B. Rastenytė. Gėrio ir blogio kova: J. Ivanauskaitės „Placebą“ prisiminus (1)

Šv. Jurgis. XIX a. Kretingos r., Knėžų k. Iš Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicijos. | Dalios Rastenienės nuotrauka.

Šv. Jurgis. XIX a. Kretingos r., Knėžų k. Iš Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicijos. | Dalios Rastenienės nuotrauka.

Džordžo Orvelo knyga „1984-ieji“ yra įvardijama kaip politinės fantastikos kūrinys, vaizduojantis totalitarinio režimo mechanizmą. Rėjaus Bredberio fantastinis kūrinys „451° Farenheito“ piešia kasdienį XXI a. amerikiečio gyvenimą: televizorių ekranai, įrengti trijose sienose, netgi šnekina šeimininkę, jai atsako, atstoja gyvus žmones, veikėja pati juos vadina „giminaičiais“. Į ausis įkišti radijo ausinukai užliūliuoja ją, perkelia į dirbtinį pasaulį. Ji apkurtinta reproduktorių, apakinta teleekranų (1; 273). Abu šie autoriai yra XX a. vidurio rašytojai. Jie projektuoja ateitį, kuri kyla, žinoma, iš tuometinės dabarties realijų, ateities užuomazgų dabartyje ir galbūt potencinių ateities galimybių. Dž. Orvelas (George Orwell) ir R. Bredberis (Ray Bradbury) pateikia XXI amžiaus Vakarų žmogaus gyvenimo portretą. Kiek jų fantazijos ir nuogąstavimai, grįsti tų laikų realijomis, yra realūs, tikėtini, grėsmingi šiandien?

Gretinant Jurgos Ivanauskaitės knygą „Placebas“ su aukščiau minėtais autoriais galima įžvelgti tam tikrų panašumų. „Placebas“ turi fantastinių elementų, jame kritikuojama masinė kultūra ir sumaterialėjusi visuomenė, kur viskas susirikiuoja į verčiančią nemąstyti, nekurti, atsisakyti teisybės represinę sistemą. Tik šiame kūrinyje labiau koncentruojamasi į šią dieną (jei nepaisysime Jo vizijų), kalbama apie šios dienos, šių laikų visuomenės socialines, psichologines, parapsichologines, kultūrines, filosofines realijas.

„Placebe“ vaizduojamas šių dienų Lietuvos gyvenimas. Dažniausia veiksmo vieta – Vilnius. Koks yra J. Ivanauskaitės miestas? Georgas Zimelis (Georg Simmel) teigia, kad „miestas formuoja žmogiškąjį mentalitetą, vaizduotę ir mąstymą, studijuojantys miestą jau nebeturi teisės ignoruoti kitos, „neregimosios“ miesto pusės ir kartu redukuoti miesto sampratą į gatvių, pastatų, aikščių, architektūrinių konstrukcijų etc. rinkinį“, „miestas esąs dvasinio gyvenimo forma“ (2; 78). J. Ivanauskaitės knygos Vilnius – Placebo sistemos elementas. Romano veikėjai pajungiami šiai sistemai. Visuomenė taip pat.

Placebo „planeta“ – materializmo ir masinės kultūros naujai sukurta sistema – prilyginama Dievo karalijai, jai suteikiamas „sakralumo“ žymuo. Placebas tarytum sukurtas pagal Dievo karalijos analogiją, tik transformuotas, pateikiamas kaip atvirkštinis variantas. Štai Jo mintys apie Pitiją, būrėją Juliją: „Buvo tokia protinga moteris. Kol pradėjo maištauti. Maištininkai niekam nereikalingi. Net Dievas tai suprato, todėl sukilusius angelus visiems laikams nubloškė pragaran“ (3; 41). Transformuota religija. Jis eina melstis, bet pripažįsta savyje glūdintį žiaurumą, Jis – eruditas, analitikas, analizuoti esamą situaciją – jo esminė savybė, Jo dievas – kažkoks savas dievas. Tai tarytum fantasmagoriška tiesos transformacija, lyg Pasaulio pabaiga.

Apie save Jis taip mąsto: „Taip, Jis turėjo puikią atmintį, kolekcionavo faktus, racionaliai mąstė ir kaip tik todėl neketino prieš stabą (Švč. Mergelę Mariją – B. R.) klauptis“ (3; 41). Jis formaliai atlieka visus ritualus: eina į bažnyčią, meldžiasi, duoda išmaldą, netgi reflektuoja Vilnių, mąsto apie tai, kokioje bažnyčioje meldėsi Fiodoras Dostojevskis ar Ana Achmatova, išlydėdama savo vyrą, prieš Placebo aukštesnių atstovų nuosprendį eina į aukščiausiąją kalvelę atsisveikinti su Vilniumi, taip, tarsi jis būtų buvęs ir iš tikrųjų Jam svarbus, bet iš tiesų jo vidus, jo dvasia – mirę.

Placebo pasauliui nebereikia senojo Dievo. Jis mąsto: „Metafizinę vienatvę gilino dar tai, jog naujajam Placebo pasauliui nereikėjo senojo Dievo, nei senojo tikėjimo“ (3; 104). Tam buvo atliekama operacija „Kunigocidas“, menkinanti kunigus ir kelianti nepasitikėjimą jais. Parapsichologija, sektos ir pan. skatinami, nes atitolina nuo Dievo. Be „Kunigocido“, vykdoma daug kitų operacijų, skirtų žmones žlugdyti, represuoti, naikinti, pajungti ir valdyti. Pavyzdžiui, operacija „Marsas – Venera“. Samprotaudamas apie meilę (ir apie kitką) Jis atrodo labai „protingas“. Pavyzdžiui: „Kam meilei sąskaitos banke ir kredito kortelės, kam loterijos bilietai ir išlošti aukso puodai, kam jai nuolaidos didžiuosiuose prekybos centruose ir politikai, žadantys geresnį gyvenimą? Meilei ir taip gerai“ (3; 106). Meilės tematika apmąstoma ir toliau, tik drastiškiau.

Jis iškyla kaip dvilypė asmenybė. Jis žino, suvokia, kas yra meilė, įvertina jos galią ir yra pasirengęs ją sunaikinti. Jis absoliučiai pajungtas Placebo sistemai: naikinti, manipuliuoti žmonėmis – jo užduotis. Jį kankina ir valdo vien naikinimo mintys. Ir jis nenori pripažinti vienatvės. Jis tarytum nejaučia.

Romane iškyla antžmogio idėja: reikalingi tik stiprūs, jauni, žavūs, turintys pinigų ir tušti žmonės. Čia vyksta gėrio ir blogio kova. Pagrindinė Placebo idėja – manipuliuoti kitais. Meilė nereikalinga, dvasingumas nereikalingas, jei kas yra vertinga, vis tiek turi būti pajungta Placebo sistemai. Operacija „Marsas – Venera“ žlugdo meilę tarp vyrų ir moterų. Nors Jis ir mąsto apie meilę iš gėrio pozicijų, tačiau tolesniuose apmąstymuose paneigia meilės vertę. „Jis ir pats šventai tikėjo, kad meilė – pramanas“ (3; 107). Jo nuomone, meilė – tai nesibaigiantis užkariavimas, perbėgant nuo vieno objekto prie kito. Nesantaikai, nusivylimui ir panašiems dalykams sukelti buvo pasitelkiami hormonų kariai (žavūs ir negailestingi meilužiai), puikiai atliekantys meilės naikinimo darbą. Pavyzdžiui, hormonų karys Leonardas nuolat cituoja R. M. Rilkę (Rainer Maria Rilke), netgi skaito savo eiles, bet yra absoliučiai žlugęs žmogus. Praeityje turėjęs potencijos tapti genialiu rašytoju, bet juo netapęs, nes taip pat buvo hormonų karių auka, sužlugdytas (nes per daug mąstė) ir paimtas dirbti į Placebo kontorą. Rilkės citavimas atrodo kaip kaukė, kaip netikras dalykas, kaip išmokta rolė, noras ja paslėpti vidų, apgauti tiesą, gal tai yra viena iš sielos dalių išraiškų? Taigi pagrindinis hormonų karių „tikslas buvo defektyvūs abiejų lyčių santykiai, toks meilės ir sekso pakaitalas, kuris suardo kasdienybės ritmą, atima miegą, apetitą, darbingumą, gerą nuotaiką, skatina žalingus įpročius, muša per kišenę ir per savigarbą, išveda iš įprastinių kasdienybės vėžių, iš kantrybės, iš proto, o kraštutiniais atvejais, jei Kontorai to neišvengiamai reikia, išbraukia ir iš gyvųjų“ (3; 108).

Garsesniems trisdešimtmečiams, vadinamiems „Chimeros vaikais“, leistinas viengungiškas gyvenimas, nes po dvidešimt metų lietuvių sumažės visu milijonu. Visiems kitiems primygtinai reikia poruotis. Bet ir būdami drauge, jie jaučia metafizinę vienatvę, nes Kontora tai skleidžia.

Štai idealus Placebo žmogus: „Vartotojai turėjo jaustis vieniši, atskirti vienas nuo kito aklina siena, sumūryta iš sunkaus darbo (arba nedarbo), pinigų vaikymosi (gausos, stygiaus), iš chroniško nuovargio, beprasmių, bedžiaugsmių pramogų ir nereikalingos informacijos pertekliaus“ (3; 105). Kontora skleidė ir ksenofobines nuotaikas.

Moterų žlugdymo programa – tai moterų žurnalai ir reklama. Jei moteris nėra kaulų rinkinys ar kartis, ji nieko neverta. Ir begalinė vartojimo pasiūla, kaip pasidaryti idealia. (Ant šios meškerės pakimba Rita: plastinės operacijos, riebalų nusiurbimai ir t.t., tai, ko pilni visi moterų žurnalai. Beje, autorė susitikime su skaitytojais, kuris vyko Vilniaus universitete, sakė, kad ši medžiaga ir buvo paimta iš moterų žurnalų.) Moteris, jei jai daugiau nei 13 metų, turi jaustis niekam tikusi, nevisavertė. (Iš tikrųjų, mokslininkai darė tyrimus, ir buvo nustatyta, kad vyrai, sulaukę 35 metų, pasijunta seni, o anksčiau tokia krizė ištikdavo tik sulaukus 50-ies. Taigi moteriai daromas begalinis spaudimas. Net gražuolės iš prigimties negali išsiversti be įvairiausių vartotojams skirtų paslaugų. „Grožis ir jaunystė tapo svarbiausiu naujos epochos firminiu ženklu“ (3; 49). (Bet argi grožis ir jaunystė visais laikais nebuvo vertybė, nors tai – tik laikinybė?)

Šv. Jurgis. XIX a. pab. Klaipėdos r., Pikteikių k. Iš Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicijos. | Dalios Rastenienės nuotrauka.

Šv. Jurgis. XIX a. pab. Klaipėdos r., Pikteikių k. Iš Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicijos. | Dalios Rastenienės nuotrauka.

Programa „Runkelių rovimas“ skirta antrajai Lietuvos daliai – nevykėliams, daugiausia – kaimiečiams.

Silpni, nebegalintys gyventi pagal vartojimo sistemos diktatą, nusižudo, paskatinti specialiais aparatais sukeltų impulsų.

Inteligentų, visokių romantikų ir pan. dienos taip pat suskaičiuotos. Tokioje visuomenėje jie ilgai neištvers. Jie apibūdinami kaip „išblyškę bulvių daigai“, o tiems, kurių netenkina mintis, kad jie negali nusipirkti prabangaus automobilio, visada maloniai „atvertos durys“ nusižudyti. Jis labai džiaugiasi, kad savižudžių skaičius Lietuvoje labai didelis.

„Centras jau sukūrė technologiją, kurią Jis siūlė pirmiau įdiegti Lietuvoje: kad stebėjimo kameros būtų įrengtos kiekvienuose namuose, televizoriuose bei kompiuteriuose. Juk puiku, kai stebeiliji į ekraną, o tave iš ten kažkas irgi mato. Neprireiks nei poros metų, kad ir tai būtų sėkmingai įgyvendinta“ (3; 169). Argi tai ne R. Bredberio išpranašauta XXI a. žmogaus prognozė? Būtent dabar taip ir yra.

Aptariama ir realybės šou problematika Lietuvoje, jų dalyviai vadinami ekshibicionistais.

Pradžioje jau minėtas Džordžas Orvelas ir jo kūrinys „1984-ieji“, taip pat Oldosas Hakslis (Aldous Huxley), yra įvardijami kaip Centro ir Jo Biblija: Senasis (Hakslis) ir Naujasis (Orvelo) Testamentas. Iš jų Jis semiasi idėjų.

Naujojo pasaulio šūkis – BENDRUMAS, VIENODUMAS, STABILUMAS. Visas įtampas, mąstymą, abejones ir pan. šalina prozacas. Naujoji karta įjunko į narkotikus, prozacą. Alkoholį ir narkotikus turėjo atstoti kažkokia dirbtinė soma. „Tam pačiam tikslui tarnavo ir tvirtinimai apie visuotinį nuovargio sindromą, pasaulinę depresijos epidemiją ir chemines pozityvaus mąstymo medžiagas, kurių kažkodėl nebegamina modernaus žmogaus smegenys“ (3, 171).

Kodėl iš tikrųjų egzistuoja tokia problema? Kodėl modernaus žmogaus mąstymas nebe pozityvus? Kur slypi ištakos? Autorė apie tai plačiau nekalba. Ar dėl dvasinio lūžio? Jo lūpomis teigiama, kad Dž. Orvelo „1984-ieji“ irgi virto globalia tikrove. „Senieji autoritetai su savo vertybėmis jau buvo beveik ištrinti. Delete. Delete. Delete. (3,171)“. Taigi poetai, filosofai, rašytojai, dailininkai, archajinis paveldas ir atmintis nebereikalingi, juos keičia naujai pagaminti žiniasklaidos dėmesio nusipelnančių kultūrininkų pavyzdžiai. Be visų šių „užmojų“, dar nuolat rodomi per TV filmai apie karą ir Minčių policija. Tai yra naujoji ideologija.

Tokia Placebo projekcija. Placebo „planeta“ – tai nemąstantis, neindividualus, paklusęs, pajungtas žmogus. Placebo žmogaus užuovėjos – seksas, pinigai ir kūno bei jaunystės kultas. Maksas Vakaris taip mąsto: „Kai esi Maksas Vakaris, juk negali atrodyti kitaip, o tik šauniai, labai šauniai, vos šiek tiek apsileisi, išsyk susilauksi patyčių, atsidursi lūzerių pusėje. Tave vadina žvaigžde, o atrodai kaip kiaulė! Nors visai nesvarbu, kad kaip kiaulė elgiesi“ (paryškinta mano – B. R.) (3; 42). Nors taip mąstydamas Maksas Vakaris dar nėra Placebo žmogus. Jis tarytum užsidėjęs kaukę, jis vaidina, apsimeta esąs ten, bet iš tikrųjų viliasi, kad ne. Skirtingai nei Rita, Maksas prisimena buvęs jautrus: „Anuomet būtent vakaras, o ne rytas jam siejosi su naujomis, svarbiomis žiniomis ir kitais šauniais dalykais: prieblandoje tirpstančiais daiktų pavidalais, tirštėjančiais šešėliais, dangaus spalvų kaita nuo auksinės ir vyšninės saulei leidžiantis iki violetinės, tamsiai mėlynos, galiausiai juodai rašalinės, kurioje pasirodo mėnulis ir žvaigždės“ (3; 42). Mintyse jis niūniuoja Boriso Grebenščikovo dainos ištrauką:

Kas įžiebė šviesą tavyje,
Staiga virs tavo šešėliu,
Iš krūtinės širdį išraus
Ir suplėšys kūną gabalais!

Šie žodžiai, kartojami nuolat kaip mantra, yra jo paslaptis: „Jo gyvenimo refrenu tapo dainelė, kurią niūnuodavo kaip mantrą, todėl aplinkiniams atrodė visada gerai, smagus ir lengvabūdiškas“ (3; 44). Taigi tai – paslaptis, „variklis“. Bet kai Jis šią paslaptį atskleidžia, parodydamas, kad skaito Makso Vakario mintis ir gali jį visiškai pajungti, tada Makso Vakario širdis tikrai yra „išraunama“, o „kūnas suplėšomas gabalais“. Tai primena Dž. Orvelo „1984-ųjų“ siaubingą nuolatinį žmogaus stebėjimą, jo savasties atėmimą.

Maksas Vakaris taip apie save mąsto: „Kažkada, dar visai neseniai, svajojo tapti romantiniu herojumi, iš paskutiniųjų jėgų, iki griežimo sukąstais dantimis, su įsiūčio putom ant lūpų laužančiu kvailas visuomenės normas, o dabar tik debiliškai šypsojosi ir klusniai davėsi vedamas už pavadėlio to, prieš ką širdyje tebeburnoja“ (3; 43). Taigi Maksas Vakaris norėjo būti rašytoju, „antruoju Francu Kafka, rašyti gilias, niūrias, sunkias knygas“, bet pasidarė „sumautu pleibojumi, paviršutinišku, lėkštu, plokščiu, vis plokštesniu ir plokštesniu, superplokščiu, kaip tie naujausių telikų ar kompų ekranai, kuriuos pats reklamavo, apvilktas blizgiais maskaradiniais kombinezonais“ (3; 43). Makso Vakario karjera prasidėjo nuo reklamos. Apmąstydamas situaciją Maksas Vakaris gerai suvokia, kad „grožis ir jaunystė tapo svarbiausiu epochos ženklu“ (dabar teigiama, kad įžengėm į hedonizmo epochą). Taigi grožis, jaunystė ir dvasinė tuštuma – Placebo ženklas. Maksas Vakaris teigia: „Bet gyvenimo kaip tik ir nebuvo, tik apgailėtinas būties pakaitalas“ (3; 123). Maksas, vesdamas TV loteriją, pasijusdavo svetimas, „nepažįstantis tos kitos Lietuvos, kurioje gyvena“. Nėra tarp jų nei ilgakojų blondinių, nei unisex vyrukų. Tarytum peršamas ir formuojamas modelis toli gražu neatitiktų tikrovės, gal dėl to Placebo sistemai taip svarbu pašalinti tuos, kurie neįsideda į jokią lentyną. Būrėja Julija Maksą Vakarį apibūdina kaip vidujai ir išoriškai gražų žmogų. Tarp Makso ir Julijos katės Bastetės (romane labai mitologizuotos) yra ryšys. Maksas neabejoja, kad katė gedi Julijos.

Kas vis dėlto sukrečia Maksą Vakarį, savotiškai ima traukti iš liūno? – Mirtis, Julijos mirtis. Jos mirtis yra esminis taškas Makso Vakario gyvenime. Mirtis Julijai atveria kitą erdvės dimensiją, o Maksui Vakariui trukdo toliau „vaidinti“. Maksas, visų matomas, linksmas ir plokščias, iš tiesų jaučiasi tragiška asmenybė: „Maksas Vakaris niekam, net Magei nedrįso užsiminti, kad jaučiasi esąs tragiška asmenybė. Jeigu ryžtųsi tai pasakyti garsiai, būtų užjuoktas. O iš tiesų gyveno tarsi poroje su kraują čiulpiančiu vampyru, nes nuolat buvo dėmesio centre, prožektorių šviesoje, visiems atpažįstamas, tarsi asmeniškai pažįstamas, be jokios privačios erdvės, užuovėjos, be savo kampo, kuriame pasijustų tikrai saugus, neliečiamas, netujinamas, nepersekiojamas ir negarbinamas“ (3; 122).

Kūnas, o ne dvasia svarbu Placebo gyventojams. Žurnalistė Rita apie dabartinį jaunimą taip mąsto: „Laimės kūdikių karta, gražiakūniai, be saiko erotizuoti, beribiškai seksualūs padarai, narcizai ir nimfos, niekados neragausiantys pralaimėjimo, kančios, ligų, senatvės, mirties“ (3; 22). Bet argi tai tiesa? Senatvė ir mirtis – neišvengiama. Pagal Placebo logiką, gal senesnius keis jaunesni, o senieji liks absoliučioje periferijoje? Beje, gyvenimo godulį praradusieji Placebo atstovų be gailesčio yra naikinami, tokiu būdu nesukaupiant jokios išminties bei jos perėmimo ir natūralios kaitos.

Kitas žurnalistės Ritos pastebėjimas: „Ir Dana, ir penkios draugės atrodė kaip viena, tarsi kas sąmoningai būtų sunaikinęs jų individualybes“ (3; 25). Placebo tikslas ir yra sunaikinti individualybę, sunaikinti dvasią. Svarbiausia – kūnas, materialus lygmuo (nuolatinis pirkimas, pinigai). Svarbiausia – nemąstyti. Kūnas, materialus lygmuo yra puiku, blogai, kai nebelieka nieko kito, nebelieka dvasios, tikėjimo, sakralumo, kai koncentracija į materialųjį lygmenį yra ypač stipri. Nes yra mirties karalystė.

Autorė kuria represinį Placebo sistemos vaizdą. Tai čiuptuvai. Vienas po kito veikėjai yra jų įtraukiami. Vieni lyg ir savo noru (nesuvokdama blogybės, į ją lengvai įsitraukia Rita), kiti drastiškai (Maksas Vakaris). Vienintelė išeitis – pabėgti iš šios sistemos – yra tapti atsiskyrėliu ar valkata, neliečiamuoju. Tai vėl primena Bredberį: pabėgę iš jiems atgrasios sistemos, žmonės gyvena atsiskyrę, o knygas, kurios buvo deginamos, yra išmokę atmintinai, kad kada nors galėtų jas perteikti būsimosioms kartoms. J. Ivanauskaitės kūrinyje žmonės knygų jau nebeskaito. Tačiau čia dar apeliuojama į mantrą kaip vieną didžiausių dvasinių vertybių. Ironiška, kad romane mantras murkia katė. Tik katė gali išgelbėti pasaulį. Katė – aukštesnė būtybė, jai patarnauja žmonės. Jos maldos gali išgelbėti žmoniją nuo Pasaulio pabaigos. Taigi mirtis, katė ar atsiskyrėlis – vienintelis kelias nepasiduoti Placebo įtakai. Placebo autsaideriai – katė Bastetė ir atsiskyrėlis Tadas, o romano pabaigoje ir susidvejinęs Maksas, kurio antrininkas su kate Bastete rengia „pamaldas“.

Romane nuosekliai atskleidžiamas žiniasklaidos mechanizmas, sukuriami žurnalistų portretai. Prikišamai rodomas lietuvių prisirišimas prie žiniasklaidos, sensacijų, skandalų, kriminalų. Kad žmonės pasidarytų dar labiau priklausomi nuo spaudos, Placebas sugalvojo į laikraštinį popierių dėti narkotinių medžiagų, kad pradėjęs skaityti laikraščius žmogus jau taptų nuo jų priklausomas. Sakoma, kad lietuviai daugiausia laiko praleidžia prie televizorių (Bredberio XXI amžiaus prognozės). Pagal grandiozinį Placebo planą, TV privalėjo anksčiau ar vėliau virsti ne tik antrąja žmogaus prigimtimi, bet ir antrąja gamta, naujafaune ir naujaflore. O naujapasauliui kaip naujasaulė turėjo šviesti ryški ir skaisti reklama. Vėlgi panaudojami religiniai elementai: manipuliatoriai siunčia ultragarsą į „trečiąją akį“, kad vartotoją apimtų begalinis noras pirkti.

Žurnalistei Ritai svarbu tik jos darbas, kriminalinio skyrelio parengimas. Ji – darboholikė. Ritoje slypi užuomazgos, tinkamos Placebo sistemai. Išskyrus tai, jog pradžioje jai dar svarbu teisybė. Tačiau nusveria užslopinti, bet trokštami dalykai (kurių pavydėjo Julijai), tai – seksas, „įgyvendintas“ moteriškumas, pinigai, geras darbas, kūno puoselėjimas. Dar nebūdama Placebo atstove, ji nepasigenda bendravimo nei su dukra, nei su vyru. Didžiausia jos aistra – darbas. Svarbiausia – neįkelti kojos į jausmų pasaulį ir neišeiti iš darbo rutinos vėžių: „Rytoj vėl laukia darbo diena, todėl nevalia net trumpam išsukti iš vėžių“ (3; 28). „Ačiū Dievui, nė kojos neįkėlė į tą Kitą, nebekontroliuojamų jausmų ir sudėtingų apmąstymų tikrovę, kuria grasino raudonos medžių šakos, pilkos dangaus smegenys ir šleivas mėnulis“ (3; 34).

Romane matyti virsmo situacija, perėjimas iš vienos santvarkos į kitą. Ryški perskyra, žmonių persigrupavimas, sluoksnių formavimasis, lūžio situacija. Apie dvi drauges, Juliją ir Ritą, taip sakoma: iš revoliucinės situacijos žurnalistė išniro galutinai supilkėjusi, o jos draugė – ryški kaip niekada. Taigi – pilka ir ryšku. Blizgesys ir skurdas, ne piniginis, o kažkoks vidinis, dvasinis ir išorinis Ritos skurdas. Dar nebūdama Placebo agente, Rita jaučiasi nejaukiai, jai svetimos šventės, nepatinka vasara, nes sukelia nereikalingų minčių, nepatinka gamta, ji jaučia nerimą: „Ji pažvelgė pro langą. Juodos medžių šakos ir čia plakėsi, skleisdamos nerimą. Baisų nerimą. Dangus atrodė lyg išdrikusios smegenys: pilkšvas, su debesų kauburiais ir tamsiai mėlynais vingiais, kuriais nepulsavo jokios kosminės mintys“ (3; 26).

Taigi – baisus nerimas. Iš kur jis? Ji neturi pakankamų galimybių vartoti, o dvasioje – irgi tuštuma. Rita turi visas potencijas būti Placebo agente. Minėtame R. Bredberio romane nereikalingi tie, kurie žavisi piene ar magišku mėnuliu, o tuo labiau tie, kurie skaito knygas, užuot spoksoję į televizijos sienas, tarpusavy šnekučiuojasi. Rita turi visas galimybes nepapulti į tų „nereikalingųjų“ gretas. Ir ji nepapuola. Su dideliu entuziazmu ėmusi narplioti Julijos nužudymo ar nusižudymo bylą, entuziastingai nugrimzta ir į Placebo „planetą“. Lengvai „sudorota“, tarpsta su visa šeima naujojoje „darbovietėje“, kur visi jiems tokie „meilūs“ ir „draugiški“. Prieš patenkant į Placebą Ritą erzina ir skaudina viskas (prekybos centrai, „sumauti vartotojai“), ji mąsto apie Budą, Jėzų Kristų, kad jie turbūt išprotėtų patekę į tokią visuomenę, nes jų „mokymai apie dvasią ir dievišką žmogaus prigimtį nuėjo niekais“ (3,150). Taigi įdomi Ritos metamorfozė. Nekentusi vartotojiškos visuomenės, ji pati tampa supervartotoja ir dar patenka dirbti į Placebo Kontorą. Rita jaučia egzistencinį liūdesį. Vis dėlto Ritos egzistencinis liūdesys nėra toks jau stiprus, jei taip lengvai patenka į Placebo tinklus. Tai galbūt tik nepasitenkinimo išraiška. Ritai patinka jaustis svarbia ir reikšminga, ji didžiuojasi, kad veda kriminalinį puslapį, kad prie jo spausdinama jos nuotrauka. Nelabai suprantama, dėl ko didžiuojamasi, ir visa tai kažkaip keistai nesuderinama su erzinimusi dėl vartotojų visuomenės. Nors, kita vertus, turint tokį darbą (kriminalai, nuolatinė niūri jų atmosfera), gal ir neatrodytų, kad yra dėl ko džiaugtis. Romano pradžioje Rita nėra vartotoja, tačiau pabaigoje tampa. Ir tada Ritai viskas gerai. Tokios Ritos metamorfozės.

Romanas pradedamas pomirtinio gyvenimo pojūčiais. Šie pojūčiai yra išsilaisvinimas iš Placebo, „planetos“ be Dievo, išsilaisvinimas iš žemės. Mirtis išveda mus iš šio pasaulio. Tai argi verta taip labai įsijausti į jį? Galbūt taip. Julijos (buvusios Placebo agentės, o vėliau maištininkės) visos pastangos mirus kabintis į gyvenimo buitį beprasmės. Atsiveria kitos erdvės, kitas laikas ir dimensijos.

Julija, buvusi labai „ryški“ Placebo agentė, išeina iš žaidimo, o išeiti galima tik per mirtį. Išeidama Julija palieka laišką, kuriame bando paaiškinti, kas yra Placebas. Jos piešiamas vaizdas primena populiaraus kino filmo „Matrica“ (1999 amerikiečių sukurta fantastinė kino trilogija, autoriai – Broliai Vachovskiai (The Wachowsky Brothers) idėją: viskas yra sugriuvę, pasaulis nušluotas nuo žemės paviršiaus, žmonės mato tik Majos šydą, tai yra gyvena Matricoje, netikroje realybėje, kuri jiems buvo specialiai sukurta. Jie tarytum miega. Yra pajungti. Visa, kas vertinga žmogui, – pojūčiai, jausmai, mintys, yra signalai, perduodami iš Matricos.

Pagrindinė romano veikėja Julija – įdomi asmenybė. Kaip mąsto apie ją Jis: Pitija (Julija) – kvepalams reklamuoti, kitos – skalbimo milteliams. Būrėja Julija taip pat užverbuojama Placebo Kontoros. Tai sandėris su sąžine. Burdama ji gali pasakyti vieną ar kitą dalyką, kuris pakreiptų žmogaus likimą Placebui tinkama linkme. Ką ji turi pasakyti, diktuoja Placebas. Julijai svarbu turtas, komfortas (pavyzdžiui, stiklinė buto siena, pro kurią ji gali stebėti Vilnių), rūbai, seksas, vyrai, gyvenimo džiaugsmas, bet vis dėlto ji yra dvasinga, rašo metafizinę knygą, turi kažkokį gilumos potraukį. Julija jaučia gilesnių, metafizinių dalykų poreikį. Julija tapatina save su Hildegarda iš Bingeno: „Kurdama pavyzdžiu laikė Hildegardą iš Bingeno, beveik prieš tūkstantį metų gyvenusią šventąją, kurios vėlyvu, todėl deformuotu įsikūnijimu tarėsi esanti įkvėpimo akimirkomis“ (3; 76).

Draugės Ritos mintys apie Džiuliją (Juliją): „Rita Džiuliją tiesiog įsimylėjo, svaigte svaigo nuo jos kalbų, pokštų, polėkių ir kitų dalykų, kurių sau leisti niekada nedrįsdavo. Toje meilėje nebuvo nė užuominos apie kokį kūnišką lesbinį geidulį, tik trauka, kurią pilka spalva jaučia vaivorykštei. Bent jau taip laiškuose draugei rašydavo Rita. Tačiau Džiulija turėjo vieną esminę ydą. Ji nemokėjo atsiduoti mylėdama, pasiaukojamai draugauti, jai stigo ištikimybės ir gebėjimo prisirišti. (Paryškinta mano – B. R.) Kol Rita kantriai augino vaikus nuo savo vienintelio vyro Rimo, Julija spėjo tris kartus ištekėti ir išsituokti bei, prisiplakusi prie eilinio vyro, pagyventi užsienyje“ (3; 23–24). Be to, Julija nuolat Ritą žemindavo, duodama suprasti, kad yra aukščiau. Taigi Julijai iš tiesų nelabai rūpėjo moterys draugės. Kartais ji elgdavosi nenuosekliai. Viską darė, kad įtiktų vyrams, o moterų pašnekesiai apie vaikus ir anūkus (pati jų neturėjo) jos nedomino, jai nepatiko feministės, bet kartais puldavo į mergvakarius ir postringaudavo apie feminizmą. Iš tikrųjų Julijai draugystė su moterimis nelabai jau rūpėjo, vienintelis žmogus, su kuriuo galėjo pasišnekėti, jai buvo parapsichologė Aurelija, gyvenanti užsienyje. O gal ji nesutiko tokios savęs vertos moters, kuri galėtų būti drauge. Kas kita vyrai. Net kai jie išduoda, Julijai ne taip skaudu, negu kad ją išduotų moteris. Silpnoji Julijos vieta – meilė. Įsimylėdama Tadą (Angelą Sargą), ji tampa priklausoma. Po mirties ji mąsto, kad norėjo iš tiesų tik moteriškos laimės, bet mirus tokie troškimai atrodo ganėtinai beprasmiai. Skraidydama ore, praradusi kūną, Julija pripažįsta kūno menkavertiškumą ir trumpalaikiškumą. „Tačiau meilę Angelui Sargui Julija vis dar juto, vadinasi, tai buvo ne vien geismas, bet ir sielos vibracijos“ (3; 135). Tai jos įsimylėjimo idėja. Gyvenimo ir pomirtinio pasaulio sąsajos. Ieškoma tikrųjų, ilgaamžių verčių.

„Julijai, nors ir alkstančiai kūniškosios meilės, buvo įdomūs visai kiti dalykai: magija, mistika, metafizika“ (3; 135). Julijai buvo įdomu ir svarbu, kiek žmogus tapatinasi su savo išvaizda. Tačiau ji patenka į Placebo pinkles, sulaužo sąžinės ir teisybės diktuojamas taisykles. Nes jai labai norisi stiklinės sienos, lango per visą sieną ir kitokio komforto. Rita prisimena, kaip žeminančiai Julija atsiliepdavo apie skurdo žmones, jos panieką „pilkiems likimams“. Tačiau Julija ryžtasi išeiti iš Placebo, o Rita, kuri iš tikrųjų yra labai kompleksuota, įeina į Placebą. Hormonų karys Leo ją „atgaivina“ vartotojiškam gyvenimui.

Romane vedama Dievo linija. Ryškiausiai mąsto apie sakralųjį lygmenį (angelus) Tadas, jis turi ekstrasensinių galių, tačiau yra „apdorotas“ parapsichologų mokyklos, kuri norėjo pajungti neeilinių gebėjimų turinčius žmones blogiems tikslams. Jis toli gražu nėra idealus, vaikystėje traumuotas, bet jam labai svarbu sakralusis lygmuo. Julijai taip pat. Ji mąsto apie Dievą, jaučia metafizinį ilgesį, gal dėl to ir pamilsta Tadą. Apie Dievą mąsto ir Jis, bet lieka ištikimas Placebui, nors ir jame slypi meilės poreikis, meilės, kuri galėtų išvesti iš Placebo. Ritos egzistencinį nerimą ir apmąstymus apie Budą, Kristų apvainikuoja jos įtraukimas į Placebą. Įdomu tai, kad Julija mirusi nesutinka Dievo, o sutinka tai, kuo gyvenime vertėsi – kortų pavidalus, po kuriais slepiasi artimi žmonės. Gal tai – jos sąmonės projekcija. Tai yra po mirties sutinkame tai, kuo gyvenime tikime, bet juk gali atsitikti gyvenime ir tai, ko net neįsivaizdavome (ar buvome užmiršę), kad gali būti… Bet atrodo, kad romano Julija nenusipelnė akistatos su Dievu.

Autorė iki kraštutinumų sutirština pačias grėsmingiausias XXI amžiaus masinės kultūros ir vartotojų visuomenės tendencijas ir nepalieka jokios išeities, jokios properšos. Bredberis bent jau numato kelią atgimimui, jo žmonės klajokliai kaupia dvasinį turtą ateities kartoms, vadinasi, vis dėlto tiki, kad bus kam jį perduoti. J. Ivanauskaitė sukuria uždarą ratą, išėjimas iš kurio ne pozityvus, o negatyvus, ne į būtį, o į nebūtį.

Minėti autoriai, rašę apie grėsmę žmogui, žmonijai, o tokių autorių yra ir daugiau (pavyzdžiui, Č. Aitmatovo „Po Kasandros ženklu“, R. Gavelio „Vilniaus pokeris“), pasirinko vadinamąjį fantastinį stilių. Kiek tai, ką jie įvelka į aiškų fantazijos rūbą, realu, kiek pagrįsta, kiek tikra, grėsminga? Bet iš tikrųjų užčiuopta. Knygų deginimas ir jų keitimas mašinomis, ekranais, susvetimėjimas, naujųjų technologijų panaudojimo ne tik geriems tikslams galimybės, pagaliau – beveik visiškai tiesioginis manipuliavimas žmogaus protu ir jausmais priveda mus prie minties, kad žmogus ima bijoti tapti mašina, robotu. Žmogus nebelaiko savęs Dievo kūriniu, sukurtu pagal Dievo atvaizdą, todėl tam tikra prasme prilygstančiu pačiam Dievui ir turinčiu kūrybinių galių. Žmonės kūrėjai, mąstytojai nebereikalingi. Būti Dievo kūriniu žmogaus mitinei, religinei sąmonei buvo saugu, jauku. O dabar žmogus pradeda bijoti pats savęs, savo išradimų ir atradimų. Dievo vaidmenį (kaip žmogui gyventi, ką galvoti ar iš viso negalvoti, kada mirti ir t.t.) pasisavina tam tikra dalis žmonių (Placebo Centras), jie imasi manipuliuoti žmonėmis, netgi Centro viršininkas Vilniuje yra įvardijamas kaip Jis, t.y. didžiąja raide, kaip Dievas. Centro viršininkas, beje, yra „protingas“, sukaupęs daug informacijos, apsiskaitęs, analizuojantis, bet praradęs bet kokius idealus ir vertybes tradicine, seniai žmonijai žinoma prasme. Kuriama kita „kultūra“, t.y. sistema. Žmonės nebegali gyventi, o tik savotiškai egzistuoti, pasijungdami vadinamajai sistemai (Rita „pasijungia“ gerdama prozacą, darydamasi plastines operacijas ir pan.).

Gėrio ir blogio kova egzistuoja per amžius, tik ji su laiku įgauna vis kitokį pavidalą (labai ryškus šiuolaikinės gėrio ir blogio kovos pavyzdys – minėtasis filmas „Matrica, kuris, beje, sugeria kelių tūkstančių metų žmonijos kultūrinę ir religinę patirtį ir naujai ją interpretuoja – sujungia praeitį ir ateitį), bet „Placebe“ kova nėra ryški. Atrodo, kad romane nėra paliekama išeities. Viskas įgauna beviltiškumo atspalvį. Žmonės, kurie bando kovoti, – palūžta, yra traumuojami, pasirodo pajungti per stipriai sistemai ir negauna metafizinės pagalbos.

Literatūra:

  1. Bredberis, R. 451° Farenheito. Vilnius, 1961.
  2. Cit. iš: Donskis, L. Tarp vaizduotės ir realybės: tipologija ir utopija nūdienos civilizacijos teorijoje. Vilnius: Baltos lankos, 1996.
  3. Ivanauskaitė, J. Placebas. Vilnius: Tito alba, 2003.

Remia LIETUVOS KULTŪROS TARYBA

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Diskusijos, Kultūra, Literatūra, Mes skaitome knygas, Saulės arkliukai, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *