Č. Iškauskas. Kaip Strasbūras pažemino Lietuvą… (pirmadienio mintys) (11)

Strasbūro Europos žmogaus teisių teismas | Alkas.lt koliažas

Strasbūro Europos žmogaus teisių teismas | Alkas.lt koliažas

Kai kas sako: nejudinkim istorijos, nesigrąžiokim į praeitį, žvelkime pirmyn ir taip konstruokime savo santykius – ir bendruomenėje, ir tarp valstybių. Tai nuolat kartoja lenkų politikieriai, norintys, kad užmirštume praeities nuoskaudas, ypač 1920-ųjų metų Vilniaus krašto okupaciją, ir dabar vienytumės į koaliciją prieš Rusijos agresiją Ukrainoje, taip tvirtina Kremliaus ideologai, siekiantys, kad neprimintumėme sovietinės okupacijos fakto, nereikalautume atlygio už jos padarytą žalą ir net patariantys užsičiaupti mūsų Prezidentei…

Kur aš taikau?

Visi žinome, kas buvo „stribai“, arba „istrebiteliai“. Sovietai juos vadino „liaudies gynėjais“. Mano gimtojo miestelio žmonės pasakojo, kad jie ir rusų kariškiai bei NKVD smogikai suguldydavo nukautų bei išniekintų partizanų kūnus aikštėje prie bažnyčios ir iš tolo stebėdami surašydavo pavardes tų, kurie ateidavo jų atpažinti, apraudoti ar pasiimti. Tada „susemdavo“ ir šiuos. Nežinau, ar toks buvo Vytautas Vasiliauskas – buvęs LSSR MGB (valstybės saugumo ministerijos) Šakių rajono skyriaus operatyvinis įgaliotinis.

Bet štai tik vienas iš kraupių epizodų. 1953 m. sausio 2 d. sunkvežimis su 12 MGB kareivių, vadovaujamų V. Vasiliausko, atvyko į Žalgirio mišką, kuriame buvo partizanų bunkeris. Užpuolimo metu buvo sunaikinti du broliai partizanai, jų kūnai sumesti į sunkvežimį ir nuvežti į Šakius.

Baudžiamoji byla dėl brolių Aštrauskų nužudymo buvo iškelta 2001 m. balandį, o 2004 m. vasarį paskelbtas nuosprendis: „V.Vasiliauskas nuteistas už tai, kad nuo 1951 m. rugsėjo 15 d. tarnaudamas sovietų okupacinės struktūros – Lietuvos TSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) Kauno srities Šakių raj. skyriaus operatyviniu įgaliotiniu ir žinodamas pagrindinį šios ministerijos tikslą – fizišką Lietuvos gyventojų dalies, priklausiusios atskirai politinei grupei, t.y., Lietuvos partizanų, sunaikinimą…“

„Šis nuosprendis – standartinis „genocido“ nuosprendis, kuriame partizanai laikomi atskira politine grupe Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 99 straipsnyje nustatyta prasme, ir todėl už jų sunaikinimą taikoma baudžiamoji atsakomybė“, – rašo savo bloge vienas iš Teisingumo ministerijos klerkų, šiaip „religijotyrininkas“, „scientologas“ ir dar daug kitų profesijų įvaldęs Donatas Glodenis, šiaip jau nesibodintis savaip komentuoti teismų sprendimų. Ir tęsia: „Laikyti partizanus politine grupe, ir tuo pačiu – ginkluotomis pajėgomis (tokia traktuotė yra įtvirtinta Lietuvos teisėje) yra, švelniai tariant, nesusipratimas… Partizanus galima laikyti genocido aukomis nebent tuo atveju, jei jie yra dalis sunaikintos (ar planuotos sunaikinti) platesnės grupės“.

Kitaip sakant, 1940 – 1953 m. laikotarpis, išskyrus nacių okupaciją, – tai ne genocidas? Žudynės, pasipriešinimo naikinimas, trėmimai, masinės mirtys, sukeltos prievartos, kankinimų ir nepakeliamų gyvenimo sąlygų, – tai ne genocidas? Ar partizanai nebuvo įtakinga karinė-politinė grupė, ypač po to, kai 1949 m. vasario 16 d. bunkeryje Minaičių kaime buvo pasirašyta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracija, davusi postūmį organizuotai, gerai koordinuotai ir masinei kovai su okupantais? Ar ne tokius kaip V. Vasiliauskas, talkinusius pastariesiems, galima priskirti prie genocido vykdytojų? Ar saugumietį V.Vasiliauską, nuteistą už dalyvavimą deportuojant Lietuvos pasipriešinimo kovotoją Joną Būrininką, dabar jau galima išteisinti? Kaip 2011 m. birželį vykusiame teismo procese sakė prokuroras

, „auka – Jonas Būrininkas visiškai atitinka genocido aukos sampratą“.

Nesu teisininkas ir ne man su profesionalais ginčytis dėl sąvokos „genocidas“ apimčių ir ribų (gal šito nemokėjo įrodyti mūsų kaltintojai ir atstovai EŽTT?), ar 1953 m. teisėje buvo tokia sąvoka, tačiau tuo grįstas Europos žmogaus teisių teismo (EŽTT) sprendimas nustebino grynai moraline prasme. Iš esmės jis išteisino „stribą“, kaip ir daugelį kitų, dalyvavusių naikinant pasipriešinimą okupacijai, kolaboravusių su okupantais. Kitaip sakant, spjovė mūsų išsivadavimo kovotojams į veidą. Be to tai reiškia, kad gali būti pateisinami ir kiti baisūs okupantų vykdyti nusikaltimai.

Ar tik „vykdyti“? O gal ir dabar vykdomi? Gal ir būsimi?

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *