L. Kontrimas. Polonizacija, rusifikacija, trijų raidžių kombinacija (1)

Linas-Kontrimas_ DELFI .K.Cachovskio nuotr

Linas Kontrimas | Delfi.lt, .K.Čachovskio nuotr.

Paradoksas, tačiau prabangos apmąstyti savo istorinę egzistenciją laisvai, be išorinių trukdžių ir vidinių nesusipratėlių, turėjome labai nedaug.

Net ir gavę trumpus, lauktus šansus, kalbame kalbas apie tai, kaip nusileisti, atsitraukti, prisitaikyti. Kada kalbėsime apie būtinybę išplėsti savo kultūrinę įtaką? Būtinybę susigrąžinti savo kalbinės erdvės kontrolę? Keli šimtai metų priespaudos išdegino skaudžią žymę. Drįstu manyti, kad okupacijų išdegintose mąstymo dykrose dar ilgai nevešės šiuolaikiška, kritiška, sveiko humoro turinti lietuviška mintis. Jos vietoje, sakytų pesimistas, želia pigi vartotojiškos kultūros kalbinė susena, sėkmingai tręšiama chamiška verbaline trąša, taip būdinga naujam internetiniam kalbos vartotojų “alitui”. Bet nesu pesimistas, todėl rašau, kad tokioje dirvoje jau pakanka mėšlo ir kitoms kalbinėms bei mąstymo kultūroms bręsti. Jos tą ir daro.

Viena tokių yra jau kuris laikas nepasiduodanti ir nenumarinama keistenybė – noras išlaikyti autentiškumą, stiprinti lietuviškos (baltiškos, aistiškos) tapatybės namus. Ta keistenybė tokia stipri, jog nejučiomis užvaldo sąmonę ir tų, kurie paviršiniame galvojime teigia nesuprantantys, ką reiškia būti autentišku globaliame pasaulyje.

Geriausias pavyzdys – patriotiškai ir nuoširdžiai nusiteikusių žmonių banga, tapusi Šalių sąjungos nariais. Tie žmonės tikrai neverčiami, o širdimi supranta, kad ginti valstybės sienas, kalbą yra būsena a priori. Šauliais vardan lengvos savireklamos tapę žmonės irgi anksčiau ar vėliau į minėtą būseną ateis. Yra mažiausiai pora atributų, kurie iliustruoja sveiką autentiką. Ji, ta visaip koneveikama autentika, jau seniai yra tapusi fundamentu didžiosioms tautoms. Joms, manykime, Lietuvos mėginimai susigrąžinti savitumą gali būti suprantami, bet, dėl tam tikrų priežasčių – ne visada pageidaujami. Vienas iš tokių atributų yra gebėjimas suprasti savo istorinę patirtį (ir faktus, ir emocijas) išskleistą per šimtmečius, net tūkstantmečius. Geras pavyzdys – prancūzai, savo istoriją išguldę ne tik grožinėje literatūroje, bet, permąstydami ją, sukūrę ne vieną istorinės filosofijos mokyklą.

Save į gylį ir plotį matyti ir analizuoti moka ir dėl to neatsiprašinėja armėnai, žydai, lenkai. Moka šitaip į savo istoriją žvelgti vokiečiai, rusai. Amerikiečiai tą suprato ir dabar yra viena jauniausių patriotizmo cementu valstybę lipdanti šalis.

Yra ir jaunesnių: Baltarusija. Taip, mes matome, kad jos valstybės mūre labai daug lietuviškų plytų. Bet supraskime kaimynus: jie vaikščiojo apleistoje statybų aikštelėje, pamatė niekam nereikalingas, be šeimininko paliktas statybines medžiagas. Tipišku sovietiniu stiliumi jas susirinko, nes kas yra niekieno, gali būti mano…

Na, o mūsų praeities supratimo laukas, deja, yra tik aplink nosį. Gal todėl mes taip irzliai reaguojame į kritiką, nemalonias temas (skulptūros, žydai, raidės)? Mes juk saugome savo nosį…

O jei jau mokėtume savo dabartį matyti net ne tūkstantmečio kontekste, bet, tarkime, atsigręžtume į M.Gimbutienės, R.Rimantienės tiriamus laikus ir nuo ten mėgintume suprasti savo kilmės vingius? Kaip keistų toks kontekstas požiūrį į save, į kaimynus, į gimines? Ar dar pajėgtume save atrasti tokioje perspektyvoje?

Tokia plati erdvė mažų mažiausiai apsaugotų nosį nuo nemalonių šiuolaikiškų temų smūgių.

Antras atributas, nė kiek neprieštaraujantis moderniam būviui, tačiau itin stiprinantis tapatumą, yra kalba.

Mes turėjome ilgą ir nelengvą literatūrinės kalbos išsaugojimo kelią. Polonizacija, rusifikacija talžė kaulėjantį lietuvių kalbos stuburą, kritikai vis aiškino, kad jokio stuburo mes neturime, tik kažkokią neaiškią kalbinę kremzlę. Hm, pyk nepykęs, bet tie, kas puola ir jaučiasi stipresni, naudojasi visais įmanomais ginklais.

Nuostabiausiai, kad kritiškame mūsų tapatybei XIX amžiuje atsilaikėme ir net sustiprėjome. Vėliau, praeito amžiaus pradžioje, tai leido J.Jablonskiui nuveikti kolosalų darbą ir sukūrti lietuvišką raidyną. Taip, kai kurios raidės pasiskolintos. Tačiau net ir ne kalbos mokslų atstovui aišku, kad lietuvių kalba rašomos raidės ir mūsų tariami garsai šiandien sustatyti lyg sąnariai į vietas. Ir juda, juda, rupužyte rugienoje, visų neprietelių pykčiui!

Todėl net pikčiausi Lietuvos nemylėtojai pripažįsta išsaugotos lietuvių kalbos unikalumą. Aišku, yra čia tokių aplinkui, kuriems toks unikalumas yra it rakštis sėdimojoje. Todėl jie nesėdi, o vis braižosi aplink mūsų tapatybę ir klibina įvairiais išbandymais ir pagundomis. Vienus suvilioja atvirumo pasauliui tema, kitus – globalumo, modernumo burtažodžiais.

Naujausias mėginimas – vadinamoji trijų raidžių kombinacija. Pateikiama, kad trijų raidžių įsileidimas į beveik šimtmetį išsilaikiusį mūsų raidyną yra niekis. Aš manau, kad tai ne niekis, o tiesmuka ataka griauti stiprėjantį, bet draugišką pasauliui mūsų tapatumo jausmą.

Dar daugiau – toks raidyno keitimas yra tik pirmas žingsnis. Ar, manote, esame šiandien pajėgūs atsispirti lenkiškai, rusiškai, angliškai kalbinei lavinai? Kol kas, bet sunkiai.

Ši vadinamoji trijų raidžių kombinacijos diskusija daro dar vieną prastą darbą – ji bloškia mus atgal į XIX amžių. Tai, ką tuomet gyvenusios Lietuvos šviesios galvos sugebėjo išsaugoti, sustiprinti, išpuoselėti, dabar siūloma peržiūrėti.

Ar mes turime laiko vėl grįžti šimtmečiu atgal? Ir kam to reikia, jei mūsų laukia dabarties ir ateities kūryba?

Labai tvirtai tikiu, kad šiuolaikiškai tapatybei nėra laiko blokštis atgal į praeitį. Šiuolaikiškai tapatybei reikia stiprinti gebėjimą apmąstyti ir aktualizuoti praeitį, bet ne ją iš naujo pakartoti. Ryškus tokio veiksmo pavyzdys – mūsų kalba. Išravėta ir nuprausta, ji pajėgi žengti pirmyn. Suvienodinti, sulyginti, nupešioti ir netekę unikalumo mes nebūsime niekam įdomūs. Niekas mūsų negerbs.

Tad klausimas: kam gaišti laiką kalboms, kurios mus ištirpdo masėje? Gal geriau pakalbėkime apie būtinybę išplėsti savo kultūrinę įtaką? Būtinybę susigrąžinti savo kalbinės erdvės kontrolę? Tokioms temoms reikia savos kalbos, reikia gebėjimo autentiškai mąstyti, matyti istorinius pločius ir gylius. Reikia nebijoti išsiskirti. Sutikite, tam visai netinka numelioruota mintis ir kalba. O kol kas – wiskas, jūsų Quontrimas.

Kategorijos: Kalba, Kultūra, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *