Lietuvos upėse visą liepos mėnesį vandens lygis buvo žemas. Net ir po pakankamai lietingos paskutinės mėnesio savaitės upėse vandens lygis pakilo nežymiai, nes didžiąją kritulių dalį sugėrė sausa žemė. Daugiausiai nuseko didžiausios mūsų upės – Nemunas ir Neris, kurios prasideda Baltarusijoje, ten šią vasarą taip pat dominuoja sausringi orai.
Neries vandens lygis paskutiniu metu buvo žemesnis už vidutinį daugiametį liepos mėnesio vandens lygį, tačiau išlieka stabilus. Nemune situacija prastesnė – vandens lygis jame labai žemas. Ties Druskininkais nuo liepos 8 dienos, ties Nemajūnais nuo liepos 18 d., o Kaune nuo liepos 19 d. vandens debitas yra sumažėjęs iki gamtosauginio (gamtosauginis debitas – minimalus vandentakio vandens debitas, reikalingas, kad būtų užtikrinamos minimalios ekosistemų gyvavimo sąlygos). Kaune jo dirbtinai padidinti Kauno marių sąskaita nėra galimybių, nes ir šio vandens telkinio lygis yra ties kritine riba.
Geresnė padėtis šalies vakariniuose rajonuose, kur liepos mėnesį kritulių buvo 14–44 proc. daugiau už normą, ir šiauriniuose bei šiaurės-rytų rajonuose, kur kritulių buvo nežymiai daugiau už normą. Šiuose rajonuose yra upių, kurių vandens lygis priartėjo arba jau viršijo vidutinį daugiametį vandens lygį (Akmena-Danė ties Kretinga, Šventoji ties Anykščiais, Minija ties Lankupiais). Tačiau šalies vidurio ir pietryčių rajonuose kritulių iškrito 13–24 proc. mažiau už normą, todėl upių vandens lygis yra žemesnis už vidutinį daugiametį liepos mėnesio vandens lygį.
Europos vidutinės trukmės meteorologinių prognozių centro duomenimis, pirmąją rugpjūčio mėnesio pusę bus šilti, sausi orai, todėl upių vandeningumas tikėtina vėl visur mažės.
Žemėje viskas vyksta pagal “grafiką”! Jau nuo šio tūkstantmečio pradžios Šiaurinis Žemės ašigalis (ŠŽA) yra įžengęs į 500 metų truksiantį Saulėkaitros Laikotarpį! Jegu nuo erų sandūros ŠŽA klimatas šilo nepastebimai, tai ateinančius 500 metų jis šils pastebimai ir Saulėkaitros Laikotarpio pabaigoje pasieks lygį, kuris, anot Herodoto, jo laikais, buvo dabartiniame Pietiniame Žemės Pusrutulyje (Herodotas “Istorija” psl. 102: “ten dėl karščių žmonės negyveno”.). Herodotui antrina ir Aristotelis: (“Meteorologika” V dalis, eilutė 10: “Dėl Saulės artumo šiose vietose nėra nei vandens, nei ganyklų”.).Tokia situacija ŠŽA bus Saulėkaitros Laikotarpio pabaigoje, t.y. 2500 metais. Dabar gi yra tiktai šio geofizinio proceso pradžia!!! Tačiau apie jo vyksmą žmonijai būtina žinoti išanksto ir jam ruoštis!!!
Kalnų Lietuvoje nėra! Tad kas maitina mūsų upes? Šaltiniai!? Tačiau kas maitina šaltinius? Netenka abėjoti, kad iki šiol už tai turime ir turėjome būti dėkingi Rytų Europos teritorijoje nuo Ledynmečio užsilikusioms požeminėms vandens saugykloms! Netenka abėjoti ir tuo, kad šilant klimatui, šios saugyklos palaipsniui seko, senka ir seks!
Stebėdami geofizinius procesus Sibire ar Kanadoje, matome, kad ir ten yra katastrofiška padėtis su ant įšalo pastatytais statiniais. Mat, tirpstant po statiniais ledui bei sušalusiam gruntui, (o klimatas ir ten sparčiai šila) statiniai smenga į žemę.
Ar galima sustabdyti klimato atšilimą? Tai tolygu klausimui – ar galima sustabdyti Žemėje vykstančius fizinius procesus, ar pakreipti jų vyksmą žmonėms norima kryptim?!
Mūsų šiaurinis Žemės pusrutulys jau nuo tūkstantmečio pradžios įžengė į naujajį,- 500 metų trūksiantį, geofizinį laikotarpį. Jo pabaigoje bus tiktai vienas metų laikas- Vasara ir vienas paros laikas- Diena! :Šis laikotarpis tęsis 1000 metų!!! Tam, kad jam pasirengti, privalome gerai susipažinti su lietuvio inž. Romualdo Zubino atrastais Tečiuoju ir Ketvirtuoju Žemės ašies fiziniais judėjimais!!!
Iš kur čia tos fantazijos?
Tai ne fantazijos, tai sužinota LIETUVIŲ KALBOS deka įminus mūsų protėvių ir seniausiųjų kultūrų šaltinius, kurių rasta per 300.