčių balionėliai be šaknų, niekur nepritvirtinti…

Ne tik todėl, kad esame informuojami nenutrūkstančiu srautu apie visas ir visokias nutikusias baisybes visame pasaulyje ir mūsų pasaulio vaizdas visiškai neatitinka realaus jo atvaizdo, bet ir todėl, kad nesame realiame gyvenimo virsme, čia ir dabar, kas seniau pasitaikydavo žymiai dažniau – žmonės gyveno realų gyvenimą, jautėsi jame įsišakniję…

Visokios smulkmenos jų iš koto taip lengvai neišversdavo, o ateidavo laikas mirti, tai ką padarysi… Mirti bijo tik tie, kurie gyventi taip ir nesusiruošė, vis galvojo, ką čia pasirinkti ir kaip čia geriau padarius. Apie gyvenimą galvoti, jį stebėti irgi atrodo saugu, o paskui tenka mirti negyvenus… Ir dar visi vėjai į visas puses blaško žmones, kurie ir patys mielai mintyse kaip paukščiai nuo šakos ant šakos po iliuzinį pasaulį šokinėja – virtualioje erdvėje gyvenančius galima laikyti baimėje 24/7 (aptarnavimas visą parą) ir absoliučiai paklusni minia tai bus, ir todėl tai taip ir yra daroma…

Seniau žmogus dažniausiai būdavo įspūdžių, gyvenimo patirčių, atsiminimų suma ir buvo skatinamas mąstyti, kad sudėliotų viską savyje į vietas, pasidarytų išvadas, išmoktų pamokas… Dabar žmogus jau baigia galutinai persikraustyti į tą erdvę, kuri skirta mąstymui, bet jis tenai nemąsto, jis tenai susiruošė apsigyventi – pasinerti į įspūdį, kad gyvena, pasinaudodamas įvairiais ekranais, simuliuoti realių pojūčių pajautimą ir iki mirties ten ir pasilikti. Ir… daugiau nieko.

Gali net ir to nepastebėti, nes, jei kažkokiu momentu rankos ar kojos atkris – virtualiose kelionėse jų juk ir nereikia!

Filosofas Aleksandras Piatigorskis (Piatygorsky) yra sakęs, jog vieta, kur gyvena filosofinė mintis – bekūnė idėja, yra vieta, kur žmogui per mažai deguonies, kad ilgai užsibūtų… O jeigu tau ji jau darosi sava, rodosi tinkama gyventi, tai bėk iš ten kuo greičiau. Kol sveikas…

 

LTK_Logotipas

 

 

Kategorijos: Diskusijos, Gamta ir žmogus, Keliauk lėtai: tėvynės pažinimas, Kelionės, Saulės arkliukai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *