Vilniaus 1655 m. gynybinio mūšio atgarsiai (1)

Jonas Kazimieras Vilčinskis. Šnipiškių priemiestis (Šv. Rapolo bžn., Jėzaus kopl.) litografija, 1898. Iš J. Kazimiero Vilčinskio leidinių, Vilniaus albumo, IV ser. Vilnius

Mažesnis ar didesnis, bet svarbus gynybinis 1655 m. mūšis Vilniuje įvyko. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kariuomenės daliniai kovėsi prieš nepalyginamai gausesnes priešų – Rusijos kariuomenės pajėgas. Deja, pralaimėta, atsitraukta, priešas užgrobė Vilnių. Tokia skaudi tikrovė. Tai kartu bendros tarptautinės ir LDK vidaus padėties pasekmės.

1654 m. Lietuvos didžiosios kunigaikštystės, ir visos Abiejų tautų respublikos politinė ir karinė padėtis labai pablogėjo. Tais metais Rusijos kariuomenė, vadovaujama kunigaikščio Aleksejaus Trubeckojaus, kartu su etmono Bogdano Chmelnickio 20 000 kazokų iš viso surinko apie 300 000 žmonių. Lietuvos pajėgas sudarė tik apie 18 tūkstančių žmonių. Caro kariuomenė 1654 m. užgrobė Smolenską, vėliau ir Mogiliovo, Vitebsko pilis. Lietuvos didžiojo etmono Jonušo Radvilos daliniai visą žiemą bandė stabdyti priešus, atsikovoti prarastas žemes. Šklovo 1654-08-12 mūšyje Lietuvos daliniai, apie 6000 karių prieš maždaug 15 000 karių sėkmingai kovėsi, bet dėl priešų gausių pajėgų buvo priversti atsitraukti. Ties Šepelevičiais, 1654-08-24, J. Radvilos daliniai pralaimėjo carinės kariuomenės 83 000 kareivių daliniams.

Iš šiaurės trim frontais puolė švedų kariuomenė: dvi jos dalys veržėsi per Prūsiją į Lenkiją, trečioji per Livoniją artėjo prie Daugpilio ir liepos 9 d. miestą užgrobusi, žygiavo tolyn į Lietuvą. Abiejų tautų respublikos seimas paskelbė visuotinę bajorijos mobilizaciją. Tačiau pasiruošti atremti priešus pavėluota bent pusmetį. Pusiaukelėje tarp Smurgainių ir Ašmenos priešakiniai kazokų būriai išblaškė lietuvių dalinius. Pagal vienus šaltinius, Vilniaus gynybai Lietuvos didysis etmonas Jonušas Radvila turėjęs per 10 000 karių, o pagal kitus – apie 5-7 tūkst., o puolančioji rusų kariuomenė 160 000 kareivių. Lietuvos daliniai nespėjo įsitvirtinti strategiškai svarbioje vietovėje prie Nemėžio.

1655 m. rugpjūčio 8 dieną įvyko gynybinis mūšis prie pat miesto ir pačiame Vilniuje. Pagrindinis mūšis įvyko Žaliojo tilto prieigose, ant tilto, ir trūko nuo 6 val. ryto iki nakties. Pasak šaltinių, tilto ir aplinkos gynybinėje kovoje kautasi muškietomis ir patrankomis. Rusijos 5 vėliavos (daliniai) jau buvo įsiveržę ant mūrinio tilto (mūrinis su malksnomis dengtomis pastogėmis tiltas pastatytas 1536 m.). Tačiau didžiojo etmono Jonušo Radvilos pėstininkams ir dragūnams žūtbūtinai kaunantis pavyko priešus nuo tilto atgal atstumti. Atimtos 3 priešų vėliavos. Mūšio metu tiltas sudegė. Manoma, pagal įvairius duomenis, kad žuvę iki 2000 Lietuvos karių.

Didžiajam etmonui J. Radvilai ir lauko etmonui Vincui Gonsievskiui nepavyko apsaugoti Vilniaus, tačiau pagrindinės carinės kariuomenės pajėgos prie Vilniaus sustabdytos ir masiškai gylin Lietuvon nebepuolė. Išsaugotos Lietuvos kariuomenės pagrindinės dalys. Tačiau Rusijos kariuomenė užgrobė Lietuvos didžiosios kunigaikštystės sostinę ir ją išlaikė okupavusi 6 metus. Okupantai Vilnių ir kitus miestus plėšė, degino, niokojo, išvežė brangenybes, meno kūrinius. Dar dėl tuo metu siautusio maro, bado, Vilnius neteko pusė gyventojų.

Dėl skaudaus, tragiško pralaimėjimo šis mūšis beveik neminimas, nėra paminklo žuvusiems kariams. Žuvę kariai, tikėtina, laidoti kalnelyje buvusiame dešiniajame Neries krante, tilto šiaurinėje pusėje. Pagal V. Zahorskį, viduramžiais ant šio kalnelio stovėjusi maža pilaitė. Pilaitės, joje buvusios įgulos paskirtis – saugoti persikėlimą per Nerį. XVII a. pilaitė nugriauta, vėliau Šnipiškių gyventojai pastatė mūrinį bokštelį su Jono Nepomuko skulptūra. Nepridengta skulptūra greitai sunyko. Jėzuitai 1703 m. greta pastatė Šv. Rapolo bažnyčią. 1720 m. ant kalvelės pastatyta mūrinė koplytėlė su Jėzaus Kristaus, nešančio kryžių skulptūra. XVIII a. sumanius sutvirtinti dalį kalnelio šlaito, pradėjo byrėti kaulai, paaiškėjo, kad čia pilna žmonių palaikų. Čia galėjo būti laidoti ir mirusieji dėl maro ir bado. Rastieji žmonių palaikai buvo sudėti į kelis didžiulius karstus, perkelti į Šv. Rapolo bažnyčią, kur įvyko iškilmingos gedulo pamaldos, o paskui palaidoti kapinėse už Piromonto. 1850 m. kalnelio rytinis ir pietinis šlaitai buvo apdėti lauko akmenimis, pastatyti suoleliai, padaryti vaikščiojimo takai, atnaujinta koplytėlė. 1950 m. sovietų valdžios nurodymu, atstatant 1944 m. vokiečių susprogdintą tiltą, ir tiesiant naują gatvę kalnelis nukastas. Liudytojai matę gausybę atsivėrusių palaikų kaulų. Pastaba: spėtina, kalnelio-kapų vietoje gali būti likę nežinomas skaičius karių, civilių palaikų liekanų.

Tokie negausių šaltinių apie šį mūšį faktai, XVII a. vidurio LDK istorijos reikšmingesni įvykiai. Netekta Vilniaus, pirmą kartą priešai užgrobė Lietuvos sostinę. Tuo laikotarpiu priešai buvo gausesni, pajėgesni. Bet žuvusiems kariams – pagarba, tikrai nebuvo ta kova gėdinga, pasipriešinimas nebeprasmis. Gynybinio mūšio vieta: Žaliojo tilto prieigos (dabartinis Žaliasis tiltas yra šiek tiek greta buvusio XVII a. tilto), jo aplinka, Žaliojo tilto šiaurinėje pusėje – tikėtina žuvusių karių kapų vieta ir tikėtinos palaikų liekanos (dabar jau po gatvės asfaltu ir šaligatvio grindiniu). 

Juzefas Čechavičius. Žaliasis tiltas. Šv. Rapolo bažnyčia kalvelė-kapai, Jėzaus koplyčia.1874 m. Vilniaus fotografija 1858-1915. Vilnius 2001, p. 176.

Šaltiniai ir literatūra:

1. Lietuvos istorijos instituto archyvas, F. 1, b. 3621, 2000 m. ataskaita.
2. Lietuvos istorijos instituto f. 1, b. 13: Mykolas Černiauskas. Vilniaus kalnelio Dzeržinskio-Ukmergės gatvių sankryžoje stebėjimai-tyrinėjimai. Šiauliai, 1952, 32 p.
3. Lietuvos mokslų akademijos biblioteka, f. 4174738: Vorbekas-Letovas, Motiejus [Maciej Vorbek-Letow]. Atminties lobynas [Skarbnica pamięci]. Wroclaw-Warszawa-Krakow, 1968, p. 240-241.
4. Romas Batūra. Pamiršta kovos su priešais 1655 m. vieta. Sovietinių skulptūrų pašalinimo nuo Žaliojo tilto moralinė būtinybė. Voruta, 2014 10 25, p. 1, 15.
5. Michele Bianchi; Alberto Vimina. Trumpas pasakojimas apie maskvėnų karinių pajėgų pergales prieš Lenkijos karalystę Lietuvoje. Iš Lenkijos pilietinių karų istorija (Historia delle guerre civili di Polonia). Klaipėda, 2012, p. 589, 609.
6. Konrad Bobiatynski. Od Smoleńska do Wilna. Wojna Rzeczypospolitej z Moskwą 1654-1655, Zabrze, 2004, p. 210-218.
7. Vytautas Jogėla; Elmantas Meilus; Virgilijus Pugačiauskas. Lukiškės: nuo priemiesčio iki centro (XV a. – XX a. pradžia). Kolektyvinė monografija. Vilnius, 2008, p. 47-52.
8. Adomas Honoris Kirkoras. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. Vilnius, 1991, p. 106-110.
9. Lietuvos istorija. Redagavo A. Šapoka. Kaunas, 1936, p. 323-329.
10. Lietuvos istorijos instituto istoriko, daktaro Elmanto Meilaus surinkti istorijos duomenys, 2014-2015 m.
11. Adolfas Šapoka. 1655 metų Kėdainių sutartis, arba švedai Lietuvoje 1655-1656 metais. Spaudai parengė Antanas Tyla. Vilnius, 1990, p. 1-56.
12. Lina Vidauskytė. Jonušo Radvilos strategija ir taktika. XVII a. vidurio karai su kazokais ir Rusija. Iš Darbai ir Dienos, nr. 21, 2000, 85-89. Interneto prieiga: etalpykla.lituanistikadb.lt. Naudotasi 2015-09-07.
13. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius, 2011, t. 19, p. 431-432.
14. Dr. Wladislaw Zahorski, Przewodnik po Wilnie. Wilno, 1927, wydanie czwarte, p. 81.