G. Kaltenis. Apie toleranciją ir tapatybę dar ir dar kartą (6)

Tapatybė | A. Kostkevičiaus pieš.

Tapatybė | A. Kostkevičiaus pieš.

Sovietiniais metais iš vieno politruko esu girdėjęs – kad, nors visuose bekraštės „didžiosios tėvynės“ kampeliuose stovi bent po vieną, o kai kur ir po keletą didžiojo revoliucijos vado lenino skulptūrų, bet jos, tos skulptūros, visgi, esą, yra savitos – kiekviename krašte kitokios – mūsuose, daugiau į Vakarus (matyt, žiūrint nuo Maskvos),  jo veido bruožai daugiau-mažiau europietiški, o, sakysim, tolimoje šiaurėje ar rytuose – statulos akys siaurėja, kepurė didėja, žandikauliai platėja… Ta prasme, kiekvienam savas tas leninas… Tai irgi buvo tapatybės paieškos – nors ir „tarybinės liaudies“, nors taip ir neišsivysčiusio „mokslinio komunizmo“ pagrindais.

Nežinau, ar ši pasaka apie revoliucijos vadą tikra ar ne (greičiausiai, ne – jis – leninas, t.y. jo balvonai, manau, buvo gaminami centralizuotai – suteikiant garbę ir pasipelnimą nusipelnusiems dvaro, t.y. ck giedorėliams – skulptoriams). Juk iš esmės kelintą tai kartą okupantai, kelintą kartą netolerantiškai vykdė žiaurią nutautinimo ir tautų maišymo politiką (tiesa, kalbos šį kartą neuždraudė, universiteto neuždarė, bet į sibirus vėl vežė, todėl Sibiras mūsų).

Vykdydami užgrobtose teritorijose genocidus, giedojo priešingai – taika visame pasaulyje ir tautų draugystė. „Tarybinė“ tolerancija greitai baigdavosi viešuosiuose renginiuose ar dvikalbiuose kolektyvuose – kaip ir kokia kalba kalbėti turėdavai pats susiprasti, jei tik nenorėjai dirbti nieko geriau, nei, sakysim, kiemsargiu. Nors, šiaip, kiekvienas darbas garbingas… Tik ne kgb ar sovietinės psichiatrijos, su kuria, kitaip pamąstęs, irgi greitai galėdavai susidurti.

Tas prakeiktas nuolankumas

Prabinzinėjo 25 metai, bet tas prakeiktas nuolankumas liko – patys turim „susiprasti“, patys  stengtis net per prievartą atsivešti afrikiečių ar siriečių (kas, kad jiems tai, kaip mums Sibiras), esą tam, kad kažkas kažką integruotų mūsų gimtinėje – nors, net Vilniaus krašte, pačiame istoriniame Baltų centre, mus valdo lenkais save užsivadinę žmonės (tiesa, jie tą uzurpuotą valdžią savavališkai ir netolerantiškai, nepasitarę net su islamo pabėgėliais, perdavė Jėzui Kristui, neaišku, tik, ar jis ją priėmė).

Žiauru, bet Vilniaus krašte mes taip ir likome diskriminuojama mažuma, o dažnas, jau antros ar net trečios kartos rusakalbis (koks „betautis“ žodis), taip ir neįgali išmokti kad ir „labas“ pasakyti – jiems geriau gaunasi „labusai“. Teisingai rašė filosofas Dainius Razauskas apie tai, kur išties vyksta karas už tėvynę – mes vienas du ir integruojamės, nutautėjame, o atvirkštinis procesas jau koks tūkstantis metų nevyksta, gal niekada ir nevyko. Kodėl? Suprastėti lengviau… Kažkas dabar užsimojo afrikiečius lietuviškai išmokyti… Ar tik nebus priešingai…

