Sartų regioniniame parke sutvarkyti piliakalniai (1)

vstt.lt nuotr.

vstt.lt nuotr.

Šiais metais Sartų regioninio parko direkcija sutvarkė Mielėnų (dar žinomas Bajorų vardu) piliakalnį. Tai vienas vertingiausių parko piliakalnių, datuojamas I t. pr. Kr. – I t. vid. Nors iki mūsų dienų išlikusios tik terasos, kurios geriausiai yra matomos pietiniame šlaite, kadaise piliakalnis buvęs apjuostas 2 grioviais ir pylimais šlaituose. Piliakalnis susilaukė dėmesio dar tarpukariu, kai 1933 metais Petras Tarasenka aikštelės šiauriniame pakraštyje ir šlaite ištyrė 40m2 dydžio plotą. Jame buvo rastas akmeninis 7,4 cm ilgio keturkampio skersinio pjūvio įtveriamasis kirvis su 4,8 cm pločio ašmenimis, kito kirvio fragmentas, kaulinio dirbinio fragmentas, galąstuvas, šlakas, gyvulių kaulai. Rytinėje pašlaitėje rastos akmeninės trinamosios girnos. Daugiausia rasta brūkšniuotos keramikos, taip pat keramikos grublėtu ir lygiu paviršiumi.

Šis piliakalnis iki šiol nebuvo tvarkytas, ilgą laiką buvo apaugęs krūmais ir medžiais, gana daug ant jo augo senų obelų, kriaušių, vešlių karklynų. Tiek piliakalnio tiek papėdės teritorija pažeista anksčiau galbūt vykdytos žmonių veiklos, buvusi gyvenvietės teritorija labai suardyta 1962 m. tiesiant Obelių – Dusetų plentą, piliakalnis buvo išknaisiotas šernų. Visa tai apsunkino tvarkymo darbus. Didžiąją piliakalnio dalį nušienavome su traktoriumi, statesnius šlaitus su trimeriais. Specialia technika buvo išpjauta sumedėjusi augmenija ir susmulkinta su šakų ir krūmų smulkintuvu. Šiuos darbus vien direkcijos pajėgomis tikrai nebūtume sugebėję nudirbti, tad mums labai padėjo Utenos teritorinės darbo biržos ir Zarasų savivaldybės siųsti darbuotojai, savanoriai iš Daugpilio universiteto.

Taip pat dar 2013 m. Velykuškių II ir Pakačinės piliakalniuose Zarasų miškų urėdija atliko medžių kirtimą daugiau kaip 4 ha plote. Piliakalniai pasimatė visu grožiu, turistai gali užlipti įrengtais laiptais ir pasidžiaugti Sartų regioninio parko gamta ir kraštovaizdžiu. Įdomi istorija, susijusi su Velykuškių II piliakalniu, dar kartais vadinama „Sala“. 1929 m. į šias apylinkes buvo atsikėlęs gyventi Domas Šidlauskas-Visuomis, Lietuvos visuomenės veikėjas, turėjęs apie kelis šimtus jo išpažįstamos religijos – „visuomybės“ pasekėjų. Visuomis savo darbuose ir veikloje bandęs apjungti baltų savasties puoselėjimą su krikščionybės elementais. „Saloje“ jis ketinęs įsteigti Romuvos šventyklą, o Velikuškių, Bradesių, Pakačinių, Marimanto, Zaduojos ir Pazaduojės kaimų apylinkėse – kurortą. Šias vietoves vietos gyventojai taip ir vadino – Visuomio Romuvos kurortu. Deja, šis piliakalnis taip pat buvo sugadintas – 1963 metais tiesiant Dusetų – Obelių kelią nukasta PR šlaito dalis.

Norime pasidžiaugti, kad Mielėnų piliakalnis jau ketvirtas piliakalnis, kurį tvarko direkcija. Jau eilę metų direkcija tvarko Velykuškių I ir II, Pakačinių (Dembų) piliakalnius. Šienaujamos Velykuškių I ir II piliakalnių papėdės, kur nuo seno kūrėsi pirmieji baltų genčių žmonės. Pastaraisiais metais čia direkcija nuolat šienauja šlaitą, šalina atžalas ir gerina, piliakalnių būklę, kad kiekvienas turistas galėtų grožėtis Sartų regioninio parko kultūros bei gamtos paveldo vertybėmis!

Kategorijos: Gamta ir ekologija, Gamta ir žmogus, Lietuvoje, Naujienos, Visi įrašai | Žymos: , , , , .

1 komentaras

  1. Nepainiokime piliakalnių su pilkapiais! Piliakalnis – tai įvairaus aukščio natūralios kalvos, kurios ledynmečio pabaigoje ir po ledynmečio, tirpstant ledynams, buvo suformuotas vandens srovėmis, o vėliau ant jų, ar jų papėdėje, statytos pylys. Suprantama, ir ant šių kalvų, ir jų papėdėse būdavo laidojami žmonės. Tad visiškai natūralu, kad įvairiuose jų lygiuose yra aptinkami ir kapai, ir įvairūs kiti žmonių gyvenimo bei veiklos pėdsakai.
    Pilkapiai, – tai žmonių rankomis supilti kapai, kurganais vadinami.
    Kintant klimatui, žmonių palaikus laidodavo ar tam tikrame žemės gylyje, ar net žemės paviršiuje. Ant pastarųjų supildavo kauburius iš žemės, jeigu šiltas metas, ar sudėdavo akmenų krūvą, Tai dažniausiai jau priklausydavo ne nuo klimato bet nuo velionio statuso. Labai gerai ir kapus, ir pilkapius – kurganus aprašo prof. Marija Gimbutienė. Beje, vieną 3000 metų senumo mūsų protėvių kurganą, vadovaujant Leningrado prof. S.J. Rudėnko, 1955 metais teko atidenginėti ir man. Jo pado skersmuo – 75 metrai, akmens krūvos, kurią teko ištampyti, aukštis- 7 metrai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: