V. Radžvilas. Lietuviu būti trukdo tik pilietybė? (10)

Alkas.lt nuotr.

Alkas.lt nuotr.

Dvigubos pilietybės klausimas jau tapo ne racionalios diskusijos, bet beatodairiškų spekuliacijų tema. Iš tikrųjų, eskaluojant šį klausimą, ciniškai spekuliuojama daugeliu pamatinių sąvokų, kurios yra sąmoningai painiojamos. Girdime nesibaigiančias kalbas, kad dviguba pilietybė padėtų iš Lietuvos išvykusiems žmonėms išlaikyti ryšį su Tauta ir savo kraštu, įrodinėjama, kad tai būtų naudinga valstybei, nes ji turėtų daugiau piliečių.

Mąstant racionaliai, šis klausimas yra nuostabiai paprastas. Pilietybė yra politinis ir teisinis institutas, apibrėžiantis asmens ryšį su savo valstybe. Svarbiausi šio ryšio komponentai – teisės ir pareigos. Asmuo įsipareigoja valstybei vykdyti tam tikras pareigas ir tai daryti nuolatos. Pilietybės institutas nepripažįsta proginio ar atsitiktinio ryšio su valstybe. Vien šito pakanka norint suprasti, kad asmenys, kurie yra išvykę iš Lietuvos ir jau įgiję kitų šalių pilietybę, iš principo negali būti visaverčiais Lietuvos Respublikos piliečiais. Nes jie fiziškai nepajėgūs vykdyti svarbiausios piliečio pareigos – nuolatos dalyvauti išlaikant ir palaikant savąją valstybę.

Todėl dvigubos pilietybės įvedimas savaime suponuoja pilietybės instituto diskriminaciją. Atsiranda dviejų rūšių Lietuvos piliečiai: tie, kurie, turėdami Lietuvos pilietybę, kasdien vykdo savo pareigas ir naudojasi piliečio teisėmis, ir tie, kurie turi tik teises, bet nevykdo jokių pareigų. Ryškiausias pavyzdys, kur gali vesti ši nelygybė, – tai šiandien pablogėjusi geopolitinė situacija ir iškilęs šauktinių kariuomenės grąžinimo klausimas. Galima tik retoriškai paklausti: nejau iš tikrųjų agresijos prieš Lietuvą atveju mes turėtume tuos dviejų rūšių piliečius? Tuos, kurie privalėtų guldyti galvą už savo šalį, nes yra Lietuvoje, ir tuos, kurie iš tolo stebėtų žūstančius tėvynainius ir aiškintų, kad jiems reikalinga Lietuvos pilietybė. Dviguba pilietybė sukurtų labai pavojingą precedentą, kai šalis turėtų tikrus ir popierinius piliečius. Einant šiuo keliu, iškiltų visiškai realios grėsmės nacionaliam saugumui. Vieną kartą pažeidus principą, niekas netrukdys Lietuvoje gyvenantiems rusams, lenkams ir kitų tautybių žmonėms reikalauti Lietuvos pilietybės. Mes puikiai žinome, kad toli gražu ne visi to norės vedami gerų tikslų.

Be to, seniai žinoma, kad tarp pilietybės ir tautiškumo taip pat yra principinis skirtumas. Kiekvienas norintis asmuo gali jaustis lietuviu visą gyvenimą, net jeigu atsidurtų toliausiai nuo savo šalies. Tai yra emocijomis ir tam tikru prisirišimu grindžiamas santykis, kuris yra gana asmeniškas ir kartais įkvepia žmogų padaryti daugiau darbų savo Tautai ir valstybei. Šie darbai yra dovana, todėl skiriasi nuo piliečio kasdienio darbo – prisidėjimo prie savo valstybės išlaikymo. Todėl kalbos, kad dviguba pilietybė padės išeivijoje išlaikyti tautiškumą, deja, yra tik negraži demagogija. Todėl į diskusijas dėl dvigubos pilietybės turėtų būti traukiamas pamatinis klausimas, apie tai, kokios turėtų būti rimtos pareigos Lietuvos valstybei tų žmonių, kurie nori išsaugoti pilietybę. Jei šis klausimas nekeliamas, visa ši diskusija yra tik sukčiavimas, o žmonės nori gyventi pagal principą – kai ir vilkas sotus, ir ožkos sveikos.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *