V. Sinica. Kodėl Tomaševskis slepia savo pasididžiavimą? (95)

Vytautas Sinica | E.Levin nuotr.

Vytautas Sinica | E.Levin nuotr.

Lyg ir pakankamai seniai, bet tyliai ir nieko visuomenėje per daug nepapiktinusi nuėjo žinia, kad Šalčininkų rajono taryba pripažino savo narės Julijos Mackevič elgesį neetišku ir įpareigojo ją viešai atsiprašyti. Rajone ji išvadinta Velnio advokate, taip tarsi supriešinant ją su „nuo Dievo“ esančia LLRA valdžia. Rūsti rajono valdžios reakcija verčia klausti, už kokias kalbas reikia taip atgailauti Šalčininkuose?

Šalčininkietiška etika

Pasirodo, neetišku elgesiu Šalčininkuose tapo J. Mackevič DELFI duoto interviu teiginiai: „žmonės Šalčininkuose gyvena „geto sąlygomis“, o jeigu vietos bendruomenės integravimui ir toliau bus skiriamas varganas dėmesys, tai gali baigtis labai liūdnai“; „ar jiems (Šalčininkų rajono gyventojams) reikia vieningos Lietuvos“; „Šalčininkų gyventojai savęs su Lietuva iš esmės netapatina“, „Šalčininkų jaunimas laikė pavyzdiniu lyderiu V. Putiną.“

Taigi Šalčininkuose reikia atsiprašinėti už tiesą. Visi cituoti teiginiai iš esmės teisingi, daugiau ar mažiau patvirtinami sociologinių apklausų. Pietryčių Lietuvoje iš tiesų sakoma „į Lietuvą“, „Lietuvos politikai“ ir panašiai, tarsi pats šis regionas būtų atskiras politinis-kultūrinis vienetas. Toks jis ir jaučiasi. Pats skundas netyčiomis tai liudija savo buvimu: juk skundžiamas prieš Lietuvą rajonui sarmatos padaręs elgesys. „Kaip mes Lietuvai atrodysime?“. „O Lenkijai?“, galėtume pridėti ne mažiau svarbų klausimą.

Tuo tarpu Šalčininkų rajono gyventojai iš lėto drąsėja ir vis dažniau kreipiasi į nacionalinę valdžią dėl savivaldos veiksmų. Atvirai apie Vilnijos padėtį kalbėti linkusi drąsi liberalė J. Mackevič greičiausiai atsiprašinės dar ne kartą, nes apie gėdingus dalykus rajone kalba ir, panašu, kalbės toliau. Nesenas jos tekstas apie lenkiškų mokyklų būklę ir LLRA organizuojamus streikus vertas dar bent poros tokių skundų. Jeigu išsivaduotų iš „su Lietuva“ susikalbėti trukdančios LLRA primestos kalbinių klausimų darbotvarkės (asmenvardžių ir lentelių) ir prisidėtų prie, pavyzdžiui, latviškojo kompromiso dėl pasų įrašų paieškos kelio, ši politikė ir galimai jos pėdomis žengsiantys jauni išsilavinę lenkai gali būti būtent tai, ko reikia Vilniaus krašto izoliacijai nutraukti ir pakeisti visuomenės požiūriui į Lietuvos lenkakalbius.

Mat dabar, nepaisant Šalčininkų rajono tarybos nuobaudų, Lietuva į šio krašto gyventojus sėkmingos LLRA propagandos dėka iš tiesų dažnai žiūri kreivai ir be didelės brolybės. Tai baisi klaida, bet pataisyti ją galima tik sunkiu lietuviškos ir lenkiškos visuomenės šviečiamuoju darbu. Ir tą reikia daryti, nes šio krašto lenkakalbiai gyventojai yra kuo tikriausia būtent Lietuvos dalis, jos unikali kultūrinė vertybė ir kartu švaistomas turtas.

Skausminga istorija…

Tačiau su Pietryčių Lietuvos integracija niekur nepajudėsime nesupratę ar nepripažinę, ką iš tiesų bandome integruoti. Dar Pirmosios Respublikos metais Mykolas Riomeris rašė, kad jam gaila Vilnijos lenkų, nes „jie nei lenkai, nei lietuviai“. Krajovcai pripažino lietuvišką lenkakalbių krašto gyventojų kilmę ir visiškai unikalią savimonę, kurios negalima pakeisti.

Dar pilsudskinės Lenkijos gyventojų surašymai įvedė vietinio („tuteišio“) sąvoką, nurodančią savo tautybės nurodyti negalinčio, gudiška „paprastąja“ kalba kalbančio ir su kilme iš šio krašto save tapatinančio kataliko tapatybę. Ši tapatybė, krašte išliko populiari per visus sovietmečio kataklizmus – masinę repatriaciją į Lenkiją, imigraciją iš Baltarusijos, stalininę polonizaciją ir brežnevinę rusifikaciją. Žmonės net ir atgimimo laikotarpiu nurodydavo kalbantys paprastąja kalba, o save laikantys tuteišiais.

Šią tipinę kraštui tautinę savimonę yra 1994 metais išsamiai išanalizavusi lenkų tyrėja Katažyna Koženevska (Katarzyna Korzenewska) („Vietinis (tutejszy), lenkas, katalikas: Pietryčių Lietuvos gyventojų religinė-etninė tapatybė“, Etniškumo studijos, 2013). Vietinio tapatybei visai netrukdė skirtinga žmonių kilmė. 1989 m. atliekant tyrimus šiame krašte kas trečias žmogus pripažino, kad jis arba jo tėvai yra ne iš tuometės LTSR teritorijos, absoliuti dauguma jų kilmės šalimi nurodė Gudiją (Pietryčių Lietuva: socialiniai teisiniai aspektai, 1990, 31-33 psl.). Kad ir kur gimę, galiausiai žmonės linko būtent į savęs kaip „vietinio“ suvokimą. Tai buvo iš dalies užprogramuota pačios krašto istorijos.

Skatinamos mokymosi kalbos kaita Vilnijoje sovietmečiu buvo ištisas socialinis eksperimentas. Pirmąjį pokario dešimtmetį mokyklų tinklas šiame krašte taikytas prie gimtosios žmonių kalbos, vėliau 1950-1956 metais vardan efektyvesnio lenkų gyventojų sovietizavimo „jų gimtąja kalba“ 367 krašto mokyklos paverstos lenkiškomis, galiausiai Brežnevo laikotarpiu, ypač rajone vadovaujančias pareigas užimančių kolonistų iniciatyva pradėta mokyklas rusinti, o lenkakalbiai gyventojai, tą kalbą išmokę mokykloje ir dažniausiai namie kalbantys gudiškos kilmės „paprastąja“ noriai rinkosi tiek rusiškas mokyklas, tiek ir rusišką spaudą. Nenuostabu, kad žmonės, kurių kilmė, kalba ir savimonė dažnai nesutampa, tapatinasi su kraštu arba lengvai pasiduoda poveikiui rinktis siūlomą tautybę.

Ir jei rusiška spauda krašto lenkų masiškai skaitoma iki šiol, tai nuo atgimimo laikotarpio pradėta aktyvi agitacija vaikus leisti į lenkiškas mokyklas ir save sieti su Lenkija – tiek valstybe, tiek tautybe. Šio naujo socialinio eksperimento sėkmei buvo būtina užgniaužti ir paniekinti tikrąją, tuteišišką daugumos krašto gyventojų tapatybę. Vietoje didžiavimosi savo kilmės ir kultūros unikalumu, tiek patiems gyventojams, tiek Lietuvos visuomenei „įkalta“ nuostata, jog pats tuteišio pavadinimas žeminantis, nuvertinantis žmogų ir žeidžiantis vietos lenkų savimonę.

… Ir slepiamas pasididžiavimas

Iš tiesų vietos lenkakalbius labiausiai skriaudžia ir susikalbėti su likusia Lietuva neleidžia būtent sėkmingos LLRA pastangos paversti juos [tokiais kaip] Lenkijos lenkais. Juk dar 1989 metais Česlovas Milošas Paryžiuje leistame garsiajame Jurgio Giedraičio žurnale „Kultūra“ rašė: „Užuot žiūrėję į save kaip į vargšus brolius, atskirtus nuo lenkų tautos ir besistengiančius išlikti nepalankioje terpėje, jie [lenkiškai kalbantys Lietuvos gyventojai] turi teisę atgauti šeimininkų išdidumą ir netgi žiūrėti į tuos nuo Vyslos su tam tikru pranašumo pojūčiu. Bet tik jeigu liausis buvę konservatyvia ir mažai kūrybinga grupe, kad duos žmonių, suvokiančių savo paveldą, kuris nėra Lenkijos, bet istorinės Lietuvos. […] Vilnijoje ir šiandien lenkų kultūra yra su „lietuvių“ ženklu. Kodėl to turto turėtų atsižadėti lenkiškai kalbantys Lietuvos gyventojai, sunku suprasti“. Gi Pietryčių Lietuvos lenkakalbiams buvo ir lieka sunku suprasti Česlovą Milošą.

Kur ten Milošą. Vilnijoje LLRA pastangomis dar Atgimimo metais, o ypač nutraukus tiesioginį valdymą po 1994 metų visomis jėgomis pradėta diegti nuostatą, jog čia gyvena tie patys Lenkijos lenkai, tik geografiškai atskirti nuo didžiosios Tėvynės. Kad lenkakalbių gyventojų plotai tarp Vilnijos ir Lenkijos niekaip nesusisieja, todėl natūralus jų paplitimas čia neįmanomas, sėkmingai ignoruojama. Bet kokia kalba apie vietos gyventojų savitumą, tuteišių tapatybę ir po prostu kalbą buvo suvokiami kaip įžeidimas, žeminimas ir menkinimas. Kad ši tapatybė, tegu ir suformuota tragiškų istorijos įvykių, tačiau unikali šioje žemėje ir dėl to savaime vertinga kultūrinės įvairovės dalis, šiaip europietiškais lozungais mojuoti gabūs LLRA lyderiai vietos gyventojams toli gražu niekada nepaaiškino. Priešingai, čiaupė bet kokius bandymus kalbėti apie tai, kad tarp Varšuvos ir Šalčininkų lenkų istoriškai ir kultūriškai nėra nieko bendra.

Nuo pat autonomijos skelbimo laikų iki šių dienų Vilniją bandoma politiškai susieti su Lenkija. Tam tarnauja ne tik simboliškai prisidedanti lenko korta, bet ir kiti nacionaliniai simboliai – keliamos Lenkijos vėliavos, švenčiamos Lenkijos šventės, skambantis Lenkijos himnas. Kodėl Renata Cytacka nešvenčia Lietuvos nepriklausomybės, turbūt visiems aišku. Tačiau kodėl prie jos namų plėvesuoja Lenkijos vėliava, paradoksaliai neklausiame. Juk su Lenkija, išskyrus nuolat skaidriai ir neskaidriai gaunamą paramą, LLRA feodalų valdomas kraštas neturi nieko bendra. Vilnijos tradicinius kostiumus čia tikslingai pakeitė Krokuvos tradiciniai kostiumai, Vilnijos krašto dainas – Lenkijos gilumos tradicinės dainos. Lenkakalbių mokyklų moksleiviai reguliaria ir nemokamai vežami į stovyklas ir pažintines keliones po Lenkiją – tikrąją tėvynę, kuri rūpinasi, priešingai, nei seniai apleidusi Lietuva. Lenkiška tapatybė ant balto lapo konstruojama kaip kadaise sovietiniai liaudies kultūros ansambliai. Įvairiais būdais siekiama sutapatinti unikalią vietos lenkakalbių gyventojų kultūrą su jai negiminingu Lenkijos lenkų kultūriniu paveldu.

