G. Žalkauskaitė. Vilkų gynėjos atsakymas Žemės ūkio ministrei (18)

gintare-zakauskaite-asmenine-nuotr

Gintarė Žalkauskaitė | asmeninė nuotr.

Žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė paskelbė straipsnį, kuriame aršiai pasisako prieš gamtos apsaugą, reikalauja medžioti vilkus ir nė žodeliu neužsimena apie žalos prevenciją. Tad pakalbėkime apie tai, ką ministrė nutylėjo ir ko ji nepadarė prieš reikalaudama vilkų medžioklės. Apie apsaugą. Bet ne vilkų, o gyvulių.

Ministrės vardu išplatintame straipsnyje klausiama, ar vilkų gynėjai sutiktų, kad vilkas sudraskytų jų šunį, ir kaip įvertintų netekusio avies ūkininko patirtą moralinę kančią. Bet atsakymą ministrė žino, nes GAA „Baltijos vilkas“ nariai pas ją lankėsi dar gegužę, prieš vilkų žalos sezoną, ir sutarė, kad yra svarbios ir reikalingos apsaugos priemonės nuo vilkų užpuolimų. Tad ir atsakymas – neturime pasirinkti tarp avies ir vilko, nes yra trečias, leidžiantis ūkiui ir gamtai sugyventi kelias.

Daugelį amžių žmonės saugojo savo gyvulius nuo plėšrūnų (ne tik vilkų – ir meškų, ir tigrų, ir liūtų), ir su šiandienos technologijomis tai gali padaryti dar geriau, todėl avies likimas yra jos savininko rankose. Viena iš galimų apsaugos priemonių yra elektriniai piemenys arba tinklai. Galvojant apie apsaugą nuo vilkų reikalingas bent penkių juostų elektrinis aptvaras arba pakankamai aukštas tinklas, pritvirtintas ant gerai įkaltų stulpų, kad išsigandę gyvuliai jo negalėtų išversti. Tokiam aptvarui reikės daugiau pastangų nei dažniausiai avims aptverti naudojamam žemam ir lengvai kilnojamam elektriniam tinklui. Tačiau prisiminus moralinius aspektus (kuriuos taip akcentuoja savo straipsnyje ministrė), neturėtų kilti abejonių dėl jo reikalingumo. Turintiems tik kelis gyvulius paprasčiausias būdas yra suvesti juos nakčiai į tvartus. Kiekvieno ūkininko situacija gali būti skirtinga, todėl kiekvienas turėtų ieškoti sau tinkamiausio būdo, kaip auginti gyvulius vilkų kaimynystėje. Tam reikalinga informacija. Ar ją teikia Žemės ūkio ministerija? Jeigu ministrė į šį klausimą jums neatsakys, galite rasti minčių nevyriausybininkų akcijos „Saugi avis“ svetainėje (www.SaugiAvis.lt).

Keista, kad straipsnyje  apsvarsto tik vilkų, o ne gyvulių skaičiaus kitimą. Ar moralu piktintis laukine gyvūnija, kai Lietuvoje taip aktyviai skatinama gyvulininkystės plėtra, ir avių skaičius auga po 20 procentų per metus? Šiandien laikoma mažiausiai 5-6 kartus daugiau avių, nei prieš dešimt metų – ir tai turi didelę įtaką žalai, nes daugiau avių reiškia daugiau susidūrimų su vilkais, net jei šių skaičius mažėtų. Tad ar tikrai tik vilkas kaltas, kad avių ūkiai įsikuria jo gyvenamoje teritorijoje, ir avys nėra niekaip apsaugotos, nes ūkininkas neturi nei žinių, nei intereso saugotis? O juk nuo pat to momento, kai skiriama parama gyvulininkystei, ūkininkas turėtų būti įpareigojamas, išmokomas ir gal net aprūpinamas priemonėmis savo gyvulius saugoti. Piktinantis vilkų žala ir „pertekline“ jų apsaugą nuolat pamirštama, kad ta pati Europa, kuri reikalauja vilkų apsaugos, per dešimtmetį skyrė ir vis dar skiria milijardus eurų paramos kaimo plėtrai. Todėl paprasčiausiai nesąžininga teigti, kad Europa ir jos reikalavimas minimaliai saugoti vilkus žlugdo kaimo ūkį.

Ministrė straipsnyje klausia, ar Lietuva gali skirti milijonus žalai atlyginti? Atsakymas – ne! Tačiau Lietuva ir visų pirma Žemė ūkio ministerija privalo išnaudoti likusią 2014-2020 metų Kaimo plėtros programos paramą racionaliai, kad žalos atlyginti nereikėtų, nes avys būtų saugomos. Kai paramos laikotarpis baigsis ir Lietuva liks su keliais šimtai tūkstančių nuo plėšrūnų neapsaugotų avių, beliks kaltinti tik save.

Labiausiai nemotyvuojantys gyvulius saugoti ir labiausiai klaidinantys yra pareiškimai apie intensyvesnę medžioklę. Vilkai Lietuvoje medžiojami kasmet. Ministrė cituoja Vilko apsaugos planą, kuriame vilkų medžioklė yra susieta su jų skaičiumi – jei suskaičiuota 300 vilkų, tai bus sumedžiota iki 20 procentų nuo šio skaičiaus. Pernai suskaičiuota daugiau vilkų nei porą metų prieš tai, vadinsi, šiemet jų bus daugiau sumedžiota. Skaičiai ir limitai apibrėžti tam, kad vilkai nei nyktų, nei jų nevaldomai daugėtų, tačiau tai nereiškia, kad dings jų daroma žala. Priešingai, nei parašyta ministrės, vilkai pjauna avis ne tada, kai jų (vilkų) yra per daug ar grobio miške per mažai. Vienintelis miške gyvenantis vilkas, apsuptas stirnų ir šernų, gali ateiti jūsų ant grandinės pririštos avies dėl paprasčiausios priežasties – ją sugauti gerokai lengviau nei bet kurį miško gyvūną. Ypač vienišam vilkui, kuriam sugauti eiklų miško žvėrį pakankamai sunku ir tenka daug kartų bandyti, kol pasiseka. O čia – griebi avį ir neši, ir dažniausiai net ne vieną. Tokiai pagundai atsispirti gali tik itin bailus vilkas.

Ministrės pasisakyme skamba reikalavimas vilkų skaičiaus reguliavimą griežtinti, siejamas su vilkų daroma žala. Tačiau medžioklė įveiks žalą tik tada, kai vilkų neliks, todėl suprantama, kad Aplinkos ministerija su tuo nesutinka. Juk šiame pačiame ministrės straipsnyje išvardintas dar visas sąrašas rūšių, kurios nepatogios ūkininkams: gervės, žąsys, šernai, stumbrai. Pridėti ir kormoranai kaip bloga rūšis, nors šie nepatogūs ne ūkininkams, o kažkam kitam. Tiesą sakant, kone visa laukinė gamta kam nors yra nepatogi. Jei kiekvieną nepatogų naikinsime, kas liks? Ministrės minima sengirė Juodkrantėje, be jokio žvėries ir paukščio? Todėl nenaikiname. Medžiojame saikingai. Bet tai reiškia, kad vilkų lieka, žala pasikartoja, o sprendimas yra ne medžioklėje.

Labiausiai gluminanti ministrės straipsnio dalis – Raudonosios knygos tema. Visų pirma dėl to, kad straipsnis apie vilkus, o vilkai nėra įtraukti į Lietuvos Raudonąją knygą, nėra veisiami, nei jiems išleidžiami milijonai, kaip galima pagalvoti perskaičius ministrės dėstomas mintis. Į Raudonąją knygą yra įtrauktos tos rūšys, kurios buvo permedžiotos ir jų skaičius gamtoje nebeatsistato, todėl joms taikoma griežtesnė apsauga. Gamtosaugos siekis nėra praplėsti Raudonąją knygą, priešingai – siekiama, kad gyvūnai joje neatsidurtų.

O kaip labai saugomi vilkai? Tiesiog nustatant medžioklės limitą pagal esamą žvėrių skaičių ir ribotą medžioklės sezoną. Tai ir viskas. Netgi ir patys limitai nebe ką besiskiria nuo tų skaičių, kurie būdavo sumedžiojami, kai limitų išvis nebuvo. Ar rūpinamasi ūkininkais? Kompensuojama vilkų padaryta žala, yra galimybė finansuoti apsaugos priemones iš Kaimo plėtros programos bei savivaldybių aplinkosauginių fondų, yra galimybė gauti leidimą sumedžioti žalą darantį vilką ne medžioklės sezono metu, vilkai kasmet medžiojami, o sumedžiojimo limitas nustatomas ir skirstomas atsižvelgiant į padarytą žalą. Tad būkime ne tik humaniški, bet ir teisingi – vilkų apsauga nėra perdėta ir į ūkininkų interesus atsižvelgiama.

Jeigu esate ūkininkas, auginantis avis, ožkas ar mėsinius galvijus, ir norite juos apsaugoti nuo plėšrūnų, tai negaiškite laiko piktindamiesi Raudonąja knyga ar neteisinga vilkų medžiokle. Nes jūsų augintinis bus saugus tik vienu atveju – jeigu jūs jį saugosite. Apsilankykite svetainėje www.SaugiAvis.lt, dalinkitės žiniomis ir patirtimi su kitais ūkininkais, sužinokite apie galimybes gauti finansinę paramą žalos prevencijai. Noriu tikėtis, kad šiame kelyje jums padės ir Žemės ūkio ministerija, patardama ir paremdama apsaugos iniciatyvas.

Autorė yra Gamtos apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas“ tarybos narė

Kategorijos: Gamta ir ekologija, Gamta ir žmogus, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *