M. Kundrotas. Imigracijos liberalizavimas naudingas Rusijai (12)

Marius Kundrotas| Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

2008 m. Rusija, įrodžiusi savo imperinę prigimtį kolonijiniu karu Čečėnijoje, peržengė savo jelcinines sienas. Auka tapo Gruzija, pasirinkusi savarankiškumą ir vakarietišką kryptį. Atskelta Pietų Osetija ir užtvirtintas ankstesnis Abchazijos atskyrimas. Dėl Abchazijos sunku ginčytis: tai – abchazų tautos tėvynė, tiesa, pietinėje dalyje abchazai nuo seno gyveno pramaišiui su gruzinais. Tuo tarpu Pietų Osetija iš tiesų – jokia Osetija. Tai – Gruzijos etninė sritis – Žemutinė Kartlija. Osetinai ten ėmė keltis tik XVII a., iš savo etninės tėvynės – dabartinės Šiaurės Osetijos.

Tai buvo pabėgėliai. Sena, krikščioniška osetinų tauta gyveno tarp karingų musulmonų tautų – čerkesų, čečėnų ir ingušų. Nuo jų skyrė viskas – religija, gyvenimo būdas, kilmė ir kalba: osetinai – indoeuropiečiai, sarmatų palikuonys. Spaudžiami kaimynų osetinai ieškojo prieglobsčio krikščioniškoje Gruzijoje ir jos valdovai šį prieglobstį suteikė. Praėjo keturi šimtai metų, ir Gruzija šią teritoriją prarado.

Rusija, kaip ir kitos imperijos, meistriškai moka pjudyti tautas. Osetinai su gruzinais daugybę metų gyveno kartu ir gana draugiškai. Bet štai išmušė lemiama valanda. Latvijoje ir Estijoje Rusija manipuliuoja sovietų laikais atkeltais rusų kolonistais. Lietuvoje šių kolonistų per mažai, kad sudarytų reikšmingesnę penktąją koloną, taigi, čia išnaudojama lenkų tautinė bendrija. Ukrainoje remiamasi tiek rusų kolonistais, tiek surusėjusiais vietos gyventojais. Kryme už atsiskyrimą nuo Ukrainos ir prisijungimą prie Rusijos taip pat balsavo atėjūnai – rusai. Šio krašto senbuviai totoriai pasirinko Ukrainą.

Šiais laikais Europą ištikusią kolonizaciją iš trečiojo pasaulio šalių galima nagrinėti keliais pjūviais. Kultūriniu, socialiniu, ekonominiu ir politiniu. Atėjūnai atsisako jiems siūlomos integracijos į vietines visuomenes, kuria savas, alternatyvias visuomenes, siekia primesti savus papročius. Užima vietinių žmonių darbo vietas, o gausi dalis gyvena iš socialinių išmokų, kurias kažkam tenka apmokėti. Auga asocialų gretos ir kriminalas. Visas šias problemas Europa išgyvena ir be Rusijos. Vis dėlto akivaizdu, jog mūsų geopolitinėje erdvėje išaugus svetimtaučių masėms, iškils ir Rusijos problema. Sugebėjus sukiršinti nuo seno kartu gyvenančias tautines bendrijas, naujieji ateiviai taps ypač lengvu kąsneliu.

Naivu kalbėti, kad ateiviai gins mus nuo Rusijos. Vakarų šalių patirtis rodo, jog į juos priėmusias šalis šių laikų kolonistai žiūri kaip į svetimas, o į siūlymus integruotis – kaip į savo teisių pažeidimą. O čia pat už sienos – didžioji teisių gynėja… Maža to. Daugelis arabų šalių nuo seno palaiko glaudžius santykius su Rusija. Ši rėmė jų kovas su Izraeliu, palaikė jų nacionalsocialistinius režimus, kurių globoje išaugo jau kelios kartos.

Daugelis kitų trečiojo pasaulio šalių taip pat patyrė didesnę arba mažesnę Rusijos įtaką. Ne taip seniai Rusija viešai apsiskelbė pavergtųjų tautų gynėja – žinoma, išskyrus savo pačios pavergtas tautas. Dirbtinai sukūrusi Pietų Osetijos kvazivalstybę Gruzijos Kartlijoje, Rusija „užmiršo“ suteikti osetinams valstybingumą jų tėvynėje – savo valdomoje Šiaurės Osetijoje. Nepriklausomybės siekusį Tatarstaną palenkė šantažu, o Čečėnijos laisvės siekius paskandino kraujuose.

Šiais metais įvyko Rusijos vadovaujamas įvairių tautų separatinių judėjimų kongresas. Tarp katalonų ir havajiečių dalyvavo ir Donbaso „novorosai“. Jau esamas trečiojo pasaulio valstybes Rusija skelbiasi ginanti nuo Vakarų valstybių, pirmiausiai – JAV – dominavimo ir globalizmo. Daugelį separatistų belieka tik užjausti: siekdami visiškai teisėto tikslo – savo tautų laisvės ir valstybingumo – jie priversti laviruoti tarp skirtingų imperijų. Suprantama, jog dažnu atveju sąjungininke tampa ta imperija, kuri viešpatauja kur nors toliau. Ji pajėgi apginti nuo artimesnės imperijos, kas atitinka jos konkurencinius interesus, bet stokoja galimybių tave praryti pati.

Akivaizdu, jog su nauju imigrantų antplūdžiu gausime daugiau Rusijai palankių, nei jai priešiškų žmonių porcijų. O jei dalis jų Rusijos klausimu bus neutralūs, Rusija moka pritraukti mažumas. Moldavijos Padnestrėje savo laiku išnaudota gagaūzų tautelė. Šiandien Padnestrė – tiesiog rusiškas anklavas, kas beprisimena gagaūzus? Jų tapatumas labiau regimas kaimyninėje Ukrainoje. Kaip jau minėta, daugelis atėjūnų bet kokį bandymą juos integruoti vertina, kaip jų teisių ir tapatumo pažeidimą. Tai – puiki priemonė juos iš neutralių paversti Lietuvos priešais ir Rusijos draugais.

Nenuostabu, kad aktyviausiai už masinę kolonizaciją Lietuvoje pasisako prorusiški elementai – pradedant kovotoja su NATO Aušrine Marija Pavilioniene, baigiant Lietuvos karinės parengties sabotuotojais rudomanskiais ir anarchistų kuopelėmis. Sunku pasakyti, kas tai – naudingi idiotai ar sąmoningi Rusijos tarnai, bet kam naudinga jų pseudopolitika, abejonių maža.

Priešingai, nuosekliausi kolonizacijos priešininkai – tie patys žmonės, kurie nuo seno kovoja su Rusijos įtaka, remia Ukrainos laisvės kovas, net finansiškai. Žmonės, mylintys savo tautą, lengviausiai supranta kitas. Tautinės valstybės ir tautų pasaulio idėjos priešingos bet kokiam imperializmui, iš kurios geografinės pusės jis besklistų. Tad būkime budrūs. Protingiau mokytis iš svetimų klaidų, nei po laiko apgailestauti dėl savų.