A. Zolubas. Tai – ne tyruose šaukiančiojo balsas, jį pagaliau metas išgirsti (3)

Jaunimo_pilietine_akcija_3_-K100

kuriamerespublika.lt nuotr.

1941 metų tremtinys, buvęs Kazlų Rūdos vidurinės mokyklos istorijos mokytojas, dabartinis Marijampolės Tauro apygardos partizanų muziejaus darbuotojas Algimantas Lelešius jau 15 metų „bylinėjasi“ su Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) dėl jaunimo patriotinio ugdymo mokyklose. Per šį laikotarpį jau galėjo būti išugdyta sąmoninga, Tėvynei atsidavusio jaunimo karta. Apie „šaukiančiųjų balsus tyruose“ 2011 m. vasario 25 d., prieš beveik penkerius metus rašė „XXI amžiaus“ priedas jaunimui. A. Lelešius yra profesionaliai parengęs metodinę medžiagą istorijos mokytojams, lieka įvesti papildomų bent aštuoniolika istorijos pamokų ir privalomą nesunkų egzaminą. Šią iniciatyvą palaiko ne tik buvę politiniai kaliniai bei tremtiniai, bet ir daugelis visuomeninių ir politinių organizacijų. Naujai iškilusių grėsmių mūsų valstybės saugumui akivaizdoje ignoruoti minimą iniciatyvą būtų nepilietiška, nedora, smerktina.

Į paskutinį A. Lelešiaus laišką, rašytą 2015-07-07, ŠMM, pripažinusi, kad „laisvės kovų istorijos tema reikalauja išskirtinio dėmesio“, tik pavardino kiek ministerija nupirko ir perdavė švietimo skyriams laisvės kovų tema filmų, knygų, albumų, kompaktinių plokštelių, plakatų. Deja panašu, kad pinigai paleisti vėjais, nes tos gėrybės lieka neįdarbintos, jų panaudojimo niekas nekontroliuoja, egzamino nėra, todėl ir poreikio tarsi nėra.

A. Lelešius, atsakydamas į šį laišką 2015-07-14 rašo:

„Prie visų ministerijos organizuojamų priemonių, metodinės pagalbos knygomis, filmais, plakatais ir pan. siūlome lengvą Pasipriešinimo istorijos egzaminą dešimtose klasėse klausimyno pagrindu. Beje, klausimyną prieš porą metų nusiuntėm ministrui D. Pavalkiui, bet tada jokio atsakymo negavome. Moksleivis, pasimokęs savaitę po pusvalandį, lengvai pasiruoštų egzaminui. Egzaminas mobilizuotų tiek mokytojus, tiek moksleivius. Būtų stipri motyvacija geriau pasiruošti egzaminui. Tai būtų reikšmingas kokybiškas šuolis patriotiškai ugdant moksleivius, kas dabar itin svarbu. Baigtųsi daug metų trunkanti priešprieša tarp mūsų, politinių kalinių ir tremtinių, ir Švietimo ministerijos.

Linkime  Švietimo ministerijai įveikti pagaliau psichologinį barjerą ir įvykdyti mūsų visuomenei ir valstybei reikalingą pasiūlymą dėl Pasipriešinimo istorijos egzamino 10 klasėse. Primename, kad dėl šio egzamino Švietimo ministerija 2009 metais gavo tūkstančius parašų“.

Metas pagaliu ŠMM balsą išgirsti, nes „tyruose šaukiančiojo balsas“ ne vienas, o tūkstančiai, ir patriotinis ugdymas nėra buities reikaliukas, o valstybės būčiai itin svarbus dalykas.

Autorius yra Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos leidinio „Varpas“ redaktorius

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Švietimas, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , .

3 komentarai

  1. !!!:

    Gerbiu mokytoją Algimantą bet gal geriau reiktų užsiimti mokytojų paruošimu,nes nuo jų daug priklauso,o su dabartiniais nieko neprisišauksi…

  2. Tamara:

    Nepaprastai aktualią temą kelia autorius!
    Subrandinome situaciją, kai vidurinių m-klų mokytojai, aukštojo mokslo dėstytojai, žurnalistai, politologai, valdininkai ir pareigūnai NEŽINO (reiškia, ir kitam negali paaiškinti!), ką reiškia valstybė; kuo skiriasi tautiniu pagrindu sukurta valstybė nuo valstybės, sukurtos teritoriniu pagrindu; kokiu pagrindu sukurtose valstybėse yra dvi ar daugiau oficialios kalbos, o kuriose ji būna tik viena; kuo skiriasi etninė tautybė nuo pilietinės tautybės ir kam pastaroji įpareigoja įpareigoja kiekvieną šalies pilietį; kodėl nacionalinė valstybė PRIVALO puoselėti savo kalbą, ATSAKINGAI sagoti nuo bet kokių pavojų jai sunykti, mutuoti, pavirsti hibridine kalba – ypač, jei tai per stebuklą išlikusi viena iš senųjų, pirmapradžių žmonijos kalbų, išsaugojusi žmonijos pirmapradės kalbos savitumus. Neturime tautinio ugdymo sistemos, apimančios sąmoningą, šviesų, todėl neagresyvų pakopinį patriotinį ugdymą nuo darželio iki aukštojo mokslo institucijų. Nebeliko nė to, ką anksčiau sėkmingai atlikdavo lopšyje anūkus sūpavusios močiutės – vaikui prieš miegą niūniuojamų lopšinių bei sakmių, judrių žaidimų, kurių turinyje labai gražiai įsipina ir meilės tėvynei bei viskam, kas su ja susieta, motyvų.
    Suaugusiems kuriami dokumentiniai filmai, skirti įamžinti lietuvių kovų už laisvę atminimą – tai puiku, tai LABAI reikalinga. O kur animaciniai filmukai ta pačia tema ir pagal tą patį turinį, bet adaptuoti darželinukams ir pradinukams? Kiek sukurta iliustruotų knygelių, komiksų, kompiuterinių, stalo bei judrių žaidimų, dėlionių apie dėdę Knygnešį, kuris nešė vaikams lietuvišką knygelę, nes slapčia gelbėjo Lietuvių kalbos Dvasią, kai ją užpuolęs ir norėjo pagrobti piktas svetimas nedorėlis Caras? Apie milžinus Miško brolius, nepabojusius stoti prieš Piktūnus nuo Kremliaus ir narsuolį karžygį Lukšą, kur narsiai kovėsi už Tėvynę? Apie mergelę Loretą, kurią suvažinėjo pikti tankai, tačiau mergelė juos apgavo – ji išsinėrė iš savo kūno ir paliko jį, o Loretos Dvasia sklando virš Lietuvos vaikų, įkvėpdama jiems Meilę ir Narsą gint savo tėvynę nuo piktų atėjūnų? Apie Žalgirio mūšio didvyrius? Apie narsius vaikus, kurie kartu su tėveliais ir seneliais naktimis prie laužų saugojo Lietuvos Širdį, kai ją norėjo pagrobti plėšikai Piktūno Kremliečio sūnūs? Apie narsuolius Tėvynės sargus, saugojusius Tėvynės sienas prie Medininkų? Apie narsuolių tėvelius ir motinėles, seseles, mergeles? Apie Pilėnus, kuriuos visaip viliojo pasiduoti iš miškų ir pelkių atropoję geležimi žvangėję Svetimūnai, bet Pilėnai nepasidavė, pavirto Ugnies dvasia, ir pasklido virš Lietuvos. Kur komiksai ir žaidimai, kuriuose atsispindėtų legendos apie mūsų pilkapius, apei ežerus ir jų dugne paskendusius dvarus, miestus, žmones, ir jų dvasias, išeinančias pasivaikščioti virš ežerų, pasižvalgyti į gyvenimą žemėje? Apie žuvusias mergeles, kurios vaidenasi dvarų pilyse? – Juk tai ne tik legendų, bet ir geografijos, esamų ir istorinių vietovardžių įsisavinimo būdas! Kur tekstai judriems žaidimams ir rateliams, kuriuos mažyliai ir pradinukai galėtų traukti per poilsio pertraukėles taip, kaip kažkada traukėme „Klausė žvirblis čiulbuonėlis…” „Katinas ant krosnies sėdėjo..”, „Jurgeli meistreli… ”, „Žvirbli, žvirbli…” ir t.t. ?
    Apie viską, kas išdėstyta rimtuose istorijos vadovėliuose ir tekstuose suaugusiems, būtina sukurti vaikams adaptuotas formas. Taip žingsnis po žingsnio, viena amžiaus pakopa po kitos sudedant ir įtvirtinant kertinius istorijos faktus bei pilietiškumo, savigarbos, tautinio orumo pagrindus, vis plečiant ir gilinant pasakojimo turinį, ir taip parengiant vaikus galiausiai įsisąmoninti rimtą, nebe žaidybine forma pateikiamą turinį (aukštesnėse klasėse pateikiamą lietuvių tautos, kalbos ir valstybės istorijos turinį). Taip po lašelį dozuojant žinias, būtinas sąmoningam valstybės piliečiui, jas pajėgs įsisavinti net negabūs mokslui…

    • Bartas:

      Na , Tamsta, ir pasakei, parašei. Argi babuinų proto ir įsitikinimo valdininkams (turėtų būti tarnautojai) tas rūpėjo, rūpi ar rūpės.
      Pas juos pilvai , didžiuliai š.. prikimšti maišai yra viršutinėje kūno dalyje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: