R. Kupčinskas. E. Raubickas. Kauno oro uostui Aleksote 100 metų (video) (0)

Rengėjų nuotr.

S. Dariaus ir S. Girėno oro uosto nuotr.

Kuo būsi Tu, aviatorių krauju aplaistytoje žemėje? Ar būsi pasyviu stebėtoju, ar kovotoju už istorinės atminties išsaugojimą. O gal būsi bambekliu tvirtinančiu:  „Dabar oro uoste jau nieko nevyksta“ . Ar kitu bambekliu: „ Skraido ir skraido, lango atidaryt negalima“. O gal tūlu verslininku: „O kiek čia žemės, kiek sklypų“… O gal ?…

Su vienu iš seniausių Europoje veikiančių oro uostu geriausia susipažinti pėsčiomis.

Kylame funikulieriumi į Aleksoto kalną, gatvele pasiekiame Dariaus ir Girėno gatvę, o už jos – oro uostas, toks platus, su didžiule padangės erdve. Nėra čia didžiulių keleivinių lėktuvų, beskubančių keleivių srauto. Bet virš oro uosto pievos pasirodo spyrale skriejantis parasparnis, tolumoje – baltas, čiurlį primenantis lėktuvas, o dar viršuje, prie debesies burzgiantis lėktuvas. Vaje – jis ir mirties kilpas daro. Taip, oro uostas gyvas, judrus, šurmulingas. Tas pats, kuriame savo skrydžius pradėjo jauni Lietuvos karo aviacijos lakūnai 1919 m. Jauni, tik palikę gimnazijos klases, trokštantys skraidyti, kovoti, ginti savo kraštą. Ir kuo greičiau norintys pradėti skraidyti. Ir ne tik pradėjo, bet ir skraidė, stiprėjo, suklestėjo…

Jaunos Lietuvos kariuomenės dalis, jos jauni lakūnai skrisdami iš šio oro uosto kovojo su raudonarmiečių daliniais nešusiais Pasaulinę revoliuciją Europos šalims. Po metų jos jauni karo lakūnai gindami savo valstybės Nepriklausomybę vykdė kovinius skrydžius į lenkų frontą žymiai padėdami Lietuvos sausumos kariuomenei. Oro uostas tapo visų Lietuvos aviacijos rūšių sukūrimo vieta. Iš jo 1920 m. atlikti pirmieji skrydžiai su diplomatinių tarnybų nariais, o 1922 m. oro uostas naudojamas ne tik karinės aviacijos skrydžiams, bet ir tarptautinių keleivinių lėktuvų skrydžiams. Lietuvos aviacijos raida neapsiribojo tik karine aviacija: 1927 m. įkurta civilinės aviacijos organizacija Lietuvos Aeroklubas, kuri išsivystė į sportinę aviaciją, o vėliau ir į susisiekimo aviaciją. 1936 m. įkurtas Šaulių sąjungos aviacijos būrys kaip karo lakūnų rezervas Lietuvos Karo Aviacijai. O kai kam lemtis buvo negailestinga ir iš oro uosto angarų pajudėdavo gedulingos eisenos į miesto centre esančias kapines, o paskutinę lakūno kelionę palydėdavo skrendanti lėktuvų grandis su prisegtais gedulingais kaspinais…

1915 m. rugpjūčio 18 d. Kauną užėmusiai kaizerinės Vokietijos kariuomenei buvo reikalingas oro uostas, todėl oro uostui pasirinktas laukas kairiajame Nemuno krante prie Viesulavos (Linksmadvario) dvaro. Gal būt tą vietą pasirinkti skatino ne tik lygus laukas ir erdvė, bet ir esantys dvaro pastatai (analogiškai oro uostams pasirinktos vietos prie Zoknių ir Ginkūnų dvarų Šiauliuose). Arčiau dvaro, šiauriniame oro uosto krašte pastatyti du 20×60 m. metalo karkaso angarai o tarp jų administracinis pastatas-fotolaboratorija. Tuometinį oro uostą šiaurinėje dalyje ribojo tvirtovės kelias (dabartinė Dariaus ir Girėno gatvė) jungiantis I bateriją ir centrinius įtvirtinimus, rytuose tęsėsi tvirtovės centrinio įtvirtinimo pylimas, pietryčiuose augo topolių eilė, bet ji buvo prie kelio į Garliavą ir skraidymams netrukdė. Oro uosto pietuose, link Marvos upelio tęsėsi drėgna vieta iš kurios vanduo srovendavo į griovą, bet ši žema, šaltiniuota vieta vėliau skraidymams darė daug problemų.

Už minėtos drėgnos vietovės įsikūrė vokiečių oreivystės dalinys. Čia dirižablio saugojimui 1916 m. vasario mėn. pradžioje buvo baigtas statyti didžiulis, metalinio karkaso, lentomis ir toliu dengtas angaras (240x50x40 metrų), kuriame ,,įsikūrė“ dirižablis LZ-86. Šis dirižablis pastatytas Vokietijoje 1915 m. spalio 10 d. Vokietijoje, skraidė Karaliaučiaus srityje iš Pillau oro uosto, o Kaune atsirado 1916 m. vasario mėn. Dėl prastų meteorologinių sąlygų skrydžiams iki balandžio mėn. pradžios nenaudotas, bet per likusias mėnesio kelias savaites aktyviai bombardavo Minską, Mozyrį, geležinkelio linijas Minskas-Molodečnas, Minskas – Dvinskas (Daugpilis). Kovinių užduočių metu numetė 8 000 kg bombų. Jį pakeitė dirižablis LZ-98.

1919 m. sausio 30 d. Lietuvos kariuomenės inžinerijos kuopoje įkurtas aviacijos būrys (vadas karininkas K. Fugalevičius). Faktiškai ši diena yra tik aviacijos būrio užuomazga, tik jo formavimo pradžia. Pirmosiomis dienomis, t.y. iki vasario 1 d. į formuojamą aviacijos būrį įstojo 9 savanoriai: 2 karininkai, 1 karo valdininkas ir 9 eiliniai savanoriai. Kiekvieną dieną būrys pasipildydavo naujais savanoriais, bet nebuvo lakūnų galinčių valdyti lėktuvus. Todėl vasario 24 d. iš Aleksoto oro uostą paliekančio vokiečių kariuomenės Fl. Abt. 425 buvo pasamdyti vokiečiai lakūnai ir motoristai. Vasario 27 d. traukiniu oro uostą pasiekė Vokietijoje pirkti 8 nauji koviniai lėktuvai LVG C VI. Vienas iš jų buvo greitai sumontuotas ir jau kovo 1 d. pakeltas į orą.

1919 m. kovo 3 d. iš Aleksoto oro uosto lakūnas Fricas Šulcas ir žvalgas Konstantinas Fugalevičius atliko pirmąjį kovinį žvalgybinį skrydį maršrutu Kaunas-Kaišiadorys-Vilnius-Kaunas. Turint tikslą sukurti Lietuvos karo aviaciją, suformuoti jaunų lakūnų kolektyvą, 1919 m. kovo 12 d. įkurta Karo aviacijos mokykla. 1919 m. birželio mėn. ši mokykla iš Ukmergės plento perkelta į barakus prie dirižablio angaro, o spalio mėn. 11 d. – į prie oro uosto esantį Linksmadvario dvarą. Mokomieji skraidymai oro uoste pradėti 1919 m. liepos 21 d., bet vyko su pertraukomis, todėl iš gruodžio mėn. Karo aviacijos mokyklą baigusiųjų tik keli skraidė savarankiškai. Pirmasis savarankiškai išskrido Juozas Kumpis (instruktorius Fricas Šulcas). Instruktorius Harri Rotteris savarankiškiems skrydžiams išleido Vytautą Raubą, Leoną Sliužinską, Antaną Stašaitį. 1919 m. lapkričio 15 d. iš tarnybos Lietuvos kariuomenėje atleisti visi vokiečiai. 1920 m. vasario 22-23 dienomis Kauno įgulos kareivių sukilime dalyvavo aviacijos dalies specialistų komanda ir rikiuotės kuopa. Malšinant sukilimą greta Linksmadvario žuvo amerikietis ltn. Samuelis Harris.

Aleksoto oro uoste suformuotos beveik visos Lietuvos karo aviacijos eskadrilės. 1920 m. balandžio 1 d. sudaryta 1-ji eskadrilė, tų pačių metų rugsėjo 1 d. Mokomoji eskadrilė – kurios oro uoste bazavosi iki pat Sovietinės okupacijos. 1921 m. kovo 21 d. suformuota 2-ji eskadrilė kuri šiame oro uoste taip pat bazavosi iki okupacijos. 1923 m. balandžio  1 d. suformuota 3-ji eskadrilė, kuri perginklavus bombonešiais A.120 „Ansaldo“ 1932 m. perkelta į naują dislokacijos vietą – Zoknių oro uostą.1925 m. rugpjūčio 1 d. suformuota 4-ji eskadrilė. Šių keturių eskadrilių lėktuvai buvo laikomi angare Linksmadvaryje bei dirižablio angare.

1926 m. oro uostas Karo aviacijai tapo gan ankštas todėl nupirktas papildomas žemės sklypas greta oro uosto iš žemės savininko p.Vailokaičio. Pradėti niveliavimo ir drenavimo darbai. Be to oro uosto išplėtimui įsigyta dalis Žagariškių kaimo žemės. Pastačius naujuosius gelžbetoninius angarus (KAM trob. Nr. 25 ir 24) kurie buvo skirti  keturioms eskadrilėms (po dvi eskadriles) bei sandėlius benzinui ir alyvai visos kovinės eskadrilės perkeltos į naujuosius angarus. Angaras Linksmadvaryje liko Mokomajai eskadrilei bei vėliau įkurtai Karo aviacijos mokyklai. Statant naujuosius gelžbetoninius angarus, Linksmadvaryje pastatytas gelžbetoninis angaras Lietuvos Aero klubo lėktuvams. 1932 m. į Zoknius iškėlus 3-ją eskadrilę, o vėliau ir 4-ją, 1932 m. spalio 1 d. suformuotos 5-ji (naikintuvų) ir 6-ji (žvalgybos) eskadrilės. Šių eskadrilių lėktuvai buvo patalpinti atitinkamai 5-osios- (KAM trob. Nr.25), 6-osios – (KAM trob. 24). 1934 m. pastačius angarą Mokomajai grupei (KAM trob. Nr.14), buvęs karo aviacijos angaras perduotas LAK. 1936 m. susikūrus Šaulių sąjungos aviacijos būriui, o 1938 m. įsigijus pirmąjį lėktuvą „Sakalas-1“, LAK perleido savo angarą Šaulių sąjungos aviacijai.

Pirmoji Lietuvos karo aviacijos mokyklos laida 1919 m. išugdė ne tik būsimuosius lakūnus: pilotus ir žvalgus, bet ir daugelį žymių asmenybių, kurie aviacijoje tapo eskadrilių vadais, užėmė vadovaujančias pareigas Karo Aviacijoje ir Lietuvos kariuomenėje, išėję iš karo aviacijos tapo žymiais mokslininkais, politiniais veikėjais. Aviacijoje atsiskleidė ir jaunų lakūnų troškimas konstruoti, tobulinti senos konstrukcijos lėktuvus. Eskadrilės vadas Jurgis Dobkevičius ne tik pasižymėjo, kad atliko daugiausiai kovinių skrydžių į frontą, bet 1922 m. sukūrė ir išbandė savo konstrukcijos lėktuvą.  Jo kūrybai, kontruktoriaus talentui pakluso dar du lėktuvai:  žvalgybinis Dobi II ir naikintuvas Dobi III. 1925 m. Mokomosios eskadrilės vadas A.Gustaitis sukonstravo ir ore išbandė lėktuvą ANBO I. Jo konstrukcijos mokomasis lėktuvas ANBO II tarnavo ne tik karo aviacijoje, bet ir mokomiesiems skrydžiams Lietuvo Aeroklube. A.Gustaičio konstrukcijos lėktuvai ANBO III, ANBO V, ANBO 51, ANBO VI, ANBO IV ir ANBO 41 aviacijos dirbtuvėse buvo gaminami serijomis, jais apginkluotos žvalgybos eskadrilės. Gaila, kad oro uoste bandomajam skrydžiui pakeltas lengvasis bombonešis ANBO VIII serijinėn gamybon nespėjo dėl sovietinės okupacijos.

Transatlantinių lakūnų S.Dariaus ir S.Girėno tragiškas likimas įsipynė į oro uosto gyvenimą. Daugiatūkstantinė minia 1933 m. liepos 19 d. sutiko iš Vokietijos atskraidintus didvyrių kūnus, šalia oro uosto esanti gatvė pavadinta S.Dariaus ir S.Girėno gatve. 1935 m. spalio 2 d. daugiatūkstantinė minia sutiko transatlantinį lakūną  Feliksą Vaitkų, kuris sėkmingai solo skrydžiu įveikė Atlantą, bet dėl techninių problemų buvo priverstas leistis nepasiekus Lietuvos. Žmonių minia oro uoste džiaugsmingai sutiko lėktuvu ANBO IV atskraidintą lakūną, kuriam vieninteliam 1935 m. pavyko Šiaurės Atlanto perskridimas.

Oro uoste esančių įvairių organizacijų bendravimą geriausiai iliustruoja 1939 m. Baltijos šalių aviacijos sporto varžybos (SELL) bei po jų vykusi aviacijos šventė. Varžybose dalyvaujančių šalių aviacinė technika buvo saugoma šiaurinėje oro uosto dalyje. Organizuojant aviacines varžybas panaudoti LAK pastatai, Susisiekimo ministerijos aerostotis. Aviacijos šventėje dalyvavo Karo aviacijos lėktuvai. Šios varžybos organizuotos turint idėja, kad sekančiais, t.y. 1940 m. tokias varžybas organizuos Latvija, vėliaus Estija, dar vėliau Suomija. Deja prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas per porą savaičių parklupdė Lenkiją, po to sekė ilgi okupacijų metai.

1940 m. birželio 15 d. Raudonosios Armijos vienas iš tikslų buvo kuo greičiau užimti oro uostą, kad nutraukti bet kokią Lietuvos aviacijos veiklą. Tai pavyko, nė vienas lėktuvas nebuvo išskraidintas iš Lietuvos, sargybos prie angarų budriai vykdė vadovybės nurodymus. Oro uostas aptvertas aukšta, tais laikais populiaria lentine tvora nuo aplinkinių akių buvo puikiai paslėptas, domėtis oro uosto gyvenimu buvo tolygu šnipinėjimui, todėl šis laikotarpis yra gana mislingas, prisiminimai prieštaringi.

Įvairūs šaltiniai įvykius 1941 m. birželio 22 d. Kauno oro uoste bei gretimuose oro uostuosepateikia su tam tikrais skirtumais: Rusijos dokumentikai teigia apie pasipriešinimą Liuftvafės bombonešiams bei oro kautynes, vokiečiai – apie subombarduotus bombonešius Kauno oro uoste. Išanalizavus 31-jo naikintuvų pulko, kuris, veiksmus galima teigti, kad jis bazavosi Aleksoto oro uoste. Pulką sudarė keturios naikintuvų eskadrilės, kurios buvo įsikūrusios buvusiuose Lietuvos karo aviacijos angaruose. 1941 m. birželio 10 d. 31-jo pulko trys aviacinės eskadrilės perkeltos į Karmėlavos oro uostą. 31-jam pulkui palaisvinus Aleksoto oro uostą į jį perginklavimui naikintuvais MiG-3 iš Alytaus atkeltas 15-asis naikintuvų pulkas, kuris buvo ginkluotas naikintuvais I-15. Ar perginklavimui atvyko eskadrilė, ar kelios eskadrilės informacija prieštaringa. Naikintuvais MiG-3 šiame pulke iki birželio 22 d. skraidyti galėjo tik 23 lakūnai, todėl kelia abejonių teiginiai, kad 15-asis pulkas didžiausių nuostolių (40 naikintuvų) patyrė Mintaujos (Jelgavos) oro uoste. Bombarduojant Aleksoto oro uostą dalis 15-jo pulko naikintuvų buvo sunaikinti dar nesurinkti ir esantys konteineriuose.

Vienas iš nedaugelio lietuvių, apsilankiusių Kauno oro uoste ir apie tai palikusių rašytinius atsiminimus, buvo Lietuvos Laikinosios Vyriausybės krašto apsaugos ministras divizijos generolas Stasys Raštikis. 1941 m. birželio 27 d. iš Berlyno per Keningsbergą į Kauną atskraidintas štai ką jis pamatė: „Lėktuvas nusileido Kauno karinio oro uosto pakrašty. Pačiame oro uoste buvo daugiausia praėjusios karo audros pėdsakų. Oro uosto vidury buvo daug duobių nuo čia sprogusių vokiečių bombų. Čia pat gulėjo ir daug sudaužytų rusų karinių lėktuvų, didelių bombonešių ir trumpasparnių naikintuvų. Buvusio Lietuvos aeroklubo namas (angaras aut.) stovėjo sveikas, nesudaužytas. Jo fasade dar buvo pasilikęs rusų karo aviacijos plakatas: „Sovietskyje liotčiki lietajut lučše vsiech, dalše vsiech i vyšie vsiech ! (Tarybiniai lakūnai skraido geriau už visus, toliau už visus ir aukščiau už visus). Tai buvo pasityčiojimas iš šimtų čia pat gulinčių sudaužytų rusų lėktuvų liekanų ir, reikia manyti, nemažiau čia žuvusių ir rusų lakūnų. Ne be reikalo vokiečiai leido šiam taip išdidžiai šaukiančiam rusų propagandiniam plakatui dar ir dabar čia kaboti. Vokiečiai juokėsi iš jo“ (…).

Birželio 30 d. Aleksoto oro uoste jau bazavosi Liuftvafės naikintuvų eskadros JG 54 „Žalioji širdis“ II-ji ir III-ji grupės su naikintuvais Bf.109F, kurie dalyvavo kautynėse Latvijos ir Baltarusijos teritorijose. Antroji JG 54 grupė, vadovaujama kpt. Ditricho Hrabako (Dietrich Hrabak) liepos mėnesį išskrido į naują bazavimosi vietą Ostrove, Pskovo srityje. Kpt. Arnoldas Lignicas (Arnold Lignitz) III/JG54 rugpjūčio mėnnesį perskrido į Leningrado frontą į Zarudinje oro uostą, o nuo rugsėjo 5 d. iki spalio mėnesio skraidė iš oro uosto Siverskaja prie Gatčinos.

Frontui nutolus į Rytus vokiečių administracija nusprendė Aleksoto oro uostą išplėsti, pastatyti atitinkamą skaičių angarų ir organizuoti bombonešių He-111 ir Ju-88 remontui. 1941-1942 m. oro uostas išplėstas į pietus (prijungiant kombinato ,,Maistas“ žemės sklypą) bei vakarus (nukeliant Žagariškių kaimą). Rytų-vakarų kryptimi įrengtas betoninis 800 m. ilgio kilimo tūpimo takas, lygiagrečiai jam pro buvusius Lietuvos karo aviacijos angarus nutiesti betoniniai riedėjimo takai. Išplėstoje pietinėje dalyje nutiesti puslankiais išdėstyti betoniniai riedėjimo takai. Prie vieno iš jų pastatyti 16 medinių 18×30 m. angarų. Dar 10 tokių pat angarų įrengta prie griovos šiaurės vakarų oro uosto dalyje. Pastatytuose angaruose bei buvusiuose angaruose buvo techniškai aptarnaujami bombonešiai He-111 bei Ju-88. 1943 m. vasarą oro uoste įvyko avarija, kai po remonto išskrendantis bombonešis Ju-88, mažame aukštyje atsisveikindamas pamojavo sparnais ir sparnu kabino žemę. 1944 m. žiemą, tūpdamas transporto lėktuvas Ju-52-3m neįvertino kad nėra vėjo, pralėkė oro uosto lauką ir liko amžinai liko gulėti Marvos upelio dauboje.

1944 m vykstant kovoms prie Vilniaus iš Aleksoto oro uosto kildavo naikintuvai Fw-190 tarp ,,kojų“ nešdami po bombą ir gana greitai grįždavo jau be bombų.

1944 m. Raudonoji Armija užėmė Kauną, bet oro uostą užtiko vien tik griuvėsiuose. Kilimo tūpimo takas bei ridenimo takai išsprogdinti ir netinkami skraidymams, visi pastatai oro uoste, šalia oro uosto buvę Universiteto fizikos-chemijos fakulteto pastatai, J. Damijonaičio pradžios mokykla susprogdinti neatstatomai. Išliko tik prie angarų buvę techniniai sandėliai (betoniniai, žemės sluoksniu užpilti 5×14 m. statiniai).

Suremontavus KTT bei oro uostą skrydžius Į Rytprūsių frontą vykdė fronto bombonešiai Pe-2, tuo pat metu atkeltas 239-asis transporto aviacijos pulkas.

1946 m. iš Jelgavos į Kauno oro uostą perkelti 125-osios naikintuvų aviacijos divizijos du aviacijos pulkai (33 ir 730 IAP) ginkluoti naikintuvais Jak-9M ir Jak-3. Be šių dviejų pulkų oro uoste bazavosi transporto aviacijos pulkas (239 Gvardijos Belgorodo aviacijos pulkas) skraidęs lėktuvais Li-2 bei sklandytuvais Jak-14. Naikintuvų pulkus perkėlus į PLG Minsko zoną, transporto aviacijos pulkas 1953 m. vienas pirmųjų Sovietų Sąjungoje buvo permokomas skraidyti sraigtasparniais Mi-4. Šio sraigtasparnių pulko lakūnai vykdė karinius sraigtasparnių Mi-4 bandymus, jų panaudojimą karinėms užduotims. Bandymai domėjosi karinė vadovybė, oro uoste lankėsi generalinis sraigtasparnių konstruktorius M. Milis. Sraigtasparnių lakūnams teko dalyvauti kariniuose paraduose Maskvoje 1953, 1954, 1955 m., kariniuose mokymuose Vitebske, Tuloje, Semipalatinske, kur pirmą kartą masiškai buvo naudojami sraigtasparniai Mi-4. Skraidydami Semipalatinske kai kurie lakūnai gavo stiprią radiacijos dozę ir grįžus į Kauną buvo nušalinti nuo skraidymų, o vėliau atleisti iš tarnybos. Sraigtasparnių pulkas nuo 1964 m. palaipsniui buvo papildomas naujais sraigtasparniais Mi-6. 1968 m. birželio mėn. sraigtasparnių pulkas, susidedantis iš Mi-4 ir Mi-6 eskadrilių, vadovaujamas plk. Baboško, buvo perkeltas į Tolimuosius Rytus į oro uostą Sredneje Beloje. 1969 m. iš Čekoslovakijos atkelta 47-ji atskiroji mišri aviacijos eskadrilė, kurioje buvo lėktuvai An-2, An-14 bei sraigtasparniai Mi-1 ir Mi-4. Vėliau iš Toržoko (tuometinio Kalinino sr. dabar Tverės sr) eskadrilę papildyta sraigtasparniais Mi-6. Atskiroji eskadrilė (k/d 42098) Aleksoto oro uoste bazavosi iki 1989 m. pavasario.

1969 m. Saratovo srityje oro uoste Ozinki besibazavusio atskirojo sraigtasparnių pulko 3-sios eskadrilės bazėje suformuota k/d 06922. Šios karinės dalies 9 sraigtasparnių Mi-6 grupė 1969 m. rugpjūčio 22-23 d. perskrido į Aleksoto oro uostą. Oficiali šios dalies suformavimo data – 1969 m. rugsėjo 1 d. Nuo 1970 m. iki 1984 m. šis dalinys vadinosi kaip 63-ji atskiroji sraigtasparnių eskadrilė, o nuo 1984 m. gegužės 10 d. (pagal 1984-02-15 TSRS Gynybos ministerijos direktyvą) performuota į atskirąjį sraigtasparnių pulką. Nuo 1984 m. sraigtasparnių pulke būdavo komplektuojamos eskadrilės, kurios keisdavo Afganistane koviniuose veiksmuose dalyvaujančias eskadriles. 1984-1985 m. bei 1986-1987 m. buvo suformuotos dvi sraigtasparnių Mi-6 eskadrilės ir viena sraigtasparnių Mi-8 eskadrilė, 1987-1988 m. sraigtasparnių Mi-6 būrys (susidedantis iš 12 sraigtasparnių). Afganistane iš šio sraigtasparnių pulko kariniuose veiksmuose dalyvavo 363 kariškiai.

1986 m. balandžio 27 d. papulkininkio G. Salnikovo vadovaujama trijų sraigtasparnių Mi-6 grupė dalyvavo Černobylio Atominės elektrinės avarijos likvidavimo darbuose. Iš Gončarovsko oro uosto ši sraigtasparnių grupė atliko 40 skrydžių virš avariją patyrusio reaktoriaus. Sraigtasparnio įgula, kurios sudėtyje buvo p/plk. G. Salnikovas, kpt. V. Stribiževas, mjr. V. Andronovas, kpt. J. Medvedevas, prap. J. Kozlovas, prap. R. Garifulinas atliko 22 skrydžius virš reaktoriaus.

1989 m. Utenos raj. ant Pakalnių piliakalnio pastatytas 21 m. aukščio kryžius, kurį sraigtasparniu Mi-6 užkėlė įgula vadovaujama p/plk/ Semenovič.

1993 m. pradžioje pradėta ruoštis Rusijos Federacijos kariuomenės išvedimui. 1993 m. sausio 19d. p/plk. V. Ukolovo vadovaujama trijų sraigtasparnių Mi-8 ir penkių Mi-6 grupė paliko Aleksoto oro uostą. Bet ir po šių sraigtasparnių grupių išskridimo Aleksoto oro uostas neliko tusčias: jame nuolat ,,tupėdavo“ keletas sraigtasparnių Mi-8MT, kurie tai atskrisdavo tai išskrisdavo. Oro uoste likęs oro uosto tarnybos batalionas vykdė perdavimą Kauno miesto savivaldybės komisijai, o esančių objektų apsauga rūpinosi Kauno aeroklubas. Svarbu buvo, kad tai ką palieka išeinanti Rusijos kariuomenė nebūtų išgrobstyta. Rugpjūčio 30 d. iš oro uosto išvažiavo ilgą laiką stovėjęs geležinkelyje ešelonas, o po pietų į Kaliningrado sritį išskrido paskutinis sraigtasparnis Mi-8MT.

Nuo 1993 m. rugsėjo 1 d. S.Dariaus ir S.Girėno oro uostas (šis vardas suteiktas 1993-05-06 Kauno miesto potvarkiu Nr. 490) yra bendrosios aviacijos oro uostas, kuriame laisvalaikiu entuziastai skraido skraidyklėmis, parasparniais, ultralengvaisiais skraidymo aparatais, mokomaisiais ir akrobatiniais lėktuvais.

Nors Aleksoto oro uostas įkurtas ir eksploatuotas kaip karinis oro uostas, bet jame kūrėsi ir civilinė aviacija. Nutiesus oro trasa tarp Berlyno ir Maskvos, vienas iš tarpinių maršruto punktų parinktas Kauno oro uostas. Nuo 1922 m. jame leisdavosi aviacijos kompanijų „Deruluft“, „Deutsche Luftreederei“, „Deutsche Aero-Lioyd“, „Lioyd-Ost“, „Deutsche Lufthansa“, „LOT“ lėktuvai.

1927 m. įkūrus civilinę organizaciją Lietuvos Aero klubas, jos skraidymai organizuojami Linksmadvaryje, derinantis prie Karo aviacijos skrydžių. Bet stiprėjant LAK, jame kyla užuomazgos ne tik Orinio susisiekimo inspekcijos, bet ir Lietuvos susisiekimo aviacijos. 1938 m. rudenį įsigijus du keleivinius lėktuvus, 1939 m. iš oro uosto reguliariai buvo skraidoma keleivių pervežimu į Palangą ir atgal, o vėliau skraidoma maršrutu Kaunas-Ryga-Kaunas. Raudonajai kariuomenei užėmus Aleksoto oro uostą, Susisiekimo ministerijos aerostotis ir keleiviniai lėktuvai buvo bandomi panaudoti Aerofloto tikslams, bet prasidėjęs karas veiklą nutraukė.

1944 m. spalio pradžioje frontui nutolus į vakarus, iš Vilniaus į Kauną nutiesta oro susisiekimo linija, kurią aptarnaudavo lėktuvais Li-2 bei Po-2. Aerostotis buvo įkurta rytiniame oro uosto krašte, įvažiuojant iš Veiverių gatvės. 1946 m. Kaune Tarybų Lietuvos atskirasis aviabūrys sukūrė aviacijos grandį, kurioje buvo keletas lėktuvų Po-2. Aerostotis persikėlė į šiaurės rytinę dalį (dabar Dariaus ir Girėno gv. Nr.31), o grandies vadovybė ir radijo stotis (liudininkų teigimu) įsikūrė Aleksote Maironio name. Apie 1953 m. ,,Aerofloto“ Kauno būrys gavo lėktuvus Jak-12R, vėliau Jak-12M. Be keleivių ir krovinių pervežimų, dalis skrydžių buvo atliekama agrochemijos darbams, t.y. tręšiant laukus iš oro arba purškiant ant pasėlių chemikalus kovai su kenkėjais. Žemės ūkio aviacijoje naudoti lėktuvai Po-2, Jak-12M, An-2. 1959-1961m. plečiant Lietuvos aerouostų tinklą, parinkta nauja vieta Kauno aerouosto pastatams, pastatytas tipinis vieno aukšto aerouosto pastatas.

Keleivių pervežimui naudoti lėktuvai An-2, Li-2, Il-14, An-24. 1972 m. jis buvo rekonstruotas, pastatyti nauji rūmai keleiviams, skrydžių valdymo centras, pervežimų skyrius, restoranas ,,Skrydis“. Organizaciniu požiūriu Aleksoto oro uoste buvo įsikūręs ,,Aerofloto“ 381-asis jungtinis aviacijos būrys, susidedanti iš žemės ūkio aviacijos eskadrilės bei keleivinių lėktuvų Jak-40 eskadrilės. Nuo 1974 m. aerouoste bazavosi reaktyviniai keleiviniai lėktuvai Jak-40, kurie skraidė į Maskvą, Leningradą, Kijevą, Simferopolį. Deja didžiulis oro uosto apkrovimas, nebuvimas galimybių oro uosto plėtrai ribojo ekonomiškesnių ir galinčių pervežti didesnį keleivių skaičių keleivinių lėktuvų panaudojimą. Naujo oro uosto statybai pasirinktas buvęs karinis oro uostas Karmėlavoje, Kauno raj.

1990 m. vasario 19 d. LTSR kultūros ministro įsakymu, anksčiau minėto skyriaus pagrindu, įkurtas Lietuvos technikos muziejus (nuo 1995 m. vasario 2 d. pavadintas Lietuvos aviacijos muziejumi). Tų pačių metų kovo 21 d. viename paskutiniųjų savo posėdžių Kauno miesto vykdomasis komitetas muziejui ir Kaune veikusiems aviacijos sporto klubams paskirstė iki tol Kauno jungtiniams aviacijos būriui priklausiusius pastatus. Deja ,,Aerofloto“ padalinio Kauno 381-mo jungtinio aviacijos būrio vadovybė neskubėjo patalpų perduoti naujiesiems šeimininkams. Motyvuodama tuo, kad Lietuvos valdžios įstaigos neturi teisės savo nuožiūra skirstyti SSSR priklausančio (!) turto, dalį pastatų išnuomavo verslo organizacijoms, kai kurias 1990 m. rugsėjo 29 d. Sovietinės armijos daliniams. Aerouosto perone įsikūrė ATB autoparkas, priešgaisriniame punkte – kareivinės, aviacijos inžinierių pastate – bataliono štabas. Vykdomojo komiteto potvarkiu paskirstytas patalpas pavyko perimti įvairiais etapais (dalį 1991 m. rugpjūčio pabaigoje po nepavykusio pučo Maskvoje, kitas – 1993 m. išvedus Rusijos kariuomenės dalinius, o administracines patalpas tik 2000 m. kai iš Aleksoto į Karmėlavą išsikraustė aviakompanijos „Lietuva“ administracija.

Kovos  oro uosto išsaugojimą bei Aviacijos muziejaus jame įkūrimo laikotarpis sutapo su paminklo S.Dariui ir S.Girėnui statybos organizavimo periodu. Pirmajame paminklų projektų konkurso ture kai kuria autoriai siūlė jį statyti Aleksoto oro uoste arba jo prieigose, o antrojo turo metu surengtos apklausos dauguma dalyvių pasisakė už statybą Aleksote. Vertinimo komisijai nusprendus paminklą statyti Ąžuolyne, Lietuvos technikos muziejaus direktorius A.Gamziukas pasiūlė Aleksoto oro uoste greta muziejaus pastato įrengti 1919-1940 metų Lietuvos aviatorių atminimui skirtą memorialą, kurio centre būtų įrengtas simbolinis brigados generolo Antano Gustaičio kapas. Memorialą projektuoti pasiūlyta architektui Algimantui Mikėnui ir skulptoriui Juozui Šlivinskui. Jų pateiktas projektas patvirtintas 1992 m. spalio 16 d. įvykusiame muziejaus mokslinės tarybos posėdyje. Paminklo vietą, muziejuje saugomų geodezinių prietaisų pagalba, nužymėjo tuometinis Kauno miesto vicemeras Rapolas Vasiliauskas, o 1996 m. kovo 12 d., minint Lietuvos karo aviacijos dieną, įmūryta kapsulė su memorialo statytojų kreipimusi į ateities kartas. Memorialas atidengtas 2000 m. lapkričio 17 d.

Atskira oro uosto tema yra aviacijos šventės. Pradėjus mokomuosius skrydžius Linksmadvaryje 1919 m. liepos 21 d., kiekvienas skrydis buvo kaip šventė ir stebimi su didžiuliu susidomėjimu. Parodyti visuomenei kuo gyvena Karo aviacija, kokie jos pasiekimai, supažindinti su kariniais lėktuvais geriausiai tinka aviacijos šventės. 1921 m. gegužės 29 d. surengta pirmoji aviacijos šventė. Jas stengtasi daryti kasmet, demonstruojant visus Karo aviacijos lėktuvus. Vėliau aviacijos šventėse dalyvaudavo ir LAK aviacinė technika.

Žymiausios aviacijos šventės vyko 1935, 1936, 1939 m. Sovietinės okupacijos metais ilgą laiką nepavyko sutarti dėl aviacijos švenčių organizavimo oro uoste. Būdavo gaunami leidimai tik organizuoti vandens ir oro šventes ant Kauno marių. Pirmoji aviacijos šventė pokario metais įvyko 1987 m. gegužės 24 d. minint Lietuvos Aeroklubo 60-metį, kurios oficialią progą buvo leista skelbti kaip ,,Lietuvos aviacijos sportui – 60“. Ar tai buvo pirmieji atgimimo požymiai, ar atitinkamai demokratiškas pulko vado A.Volčkovo požiūris, bet aviacijos šventė įvyko kariniame oro uoste. Po šios pirmosios šventės Aleksoto oro uoste aviacijos šventės esant svetimajai kariuomenei vyko 1989, 1993 m. Išvedus Rusijos Federacijos kariuomenę, S.Dariaus ir S.Girėno oro uoste kasmet vykdavo po keletą didesnių ar mažesnių aviacijos švenčių. Viena žymiausių aviacijos švenčių, skirta paminėti Lietuvos karo aviacijos 85-metį, įvyko po XIV-jo Europos akrobatinio skraidymo čempionato 2004 m. liepos 31 d. Puikus oras, įspūdingi lakūnų skrydžiai sutraukė didžiulę minią žiūrovų.

2013 m. liepos 20 d., minint transatlantinių lakūnų S.Dariaus ir S.Girėno skrydžio 80-metį, aviacijos šventė  buvo organizuota seniausioje oro uosto dalyje, būtent ten kur buvo laukiami atskrendantys lakūnai S.Darius ir S.Girėnas. Prie senojo perono pastatytas didžiulis akmuo ir atidengta atminimo lenta primenanti, kad būtent čia minios žmonių per naktį laukė atskrendančio lėktuvo su tautos didvyriais. Šioje vietoje Vokietijos keleiviniu lėktuvu buvo atgabenti tautos didvyrių palaikai ir dar daugelis įvykių, svarbių Lietuvos istorijai, valstybingumui įvyko šioje oro uosto dalyje, nepelnytai užmirštoje per 50 okupacijos metų. Šios šventės metu į oro uostą buvo galima pažvelgti įeinant per vadinamą Prezidentinį tiltelį, praeinant pro šventei pastatytą (vizualiai panašų buvusiam iki 1944 m.) aerostoties pastatą, oro uosto pievoje išrikiuotus parodai įvairius lėktuvus ir sklandytuvus, skraidykles, aviacijoje naudojamus prietaisus ir parodant galimybes kuo aviacija naudinga žmonėms. Aviacijos šventę vainikavo lietuviškos konstrukcijos sklandytuvo parodomasis skrydis, akrobatiniai skrydžiai lėktuvais, reaktyvinių lėktuvų ,,Baltijos bitės“ grupinis parodomasis skrydis.

Oro uostui 100 metų. Per tuos prabėgusius metus bombarduotas, aplaistytas aviatorių krauju, statytas ir griautas, bet kasmet pavasariais pasitinkantis žalia oro uosto veja, oro uostas laukia naujų skrydžių. Manome, kad ir ateityje vienas seniausių Europoje oro uostų išliks ne tik kauniečių, Lietuvos aviacijos gerbėjų, bet ir Europos aviacijos entuziastų susirinkimų vieta, kur bus puikios sąlygos aviaciniam turizmui.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *