Lietuvos dirbančiųjų vidutinis darbo užmokestis 2014-aisiais buvo 4-oje pozicijoje nuo galo tarp visų ES šalių. Lenkėme tik Rumuniją, Bulgariją ir Vengriją. Nepaisant to, jog Lietuvos BVP vienam gyventojui yra didesnis už Estijos (atitinkamai 27,051 ir 26,999 dolerių per metus) šios šiaurinės Baltijos valstybės vidutinis atlyginimų lygis didesnis daugiau kaip pusantro karto. Šis paradoksas yra itin svarbus, svarstant galimas Darbo Kodekso pataisas.

Lietuvos valstybė išsiskiria ir didele socialine atskirtimi, kuri yra nulemta silpnų profesinių sąjungų bei dabartinio DK neveiksnumo. Gitanas Nausėda yra puikiai pastebėjęs, jog darbuotojų dabartinėje Lietuvos valstybėje negalėtų apsaugoti ir „drakoniškai“ griežtas DK. Kultūra, pasak, SEB banko prezidento patarėjo, yra kritinis veiksnys, apsprendžiantis darbuotojo ir darbdavio santykius. Vargu, ar galima ginčytis su šiuo teiginiu: kone 90% darbo sutarčių Lietuvoje „pasibaigia“ savanorišku darbuotojo pasitraukimu iš užimamų pareigų. Sunku patikėti, kad tiek dirbančiųjų savo noru atsisako išeitinių išmokų, kurios užtikrintų orų pragyvenimą, iki susirandant naujuosius darbus. Akivaizdu, jog „savanoriški“ darbuotojų pasitraukimai vyksta ne be darbdavio psichologinio spaudimo ir galios monopolio.

Vyriausybės siūlomas naujasis DK, pasak jo kūrėjų, turėtų pagerinti, tiek darbuotojų, tiek darbdavių sąlygas. Vis dėlto, ar liberalesnis darbo kodeksas išspręs jo nesilaikymo problemą? Atsakymą į šį klausimą galima gauti, pateikiant alternatyvų klausimą: Ar Lietuvos keliuose sumažėtų avarijų, jeigu būtų panaikinti automobilių greitį ribojantys ženkliai (juk vis tiek visi viršija)? Akivaizdu – ne. Darbdavių savivalės legitimizacija paskatintų dar didesnį darbuotojų išnaudojimą.

Grįžtant prie G. Nausėdos žodžių: kaip gi reikėtų sukurti aukštą abipusę darbuotojų ir darbdavių bendravimo kultūrą? Pirmiausiai, akivaizdu, jog Lietuvoje trūkstama dirbančiųjų atstovavimo. Profesinėse sąjungose tėra 8% visų dirbančiųjų. Tokia nedidelė dalis, vargu, ar gali organizuoti streikus, masines protesto akcijas ar lygiavertiškai derėtis su darbdaviais ir pasirašyti efektyvias kolektyvines sutartis. Nedidelės ir silpnos profesinės sąjungos negali tapti ir rimtu politinių partijų traukos objektu. Būtent todėl Lietuvos dirbančiuosius turinčios atstovauti socialdemokratų partijos pirmininkas nevengia griežčiau sukritikuoti profesinių sąjungų dėl jų nepritarimo svarstomam naujajam Darbo Kodeksui. Profesinių sąjungų impotencija veikti šalies politines jėgas sukuria tam tikrą laisvą prieigą verslui, kuris dosniai remdamas Lietuvos politines partijas rinkiminių kampanijų metu, tikisi dėkingumo įstatymų leidyboje. Politinės valdžios užnugaris yra aiškiai matomas visu naujojo Darbo Kodekso svarstymo metu.

Kokiu būdu gali atsirasti dirbančiųjų ir darbdavių pagarba vienų kitiems, jeigu galios paveikti įstatymus monopolis akivaizdžiai yra vienoje pusėje? Kokią įtaką įmonėje gali padaryti 1 iš 12 maištaujantis žmogus? Gali tik atlaisvinti darbo vietą „savanorišku“ išėjimu iš darbo.

Taigi, ką reikėtų padaryti, jog atsirasti dirbančiųjų-darbdavių politinės galios jėgų balanas:

Profesinės sąjungos turi stipriai (kartais) pagausinti savo narių skaičių.
Valstybė turi prisidėti prie profesinių sąjungų populiarinimo, idant išlyginti darbdavių-darbuotojų jėgų balansą (verslininkai remia partijas pinigais, tačiau dirbantieji – balsais)
Valstybinės valdžios pareigūnai turi tučtuojau atsiriboti nuo DK pataisų svarstymo, derybų reikalą paliekant tik darbdavių ir dirbančiųjų atstovams. Valstybės valdžia diskusijoje turi dalyvauti tik kaip moderatorius, nepriklausomas arbitras.
Valstybė turi stengtis išlaikyti jėgų balansą: nei darbdaviai, nei darbuotojai neturi įgyti dominuojančios pozicijos.

Išlyginus darbuotojų-darbdavių politinės įtakos disbalansą, būtų galima tikėtis atlyginimų dydžių srityje greičiau pasivyti Latviją, Estiją bei sumažinti socialinę nelygybę šalyje.