Lenkakalbėse mokyklose mokoma Lenkijos istorijos, lenkų kalbos pamokose skaitomi visai ne Lietuvos, o Lenkijos lenkų autorių kūriniai. Nors dar XX a. pabaigoje sudaryta Lietuvos lenkų autorių literatūros chrestomatija, ja niekur nėra naudojamasi. Č.Milošo, M.Riomerio, J.Mackevičiaus, V.Sirokomlės kūriniai nėra kertinė ašis, aplink kurią sukamas lenkų literatūros mokymas. Istorija dėstoma tarsi iš Lietuvoje patvirtintų vadovėlių, tačiau kažkokiu būdu mokyklose skleidžiamas visiškai svetimas Lietuvai istorinis pasakojimas, ypač XX a. Lietuvos-Lenkijos istorijos faktai apverčiami aukštyn kojomis. Kai skirtingų etninių grupių piliečių (šiuo atveju, lietuvių ir lenkų) negali vienyti kalba, tą turėtų daryti istorinė atmintis ir nacionalinių didvyrių panteonas, kaip kad yra Prancūzijoje, JAV ir kitose šalyse. Tačiau Lietuvoje apie nacionalinius didvyrius apskritai nekalbama, o istorinė atmintis palikta savieigai ir – Vilnijos atvejui – LLRA šeimininkavimui.

Kuo liktų pagrįstas toks su Lenkija susiejantis literatūros ir istorijos mokymas, jei pripažintume istorinę tiesą, kad Pietryčių Lietuvos lenkakalbiai yra unikali, čia susiformavusi ir nuo Lenkijos lenkų visais aspektais atskira etninė grupė? Pagrindo tam neliktų jokio, todėl LLRA negali to leisti. Kaip negali leisti ir viešo kalbėjimo apie prorusiškas, visiškai svetimas ir nesuprantamas Lenkijai šio krašto gyventojų orientacijas, kurias nuosekliu darbu išugdė ta pati LLRA ir informacinė izoliacija, palikusi gyventojus laimingoje draugystėje su rusiškais televizijos kanalais ir LLRA kontroliuojamais rusiškais (kartais lenkiškais) laikraščiais. Nepatogią tiesą, kad suklaidinti vietos gyventojai kaip ir niekieno nesuklaidingas Tomaševskis gal visai nepyksta ant Katynės žudynes įvykdžiusio režimo, skelbti tikrai neetiška.

Kas išties ir kas paims ištiestą ranką?

Padėjus į šalį istorines nuoskaudas dėl pačios Lenkijos veiksmų, už kuriuos Vilniaus krašto gyventojai jokia prasme neatsako ir net patys yra didžiausios jos aukos, lieka visai neaišku, kodėl turėtume dar labiau skriausti ir dėl ko nors nekęsti Lietuvos lenkakalbių? Jie ir taip bent keturis sykius nuskriausti ir turėtų sulaukti Lietuvos visuomenės supratimo ir pagalbos.

Pirma, XIX-XX amžiaus istorijos kataklizmai atėmė iš daugumos jų galimybę turėti nuoseklią, tarpusavyje derančią kilmę, tautinę savimonę ir gimtąją kalbą. Po visų sovietmečio eksperimentų visa tai Vilnijoje negrįžtamai supainiota. Niekas sąmoningai nesirinktų ir nepavydėtų tokio likimo.

Antra, gyventojai yra terorizuojami Valdemaro Tomaševskio, verčiami balsuoti kaip nurodyta, mokėti procentus nuo mokesčių, dalyvauti mitinguose, leisti vaikus į reikiamas mokyklas ir t.t. priešingu atveju grasinama atimti socialines paslaugas ir darbą valstybės sektoriuje. Kuo mažesnė gyvenvietė, tuo stipresnė LLRA „savivaldos“ kontrolė ir gyventojų teroras. Tačiau net ir paklusdami terorui, jie įkalinti ekonomiškai ir kultūriškai merdinčiame regione, kur vietos valdžia neįsileidžia privačias, vadinasi nekontroliuojamas darbo vietas kuriančio verslo, o dauguma ekonominių rodiklių, nepaisant šalia esančios sostinės, yra vieni prasčiausių Lietuvoje (ypač Šalčininkuose).

Trečia, visos likusios Lietuvos akyse šie politiškai prievartaujami žmonės yra paversti kone valstybės priešais, nepagrįstai tapatinami su koloradine Lenkų rinkimų akcija ir antivalstybiškomis pažiūromis. Proputiniškų pažiūrų iš tiesų esama, tačiau tai pirmiausiai alternatyvia viešąja erdve nepasirūpinančios Lietuvos atsakomybė. Tuo tarpu LLRA vietos žmonės neretai palaiko, nes privalo arba nes jaučiasi išduoti ir palikti likimo valiai visos likusios Lietuvos. „Tegu ir vagis, bet nors savas“ apie Tomaševskį sako krašto logika. Tokia savijauta iš tiesų pagrįsta – po 1993 metų tiesioginio valdymo visus šio krašto žmones iš tiesų paliko likimo, tiksliau LLRA ir Lenkų sąjungos valiai.

Galiausiai ketvirta, šie žmonės yra nuolat žeminami dėl savo tikrosios tapatybės. Nuolatine propaganda ir kultūrinių šaknų išplovimu Tomaševskio kompanija Vilnijoje ir visoje Lietuvoje paskleidė mitą, kad būti tuteišiu ir kalbėti po prostu yra gėda, o ne pasididžiavimas. Skleidžiamas melas, kad čia gyvenantieji yra tie patys Lenkijos lenkai, tik dėl nepaaiškinamų priežasčių geografinės, kalbinės ir kultūrinės prarajos atskirti nuo Didžiosios Lenkijos „nuo jūros iki jūros“. Kad tai melas, jiems nebepasako nei lietuviai, nei patys labiau išsilavinę tuteišiai. O būtent pastarieji turėtų tą padaryti, nes kol kalbės priešais vaizduojami lietuviai, niekas nebetikės.

Kalbėti apie Vilniaus krašto lenkakalbių gyventojų kilmę yra kone šventvagystė ir nusikaltimas. Bandymus tai daryti neabejotinai seks provokatorių kaltinimai siekiais atlietuvinti Pietryčių Lietuvą. Tačiau neįmanoma būti toliau tiesos. Lietuvos lenkų tapatybė yra, kokia yra, ir dirbtinai grąžinti juos lietuvių tautai būtų tokia pati socialinė inžinerija. Unikali, skausmingos okupacinių režimų ir sovietizacijos istorijos paženklinta tapatybė yra ir privalo būti suvokiama kaip šių gyventojų ir visos Lietuvos turtas ir, tegu ir skaudžią istoriją menantis, pasididžiavimas.

Patys „vilniukai“ ir visa Lietuva turėtų šia unikalia kultūra didžiuotis ir ją puoselėti labiau nei bet ką, kas žemaitiška ar dzūkiška. Tokios tapatybės nėra niekur pasaulyje ir tikrai nėra Lenkijoje, kurią tikslingai, nors beviltiškai bando kopijuoti ir importuoti LLRA socialiniai inžinieriai. Jų schemai labai trukdo žmonių kaip J.Mackevič liudijama tiesa. Tačiau mums ji primena mūsų atsakomybę ir tuo daro didelę paslaugą. Pietryčių Lietuvos tuteišiais turėtume didžiuotis ir padėti išsaugoti jų tapatumą bei stiprinti ryšį su Lietuva. Jie – unikali Lietuvos, o ne Lenkijos valstybės ir kultūros dalis.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

95 komentarai

  1. Antanas:

    O Dievas Šalčininkuose – tai, aišku, TomašeWskis… O tada, przepraszam panowie, kas Velnias? Prezidentė? O gal Lietuva, kurią TomašeWskis šmeižia briuseliuose, yra Velnio įsikūnijimas? Juokinga? Ne? Ir aš manau, kad ne. Tai jau ne juokas. Tai jau, sakyčiau, diagnozė.

  2. Antanas:

    P.S. Įdomu (tik šiaip įdomu!), ką mąsto atitinkamos Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijos apie antivalstybinę AWPL-LLRA veiklą?.. Ir, bendrai, Lietuva – valstybė ar ne?! Pasitelkęs visą savo lakią fantaziją niekaip negaliu įsivaizduoti panašios antivalstybiškumo situacijos Lenkijoje. Jei Suvalkų krašte – etninėse lietuvių žemėse – ir atsirastų, neduok Dieve, koks nors Tomaševskis ar Tomašauskas, ar kokia nors “lietuvių akcija”, tai, manau, Lenkijos valdžios reakcija būtų labai greita ir griežta…

  3. Rimantg:

    Kokį turtą lenkų šovistai sukūrė Lietuvoje! Iš lietuvių darė lenkus, o padarė nei lenkus, nei baltarusius, nei lietuvius. Reikia saugoti šio pasaukojančio darbo vaisius! Juk lietuviai joks turtas…

    • Antanas:

      Jei AWPL-LLRA – šovinistai, tai gal nereikėtų visų lenkiškai kalbančių Lietuvos gyventojų vadinti šovinistais? Dauguma jų – labai normalūs žmonės! Tik tas jų “dievas” ar “pusdievis” knisa jiems smegenis… Negi niekas jo nepastatys į vietą ir jis toliau tyčiosis iš mūsų valstybės?!

  4. linelis:

    na, nepadoru vyrui rodyti “savo pasididziavima”…o gal jis jo ir neturi? Prastas pavadinimas.

    • Antanas:

      Na, kaip kas supranta tą savo “pasididžiavimą”… Vienam – tai pašto ženklų kolekcija, kitam – jo socialinis statusas, dar kitam – jo vyriškas daiktas… Vienu žodžiu, kam kas, o čigonui – arklys. Esmė, gerbiamasis, ne pavadinime, o tekste, turinyje!!! Kaip senas politologas galiu pasakyti, kad straipsnis labai aktualus ir labai teisingas. Pagarba autoriui.

      • linelis:

        tai as, “senas politologe”, nesiginciju del turinio, tik sakau, kad LLRA pasijuoks is tokio pavadinimo ir taip nuvertins pati straipsni… patikek: zurnalistikos mena as ismanau…

        • Antanas:

          Tikiu. Tik kad jie lietuviškos spaudos neskaito, nes “neįkerta”. Neskaito jie ir lenkiškai (gal tik tie, kurie baigė polonistikos fakultetą). Jie supranta ir skaito ( jei bendrai ką nors skaito!) tik “ruskai”… Gerai būtų šitą straipsnį rusų kalba išspausdinti kokiame nors “Delfyje”… O pavadinimą reikėtų pakeisti, nes, pvz., man žodis “pasididžiavimas” sukelia įvairių minčių…

          • Juozas:

            Straipsnio pavadinimas, mano nuomone, idiotiškas. Gal klystu.
            Autorius – tokia tikrai nedažna pavarde- prirašė apie 2 m2. Matyt, už m2 ir apmoka alkas.lt.

            Buvo toks komuniagų mėgiamas Hemingvėjus, tai jis rašydavo stovėdamas (gal net ant vienos kojos?)… ir troškuliu besikankindamas…. Po to atsisėsdavo ir patogiai krėsle su taure viskio braukydavo, ką parašęs…
            Alkas.lt redaktoriai tai kiek primiršo….

            Autoriaus Vytauto nieks gi neatsiklausė dėl pavardės. Aišku, gražiau būtų – Zylė. Bet- tokią pavardę jis atsinešė gimdamas. Ir tai – jo teisė. PRIGIMTINĖ. Vytautas gerbia savo Tėvą, savo Senelį. savo Prosenelį ar Jo kapą…Todėl pavardės nepasikeitė, matyt, tokia mintis jam net nekilo…

            Tad kas jam davė teisę, vadint kokį Pavilny ar Šalčininkuose gimusį ŽMOGŲ pavarde pvz. Korvel, ar panašiai, vadinti užgauliu TUTEIŠIO vardu?!

            Žmogus nepasirenka nei tėvų, nei tautybės. Jeigu jo prosenelis ar tik senelis Karvelis aplinkybių dėka tapo Korvel, tai jo reikia išsižadėti, išsiginti arba būt puolamam?!

            Nesitikiu, kad Autorius sureaguos (skaitys tai tikrai visus, taigi, ir šį komentarą), netikiu, kad perskaitys ir TS vadai, kur jau ten… jie ir toliau pila H2O ant Waldemar Tomaszewski girnų. Ir kartais pagalvoju – Kremliaus apmokami.

            Todėl – TAUTININKAI – marginalai Lietuvoje. Negerai tai, oi, negerai….

            Fas!

            • Antanas:

              Gal, Tamstele, daugiau nerašinėk, nes kažkaip nelabai pačiam gaunasi… Iki Hemingvėjaus, szanowny panie, pačiam kaip iki Mėnulio pėsčiomis. Nei minties, nei stiliaus… Užsiimtum, szanowny panie, kuo nors naudingesniu, pvz., vietinių Pietryčių Lietuvos gyventojų švietimu. Tik, maldauju, ne pagal Tomaševskį!!! Beje, žodis “tuteišas” nėra įžeidžiantis: lenkiškai “tutejszy” reiškia “vietinis”. Tai koks gi čia įžeidimas???

  5. Antanas:

    P.P.S. Beje, net Abiejų Tautų Respublikos nutautėję (sulenkėję) LDK bajorai laikė save ne lenkais, o “litvinais”, t.y., lietuviais!!!

    • Lietuviais pilietine prasme (LDK piliečiais, bet ne etniniais lietuviais, kokie buvo valstiečiai).

    • Juozas:

      pone Antanai, Jus kalbate apie LITWINus? O girdėjo kada nors apie tik tuos, kurie rašosi – ЛIТВИНЫ?
      Vargu bau, bet pasiskaitykite… Va, būtent jie ateis valdžion po “batkos” Lukašenkos…
      Patarčiau apie juos pasiskaityti MGIMO tinklalapyje.

      P.S. Nežinantiems – МГИМО = MGIMO, tai Tarptautinis valstybinis tarptautinių santykių institutas prie Rusijos federacijos URM.
      Tai – super hiper duper, super kvadratu prestižinė TSRS auktšoji mokykla. Pati aukščiausia tiems laikams, kaip. atrodo ir Putino laikais.

      • Antanas:

        “Nepagavau minties”… Matyt, Panie, vertimą į lietuvių kalbą darei per “Guglą”. Geriau nusipirktum lietuvių kalbos vadovėlį ir išmoktum taisyklingos lietuvių kalbos. Valstybinė Lietuvos Respublikos kalba visdėlto!!! O Rusijos ir Baltarusijos taip save vadinančių istorikų “opusų” neskaitau, nes jie tokie istorikai kaip aš Anglijos karalienė…

        • Juozas:

          kam kam , tik ne Tamsta, pone Antanai, mane mokint lietuvių kalbos. Ar bet kurios, kurią Tamstą manai mokąs.
          Tie gudų litvinai, su pirma raide “I” LOTYNIŠKA, o likusiomis KIRILICA – tai gudų nacionalistai. Jie ten turi savo tiesas ir teorijas, kad yra LITVA ir LIETUVA etc.

          Pasiskaitykite, Pasiskaitykite. Pasiskaitykie. Po to – pagalvokite, Tada …
          Va, tokie proto bokštai ir … vienžo. švieskitės, pone Antanai.

          Jeigu Tamsta suprasi, tai čia toks vienas bajoras iš Lietuvos parašė:

          “Kto nie był socjalistą za młodu, ten na starość będzie skurwysynem. …..”

        • Pikc:

          Šiaip, Juozo komentaro visiškai nuvertinti nereiktų – Gudijoje tikrai yra labai aktyvūs t.v. “licvinistai”, kuriems LDK buvo Baltarusija, lietuvių apskritai nebuvo (buvo tik “litvinai” – baltarusiai), o “Vilna – čysta belaruskij gorod”, kurį kažkodėl Stalinas “litovcams” atidavė. Iš šitų “istorikų”, svaigstančių apie baltarusių kunigaikščius Vitovt, Olgierd ir Gedzymin, galima būtų juoktis, jei tai būtų niekieno nepripažįstami marginalai (kaip kokie sarmatininkai ar kiti lietuvių palikimo Egipte ar dar kokiam pasviety ieškantys veikėjai), bet taip nėra. Baltarusiai kaip tauta turi tapatybės problemų – ji praktiškai tik formuojasi, todėl jie, ieškodami savo šaknų, gana godžiai kabinasi į praeitį (LDK laikus), ją iš esmės savindamiesi. Pvz. dažnai tenka girdėti Lietuvoje besidžiaugiant, kaip gudai LDK paveldą saugo (pilis restauruoja, spektaklius stato ir pan.), bet nepagalvojama, kad jie tą paveldą saugo grynai kaip SAVO – ir niekieno daugiau. Tuteišiai, atgaivinus jų didele dalimi baltarusišką savimonę, gali tapti tokiais pat, kokiais yra dabar, siekdami būti “lenkais” – tik su kita orientacija. Kitaip tariant, jais kaip “įtakos agentais”, “penktąja kolona” naudosis kaimynai iš rytų lygiai taip pat, kaip dabar naudojasi kaimynai iš pietvakarių. Reiktų LABAI atsargios tų t.v. “tuteiškių” perorientavimo politikos – bet to nebus, kol valdžioje sėdės fruktai, besistengiantys kuo dažniau “strateginiam partneriui” (o ir šiaip visiems, kas pareiklauja) neminėtinon vieton bučiuoti.

          • Juozas:

            Ačiū, kad … argumentuojate. Man, pvz. baisu buvo, kai MGIMO (o tai RF URM universitetas! Ne paprastas VUZas ) prieš 3 ar 4 metus buvo toks maždaug LikBez klausimas – kto takoj Mindovg? Eto vielykij kniaz Bieloruskij… etc. Man regis, dabar tas skyrius lyg ir dingo iš mgimo.ru .

            Gal pernai mūsų istorikas Bumbliauskas kažką lemeno apie tai, jog bus problemų…

            Nežinau, ar gerai ar blogai, kad Lukašenka tą paveldą saugo… gal gerai, kaip nors atsidalins mūsų proprovaikaičiai…

            Gal ir lenkai tada nebus priešas Nr.2, kurio naikintuvai saugo mus nuo priešo Nr.1.

            Tautininkai, jei čia tokių esama – už Lango XXI amžius!!!

            Gal kas man, neišprusėliui tokiam techno, papasuotumėt Gedimino laiškus? Laiškus iš viduramžių į mūsų – jewrosojuzo- amžių!

            Pone Songaila?

  6. Antanas:

    Pan Juzef iš didelio rašto išėjo iš krašto… Jau “prisikasė” ir iki Smetonos… Nuo tutejšų, atsiprašau, vietinių iki Smetonos… Toks, žinote, aukštasis pilotažas… Na, čia jau diagnozė…

  7. Juozas:

    p. Tomui T.

    Manau, tas, kuris suprastų GENIALAUS obalsio, tik iš trijų žodžių, parašyto ant sidabrinės jubiliejinės 10 Litų monetos briaunos GENIALUMĄ:
    *TAUTOS *JĖGA *VIENYBĖJE*
    *JĖGA* VIENYBĖJE *TAUTOS*
    *VIENYBĖJE*TAUTOS*JĖGA*

    Manoma, kad tai Prezidento Antano Smetonos žodžiai. Nežinau, man trūksta žinių, tad noriu galvot, kad tai JEAS žodžiai… Tarp žodžių – tik žvaigždutės, jokių kablelių, jokių taškų… Kaip nūnai pasakytų – SUPER PJARAS…

    Labai gaila, bet dabar, kai į Europarlamentą atėjo būtent nacionalistai,(o tik jie gali atsverti musulmonų invaziją!), mūsų tautininkai liko už borto net seime.

    • Juozai, dėkui už atsakymą. Supratau, ko trūksta dabartiniams lietuvių tautininkams. 🙂 Viliuosi, kad jie tai supras ir pasitemps. Su laiku jų padėtis pasitaisys.

      O jei į temą, tai manau, kad lietuviams ir lenkams vietinius (tuteišius) reiktų palikti ramybėje. Tegul jie šneka savo paprastąja kalba, neverčiant jų šnekėti lenkiškai. Bėda yra su Pietryčių Lietuva, kuri yra mišriakalbis kraštas. Tuo vidinės ir išorinės priešiškos jėgos ir naudojasi, kad Lietuvoje išliktų šiokia tokia tautinė įtampa. Tokia mano nuomonė.

  8. Antanas:

    Nuo Vilnijos tutejšų problemų perėjome prie tarptautinių santykių… Be komentarų… Manau, kad kažkuriam iš komentatorių čia jau tikrai diagnozė… Gaila, kad esu istorikas, o ne psichiatras ir šiuo atveju niekuo negalėsiu padėti…

  9. Visa tai perskaityčiau taip: Sinica užtraukia, o Antanas su Juozu ir kitais, dar Pikc, kaip paprastai, “pastrošinant” savo litvinais, varo išsijuosę LLRA ir Tomaševskio rinkiminę kampaniją…, – nepatenkintieji Lietuva telkimės aplink juos.

    • Antanas:

      Kokią “žolę” rūkai? Gal daugiau neberūkyk? Kenkia smegenims.

    • Pikc:

      O, kaip originalu! Pasirodo, Tomaševskio neojedinstvininkų keliamų problemų analizė yra… LLRA ir Tomaševskio reklaminė kampanija! Tiesiog pribloškiantis įžvalgumas! Ačiū “Kažin”, kad atvėrė akis – dabar žinosiu, kad apie Rusijos keliamas problemas kalba ne kas kitas, o Kremliaus agentai, varantys rusų propagandą! Ir visi žinokit – kas nepalankiai šneka apie tomaševskininkus ar koloradus – tas Lietuvos priešas! Girdėjote “Kažin” žodį!

      • Nesuk uodegos…, o kaipgi kitaip jų atveju veiksmingiausiai save aktualizuosi, telksi apie save rinkėjus, jeigu ne susipriešinimo su lietuviais, jų valdoma Lietuva principu. Ir, akivaizdu, nebūtinai čia turi būti Kremliaus agentų veiksmai, o ar negali būti kremliškai aprengtų, pvz., Varšuvos ar kitų agentų. Juk, dėl, pasak paties, “Tomaševskio neojedinstvenikų” politinių rezultatų po Seimo rinkimų džiūgavo ne kas kitas, o Lenkijos valdžia. Ji tai laikė ir savo laimėjimais…

        • Pikc:

          Aš ne “uodegą suku”, o tiesiog žaviuosi tamstos įžvalgumu, demaskuojant užsislaptinusius liaudies priešus. Pritariu tamstai, kad kaltės reikia ieškoti būtent pas lietuvius – nes juk jeigu jie nesilaikytų dantimis įsikabinę savo, atsiprašant, valstybinės kalbos ar teritorinio vienisumo ir nesipriešintų liankų ir rusų autonomijos kūrimui, nebūtų jokio tų slavų susipriešinimo su lietuviais – susikurtų sau taikūs Krymo tipo anklavai su savo kalba ir įstatymais, ir tiek. Tad tie, kurie labiausiai priešinasi slavų autonomijų kūrimui, iš tiesų yra didžiausi Lietuvos priešai ir tautinės nesantaikos kurstytojai!

  10. Kemblys:

    Vnž., beprasmiai, nieko nesprendžiantys ‘istorikų-politologų-žurnalistų’ ginčai.
    Vien tik ‘Pikc’ parašė: ,,Reiktų LABAI atsargios tų t.v. “tuteiškių” perorientavimo politikos – bet to nebus, kol valdžioje sėdės…” (neperrašiau viso sakinio – pasišlykštėjau).

    Norint spręsti visuomenės klausimus, reikia SUVOKTI visuomenę ne buitinės kalbos lygyje. Mokslininkai sociologai turėtų teikti valdžiai parengtinius sumanymus, kaip spręsti tautinius klausimus. (Pvz., veterinarijos mokslininkų žodis buvo lemiamas sprendžiant, kaip stabdyti kiaulių marą.)
    Manau, ‘istorikams’, ‘politologams’, ‘žurnalistams’ reikėtų ne ginčytis, bet atkreipti dėmesį, kad jie patys, nesuvokdami visuomenės, nusileido iki tokio lygio, kuriame neįmanoma išspręsti Lietuvos piliečiams ypatingai svarbių klausimų.
    Mokslas prasideda nuo SĄVOKŲ! Pabandykite, tuščiažodžiautojai, čia rašantys straipsnius ir atsiliepimus, parašyti sąvokų TAUTA, VISUOMENĖ, GENTIS, BENDRUOMENĖ, ŠEIMA, MINIA, ŽMOGUS, VALSTYBĖ tarpusavyje suderintus apibrėžimus. Jei visi suvoksite moksliškai, galėsite ginčytis KAIP spręsti lietuvybės klausimus Lietuvos piliečiams.

    • Antanas:

      Viskas yra paprasčiau negu paprasta: įsijungi “Vikipediją” ir pasižiūri reikalingus terminus (tauta, bendruomenė, visuomenė ir t.t. ir t.t.). Kame problema?! Nereikia, gerbiamasis, išradinėti dviračio,- jis jau seniai išrastas!!!

      • Kemblys:

        Paskaityk mano straipsnį: ,,Socialiniai mokslai ir gyvenimas” (Mokslas ir gyvenimas, 2001, Nr.1).
        Padėtis ‘moksle’ nepasikeitė per 14 metų. Visuomenės ydos atspindi sociologijos ‘mokslo’ būklę. ‘Politologai’, ‘istorikai’, ‘žurnalistai’ nenori matyti spragų savo išsilavinime – jų ‘moksliniai’ darbai ir straipsniai netektų prasmės, jei kas nors pajudintų sociologijos sąvokų pamatus. Kiltų klausimas, už ką jie valgo kitų visuomenės narių užaugintą Duoną.

        Paulius

  11. Juozas:

    Specialiai istorikui (sic!) Antanui – trumpas klipas apie tą vietą, kuria galvoja:

    Į Gooogle įmesti reikia bunda pandeiro youtube ir pasižiūrėti 2:12 trumputį klipą.

  12. Antanas:

    Po V.Sinicos straipsnio tomašeWskiniai trolina kaip pasiutę… Matyt, “užmynė” šitas straipsnis jiems ant skaudamos nuospaudos, taip sakant, “užkabino”… Ir kaip visada “litvinai” kalti… Kalti, kad gyvena savo etninėse žemėse, kad turi savo valstybinę kalbą, kuri yra viena seniausių kalbų pasaulyje, vienu žodžių, “litvinai” kalti dėl visko: ir kad “šuo baltas, ir kad sniegas šaltas”… Na, šiuo atveju medicina bejėgė, taigi galima pareikšti tik gilias užuojautas…

  13. Kur buvo minta, dėl ko – minta, ten ir užminta… Nėra čia ko vaidinti…

  14. Antanas:

    Diskusijos, ponai, užsitęsė ir pasidarė nuobodžios… Siūlau baigti.

    • Kemblys:

      Sutapo mūsų nuomonės 😀
      Kuriems galams Mariui ar Gintarui sukti galvą, tegul Voldemaras rūpinasi savo kraštu neslėpdamas ,,savo pasididžiavimo”.

      • Pikc:

        “Kuriems galams Mariui ar Gintarui sukti galvą […]” – na, dėl Mariaus nežinau, bet Gintaras jau labai seniai suka galvą (prisiminkime, kad tai jis pirmasis siūlė spręsti “liankų” pavardžių klausimą naudojant įrašus antrame lape – tik “liankams” tai nebuvo priimtina, nes tada jau ne dvikalbystė kaip žingsnis link autonomijos būtų) – tik “politkorektiški” veikėjai tai vadina “tautinės nesantaikos kurstymu”, o kai kurie komentatoriai čia – “H2O [pylimu] ant Waldemar Tomaszewski girnų”.

        • Juozas:

          Neatsisakau savo tvirtinimo dėl H20.
          Manau, kad tos trys raidės -Q, X, W tikrai ateis į mūsų dokumentus. Tai tik laiko klausimas.
          Ir ateis nebūtinai per lenkus, liankus, Varšuvą ar net Warszawa. O tai vėl-ne vien dėl to, kad lenkų pavardėse ir varduose iš tų trijų raidžių naudojama tik viena. Berods.
          Pvz. Ksaver vardas lenkiškai ne rašomas X raide, tuo tarpu prancūzai, ispanai rašo per X.

          Patinka mums tai ar ne, jei esame ES nariai, turėsime “susitaikyti” su tomis raidėmis … Na, jei ateis Putin’as, tada gal ne, sovietmečiu nebuvo jų gi… 🙁

          Toji W pasuose – pagrindinis Tomaševskio koziris LRA. Manau, kad įstatymu leidus rašyti pavardę su W gal tik dešimtadalis ar dar mažiau kokių tai Tomaševskių puls keistis į Tomaszewski.

          Manau, taip manyti – mano teisė. 🙂
          Ir tą savo manymą, nors jis gal ir klaidingas turiu teisę išreikšti kalbose, diskusijose etc

          • Pikc:

            Tai aš ir sakau: kas prieš separatistus – tas Lietuvos priešas (žr. “Kažin” poziciją). 🙂
            P.S. Pravartu būtų susipažinti jei ne su visais, tai bent su dalimi neojedinstvininkų reikalavimų prieš kartojant priplaukusių (ar piktybiškų?) polonofilų svaigalus apie “tik vieną raidę”. 😉

        • Kemblys:

          Pikc, ‘žaidi’ gynyboje. Tik gindamiesi mes pralaimėsime. Reikia telkti jėgas puolimui.

          Manau, Sinica padarė neatleistiną klaidą sureikšmindamas priešininkų žaisliuką savo antraštėje. Žaislas, be palaikymo, nieko vertas.
          Yra jėgos, kurios sugebėjo atplėšti dalį Lietuvos prieš šimtą metų ir jie nesitaikstys, kad ‘rusiški’ mums ‘grąžino’ pusę prarastos Žemės. Su mumis kažkiek skaitytųsi, jei būtume atsikovoję patys. Atsilaikysime nekeisdami savo raidyno – jie ras būdus, kaip kitaip mus silpninti tame krašte. Puolimas nesibaigs.

          Be rūpesčių, dėl svetimtaučių veiklos Lietuvoje, kitos jėgos bando pakirsti Tautos vidines jėgas kitaip, pvz., laužydami dorovines nuostatas pasinaudodami lytiniais iškrypėliais. Dar įvertinkime, kad VISOS ‘draugiškos’ ir nedraugiškos valstybės turi Lietuvoje savo šnipų tinklus, kad esame priklausomi nuo užsienio bankų, kad gauname pašalpas už kai kurios veiklos stabdymą savo ūkyje, kad savi kvailiai ir išdavikai išsijuosę keičia svetimžodžiais lietuviškus žodžius lietuvių kalboje, kad savi kvailiai įsivelia į mums primetamus purvinus ginčus žiniasklaidoje dėl lietuviams šventų dalykų, kad…

          Manau, šiuo metu, dalis mąstančių žmonių galėtų pradėti kurti pasaulėžiūrą, kuri ne tik telktų lietuvius, bet būtų naudinga ir kitoms tautoms. Visos ‘išsivysčiusios’ tautos serga tomis pačiomis ligomis – taptume visiems reikalingi (pvz., Šveičarija).

          Įsivaizduoju, pasaulėžiūrą galima būtų pradėti kurti pasinaudojant socialinių ‘mokslų’ beviltiškai silpnais pamatais. Tų sričių ‘mokslininkai’ būtų nepajėgūs nepasipriešintų. Apibrėždami aukštesniame lygyje ‘savaime’ suprantamus žodžius, kurie taptų pamatu mokslui apie visuomenę, mes neišvengiamai būtume priversti apibrėžti ir labai sudėtingus pačio mąstymo reiškinius. Dar parašę gyvenimo tikslą, žmonėms sukurtume vidinę pusiausvyrą. Nežinau, ar skaitei, po kažkuriuo straipsniu, Vaiškūnui buvau išdėstęs, kaip pradėti savotišką ‘žaidimą – varžytuves’.
          Kartais paklaidžioju įvairiose svetainėse, yra žmonių, kurių mintys žybteli ‘nerūdijančiu plienu’. Ir ‘alke’ kartais pasirodo ‘ugn’, ‘Barbora’, gaila ‘Amelija’ dingo 😀

  15. dr.Jonas Ramanauskas joramlt@yahoo.com:

    Grazus straipsnis. Aciu!

  16. vabalas:

    Tik norėjau parašyt 68 komentarą.

  17. Perkūno Paukštis:

    Manau, katalikasTamošius durnina liaudį aplamai. Save vadina LT tautinės mažumos atstovu, ir panašiai. Tačiau įsikirskite: lenkų esa 40 mln., o lietuvių tik 3 mln. Štai ir noriu pasakyti: NIEKO SAU LENKIŠKOS MAŽUMOS !

  18. Bartas:

    Perskaičiau visų pasisakymus , na tuos , ką dauguma vadina (comment) ir ” alko ” vadovybė to pavadinimo reikalauja, ir “pasidžiaugiau”. Nežuvo “garbinga bajorija” , lenkybės platintoja . Viens į kitą kreipiatės jei ne “ponas”, tai “pan”. Suprantu , kad pokštaujat. Bet vistiek – susiturėkit patys , būkit lietuviais, mylėkit savo kalbą, be jokių – nieko čia baisaus, juk neprisigėrę esat . Valdykit savo protą , pagaliau savo liežuvį.
    Nebijokit savo artimiesiems , bendradarbiams pasakyti, kad pvz; tokio žodžio “situacija” lietuvių kalboje nėra. Labai gražus, prasmingas žodis – padėtis. Net įmonės vadovas pasitaisė. Man gražu.
    Kažkada ‘” prie ruso”, vienoje darbovietėje buvau pasiūlęs , už kiekvieną svetimžodį nusižengėlis į taupyklę įmeta 3 kap. Savaitės pabaigoje saldus stalas. Visiems buvo gražu ir saldu…
    Saugokim savo kalba Lietuvaičiai.

  19. Juozas:

    Yra toks kalbininkas, fakulteto dekanas, filologijos daktaras … jis pvz. rašo, kad “…lietuvių kalba yra tarp 10 procentų geriausiai gyvuojančių pasaulio kalbų, ir tuo galime tik džiaugtis ir didžiuotis…”
    Ir koks sutapimas – filologijos daktaro nuomonė dėl tos nelaimėlės W pasuose tokia, kaip mano , t.y. mano – tokia pat kaip daktaro.
    Ir dar vienas “sutapimas” -pavardžių.Tai dr.Antanas Smetona. 🙂

    Dar vienas įrodymas, kad už lango XXI amžius.

  20. Vilnietis:

    Snica, keistas tu žmogus.

    Neseniai bendravau su vienu poltologu. Išdėsčiau savo pastebėjimus, kad politologų tarpe vyrauja konservatoriai ir liberalai. Jis mane ataisė, kad ne “vyruaja”, o iš esmės visi yra. Išskyrus tutininkus Sinicą, Kundrotą, ir dar kažkokį socdemą.
    Ar kada susimastai apie tai, Sinca? O gal tiesiog pačiam patogu būti vieninteliam, naudotis naivių “tautininkiškai nusiteikusių” žmonių parama? Nor kažkur giliai gal ir sivoki, kad tautininkiška pasaulėžūra yra absurdas? Bet juk taip patogu – tad jos ir laiksiasi.
    Bet aš manau, kad aukštąjį politologinį išsialvinimą įgijęs žmogus turėtų turėt kažkiek savigarbos ir neteršt politologų vardo.

    Ps., Čia aš ne apie Tomaševskį, ašku. Man jis, kaip ir jo partija tiesiog “dzin”. nemanau, kad tai reali jėga.

  21. Vilnietis:

    Ant Radžvilo kalbkiuko ir aš kažkada buvau pakibęs. “Dešinieji liberalai” – gražiai skambėjo. Maniau, kad neoliberalai. Deja, viskas buvo atvirkįčiai – primityvus pliurpalizmas, ir tiek 🙂
    Tad, Vytautai, lnkiu atsiverst ir nedaryt gėdos mūsų TSPMI. Prielankumas nacionalizmui politologui garbės tikrai nedaro…

  22. Juozas:

    Radau labai puikią nuotrauką.
    Galima įvairiai ją interpretuoti. Todėl ir manau, kad tai ne mianas , o menas…. nors ir spalvota toji nuotrauka…

    http://www.grumlinas.lt/wp-content/uploads/2015/07/IMGP2115.jpg

  23. Straipsnis, manau, geras. Tik va bėda. Vilnijos žmonės, kurių protėviai kadaise buvę etniniais lietuviais, nori būti lenkais, tačiau jų mentalitetas rusiškas, deja…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *