Č. Iškauskas. Apie Visaginą ir satisfakciją… (pirmadienio mintys) (6)

Česlovas Iškauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Česlovas Iškauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Jau greitai bus 40 metų, kai nuolat lankausi viename gražiausių Lietuvoje Aukštaitijos kampelių – netoli Visagino. Taip susiklostė („ačiū“ draugui Antanui Sniečkui), kad prieš 41 metus pradėta statyti, o 1983 m. pradėjusi veikti (II blokas – dar po ketverių metų) vienintelė Baltijos šalyse branduolinė jėgainė išsikvėpė ir nuo 2009-ųjų visiškai nutraukė elektros energijos gamybą (IAE gamino apie 70 proc. Lietuvai reikalingos elektros energijos).

Jos uždarymui pradžią davė 1988 m. rugsėjo 16-18 d. prie jėgainės Sąjūdžio iniciatyva prieš trečiojo bloko statybą surengta akcija „Gyvybės žiedas“. Į šią protesto akciją su draugais vykau ne vien dėl jėgainės: ore tvyrojo nuojauta, kad tai tik didelių įvykių pradžia, nors nepriklausomybė buvo paskelbta tik po pusantrų metų…

Bet aš ne apie tai. Dabar, kai nuvažiuoju į Visaginą, dėmesį atkreipia ne tik puikiame pušyne įsikūręs miestas, dar neapšepę jo pastatai, nemirštanti kultūrinė veikla, bet ir žmonės. Dar prieš 10 metų nuvažiavęs į „Bikuvą“ (ūkio prekių ir statybinių medžiagų prekybos centras) vargiai galėdavai susišnekėti lietuviškai, o bėdžiui lietuviui lyg ir nepatogu buvo valstybine kalba sušnekti, nes gali būti nesuprastas, blogai aptarnautas… Dabar gi tos problemos beveik nebeliko: netgi jaunos mergiotės už prekystalio sugeba dailiai paaiškinti lietuviškai ir net nusišypsoti.

O tada buvo baiminamasi (Maskva tuo visus gąsdino), neva uždarius elektrinę, miestas neteks puikių atominės energijos specialistų, puikių žmonių, iširs internacionalinė šeima. Iš tiesų, jei 1989 m. mieste dar buvo 32,5 tūkst. gyventojų, tai pernai metų duomenimis jų teliko 20,5 tūkstančio. Dauguma jų lojalūs Lietuvos įstatymams. Tai, kad mieste tebėra apie 52 proc. rusų tautybės gyventojų, o rusų kalba Visagine vadinama „lingua franca“ (dominuojanti kalba), iš esmės visi jo žmonės prisitaikė prie esamų sąlygų ir tik retas politikuojantis veikėjas šūkčioja senus sovietinius šūkius…

O pastaruoju metu, kaip BNS teigė miesto merė Dalia Štraupaitė (šios politikės sulaikymas, daugelio gyventojų vertinimu, buvo tik nesusipratimas), prasidėjus konfliktui Ukrainoje, į Visaginą atsikėlė apie 300 naujakurių, kurie siekia gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, o vėliau ketina prašyti pilietybės. Daug žmonių atvyksta ir iš Baltarusijos bei Ukrainos, sako merė. Galbūt tai kur kas geriau, negu į mūsų šalį plūstantys pabėgėliai iš Sirijos, Irako ir Eritrėjos…

Kitaip sakant, padėtis šiame Rytų Lietuvos kampelyje keičiasi, ir tai atrodo kur kas perspektyviau negu nuolatiniai vietinių lenkų politikierių bandymai supriešinti regione gyvenančius tautinius anklavus su lietuviais.

***

Anądien, minint Tarptautinę kovos su skurdu dieną, dalį nusipirktų maisto gaminių skyriau „Maisto bankui“. Šiaip jau nesu ypač jautrus tam penktadaliui mūsų gyventojų, kuriems sunku sudurti galą su galu. Bet šįkart tebūna tai mano paties satisfakcija (lot. satisfactio — patenkinimas, atsilyginimas), nes nieko nežinau, kur ta duoklė nukeliauja ir kam ji atitenka. Ne itin aiškinama ir per žiniasklaidą.

Akcijos rengėjai sako, kad pernai, skaičiuojant pinigais, surinkta suma viršijo 300 tūkst. eurų, o vidutiniškai aukojama po 2 eurus. O tai apie 200 tonų ilgai negendančių maisto gaminių. Per tokias akcijas surinktų maisto produktų dalis bendrame „Maisto banke“ sudaro apie 12 proc.

Šios organizacijos portale Maistobankas.lt rašoma, kad jie išdalijami vienišoms vaikus auginančioms mamoms, daugiavaikėms šeimoms, bedarbiams, socialinės rizikos šeimų vaikams, mažas pajamas turintiems neįgaliesiems, pagyvenusiems asmenims, labdaros valgyklas lankantiems ar nakvynės namuose gyvenantiems bėdžiams. „Maisto banko“ akcijos metu paaukotas maistas nepasiturintiems išdalijamas per keletą savaičių.

Per TV mačiau, kokį vežimaitį surinktų gaminių aukojo Premjeras. Piktai pagalvojau: gal iš jam skirtų reprezentacinių lėšų?.. Atsiprašau. Bet jeigu trečias valstybės pareigūnas skiria tokį dėmesį bėdžiams, kodėl juo nepasekti eiliniam žmogeliui? Juk visi savo aplinkoje turime vargstančių, neprivalgančių, besimaitinančių tris kartus per dieną kruopomis…  O kiek pagaminto maisto ir pusfabrikačių gali skirti kavinės, valgyklos, visokios maitinimo įstaigos, parduotuvės? Puikiai žinau, kad atlikusius maisto gaminius ir patiekalus išsivežioja darbuotojai, atiduota artimiesiems, kurie karbonadais šunis šeria.

Visoje šioje akcijoje (kaip ir kiekviename žingsnyje) yra „bet“. Vieni sako, kad taip mes auginame ir puoselėjame veltėdžius, tinginius, nuolatinius bedarbius. Kiti mano, kad reiktų tikrinti, ar vadinamasis bedarbis, uždarbiaudamas Norvegijoje ir gaudamas dideles pajamas, nepiktnaudžiauja socialine parama ar labdaros akcijomis. Ar reikia remti jokių pastangų įsidarbinti nerodančias šeimas, kurios veltėdžiaudamos susikūrė patogų gyvenimą?

Antai, vieniša motina, jau seniai sūnų išleidusi mokytis ir dirbti, gauna tokį davinį, bet kruopų ji nevalgo, iš jų verdama koše šeria savo vištas, katinus ir šunis. Kaip sakoma, šaukštas deguto gadina visą statinę…

Bet kodėl mes keletą centų įmetame į elgetos kepurę? Tegul iš to kažkas pasipelno, tegul piktavalis iš to turi naudos. O gal kažkas lieka ir tam bėdžiui. Tačiau svarbiausia, kad savyje, savo vaikuose ir anūkuose ugdome tą nesunaikinamą gėrio ir žmogiškumo pradą – padėti vargstančiam, užjausti artimą, suremti pečius regint skurdą. Iš to išdygsta meilė Tėvynei, vienybės jausmas, jei tavo šaliai atsitinka nelaimė. Gražu.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .
Kolumbas 2019 keliautojai_Alkas-baneris-468x60
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *