J. Panka. Ar Prezidentas A. Smetona šiandien pasakytų „Didžiuojuosi valstybe prie kurios ištakų nemažai prisidėjau…“ (102)

Prezidentas Antanas Smetona

Vasario 16-tosios Akto signataras, pirmasis Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona

Rugpjūčio 10 d. sukako 141-eri metai kai 1874 m. Užulėnyje, Ukmergės r. gimė pirmasis Lietuvos Respublikos prezidentas, Vasario 16-tosios Akto signataras Antanas Smetona. Ta proga skelbiame Tautininkų Sąjungos pirmininko Juliaus Pankos šventinę kalbą  pasakytą rugpjūčio 8 d. tradicinėje Prezidento  gimtadienio šventėje – Smetoninėse, vykusioje Smetonų dvaro sodyboje, Užugirje.

Sveiki, gerbiami Smetoninių šventės dalyviai,

Labai džiaugiuosi galėdamas Jus visus pasveikinti Tautininkų Sąjungos vardu. Šiandiena mus visus čia susirinkusius sieja daug dalykų – meilė Kalbai, Tautai, Tėvynei, tačiau pagrindinis mus siejantis dėmuo yra pagarba Prezidentui Antanui Smetonai. Šiandien mes iš visos Lietuvos susirinkome čia tam, kad paminėtume Jo Ekselencijos 141-ąjį gimtadienį.

Kiekviena šventė yra ne tik proga pasidžiaugti ir pabūti kartu, tačiau ir proga susimąstyti ar viską darome teisingai, ar Prezidentas žvelgdamas iš amžinybės tolių galėtų pasakyti „Didžiuojuosi valstybe prie kurios ištakų nemažai prisidėjau…“ Ar jis deramai prisimenamas, ar jo mintys ir darbai yra įamžinti ir pasiekia mūsų tautiečius?

Prieš keletą mėnesių, pavasarį, mūsų prezidentė pasisakė už deramą mūsų Tautos patriarcho Jono Basanavičiaus ir Pirmojo Prezidento Antano Smetonos atminimo įamžinimą Lietuvos sostinėje Vilniuje. Iš karto pakilo parsidavusių Maskvai ir Varšuvai istorikėlių ir filosofėlių pulkai ir kaip maitvanagiai pradėjo trypti Prezidento Antano Smetonos atminimą.

Pasigirdo dar sovietmečiu sukurti kaltinimai kad jis valdė nedemokratiškai, kad sušaudė keturias bolševikines išgamas. Vėl buvo kartojama sena dainelė, kad jis pabėgo iš Lietuvos kai šalį ištiko pavojus, tačiau kaltintojai užmiršo paminėti, kas ištiko nepasitraukusius Latvijos ir Estijos prezidentus, kaltintojai užmiršo, kad Prezidento buvimas užsienyje galėjo tapti kietu riešutėliu Sovietų Sąjungai, nes Prezidentas galėjo sudaryti vyriausybę išeivijoje ir ji būtų vienintelė legitymi Lietuvos vyriausybė. Gaila, tam įvykti nebuvo lemta. Ar sutrukdė įvairių išeivijoje veikusių lietuvių partijėlių vadukų neapykanta ir nepasitikėjimas Prezidentu, ar Jungtinių Amerikos Valstijų glaudus bendradarbiavimas su sovietais II pasaulinio karo metais, manau, išsiaiškins ateities istorikai, tačiau tvirtai tikiu, kad Prezidento žūtis tą ankstyvą 1944 metų sausį nebuvo atsitiktinė, gaisrą sukelti tikrai galėjo ilga Sovietinio saugumo ranka, ta pati ranka, kuri su kauptuku sukapojo savo bendražygio Levo Trockio galvą, ta pati ranka, kuri klastingai nužudė tarpukario ukrainiečių tautininkų lyderį Jevgeną Konovalecą, kuriam, beje Prezidentas Antanas Smetona buvo suteikęs Lietuvos pilietybę, ta pati ranka, kuri po karo susidorojo su  Ukrainos didvyriu Stepanu Bandera, tai ta pati ranka, kuri visai neseniai, jau XXI amžiuje nužudė rašytoją Aleksandrą Litvinenko, ji per paskutinį šimtmetį sunaikino ne vieną jai trukdžiusį asmenį, nesvarbu kurioje pasaulio dalyje jis būtų.

Dar norėtųsi trumpai aptarti pagrindinius iššūkius dėl kurių Prezidentui galėtų būti liūdna žvelgiant iš amžinybės į mus, į mūsų valstybę.

Noriu visų Jūsų čia susirinkusių paklausti ar prezidentui Antanui Smetonai patiktų mūsų parlamentarų svarstymai įteisinti iškrypėlių santuokas ir planai leisti jiems įsivaikinti vaikus?

Ar patiktų Prezidentui mūsų valdžios sprendimas 26-aisiais Lietuvos nepriklausomybės metais pakeisti Darbo kodeksą ir socialinės paramos įstatymus taip, kad mūsų dirbantieji tautiečiai, šeimos su vaikais, senoliai ir jaunimas pasijustų visiškai nesaugūs ir dar sparčiau emigruotų į užsienį, čia paliekant laisvą žemę ir namus imigrantų iš Azijos ir Afrikos ordoms?

Ar būtų laimingas Prezidentas matydamas, kaip mūsų vyriausybė tūpčiodama ir linkčiodama sutinka savanoriškai įsivežti kitataučius, kitakalbius ir kitarasius migrantus, kurie gaudami nemažas pašalpas galės kurti čia savo kolonijas, terorizuoti mus, plėšikauti ir prievartauti mūsų merginas, ką nebaudžiami daro vakarų Europos miestuose?

Kitais metais švęsime 90-ąsias 1926 metų gruodžio 17-osios dienos Valstybės perversmo metines, perversmo, kuris išgelbėjo šalį iš partinio pliurpalizmo ir anarchijos, perversmo, kuris atvedė šalį į kultūrinį ir ekonominį klestėjimą. Kiekvienas iš mūsų pagalvokime, ką dabar galime pakeisti mūsų valstybėje, ką kiekvienas iš mūsų gali padaryti nuo savęs?

Labai norėčiau tikėti, kad Lietuvoje viską pakeisime be fizinio perversmo, kuriuo iš karto pasinaudotų priešiškos jėgos Maskvoje ir Varšuvoje, matome kaip sėkmingu perversmu priešiškų jėgų buvo pasinaudota Ukrainoje. Labai noriu tikėti, kad kiekvienas iš mūsų pasidarysime dvasinį perversmą savyje, savo širdyje.

Tautininkai neatsiejami nuo Tautos ir Prezidento Antano Smetonos, Prezidentas neatsiejamas nuo tautininkų ir jų ideologijos, pamąstykime apie tai minėdami prezidento atminimo šventes, prisiminkime tai ir per rinkimus, atėję prie balsadėžių.

Ačiū visiems, kurie neužmiršta Prezidento atminimo ir baigdamas noriu palinkėti, mielieji, jei Jums kas nors sakys, kad Antanas Smetona buvo diktatorius, bailys ar dar kaip nors įžeidinės jo atminimą, spjaukite tokiam šmeižikui į veidą ir paklauskite kurioje kišenėje jis laiko Judo sidabrinius?

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *