Ar gali Lietuvos sąvartynai virsti naudingų žaliavų lobynais? (0)

Kazokiskiu_savartynas_respublika.lt

Kazokiškių savartynas | respublika.lt nuotr.

Ne paslaptis, kad kiekvienas pokytis, kurį norime matyti savo aplinkoje prasideda nuo mūsų pačių. Kauno technologijos universiteto (KTU) Cheminės technologijos fakulteto Inžinerinės ekologijos katedros profesorius Gintaras Denafas yra įsitikinęs, kad besikeičianti visuomenė ir gyvenimo sąlygos, išsivysčiusių užsienio šalių pavyzdžiai daro įtaką ne tik mūsų namų aplinkai ar naujų įpročių atsiradimui, tačiau kartu keičia ir ekologinės aplinkos suvokimą.

„Dėl intensyvėjančios pramonės ir didėjančio vartojimo, nuolat auga buitinių atliekų kiekiai. Atliekų rūšiavimas – sektinas pavyzdys, siekiant tapti atliekas perdirbančia ir iš jų energiją gaminančia visuomene“, – tikino G. Denafas.

Visgi liūdnoji statistika rodo, kad Lietuva pagal palaidojamas atliekas yra viena iš lyderių Europoje. Į sąvartynus kasmet išvežama maždaug 3 mln. tonų įvairių atliekų, tačiau remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis iš jų perdirbama vos 30 proc. Daugiausia išrūšiuojama popieriaus ir organinių atliekų, taip pat nemažai stiklo, metalo bei plastiko, o likusią atliekų dalį sudaro tekstilė ir kitos buitinės atliekos.

„Apmaudu, kad rūšiavimas, mechaninis biologinis apdorojimas ir atliekų panaudojimas energijai išgauti Lietuvoje atsiranda tik dabar, kai pasauliniu mastu tai – seniai pasiteisinusios ir aktyviai propaguojamos aplinkosaugos problemų sprendimo priemonės“, –  sakė profesorius.

Atliekų tvarkytojai taip pat sutinka, kad ekologinis atsakingumas pastebimai auga tik pastaraisiais metais, tačiau perspektyva tapti rūšiavimo pavyzdžiu kitoms valstybėms – visada lieka:

„Aišku, kad greitu metu nepatapsime tokiais kaip skandinavai, kure rūšiuoja ir perdirba virš 80 proc. savo atliekų, tačiau reikia suprasti ir tai, kad šių šalių gyventojai prie rūšiavimo svarbos suvokimo yra pratinami nuo pat darželio ar mokyklos metų, todėl didžiajai visuomenės daliai jau nereikia iš esmės aiškinti naudų, o tiesiog sudaryti palankias sąlygas tvarkingai pasirūpinti savo atliekomis“, – tikino ekologijos bendrovės „Ecoservice“ vadovas Arūnas Makauskas.

Sąvartynų kasyba – perspektyvi verslo šaka

Ekspertų teigimu, efektyviausias atliekų tvarkymo būdas – tiesiog jų mažinimas, tačiau augant vartojimui ir žmonių poreikiams tai pasiekti tampa beveik neįmanoma.

Anot profesoriaus, atliekų šalinimą sąvartyne derėtų rinktis tik tuomet, kai nėra galimybės jas perdirbti, o tai užtikrinti padės tik aktyvus visuomenės įsitraukimas į rūšiavimo procesą ir antrinių žaliavų panaudojimas buityje dar kartą. Taip pat labai svarbus vaidmuo tenka privataus verslo ir valstybės institucijoms, užsienio šalių pavyzdžių taikymas.

„Ecoservice“ vadovo A.Makausko teigimu, verslas itin gerai jaučia augančius visuomenės poreikius, todėl aktyviai investuoja į tai, kad šalia individualių namų ir daugiabučių atsirastų kuo platesnis tinklas konteinerių, skirtų rūšiavimui.

„Vienas iš efektyvių kelių, kuris leistų sumažinti atliekų sąvartynuose kiekį, yra tiesiog patogių sąlygų atliekoms tvarkyti sudarymas. Turbūt retas, kuris nepastebėjo, kaip žymia per dešimtmetį šalyje pagausėjo spalvotųjų konteinerių, o tai lygiagrečiai reiškia ir mažėjantį atliekų srautą į kiekvieną sąvartyną“, – sakė A.Makauskas.

Tuo tarpu profesorius G.Denafas atkreipė dėmesį, kad pasaulyje sąvartynų problema iš dalies sprendžiama sąvartynų kasybos (angl. landfill mining) procesais, kurių metu iš ankščiau pašalintų ir dar pilnai nesudūlėjusių atliekų galima atgauti energijos ir perdirbtų produktų gamybai tinkamus išteklius.

Ekskavatoriumi iškastas sąvartynų turinys yra sijojamas, taip atskiriant smulkias atliekas nuo stambiųjų. Vėliau stambiosios atliekos yra dar kartą išrūšiuojamos, atrenkant perdirbimui ir energijos gamybai tinkamas medžiagas.

„Kai kuriais atvejais sąvartynai gali virsti netgi naudingų žaliavų ištekliais, kuriuos teisingai panaudoję gausime dvigubą naudą, – pabrėžė G. Denafas. – Iškasinėjus sąvartynus sumažėtų į aplinką išskiriama tarša, o sumažėjus jų plotams būtų pagerintas kraštovaizdis ir atlaisvinta erdvė alternatyvioms ūkinėms veikloms, pavyzdžiui saulės jėgainių statybai.“

Prieš du metus toks projektas buvo įgyvendintas Estijoje, iškasinėjant Kudjape sąvartyną Saremos saloje ir paverčiant jį laisvalaikio zona. Sąvartynų kasyba taip pat yra praktikuojama daugelyje kitų pasaulio šalių, įtraukiant universitetų ir kitų mokslo įstaigų atstovus, privačias įmones, tarptautinės organizacijos „European enhanced landfill mining“ (EURELCO), vienijančios šalis, užsiimančias sąvartynų kasyba, narius.

Atliekų deginimas – alternatyva

Atliekų deginimas laikomas ekologiškiausiu ir pažangiausiu atliekų utilizavimo būdu, kuris atveria galimybę efektyviai tvarkyti atliekas, o degimo metu susidariusią energiją panaudoti šilumos bei elektros gamybai. Šiuo metu Europoje veikia apie 400 atliekų deginimo gamyklų, iš kurių didžiausia dalis – net 128 – Prancūzijoje.

Žvelgiant į Lietuvos nacionalinės energetikos strategiją, sąvartynų problemą turėtų padėti spręsti ir sąvartyne šalinamų atliekų kiekį sumažinti numatyta Vilniaus ir Kauno kogeneracinių elektrinių statyba bei gamyklos „Akmenės cementas“ užmojis apie pusę savo pagrindinio kuro pakeisti alternatyviu kuru deginant rūšiuotas buitines atliekas. Jau šiuo metu bendrovėje cemento gamybos procese apie dešimtadalį šio kuro sudaro naudotos padangos.

„Lietuvoje susiduriama su pagrindine problema – žmonių pasipriešinimu atliekų deginimo statybai, kurį inspiruoja nesąžiningi konkurentai ir pigaus populizmo siekiantys politikai. Tokiais atvejais elementarias mokslines ir technines tiesas atitinkantys argumentai dažniausiai neveikia, mokslininkų ir atliekų tvarkymo bei energetikos specialistų nuomonė arogantiškai ignoruojama. O juk visa tai trukdo imtis efektyvių veiksmų plėtojant ir modernizuojant šalies atliekų tvarkymo sistemą, – teigė G. Denafas. – Tinkamai parinkus deginimo technologijas, užtikrinant reikalingą technologinį režimą ir vykdant dūmų valymą, minimalus atliekų deginimo poveikis aplinkai yra garantuotas“.

Taip pat, profesoriaus teigimu, atliekų deginimas gali tapti puikia išeitimi, kai dėl ištikusios ekonominės krizės ar atitinkamai sutrikusių ryšių tarp įmonių stringa perdirbimo procesai.

Komunalinės atliekos pagal atsinaujinančių energijos šaltinių direktyvą yra pripažįstamos kaip atsinaujinantis energijos šaltinis, todėl kiekviename atliekų tvarkymo regione pradėjus veikti mechaninio biologinio apdorojimo įrenginiams, atliekos tampa naudingais ištekliais naujų medžiagų ir energijos išgavimui.  Atliekų deginimas išsprendžia tik dalį problemos, kadangi ne visos medžiagos gali būti deginamos.

Rūšiavimas ir jo nauda buityje

Antrinių žaliavų rinkimas ir panaudojimas padeda taupyti tiek finansines sąnaudas, tiek senkančius gamtos išteklius, mažina į sąvartynus papuolančius atliekų kiekius.

„Ecoservice“ vadovas A.Makauskas teigė, kad nerūšiuodami už atliekas sumokame dukart – pirkdami pakuotę ir ją tiesiog išmesdami:

„Paprasčiausias patarimas būtų pažvelgti į savo kasdienių pirkinių krepšelį, ten pamatysite, kad beveik kiekvienas produktas yra įpakuotas į kažkokią pakuotę, kurią tiesiog išmetus – prarandate ir dalį savo pinigų arba kitaip tariant, mokate dukart. Reikia suprasti, kad surūšiuotos atliekos įgyja vertę, todėl ta vertė gali sumažinti visų atliekų tvarkymo kainą gyventojui. Didėjant rūšiavimo aktyvumui, tikėtina, tai tikrai pasijaus ir tvarkymo kainose. Šiuo atveju nauda apima ir aplinkosauginį, ir ekonominį požiūrius“, – teigė A.Makauskas.

Anot ekspertų, augantys atliekų rūšiavimo mastai yra įpročių ir kultūros požymis, kurio susiformavimą lemia gerai veikianti ir modernizuota atliekų tvarkymo infrastruktūra bei gyventojams suteikiama informacinė medžiaga apie rūšiavimą.

G. Denafo teigimu, jei nebūtų sudarytos rūšiavimui palankios sąlygos, tuomet pakeisti situaciją ateityje nepadėtų nei žinios apie rūšiavimo aplinkosauginę ir ekonominę naudą, nei asmeninis nusiteikimas rūšiuoti.

Profesorius vardija, kad, tarkime, iš atrūšiuoto popieriaus daugiausia gaminamas kartonas, iš butelių stiklo – tie patys gėrimų buteliai, o metalai dažniausiai keliauja į įvairių metalinių dirbinių gamyklas. Kas gaminama iš plastiko – priklauso nuo jo pobūdžio, kadangi iš perdirbimui skirtų atliekų gali būti gaminami nebūtinai tos pačios paskirties produktai.

Pašnekovo teigimu, Lietuvoje plastmasių perdirbimas kol kas vykdomas neaktyviai. Surinktos plastmasės atliekos daugiausia išvežamos į užsienį, kur panaudoti PET buteliai perdirbami į tos pačios rūšies tarą, o kitos plastmasės atmainos dažniausiai perdirbamos į maišelius šiukšlėms, statybines medžiagas ir kitą produkciją.

Kategorijos: Gamta ir ekologija, Gamta ir žmogus, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *