Pirmosios Dainų šventės rengėjui, muzikos pedagogui Apolinarui Likerauskui – 120

Rugsėjo 10 d., ketvirtadienį, 17 val. Lietuvos mokslo akademijos (LMA) Vrublevskių bibliotekoje vyks pirmosios Dainų šventės rengėjo, Druskininkų muzikos mokyklos įkūrėjo Apolinaro Likerausko 120-ųjų gimimo metinių minėjimas. Renginį ves LMA Vrublevskių bibliotekos direktoriaus pavaduotoja mokslui dr. Rima Cicėnienė, sveikinimo žodį tars buvusi Druskininkų muzikos mokyklos auklėtinė, dabar – LR Seimo narė Irena Degutienė.

Vakaro metu įžvalgomis dalinsis muzikologė Jūratė Sofija Vyliūtė ir A. Likerausko dukra Živilė Likerauskaitė-Klusienė. Bus prisimintas šios išskirtinės asmenybės gyvenimo ir kūrybos kelias, rodomi dokumentai ir fotografijos, saugomi bibliotekos fonduose ir asmeniniuose šeimos archyvuose. Rugsėjo 14 – lapkričio 16 d. dokumentai bei fotografijos bus eksponuojami Tado Vrublevskio skaitykloje. Parodos rengėja – bibliotekos Rankraščių skyriaus mokslo darbuotoja Rasa Sperskienė.

1921 m. A. Likerauskas buvo priimtas į Kauno konservatorijos dainavimo skyrių ir apsigyveno prie Kauno Karmelitų bažnyčios, kur vadovavo chorui. Ten susipažino su choriste, būsima žmona Adele Vaišnoraite. Muziko šeimoje gimė šeši vaikai. Konservatorijoje kompozitorius Juozas Žilevičius pirmasis pradėjo kalbėti apie tautinės Dainų šventės reikalingumą, bet netrukus išvyko į Ameriką. Tuomet šios šventės organizavimo ėmėsi A. Likerauskas. Būdamas konservatorijos studentu, jis pakvietė į pasitarimą Juozą Naujalį, Juozą Tallat-Kelpšą, Stasį Šimkų bei kitus visuomenės veikėjus, kurie pritarė pasiūlymui rengti Dainų šventę. Sudaryta Organizacinė Dainų šventės komisija, kurios pirmuoju vicepirmininku tapo A. Likerauskas. Pirmosios Dainų dienos koncerte, įvykusiame 1924 m. rugpjūčio 23 d., A. Likerauskas dirigavo jungtiniam pavasarininkų chorui.

Baigęs studijas dainavimo skyriuje, 1925 m. jis buvo perkeltas į operos skyrių. Nors dainavo keletą partijų operose, tačiau dėl plaučių uždegimo turėjo dainininko karjerą baigti. 1928 m. persikėlė į Šiaulius ir įsidarbino mokytojų seminarijoje. Gavęs Švietimo ministerijos leidimą, įsteigė „Apolinaro Likerausko Šiaulių muzikos mokyklą“. 1930 m. A. Likerauskas dirigavo trečiojoje Dainų šventėje Kaune.

Po muzikos pedagogo darbo Biržuose ir ulonų pulko kapelmeisterio karjeros Alytuje, 1940 m. A. Likerauskas persikėlė į Panevėžį, kur karo metais subūrė „Meno mylėtojų draugiją“. Ji išaugo į liaudies ansamblį. Meniniu lygiu šis ansamblis prilygo Jono Švedo vadovaujamam „Lietuvos“ ansambliui. Prasidėjus nesutarimams su muzikos mokyklos direktoriumi, A. Likerauskas buvo atleistas iš Panevėžio muzikos mokyklos dėstytojo pareigų, o pasibaigus karui – suimtas, kalintas Komijos autonominės respublikos lageryje. 1949 m. nužudyti jo žmona ir sūnus Apolinaras, o keturios dukros ir anūkas išvežti į Sibirą.

Kadangi po kalinimo Likerauskas neturėjo teisės gyventi Lietuvoje, išvyko į Marių autonominę respubliką. Antrą kartą vedė. Jo išrinktoji buvo pianistė Aleksandra. 1957 m. grįžusi atostogauti į Palangą, Likerauskų šeima pateko į autoavariją. Joje A. Likerauskas buvo sužeistas, o jo žmona ir jauniausia dukra Aušrelė žuvo. 1960 m. jis grįžo į Druskininkus, kur įsteigė vaikų muzikos mokyklą ir jai vadovavo. A. Likerauskas mirė 1984 m., palaidotas Antaviliuose, o 2014 m. jo palaikai perkelti į Kauną.