Nors mes, lietuviai, istorijos bėgyje buvome, tur būt, po eskimų labiausiai tolerantiški pasaulyje (matyt, todėl kiti ir užlipo ant altoriaus, t.y. ant sprando), tačiau tie užlipėliai mus ir toliau kaltina netolerantiškumu – „Va, žiūrėkite, norime trijų raidžių! O va, vokiečiai, priims milijoną, gal du, gal tris, gal dešimt milijonų perbėgėlių!“ Tai, ką? Tegul, jei nori, priima, tik prieš tai su mumis tegul pasitaria – juk mes vienoje sąjungoje? Bet, iš esmės, kodėl turėtumėme daryti, kaip kiti – gal jie labai blogai daro? Juk mes ne čigonai (kurie irgi nesiintegruoja), kad pagal pavyzdį ar komandą pasikartumėme. O juk darosi panašu…

Mūsų protėviai tūkstančius metų kovojo dėl šios žemės lopinėlio (paskutinį kartą tai buvo mūsų diedukai partizanai), kodėl turėtumėme dabar lengva ranka tai išžarstyti? Gal prieš tai pasižiūrėkime – iš nesenos istorijos žinome, kad kai kurios tautos kaip tai dažnokai linkusios sukelti karus… Kai kurios turėjo kolonijų, vergų (tuo metu jos kažkodėl su mumis nesidalino prisigrobtomis gėrybėmis), tad gal jos kam ir skolingos, bet mums nebūtinai pavyzdys.

Atsarginė Lietuva, dausų Dausuva 

Visa tai, prisiskaitęs, prisižiūrėjęs ir prisiklausęs žiniarėksnių, prigąsdintas viską šluojančios afrikietiškos skėrių minios vaizdų, giliai susimąstęs ėjau senąja Vilniaus Pilies gatve (Vilnius mūsų) – galvoju, na, nieko sau, afrikiečiai Lietuvoje? Ne vienas, ne du, gal ir nelaikinai… Na, seniau, prieš karą (rusai-vokiečiai), Matas Šalčius ir Kazys Pakštas ieškojo atsarginės Lietuvos, kai vėl rusai ar vokiečiai ateis – kaip ir rado neblogų vietų mums C. Amerikoje ir Afrikoje (tiesa, vadintųsi nebe Lietuva, o giliamintiškai – Dausuva), bet kad Afriką į Lietuvą…  Vytautas Didysis su visais karaimais kape (kurio nerandame) apsiverstų, Gediminas antakius surauktų – visus kviečiau, bet iš Afrikos? Mh… Algirdas… Algirdas sakytų: visų šalių socdemai, vienykimės!

Karališkas striptizas 

Netikėtai prie pat Rotušės akis užkliūna už reklaminio stulpo – jame kažkokie susikabinę pusnuogiai žmogėnai, vyras ir moteris (iš rūbų – tik perlai ir „seilinukas“), visai šalia buvusioje Laumėje striptizo klubas „Edenas“, tad nuoširdžiai pamaniau – aišku – tai jų reklama, šalia juk daug užsieniečių – praeina, prisėda (vėliau ir prigula) – anglai futbolistai, lenkai turistai… Juk mes pigaus alaus ir dailių merginų kraštas, atvažiuokit dažniau! Vartokite!

Arčiau priėjus, pasimato, kad vyrukas – čigonas, atspršt., čigoniškos išvaizdos, o mergina rytietiškos – pamaniau, nieko sau, kokią įvairovę siūlo striptizo klubas, matyt, lietuvaitės ir lietuvaičiai gal greit pabosta, būna sunkaus šiaurietiško charakterio… nelankstūs ir netolerantiški. Fe… Bet arčiau – aiškiau – pasirodo, tai miuziklo „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės leganda“ afiša. Na, taip. Juk Vilnius – tai jų meilės miestas.  Karališkos meilės  – nors ši istorija, regis, eksploatuojama metai iš metų, bet vis randama naujų spalvų, atspalvių ir požiūrių – va, dabar autoriai mūsų ir lenkų karalius, maža, kad nevietinės išvaizdos (gediminaitis Žygimantas Augustas buvo pamaišytas tautiškai, bet, regis, ne su čigonais), tai dar kažkodėl nusprendė išrengti – gal  jie (karaliai) ruošiasi į striptizo klubą?

Vadas ant balto žirgo ir eglutės

Lietuviai jau daug metų burba, kad kitų kraštų karaliai kaip karaliai – su karūnomis, regalijomis, karališkame soste ar ant žirgo, o mūsų štai, Gediminas kažkodėl nulipęs nuo žirgo ar dar neužlipęs (ir žirgas kažkodėl arabiškos išvaizdos – nepanašus į žemaituką, gal tai estų, gaminusių skulptūrą, pašaipi dovana?).

Kas čia darosi? Juk vadas turi būti ant žirgo! Bet gal už-tatai tai tolerantiška? Juk ne kiekvienas turi bent po arklį? O greitai, juk sako, ir eglučių nepuošim – irgi netolerantiška.

Bet kad kažkas Pasaulyje savo karalius vaizduotų nuogus? Ne, negirdėjau. Gal, nebent, kur Afrikoje, karšta juk ten.

Išrengti Ivaną ir Tereškovą

Beje, o kas gi tie autoriai-išrengėjai? Ak-ha, Cholina! Anželika,  Maskvos J.Vachtangovo teatro markizė, pakviesta ten būti neetatinio V. Put-ino advokato R.Tum-ino. Mh, ne taip seniai stebėjome Vilniaus (ne Pekino) Operos ir Baleto teatre „Traviatos“ pastatymą kinietiškai, klausėmės migdoliaakės Violetos trelių falcetu, bet kodėl vat, štai mūsų… karaliai… nuogi? Na, mes išties neprieštarautumėme (nes esame tolerantiški), kad maskvėnai statytų sau artimesnius kūrinius, kaip pvz. imtymi opera „Čingischano haremas“, aikčiojimų operetė „Timūro ir jo būrio kolektyviniai špygatai“ ar net baletą „Ruslano ir Liudmilos  nuotykiai striptizo klube Edenas“. Kodėl jiems neišrengus Ivano Rūsčiojo, Petro I-jo ar Jekaterinos, irgi  I-sios? Nors, ne, ji buvo latvaitė, ar lietuvaitė, tad geriau ne. Tada Valentiną Tereškovą. Jei ji tikrai grįžo iš kosmoso. Kam mūsiškius nurenginėti? Gal čia dėl to, kad po sankcijų Rusijoj, matyt, ir taip nelabai apsirengę?

Šiaip juk nemažai lietuvių dirba mums nuo amžių draugiškoje Rusijoje – krepšininkai, verslininkai, šiaip režisieriai… Būna, nieko nepadarysi, kad pinigas svarbiausias rodiklis, o štai vienas kitas ir pasisako, pamoko mus, likusius namie, kokius įtūpstus ir pasilenkimus turėtumėme atlikti tolerancijos dėlei.

Artistai – troleibusai

…Kaip pasirodė, karalius „Žygimantas Augustas“ iš afišos prieš tai buvo Tadas Blinda, o karalienė „Barbora Radvilaitė“ – pupyčių grupės „69 baltosios kelnaitės kažkuriame tai danguje“ atliekėja (69 – tai „magiški“ skaičiai, labai tinkantys striptizo klubo pavadinimui). Na, suprantu, Lietuvoje, matyt, trūksta tokių gabių artistų. Bet jei esi rytietiškos ar čigoniškos išvaizdos, tipažo, žmogau, būk tolerantiškas, atsisakyk karališkų vaidmenų ir lik paprastu sviesto lygintoju, sultonu, padišachu ar, jei tikrai nieko nebijai, rusų cariene. Negaila!

Juk – čia tik prikišamas pavyzdys, nieko asmeniško – jei esi panašus į troleibusą (autoriui pavardė žinoma), būk malonus, nešok „Gulbių ežero“ bent jau pagrindiniame vaidmenyje.

Tolerancijos priklausomybė nuo dydžio

Pilsudskis | A. Kostkevičiuaus pieš.

Pilsudskis | A. Kostkevičiuaus pieš.

Dar apie istoriją ir toleranciją. Taip kažkaip nebūna, kad didesni neužpultų mažesnių – mūsų atveju, tai vokiečiai, lenkai, rusai (dabar nesiginčykim, kas tie „rusai“ – mongolai totoriai ar nesėkmingai mutavę kraštiniai baltai), net ir švedai iš kitos pusės jūros. Dabar turim laukti kitų savo gentainių, kadais nutautėjusių kaimynų gudų,

kurie jau pasivogė mūsų istoriją ir tapatybę, bet dar tiksliai nesupranta, kas jie tokie.

O štai praeitą savaitę kaip iš dangaus trenkė įrodymas-naujiena: kažkoks lenkų politikas pasiūlė pasiimti Vilnių jėga. Tai bent tolerancija! Dar sako: į Europą per lenkus. Gal visgi, jau matyti, geriau aplink. Kyla klausimų: ką gi jie čia tokio pametė, tie lenkai? Juzefo Gineičio-Pilsudskio širdį? Jie gi viską mūsų renka… Jetau, galim atiduoti, dar pridėsim Geležinio Felikso, iš to paties kaimo, pragertas kepenis, bus pilnesnis rinkinys. O gal jie nori pas mus lenkiškų lentelių prikabinėti? Na, jau ne, kabinkite pas save. Tai gal nori pasimelsti prie beveik švento tos pačios Barboros (šįkart ne nuogos) paveikslo iš Ostra Bramos? Durys atviros, ponai. Iš kitos pusės, ar lenkų ambasadorius jau pabuvojo pas Linkevičių ant ąžuolinio parketo? Ar jau mušėsi į krūtinę, kad žodis „Vilnius“ kai kuriems jo tautiečiams sukelia nevaldomą šizoidinę maniakinę nepilnavertiškumo isteriją? Juk, jie, matyt, taip mano: „Mes be jų, litvinų, nulis. O jei lietuviai ims ir pasigrobs Krokuvą su savais karaliais, Varšuvą su prezidentais lietuviškom šaknim ir pavardėm? Juk net žodis „Vysla“ baltiškos kilmės. Siaubas, gali net ir mirusį popiežių, kaip savo atgrobti. Kas mums liks?“

Tie tolerantiškieji kaimynėliai nuolat mums kala: vokiečiai sako: „Ei, litaueriai, pūkit fokiečiai, pent tvarka pus.“ Rusai sako: „Mat-pere-mat, litovcai, būkit rusai, nereikės lenkais būti.“ O lenkai irgi savo varo: „Ėė, litvinai, būkit lenkai katalikai, nereikės rusais būti.“. Blogiausia, kad jie tai sako jau atėję pas mus ir ginkluoti. Tai Vilnių atima, tai Klaipėdą… Tolerancija!

Išsiparduotuvė 

Kažkada Sigitas Parulskis siūlė paskandinti dešiniakrantį Vilnių ties Žaliuoju tiltu, nes jam ta pusė negraži. Automatiškai atkristų balvonų klausimas, be to, mes, vilniečiai, turėtumėme savą jūrą… Šiais sunkiais laikais galima būtų eiti toliau: kadangi galimybę parduoti bet kam žemę pardavėm nemokamai, kas lieka? Ką vertingesnio dar turim? Oi, turim! Žiūrėkite: pradėkime nuo pavardžių – kodėl jų nepardavus, tarkim, tiems pabėgėliams? Sprendžiant iš telefonų, jie prie pinigo… Arba kiniečiams. Jei kas iš mūsų, čiabuvių, dar turi seną, lietuvišką pavardę, parduoda brangiau, kas surusintą ar palenkintą – pigiau – manau, tai teisinga ir tolerantiška – reikėjo saugot… O jei pirkėjas pridės dar kiek – perleidžiam kiekvienas savo genealoginį medį su visomis diedukų ir močiučių istorijomis ir senais kaimų pavadinimais. O jei kam ypač pasisekė ir vadinasi Sapiega, Radvila ar Gediminu – gali keisti tas pavardes net į išmanųjį telefoną.

Religija? Ne, ir veltui neims, juk jie ne tokie tolerantiški. Nebent pagonybės likučius, gal kas ir paimtų, kaip autentiką muziejui.

Mūsų raštas? Irgi nelabai, jis praktiškai bevertis – beveik lotynų, bet net lenkams netinka – raidžių trūksta. Skaičiai? Dažniausiai arabų, autoriai seniai mirę, vartok kiek nori, mokėti nereikia.

Kas dar? Oras? Galima, gal jis ir nelabai koks, bet jei visi čia taip veržiasi, tai tegul bent susimoka. Nemokės? Tada galim keisti į… į kitą, daug geresnį, na, į Madagaskarą mūsų nebepriims, tai galim į dausų, į Dausuvos orą, esantį kažkur anapus.

Dar turim tūkstančius metų šlifuotą genofondą – todėl mes tokie gražūs – tegul jį iš mūsų ištraukia ir įšvirkščia pirkėjui. Likusiems be genofondo, matomoj vietoj pradeginti logotipą – „tolerastas“.

Dar turim, gal kam ir bevertę mūsų kalbą – vistiek lenkai nuolat kėsinasi, rusai jos nesupranta, pyksta. Juk greit visi angliškai kalbėsim, tad reikia paskubėti su pardavimu. Nemokamai pridėsim mūsų paveldą sutartines, liaudies dainas, pasakas, mįsles, priežodžius ir kitus niekus.

Susirinkę – pasitarę galim parduoti ir žodį „Lietuva“, kam jis mums bebus reikalingas? Gudriai darytumėme konkursėlį: jei nusipirks lenkai – galės pervadinti į „Žąstų-postpolika“, ar bet kaip kitaip, tai jau bus tik jų reikalas – jei rusai – „Severo-zapad-lo kraj liaudies respublika“, jei baltrusiai sukrapštytų bent kiek savų piniginių „zuikių“, galėtų vadinti kad ir „Bulbaš u Moria“, mums neberūpės, nes mes turtingai gyvensime dausose…

Nors geriau gal parsiparduokime žydams? Litvakai, grįžkit! Tvarką kaip mat įvestų – visi į armiją ir jokių pabėgėlių Šiaurės Jeruzalėj.

Logiškas epas 

Šlovingais sovietiniais metais buvome pripratę, kad iš tribūnų kalbama vienaip, namie – kitaip. Taip, kaip yra iš tiesų. Dabar vėl grįžta tapati situacija – kažkodėl bandoma mums įpiršti, kad nustojo prasmės tikriniai prigimtiniai žodžiai – Tėvynė, gimtinė, kraštas, kalba, namai, tapatybė, šeima. O jei nustojo prasmės – tai ir negaila jos – galim parduoti, iškeisti, išdalinti. O juk yra amžinos tiesos: padėk pavargusiam, sušelpk vargetą, duok vandens praeiviui – bet jei jis kėsinsis į tavo namus – tai jis ne pabėgėlis, jis užgrobikas, okupantas. Kas kalba kitaip – yra mankurtas, 5-ta kolonada, parsidavėlis, išdavikas, naudingas idiotas ar šiaip, išvirkščias. Žinokime tai…

Būkime tolerantiški, bet nebūkime tolerastai.

2015 10 20, Vilnius

Kategorijos: Grožinė kūryba, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *