Vėlinės (1)

Margionių kaimo kapinėse, Varėnos r. Nuotrauka iš N. Marcinkevičienės asmeninio archyvo.

Margionių kaimo kapinėse, Varėnos r. Nuotrauka iš N. Marcinkevičienės asmeninio archyvo.

Vėlinės – mirusiųjų, esančių šalia mūsų, diena. Nagrinėjant šią temą tinka kalbėti apie mus, mirtį, apie vėlių gyvenimą ir dar daug ką.

Kas gi ta mirtis ir pomirtinis gyvenimas…

Formaliai, mirtis – kiekvieno organizmo fizinės būties galutinė fazė. Mirtis ištinka, kai sutrinka darni organizmo apykaita. Žmogaus gyvenime vienintelis tikras dalykas yra tas, kad jis mirs. Kada – neaišku. Mūsų tautosakoje labai gerai žinomos sakmės apie laikus, kai žmogus žinojo savo mirties datą ir turėjo galimybę savo gyvenimu užsitarnauti lengvą ar sunkią mirtį.

Vieną kartą Dievas, pasivertęs elgeta, vaikštinėja po žemę ir stebi, kaip žmonės gyvena. Žiūri – vienas vyras tveria tvorą iš šiaudų. Vai žmogeli, kiek tokia tvora laikys? O kas man rūpi, atsako žmogus, vis tiek po mėnesio mirsiu. Dievas tuoj atšaukė mirties datos žinojimą ir labai gerai padarė. Dėl daugelio gyvenimiškų dalykų, tarkime, santuokos, vaikų, ligų, pinigų, šlovės ar pažeminimo ir pan., žmogus gali abejoti, bet vienas dalykas tikras – jis mirs. Apie tai sako ir populiari pasaka „Teisingiausia kūma“. Vieno vargšo žmogelio labai mirė vaikai. Žmonės patarė pasikviesti į kūmus pirmą sutiktą žmogų. Jis taip ir padarė – galukaimį sutiko seną sulysusią moteriškę ir paprašė. Sutiko. Vaikelis išgyveno ir varguolis labai norėjo kūmą gelbėtoją pasikviesti į svečius. Ne, sako kūma, į tavo namus nenoriu, geriau tu užeik pas mane. Žmogelis ir užėjo. Namai dideli, lentynom apstatyti ir ant visų lentynų lempelės dega. Vienų lempelių knatas ilgas, ugnelė skaičiai dega ir dar ilgai degs, kitose lempelėse ugnelė kiek blankesnė, o kitų vos rusena… Kas čia per ugnelės, klausia žmogus. Čia žmonių gyvenimai: kurios ramiai lygiai dega, tai tas žmogus dar ilgai ramiai gyvens, kuriose žibalas prie pabaigos, tų ir gyvenimas baigiasi… Smertie kūma, o kur mano lempelė? Privedė kūma prie jo lempelės, o ji tik tik rusena… Smertie kūma, o negalėtum šliukšterėti į maniškę bent kiek žibalo? O ne, atsakė Smertis, aš pati teisingiausia pasaulyje kūma, kaip kam skirta, taip ir bus… Iš smerties neišsipirksi. Mirtis už visus stipriausiair didžiausius stipruolius paguldo ant menčių. Bet yra viena išlyga – už mirtį stipresnė motinos meilė. Šie pasakojimai sklando iš lūpų į lūpas ir šiais laikais. Eleonora Totorienė nuo Kupiškio pasakoja: Esu girdėjus, kad mirusios motinos lanko savo mažus vaikus. Kai mirė mano teta Truskienė, paliko tris vaikus – zekis ir dvi mergytės. Mažajai Branytei buvo trys meteliai. Menu, pagrabas, o tos mergytės sėdi ant tapčenėlio. Visi gieda, o jos rauda – o jo joj, o jojoj, nėra matutės. Kas mumi aglutį pataisys, kas mumi aprengs… Įsiverkia. A kai po kelių dienų mano vyresnė sesuo išvažiuodama sako, užeisiu, kur Branytė guli, atsisveikinsiu. Bronyta savo matutės lovoj gulėjo. Užeinu, nebegaliu iš vietos pajudėt. Matau gražiausiai Truskienės veidas. Tuo pačiu skarali apsigobus. Šalia Branytės. Susiglaudį. Sesuo visadu sakė, mačiau tetų Emilijų, guli prie Branytės. Ankstyvas rytas buva.

Margionių kaimo kapinėse, Varėnos r. Nuotrauka iš N. Marcinkevičienės asmeninio archyvo.

Margionių kaimo kapinėse, Varėnos r. Nuotrauka iš N. Marcinkevičienės asmeninio archyvo.

Mirtis neatsiejama nuo sielos. Gyvybė kartais laikoma sielos sinonimu. Manoma, kad ji atsiskirianti nuo kūno mirties metu. Kai kurie mokslininkai bandė įrodyti jos egzistavimą, ieškodami mirusio žmogaus kūno masės pakeitimų. Kalbama, kad radę… Rusų poetė Olga Sedukova apie sielą yra sakiusi, kad juk kiekvienam yra tekę būti šalia mirusiojo, kurį gerai pažinojom. Matyti, kad viskas lyg ir taip, bet kažko trūksta. Tai, ko trūksta, ir yra siela… Siela / dvasia – bekūnė būtybė, išeinanti pas Dievą. Vyresni žmonės, klausinėjami apie sielą, sako, kad dauguma jų, gerai žinodami krikščionybės mokymus apie mirtį, sutinka su sielos išėjimu iš šio pasaulio. Ir čia pat pasakojimuose mini dūšią / vėlę, kaip tam tikrą įsivaizduojamą būtybę, turinčią tam tikro materialumo – ją galima girdėti, o dažnai ir matyti žemiškoje aplinkoje. Reikėtų suprasti, kad mirus žmogui siela pavirsta vėle. Liaudyje vėlė įsivaizduojama kaip mirusiojo siela, besiblaškanti žemėje. Kai kurie kalbininkai (Kazimieras Būga) netgi žodį vėlė sieja su žodžiu „vėjas“. Vėlė – tai vėjo blaškoma siela. Liaudiškuose tikėjimuose siela eina į dangų ar pragarą, skaistyklą, o vėlė blaškosi žemėje. Vėlei reikia to, ko reikia ir žmogui, – maisto, šilumos, paguodos… Sielai – kryžiaus, maldos…

Margionių kaimo kapinėse, Varėnos r. Nuotrauka iš N. Marcinkevičienės asmeninio archyvo.

Margionių kaimo kapinėse, Varėnos r. Nuotrauka iš N. Marcinkevičienės asmeninio archyvo.

Apie pomirtinį gyvenimą galima kalbėti šimtais aspektų, nes nė vienas nebuvo atsikėlęs iš numirusiųjų ir nepasakė, kaip ten yra. Todėl nėra vieno visiškai vienodo pomirtinio gyvenimo vaizdinio. Jie priklausomi nuo žmogaus vaizduotės. Įdomiausia, kad Anas pasaulis retai panašus į krikščionišką rojų – stebuklingi sodai, žalios kalvos, nežemiško grožio muzika, giesmės… Anas pasaulis apsiriboja artimiausia gyventa aplinka, vėlių vienoks ar kitoks vyksmas koncentruojasi apie namus, kartais per sapnus papasakotas Kitas pasaulis – vieta, labai panaši į tą, kurioje gyventa. Sapnuoju amžiną atilsį Alfonsą. Kaip tu ten, brolyti? Ir ten ariu, bet tu regėtai, kokios ten lygumos! Išeini su arkliu ir eini, eini… Tai ne mūs šlaitai… O žemė nor an duonos tepk, kaip sviestas…(Binkūnai, Molėtų r.). Arba: Pirma totų sapnavau; tai maišus neša, tai malūnan važiuoja, a paskui susapnavau, kad anas sadzi ažu stalo, razvinėja siūlus šilkinius. Sakau, tota, ko tu basas? Šviesi pirkiūtė, be padlagos. A ty pro lungų, matau, bulbos gražiai žydzi. Sako, va mano darbas, nog kiškių bulbas saugoju ir siūlus razvinėju. Mano darbas tai geras. Ir tuoj kamašus gausiu, a kiti iš ravų akmenis nešioja un pečių už pakutų (Bogailiškiai, Švenčionių r.). Kaip Danguj, taip ir Žemėje. Arba atvirkščiai…

Margionių kaimo kapinėse, Varėnos r. Nuotrauka iš N. Marcinkevičienės asmeninio archyvo.

Margionių kaimo kapinėse, Varėnos r. Nuotrauka iš N. Marcinkevičienės asmeninio archyvo.

Gyvųjų santykis su mirusiaisiais

Belgų rašytojas Morisas Meterlinkas (Maurice Maeterlinck) knygoje „Žydroji paukštė“ rašo, kad visi mirusieji miega. Kai mes pagalvojame apie juos – jie lėtai prasimerkia, pabunda, ima kalbėtis, judėti, galvoti apie mus. Vos tik juos pamirštame, – jie užmiega, pereina į letarginio laukimo būseną. Mūsų mirusieji tiek esantys, kiek esantys mums patiems. Panašus santykis su mirusiaisiais ryškus ir mūsų tradicinėje kultūroje, tik kitaip nusakomas: Pakol man reikėjo mano Broniaus, tol jis ir buvo netoli. Nemokėjau arklio paskinkyc – Broniule, mačyk! Vežimų šienu kraunu viena, tas šienas kap šilkas nusliduoja. Nusmūčinu. Pareinu namo verksiu, verksiu, Broniau nepalik, Broniau padėk, o tai ir aš paskui tavi… Poteravau, šaukiaus nebaščiko ir jis prie many ir prie many… Trečiuose metuose išajau už kito ir mano Bronius nuo manį atsitraukė (Arciūnų k., Alytaus r.). Esu užrašiusi daug pasakojimų, kad gyvieji savo mirusiųjų nepaleidžia, nes tikisi tokios pat pagalbos kaip ir iš gyvųjų ir dar daugiau negu iš gyvųjų. Ilgainiui į išėjusius į Aną pasaulį žiūrima kaip į tam tikrus archetipus, kurie per mirtį įgauna išskirtinių galių. Per išskirtinį tikėjimą, atitinkamą elgesį, apeigas, o gal tik jiems abiem žinomais būdais galima sudaryti tam tikrą sąjungą su išėjusiuoju amžinybėn, kad jis užtartų prieš Dievą ar net pats padėtų sunkiose gyvenimo situacijose. Mirusieji per sapną (suteiktą nuojautą, ženklus) perspėja apie ligas, kitas artėjančias nelaimes, ateina į pagalbą labai buitinėse situacijose. Žinoma tautodailininkė, folklorininkė Marija Liugienė-Zalanskaitė pasakojo vieną tokį nutikimą. Sako, išginiau į ganyklą kaimo karves, o jos ėmė ir pakriko kaip Grigo bitės į visas puses. Jaunam žmogui tai atrodytų tokia smulkmena… Vis dėlto ši smulkmena anais laikais atrodė tikra bėda. Tai atsakomybė prieš bendruomenę – nuėsti daržai, ištrypti javai, po mišką per naktį klaidžiojantys galvijai… Sako, pasimečiau: puolu ten šen, matau, kad jų nesuvaldysiu… Sustojau ir šaukiu: „Tėvulia, padėk, tėvulia, padėk suvaldzyc stotkų!“ Tėvulis jau seniai kapinaitėse guli. Matau, kaip kokia burtų lazdele pamojus, gyvuliai pamažu rimsta, kaip kieno paliepimu, skabydami žolę sueina į krūvą… Aš pati sapnavau pranašišką sapną (mirusio mokyklos laikų draugo atsiųstą perspėjimą) prieš savo tėvelio mirtį. Rodos, einu kalnais ir kloniais ieškodama tėvo. Vietos nenupasakojamai gražios. Tėvelio nematau, bet nuo kalno ateina amžiną atilsį draugas. Pasikalbam, aš paklausiu apie tėvą, pagiriu, kokios čia puikios vietos. O, sako, aš tau parodysiu, kur aš būnu. Pamatysi, kaip ten gražu. Ir tikrai – nusiveda prie namo ant upės kranto. Ant suoliukų sėdi kostiumuoti vyrai, šnekučiuojasi, į mane visai nekreipdami dėmesio… O aš negaliu akių atitraukti nuo vandens, jis toks skaidrus, vilnelės tik raibuliuoja, mirga o visas dugnas išklotas žaliais lyg smaragdai ajerų lapais. Supratau, kad tais tyrais ramiais vandenimis greitai išplauks tas, kurio jau pasigedau. Tokie ženklai/perspėjimai iš Anapus tikras vaistas įtemptai žmogaus psichikai.

Varėnos kapinėse. Nuotrauka iš N. Marcinkevičienės asmeninio archyvo.

Varėnos kapinėse. Nuotrauka iš N. Marcinkevičienės asmeninio archyvo.

Gyvųjų santykį su mirusiaisiais labai vaizdžiai aprašė italų rašytojas Dino Butcatis (Dino Buzzati) trumpučiame kūrinėlyje „Kauburiai sode“. Jis sako, kad po kiekvieno artimo draugo mirties mūsų sode/gyvenime atsiranda kauburys – kapas. Į juos atsitrenkiame tada, kai prisimename, galvojame apie išėjusiuosius Anapus. Gyvenimui bėgant mūsų sode kauburių daugėja. Vieni jų vos matomi, kiti kauburiai gigantiški, sunkiai peržengiami… Kauburių dydis priklauso nuo to, kiek mums buvę svarbūs mirusieji, kiek prisiminimų su jais siejasi… Rašytojas savo apsakymą užbaigia tokiais žodžiais: „Sode žolė dar augo, bet pieva tapo kalvų, gūbrių, kauburių ir iškilimų labirintu. Ir kiekviena išauga reiškė vardą, kiekvienas vardas reiškė draugą, kiekvienas draugas reiškė tolimą kapą ir tuštumą manyje (…). Gali būti, kad dėl savo nelemto charakterio aš mirsiu vienas kaip šuo seno prišnerkšto koridoriaus gale. Tačiau vienas žmogus tą vakarą užklius už kauburio, išaugusio sode, užklius ir kitą naktį, ir kitą naktį, ir kiekvieną kartą, atleiskite man mano viltį, su lašeliu gailesčio pagalvos apie tokį tipą, kuris vadinasi Dino Buzzati… Žmogui svarbu neišnykti, viliamasi, kad jo kauburėlis nors ir trečiaeilis, vos raukšlelė, bet gal bent vienas žmogus pasaulyje ten suklups. Tą patį prieš daugelį metų man pasakė paprastas kaimo žmogus, paklaustas, kodėl jis dar gyvas būdamas pasistatė kapinėse sau paminklą? Vaikai man nepastatys, o man norisi, kad žmonės užėję į kapines sustotų prie mano kapo nors minutei ir pagalvotų: Ale tikrai gyveno Dubinykan tokis Karlonas, nieko žmogus buvo. Gal sumes ir „Amžiną atilsį?“ Mano močiutė manęs vis klausdavo: Nijoliuke, ar pasodzysi an mano kapelio žolynėlių. Ot ir nesodzysiu, ot ir nesodzysiu! Tai buvo vaiko protestas prieš mirties faktą. Dabar kiekvieną kartą, sodindama gėles ant seno jaunos močiutės kapo, sakau: „Matai, aš sodzinu žolynėlius an tavo kapo“. Aš žinau, kad kol gyvensiu aš, tol gyvens ir močiutė. Net ir tie, kurie sako: po mirties sudeginkite mano kūną, o pelenus išbarstykite, kad manęs neliktų nė ženklo, savo netradiciniu pareiškimu, gal ir nesąmoningai, nori kuo ilgiau išlikti gyvųjų atmintyje. Vėlgi neturime nė vienas asmeninės patirties, bet gal mirusiesiems kurį laiką privalu su gyvųjų pagalba gyventi Ten ir Čia?

Varėnos kapinėse. Nuotrauka iš N. Marcinkevičienės asmeninio archyvo.

Varėnos kapinėse. Nuotrauka iš N. Marcinkevičienės asmeninio archyvo.

Senieji Vėlinių papročiai?

Mirusiųjų paminėjimus dar iki XX a. sudarė du pagrindiniai elementai: malda ir vaišės. Tyla ir malda maitina žmogaus sielą, o valgiais ir gėrimais maitinama vėlė, tai yra žemiškieji velionio įpročiai, susiję su jau turėtu fiziniu kūnu. Vėlėms įsiteikiama tuo, kas ir žmogui būtiniausia ir reikalingiausia – maistu. Kuršiai, žiemgaliai, prūsai, minėdami mirusiuosius, eidavo iš bažnyčios tiesiai į karčemas, kuriose gerdavo alų. Moterys atsinešdavo pintinėse virtos žuvies, ją valgydavo be peilio. Kiekvieno valgio ir gėrimo nupildavo po stalu. Teodoras Narbutas rašė: „Tad štai kaip tai vyko stabmeldystės laikais. Rengiamos turtingos vaišės, kurias sudarė daugiausia tamsieji patiekalai, kai antai kiaulienos ir žąsienos jukos, vėdarai, sriubos iš džiovintų burokėlių lapų, kurie suteikia tamsiai žalią spalvą, įvairūs mėsos kepiniai, košės, spirgučiai, šiupiniai ir kitokie vietiniai valgiai; jų turi būti dvylika (…). Pasibaigus vaišėms ir maldoms už mirusiųjų sielas, troba ir prieminė iššluojama, o valgiai, sudėti į krepšelius, išnešami išdalyti sutiktiems pavargėliams. Tai yra išmalda už mirusius“ (Lietuvių tautos istorija. T. 1. Vilnius, 1992, p. 310).

Neįtikėtina, bet panašius papročius dar fiksuoja ir šių laikų etnografai. XX a. pabaigoje Dieveniškių apylinkėse užrašytas pasakojimas: Paskerdza paršukų, išsišucina bulvių, verda krupnykų, barščius… Barščiai an kluonienos auga, jų prisdzovina…Prilaja vandenio, deda mėsos, barščių pritrupina, acto, kad rūgščies būt girdėc ir viralas, pacokų verda… Keli viralai, jei yra iš ko, – 9 albo 12 patrovų. Primindzinėja nebaščikus – pakūcion deda puodelį, sietų ir kožnos patrovos kųsnelį (duonos, mėsos, košės…) deda sietan, itai puodelin lėja tris kožno viralo šaukštus… Razmaišo, razmašo itai stovi puodelis pakūcion ik prarūgsta. Tadu užumaišo myltais grikiniais ir kepa pliazų itai kap pyragas…Papjausto pliazų in ciek kųsnelių kiek dūšių, kiek yra nebaščikų. Pjausto, deda sietuvėn ir primindzinėja dūšias –nebaščiko vardų pasako itai sako: „Šviesų rojų, amžinų pakajų duok mirusiem, Viešpatie“. Razdalina dziedam… (Žižmų k., Šalčininkų r.). Dziedai – varguoliai. Dar vienas pasakojimas iš Žąslių. Ryšium su Zadušnom moterys prikepa duonos ir pyragų – sau ir ubagams. Apskaičiuojama, kiek šeimoje mirusiųjų, tiek jų kepama. Mūsų šeimoje buvo keturi maži mirę: du broliukai ir dvi sesutės. Jų daliai motina kepė pyrago mažas bandeles. Dar maža būdama aš stovėdavau ir žiūrėdavau kaip ji tas bandeles kepė. Taip atidžiai taikydavo visas keturias bandeles vienodo dydžio pakepti, kad po mažą trupinėlį tešlos nuo vienos bandelės atimdavo, o prie kitos pridėdavo, apglostydavo. Po dvi ant ližės dėjo ir į pečių kišo…. Duodama pyragus ubagams vis minėjo vardą to, už kurį duoda, kad ubagėlis už jo dūšių pasimelstų. Žmonės tą ubagams dalinimą vaizdavosi taip, lyg tuos jų ubagams dovanotus valgius mirusieji jų šeimos nariai suvalgys, tikėdami, kad kiekvieno šeimos mirusio dūšia tas dienas į namus pareinanti. Koks tikslingas tokių papročių moralas – padėk kenčiantiems – padėsi savo mirusiesiems. Geri darbai juos užganėdina? Arba toks tikėjimas. Dudena, nūnai Zadūšnos – paraina namo dūšios. O kas jas pasciks? Vakari duonos kukelės ir druskos papila an stalo – laukia. Anuos duona, itai druska pascinka. Duona ir druska nakvoja an stalo ( Žižmų k., Šalčininkų r.). Duona ir druska… Laukiama kaip didžiausių svečių.

Gėlių turgelis prieš Vėlines Karveliškių kapinėse, Vilnius. Nuotrauka iš N. Marcinkevičienės asmeninio archyvo.

Gėlių turgelis prieš Vėlines Karveliškių kapinėse, Vilnius. Nuotrauka iš N. Marcinkevičienės asmeninio archyvo.

 

Šiuolaikinės mirusiųjų minėjimo tradicijos

Kaip minėjau, velionis tampa mums archetipiniu įvaizdžiu, kuris dažnai nesutampa su gyvenusio žmogaus buitiniu įvaizdžiu. Gyvas žmogus prikalba nemalonių dalykų, kartais elgiasi grubiai, nepritaria mūsų sumanymams, todėl ir mes su juo atitinkamai elgiamės. Miręs jis guli toks bejėgis, nesugebantis niekams pasipriešinti. Gal jaučiame sąžinės graužatį? O gal jis šalia Dievo, gal nuo jo priklauso mano, žemėje pasilikusio, gyvenimo kokybė? Galų gale, visi tikrai tikintys turi nuostabią viltį susitikti Ten. Ar gyvenimiška nesantaika leis susitikti? Tiek atgaila, tiek meilė reikalauja tam tikrų pastangų, įrodymų. Gal tas įrodymas – galingas atminimo akmuo?

Gyvųjų ir mirusiųjų santykis, jų minėjimo papročių esmė mažai pakito. Seniau jiems įsiteikinėjo auka – vaišėmis ir išmalda elgetoms, dabar – paminklais ir žvakėmis. Ir tik tas, kuris perka trilitrinio stiklainio dydžio žvakę ir kapą nukloja brangiomis gėlėmis, žino, dėl ko jis taip daro. Gal mums tik atrodo, kad prieš gyvuosius pasirodytų? Gal tarp jo ir mirusiojo toks slaptas sandėris? Galų gale, mes kiekvienas labai asmeniškai bendraujame su savo mirusiaisiais, bet mes visi juos mylime ir jų bijome. Taip buvo visais laikais. Netoli Trakų gyvenęs garsus užkalbėtojas, Andrius Matusevičius, gimęs 1918 metais, yra pasakęs: Malda, auka labiausiai reikalinga mirusiems. Tam ir yra Zadūšnos, kad juos pagerbt gyvi. Jei tu juos pamirši, tai jie patys tau atsilieps, bet jau negerai, jau gero nelauk… Vienas bernas ragaišį, kurį reikėjo atiduot ubagam už amžiną atilsį seserį, pats krūmuose suvalgė. Nebaščikė kiekvienų naktį pareidinėjo ir aduok mano ragaišį, aduok ragaišį… Turėjo duoti aukų kunigu ir žebrokam visų kepimų duonos išdalyt. Pirma kapai nebuvo svarbūs, svarbūs – ubagai ir poteriai, ir ragaišis. Dabar mūsų ragaišis – chrizantemos ir žvakės. Pernai nupirkau tokių gražių chrizantemų ir iki Vėlinių jos nušalo, tai kaimynė jas išmetė. Gal ir žvakės neuždegė? Aš ir nežinojau. Sapnuoju, kad mano mama sėdi už stalo, toj pačioj vietoj, kur gyva mėgo sėdėt, ir sako: „Kaip man šalta, kaip šalta, jokios užuovėjos…“ Nuo to karto visada per Visus Šventus būnu kapinėse (Druskininkai).

Neatpažintųjų kapus puošia vaikai. Nuotrauka iš N. Marcinkevičienės asmeninio archyvo.

Neatpažintųjų kapus puošia vaikai. Nuotrauka iš N. Marcinkevičienės asmeninio archyvo.

Kapo kultas

Kapas neatsiejamas nuo mūsų laidojimo papročių. Kai kurios Kenijos gentys mirusiuosius atiduoda hienoms sudraskyti. Sudane lavonai padedami ant skruzdėlynų. Australijos aborigenai ir Amerikos indėnai mirusiuosius įkeldavo į medžius ar paguldydavo laukuose ant sudedamą lovą primenančios platformos. Tibete, praėjus trims dienoms po mirties, mirusiojo draugas, užsikoręs lavoną ant nugaros, neša jį į tvora aptvertą lauką. Čia mirusiajam nukerpami plaukai ir kirviais sukapojamas kūnas, kuris paliekamas grifams ir laukiniams šunims sudoroti… Indijoje zoroastrizmo išpažinėjai taip pat mirusiuosius palieka grifams, bet ir jie susiduria su problema – grifų mažėja… Šiose kultūrose kapo nėra, o mūsų su mirtimi susiję papročiai be jo neįsivaizduojami.

Jei lyginsime šių dienų kapą su XX a. pirmosios pusės kapu – vizualus skirtumas didelis. Bet pats kapas, t.y. vieta, kur numirėlis palaidotas ir toje vietoje sukastas žemių kauburys – visais laikais vienodai svarbus. Bene geriausiai kapo svarbą iliustruoja liaudies dainos eilutė: Kapelis mano – poilsėlis mano, o duobelė – tėviškėlė. Būtent žemės kauburėlis – poilsėlis, ta prasme, kad liaudiškuose tikėjimuose vėlė retsykiais būna žemėje. Ji turi vietą, kur ilsisi iki dar neišėjusi į Dausas ar sugrįžusi iš jų viena ar kita proga. Gal todėl iki šių dienų vyresni žmonės, netekę savo artimųjų kažkur toli, labiau už viską nori turėti nors jo kapą. Kadaise teko girdėti vienos giminaitės raudą, gavus žinią, kad jos sūnus nuskendo Atlanto vandenyne: … Vai, kad aš turėtau nor sierųjį kapelį, tai aš ty rymotau dzienų ir naktelį, gal aš pribudzytau savo sūnelį, gal apramytau savo smūtnų širdelį… Vai kur klajos tavo dūšelė, vai kur jį prisglaus be siero kapelio, be medzo kryžalio…

Neatpažintųjų kapus puošia vaikai. Nuotrauka iš N. Marcinkevičienės asmeninio archyvo.

Neatpažintųjų kapus puošia vaikai. Nuotrauka iš N. Marcinkevičienės asmeninio archyvo.

Kapas – tam tikras materialus velionio pakaitalas, prie jo gali išlieti savo jausmus, tam tikra psichologinė atrama, ką iliustruoja girdėtas pokalbis po to, kai vieną jauną vyrą palaidojo ne jo gimtojo kaimo kapinaitėse: Duktė sako, jei paslaidosim brolį prie namų, tai mama galą gaus beverkdama, jo kapų kasdien lankydama. Neatlaikys jos širdis. Kita užtikrintai sako: Va dar, tai tikrai nusbaigs vietos nerasdama. Būt kapelis prieg vietos, nuveit, paverkt, pakalbėt su vaiku, gėlukį pasodyt, poterius sukalbėt… Nusiramytų prie kapo. Jei aš neturėtau savo vaiko kapo, tai būtų šimtų kartų sunkiau… Va todėl ir puošiame savo kapus kaip išmanydami, nes jie mums brangūs, nes jie mūsų išėjusiųjų poilsėlis/namai, mes kapus mylime tiek, kiek mylėjom savo mirusiuosius arba gailimės, kad nemylėjom… Labai gražiai pasakė Viktorija Daujotytė: „Mylime savo mirusius taip kaip ir gyvuosius – kiek galime, pajėgiame, kiek pakeliame. Ramiai savo senolius, savo atgyvenusius. Skaudžiai, draskančiai išplėštus, atskirtus be laiko, žuvusius, nužudytus…“

Vėlgi Viktorija Daujotytė rašė: „Ruduo ateina su gailesčiu. Rudeniui nykstant gailestis didėja, ima srūti vis iš aukščiau, artėdamas į lapkričio pradžią – į Visų Šventųjų – Vėlinių – Ilgių dienas. Nužysta vėlyvė – paskutinis graudus violetas. Nušvinta chrizantemos – baltos karalės, mažažiedės spalvotos. Visiems visokios. Gėlė, vėlė, nebylė“. (Gailestis, srūvantis iš aukštai. Šiaurės Atėnai, 1994-10-29, Nr.39, p.2). Tai ir apie kartais taip mūsų kritikuojamus, besaikius kapų apkrovimus chrizantemomis, dar labiau – dirbtinėmis gėlėmis. Betgi gražu – nušvinta žiedais mirusiųjų namai, ateina šventė… Visais laikais buvo poreikis rudenį, kai į žemę ateina pilkuma, kapus dabinti viskuo, kas apmirštančioje gamtoje patraukia akį, kas gyvam gražu, kas sugrįžtančius galėtų pamaloninti. Buvo mada, kad vaikai rėdo kapus. Ko cik neišmislina ir kožnas, kad gražiau! Buvo mūs sodzun numirus tokia Alena – labai graži merga, tai ir jos kapas būdavo gražiausias. Vaikai aplakiam visus kapus – katris gražiausiai parėdė, bet visi vaikai an galo renkamės prieg Aliutės, nerandam gražesnio… An jos kapo kryželį dėliojo iš žolyno „panytė“ ružavų žiedelių ir dar permaišo su vinycų gražiausiom viršūnaitėm. An kiekvienos viršūnaitės baltas bubukas-poterkos. Šitus baltus bubukus-poterkas mes dar vadzinom ir „smertelnykais“. Jais daugiausia ir dėliojom kryžukus an kapų (…) Kici kryžukus darė iš baltos pieskelės, perkūnropių, šarkakojų, žilų samanukių, ožekšnio guzikų…Kryželis, tai kapo vidurin, kap kadu mažukas tarpu „A“ raidių, bet aplinkui kapų dar sudarom vainikų iš vinycų, ar šarkakojų, plotnų samanukių, šilaropių ir drabnų ėglio šakutių (…). Draugaitė buvo pamirus, tai aš jai sudeda iš baltų bubukų kryžalį, o iš tų morkavų sėklukių – dzvi širdukes. Tai jau man rodės, kad joj žūro iš Dangaus ir dzaugias… (Puvočių k., Varėnos r.).

Visi mūsų Vėlinių papročiai ir tikėjimai – liudijimai, kad su mirtimi žmogaus gyvenimas nesibaigia…

Lietuvos spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

 

 

Kategorijos: Etninė kultūra, Etninės kultūros paveldas, Kultūra, Praktiniai patarimai, Saulės arkliukai, Šventės, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , .

1 komentaras

  1. Pakirkšnutė:

    TaI kam tie baisuokliai pakaruoklio kryžiai ?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *