Vasaros pabaigai išėjo ketvirtasis žurnalo „Liaudies kultūra“ numeris (0)

Liaudies-Kultura-2015-04-virselis-K100Šis žurnalo numeris pradedamas literatūrologės Viktorijos Daujotytės esė „Nerimas – kaip praeityje rasti tai, kas suteiktų prasmę dabartinei tautos būčiai.“ Tekstas skiriamas mokytojo ir bendražygio, tautosakininko ir lietuvių literatūros tyrinėtojo, profesoriaus Donato Saukos (1929 –2015) atminimui.

Yra žmonių piliakalnio principo. Donatą Sauką tokį mačiau, taip suvokiu, liudiju, – rašo V. Daujotytė, – Mąstyti apie tautosaką, pasireiškusią ir išreiškusią prigimtinę kultūrą taip, kad mąstytųsi visos žmogaus ir tautos problemos, kurios vienu ar kitu laiku patenka į sąmonę. Tai Donato Saukos pamoka.

Mokslo darbų skyriuje istorikas Tomas Čelkis apibendrina įvairių rašytinių šaltinių teikiamus duomenis apie XV- XVII a. keliones Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, jų pobūdį, keliautojų tykančius pavojus:

Keliaujant per miškingus ir mažai apgyvendintus kraštus nutikdavo įvairių netikėtų įvykių. To meto žmonėms laukinė gamta buvo kitas pasaulis, nei apgyvendintos ir įsisavintos žemės. Miškuose ir pelkėse, tikėta, galima sutikti dvasių ir žvėrių. Tad išvykstant į kelionę reikėjo pasiruošti galimiems netikėtumams.

Kitas žurnalo publikacijas sieja vandenų tema, kuri  kaskart veriasi naujai. Baltų mitinio pasaulėvaizdžio tyrinėtojas Dainius Razauskas tęsia Maironio poezijos įkvėptą tyrimą  „Maironis – praamžės tradicijos dainius“. Šįsyk aptariamos kalbančios ir dainuojančios upės:

Lietuvių tradicijoje upės kalba, dainuoja nuo seno, tarp jų – ir nebylusis Nemunas, kurio slaptą kalbą ne kievienas supranta. (…) Tačiau ne tik upės kalba, dainuoja, ir žmogaus kalba, dainos būdingai liejasi ir yra prilyginamos upėms, srautams.

Šios metaforos, atrandamos Mairionio poezijoje ir mūsų tautosakoje, kalboje, šaknijasi indoeuropiečių poetinėje tradicijoje ir ne tik ten. Tad tyrimas ir skirtas atskleisti Maironio lyrikos sąsajoms su lietuvių, baltų, indoeuropiečių ir kitų senųjų tradicijų archetipiniais mitiniais vaizdiniais.

Prie šios publikacijos dera orientalisto Šarūno Šimkaus kartu su D. Razausku parengtas  „Atharvavedos“  fragmentų vertimas iš sanskrito kalbos: „Upės „Atharvavedoje“: keli bruožai“.

Atharvaveda – tai seniausias indų medicinos, anatomijos, biologijos žinių šaltinis. Nors mitiniai, kosmologiniai vaizdiniai čia ne tokie ryškūs kaip Rigvedoje, vis dėlto esama nemažai himnų, ar užkalbėjimų, kurie Rigvedoje atskleistas mitologemas pristato naujai, plačiau, kitaip, rašoma  įžangoje. Išverstieji „Palaiminimai upėms“ ir „Upių užkalbėjimai“ skirti žmonių ir karvių gydymui, sakomi linkint sėkmės, siekiant nukreipti upę nauja vaga ar prisišaukti lietų ir kt.

Dėl savo apvalomųjų, gaivinamųjų, gyvastį palaikančių ypatybių gėlas tekantis vanduo iš esmės visose pasaulio tradicijose laikomas šventu, žymi nuolatinį atsinaujinimą, nemirtingumą, o dėl sugebėjimo priimti bet kokius pavidalus  ir juos lengvai keisti, išliekant neapčiuopiamam, nesuturimam, jis visuotinai laikomas ir pačia pirmine substancija, iš kurios randasi pasaulis.   

O ežerų pasaulį žurnale atstovauja Trakų ežeras – taip vienu žodžiu vietos gyventojai neretai įvardija visus miestą supančius vandenis. Istorikė, sakytinės tradicijos tyrinėtoja Lina Leparskienė apibendrina  lauko tyrimų metu iš įvairiakalbių Trakų ir apylinkių gyventojų užrašytus pasakojimus apie ežero reikalaujamas gyvo žmogaus aukas, atskleidžia kaip jie kinta: motyvas, galbūt menantis kadaise egzistavusį vandens kultą, ilgainiui susiejamas ir su Lietuvos kunigaikščiais, ir su šventuoju Jonu Nepomuku – Trakų globėju.

Trakų atveju pasakojimai apie privalomą kasmetinę auką ežerui yra vertintini kaip vienas svarbiausių vietos tapatybę kuriančių elementų, pastebi autorė.

Žurnale siūloma pasidairyti ir po Kuršių marias. Net trys publikacijos susiję su šio krašto paveldu –  kuršmarių laivais ir valtimis. Apie tai, kokiais laivais XIX a. pab. – XX a. į marias išplaukdavo žvejai, rašoma istorikų Evelinos Samuitienės ir Klaido Permino straipsnyje „Šiaurinės Kuršių marių dalies žvejų vandens transporto priemonių materialusis paveldas“. Čia su nerimu pristatoma ir šiandienos situacija – kiek ir kokių žvejybinių laivų ir valčių yra išlikę iki mūsų dienų, ir kaip jos saugomos. Galime tik pritarti autoriams, kad  požiūris į paveldą ir jo puoselėjimą daug pasako apie mus pačius.

XX a. pradžios Kuršių marių burvaltės ar didžiosios žvejybinės valtys, su vėtrungėmis ir džiūvančiais žvejų tinklais, rikiuojasi kitoje publikacijoje – „Kuršių marių laivai fotografijose“. Istorinėmis fotografijomis žurnale geranoriškai dalijasi tapytojas, kolekcininkas Saulius Kruopis.  Jo kolekcijos fotografijos puošia ir „Liaudies kultūros“ viršelius.

O apie istorinių laivų atstatymą XXI amžiuje Juozo Šorio kalbinamas pasakoja Švėkšnos  dailidžių dirbtuvių šeimininkas, restauratorius Vaidotas Bliūdžius, dalyvavęs statant pirmąjį Jūros muziejaus kurėną, vėliau atkūręs dar kelis žvejybinius ir krovininius laivus. Fotografijose galima pasigrožėti krovininio burlaivio – 30 tonų sveriančios vytinės – plaukiojančios Galvės ežere Trakuose, statyba 2011 m.. J. Bliūdžius pasakoja ir apie restauruotus namus, krikštus, išdrožtas vėtrunges.

Šiame žurnalo numeryje atrasite ir išsamų tinklalapio „Tautos menta“ pristatymą. Kviečiame ne tik pasiskaityti apie redakcijos bendradarbių sumanytą, sukurtą ir pildomą tinklapį, skirtą mitinio pasaulėvaizdžio tyrimų viešinimui, bet ir patiems jį įvertinti – nuoroda TAUTOS MENTA skelbiama www.alkas.lt  dešinėje pusėje, prie rekomenduojamųjų.

Igno Šlajaus žodžiais, tinklapis sumanytas kaip neįpareigojanti prieiga prie medžiagos, kuri anksčiau internete buvo pasklidusi, išbarstyta, arba jos iš viso nebuvo. (…) į Mentą žiūriu kaip į neoficialią Lietuvių mitologijos tyrimų chrestomatijos tritomio tęsinį. Jei ji palegvins Lietuvos mitologinių tyrimų baruose besidarbuojančių ar šiaip juose ko nors ieškančių žmonių gyvenimus, nors kiek juos turtins, tinklapio vizija pildysis.

Etnomuzikologė Rūta Žarskienė pristato Lietuvių literatūros ir tautosakos institute vykusius seminarus, skirtus liaudiškojo pamaldumo fenomenui, ir pagrindines jame išsakytas idėjas.

O rubrikoje „Žmonės pasakoja“ skelbiami unikalūs Marijos Birutės Ambraziūnaitės vaikystės prisiminimai apie gyvenimą Kauno priemiestyje, Vilijampolėje, Demokratų gatvėje, 1933 – 1938 metais.

Žurnalą galima perskaityti:

  • Nuo kiekvieno naujo numerio užsiprenumeravus „Lietuvos pašto“ skyriuose arba internetu: www.post.lt (Indeksas: 5033);
  • Nusipirkus Vilniuje, redakcijoje (Barboros Radvilaitės g. 8, IV aukštas) arba LLKC bibliotekoje (ten pat, I aukštas);
  • Nusipirkus Vilniuje, knygynuose „Akademinė knyga“ ir “Ragainė”, Kaune – VDU „Humanitas“ knygyne.
  • Susiradus bibliotekose visoje Lietuvoje.
Kategorijos: Etninė kultūra, Kultūra, Lietuvoje, Literatūra, Naujienos, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: