Istorijos plaktai ir alko pūkenis (1)

Justinas-Stonys-satenai.lt-j.sorio-nuotr-K100

Justinas Stonys | satenai.lt, J. Šorio nuotr.

Su pedagogu, išradėju, Senovinės technikos muziejaus Smalininkuose (Jurbarko r.) įkūrėju dr. Justinu Stoniu kalbasi Juozas Šorys

– Likimas ar „geri dėdės“ Jums suteikė galimybę Smalininkuose (Jurbarko r.) įsteigti plačios paveldosauginės aprėpties, retais eksponatais unikalų Senovinės technikos muziejų? Kaip radosi jo idėja ir sumanymas?

– Kai pirmą kartą atvažiavau į Smalininkus, iškart pajutau, kad miestelio ir gyvensena, ir aplinka kitokia. Savita mažlietuviška ar „vokiška“ architektūra, neįprasti vietinių meistrų pastatyti namai. Ir mano tėvai apie šias vietoves kalbėdavo kaip apie kitokias – tai Klaipėdos kraštas, sakydavo jie. Tauragės apylinkėse vienaip, o ten – kitaip. Jų miesteliai tarsi turi tik jiems būdingo „cinko“, juose išgrįstos gatvės, o man tada žinomuose žemaičių miesteliuose tokių beveik visai nebuvo. Supratau, kad gyvenimo būdas Klaipėdos krašte yra kažkoks pakylėtas, gal labiau civilizuotas. Pirmąkart atsidūręs Smalininkuose perėjau miestelio gatvėmis, aplankiau visas vietiniams žinomas kapines. Dar radau ir prancūzų armijos kapines – jie čia, kol Mažoji Lietuva po 1923 m. sukilimo atiteko Lietuvai, buvo trumpam apsistoję. Vėliau į miestelį atsivežiau Žemės ūkio akademijos Kalbų katedros vedėją R. Kelbauskienę. Perskaitėm antkapių užrašus, užfiksavom palaidotus asmenis, susidėjo įdomi informacija. Vėliau tas kapines sunaikino. Man istorija visada buvo velniškai įdomi tema. Sovietmečiu istoriko specialybės, galima sakyti, nebuvo. Tai, ko mokė, iš esmės buvo pliurpologija, datų rinkiniai, kada kokia alkanų darbininkų ir kareivių revoliucija įvyko… Iš tikrųjų istorija – mokslas, kurio neįmanoma prognozuoti. Su įdomumu žvalgausi, ką ir kaip daro istorikas Edvardas Gudavičius. Jis, kaip ir aš, inžinierius konstruktorius, tik pasidarė istoriku.

– Pagal darbų pobūdį ir domėjimosi kryptis iš dalies ir Jūs esate technikos (greičiau civilizacijos) raidos Mažojoje Lietuvoje (ir ne tik ten) istorikas…

– Tikrąja reikšme istorikas nesu ir niekada juo nebūsiu. Bet pripažįstu, kad istorija man yra pasiutusiai įdomi disciplina. Mano bendradarbė Angelina žino, kuo užsiimu laisvalaikiu. Mato mano verčiamų knygų krūvas, mato, kam išleidžiu pinigus, iš esmės juos prabazarinu… Pavyzdžiui, važiuodamas į Vilniaus knygų mugę niekada ten nesirodau su keliolika eurų kišenėje, reikia vežtis tiek, kiek reikia. Apsirūpini metams ir vėl ramu. Ir tėvai turėjo vis naujais leidiniais papildomą biblioteką. Jų knygų yra ir mano bibliotekoje, taip pat joje turiu ir senelių daiktų. Jų gyvenimo istorijos – nepaprastai ryškios.

Jau senokai esu pensinio amžiaus; kartą dėl juoko pasižiūrėjau, ką tokio amžiaus būdami daro mano buvę kolegos. Pavyzdžiui, žodynus arba atsiminimus rašo. Mano ir kolegų „kontora“ degtinės negeria, užtat žodynus rašo, o aš to daryti nemoku, todėl darau muziejų. Kažką juk reikia nuveikti gyvenime. Tai – mano ketvirtasis darbas. Pirmasis darbas – mokymasis, vėliau – aspirantūra ir kita. Antrasis darbas – išradyba, bet tas traukinys jau nuvažiavo. Trečiasis darbas – pedagoginė veikla įvairaus profilio ir rango mokyklose.

– Priminkite, kokio pobūdžio buvo Jūsų išradimai?

– Jie daugiausia buvo susiję su žemės ūkiu. Iš esmės tai racionalizacija, techninė kūryba. Mes, lietuviai, sovietmečiu nusivarėm iki to, kad Maskvoje buvom įkūrę išradėjų ir racionalizatorių mokyklą. Aš, Vytautas Dovydėnas ir du mokslininkai iš tuometinės Kazimiero Ragulskio (jis dabar akademikas) laboratorijos dėstėm. Kaimiečiai išradėjai važiavom mokyti išradybos vienos šeštosios Žemės gyventojų… Norėjosi jiems padėti įgyti proto.

Esu šiek tiek užsiiminėjęs ir kino dokumentika. Dirbau su kino kritiku ir žurnalistu Skirmantu Valiuliu – komponavom filmus, rinkom medžiagą… Supratau, kad kino nepadarysiu, nes tinku dirbti tik kino studijos rūbinėje…

Literatūroje apie muziejininkystės pakopas rašoma: viena karta muziejų įsteigia ir puoselėja, kita – plečia, o trečioji – įtvirtina. Jei muziejus apima tris kartas, vadinasi, jis yra „įvykęs“. O jei tokių trijų „aukštų“ asmenybių nebūna, traukinukas nurieda bėgiais atgal.

– Tai Jūsų įkurtas muziejus tebepūškuoja su pirmąja pakopa?

– Taip, o oficialūs muziejaus steigėjai ir finansuotojai yra iš Jurbarko savivaldybės, jie mus remia ir globoja, duoda etatų. Dabar jie susirūpinę – kaip bus, kai pasitrauksiu? Scenarijų, jei staiga išeičiau, jau esam surepetavę – muziejus bus pervadintas krašto muziejumi, papildytas etatais. Šiek tiek šlubuoju, laukia sunkios operacijos, bet tai smulkmenos…

– Noriu nuodugniau pakvosti apie Jūsų kilmės vietą, apie tėvus ir senelius, apskritai apie šeimą, giminę, turbūt jų užsuktą domėjimosi viskuo, kas aplink, poveikį.

– Aišku, kad visa tai man darė nemenką įtaką. Vienas iš senelių į caro kariuomenę buvo paimtas rekrūtu dvidešimt penkeriems metams, tarnavo Kaukaze, vėliau buvo katorgoje, nes buvo pabėgęs iš rekrūtų, dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, ten išliko, bet kai grįžo į tėviškę, beveik iškart žuvo. Statė Tauragės mėsos kombinatą, ten vežė vežimu šiaudus, bet pasibaidė arklys ir jį suspardė… Mano tėvas – Lietuvos laikų agronomas, yra parašęs knygą, tokią labai emocingą, kartais ją cituoju, kai prisireikia straipsnį rašyti… Taip pat jis buvo kaimo muzikantas, smuikininkas, buvo sukūręs kapelą, jie net važinėjo po Lietuvą grodami vestuvėse ir kur tik reikėdavo. Dažnai dainuodavo „Suliko“, jos melodiją ir žodžius spėjo perduoti senelis… Ir iš mamos pusės buvo įdomių istorijų. Jos tėvai iš Lyduvėnų (Telšių r.) 1949 m. buvo išvežti į Sibirą, jie buvo dvarininkai. Jie buvo išvežti be teisės grįžti, net sušvelnėjus sovietiniam režimui jiems neleido grįžti į namus, nors sūnų ir išleido. Kai vyras Sibire numirė, močiutė iš ten pabėgo. Pabėgo! Motociklu į Lietuvą išvažiavo! Tris šimtus kilometrų važiavo motociklu, o paskui nelegaliai įlindo į traukinio vagoną. Aš senelius iš mamos pusės gerai atsimenu, tada jau ėjau į mokyklą. Mano giminė iš tėvo pusės yra kilusi iš Tauragės apylinkių, iš Kalniškių. Dabar ten jau viskas užmiršta, apleista, pabaigta…

– Kokių turite iš Kalniškių atsivežęs širdžiai brangių eksponatų?

– Yra senovinių nuotraukų, yra iš rekrūtų pabėgusio senelio amerikietiška piniginė. Jis kalbėjo keturiomis kalbomis, buvo Amerikoje, Anglijoje, Prancūzijoje. Labai ryški asmenybė, jei bent dešimtadalį jo gebėjimų turėčiau, būčiau labai patenkintas…

– Kita vertus, dar nesukurta matuoklių, kuriais galėtume atseikėti, kas ko iš tikrųjų vertas. Ar jau vaikystėje turėjote potraukį technikai?

– Ir dar kokį. Kartais bėgdavau iš pamokų, neidavau į pamokas Tauragėje… Prieš tai lankiau mokyklą Kalniškiuose, kurią buvo įsteigęs mano tėvas. Vėliau, kai ėmė veikti Tauragės pirmoji vidurinė mokykla, ten atvarė mažiuką traktorių, bet juo nebuvo leidžiama važiuoti… Eidavau ne į pamokas, o į mašinų-traktorių stotį (MTS). Ten viską leisdavo daryti. Kai mokykloje pradėjo mokyti fizikos, chemijos, biologijos, šių ir kitų disciplinų išvis nesimokiau. Imdavau vadovėlius ir juos perskaitydavau kaip grožinės literatūros knygas. Kai mokyklos atvažiuodavo tikrinti komisijos, mane kviesdavo atsakinėti, nes mokytojai žinodavo, kad moku. Pavyzdžiui, fizikos pamokoms namuose darydavau vaizdines mokymo priemones – siurblius, elektros prietaisus ir visa, ko reikėdavo. Dariau, kol atsirado įvairių barjerų, trūkdavo detalių ir kitko. Ir baigiant mokyklą mokytojai norėjo priversti mane daryti vaizdines priemones. Mokytoja Ramonienė per chemijos pamoką pabandė pričiupti – pakartok, ką ten kažkas sakė… Nepakartojau. Už tai – „kuolas“. Kažkas iš draugų atsakinėjo, nemokėjo, ėmiau pasakinėti, sufleruoti. Už tai – antras „kuolas“. Ir baigiant trimestrą iš chemijos man išeina „kuolas“! Ir tada manęs vėl paklausė – tai ar darysi mokyklai vaizdines priemones? Darysiu… Ir tada jiems padariau veikiančią Marteno krosnį. Didelę, gražią, švytinčią faneromis… Visa joje per technologinį procesą mirkčiojo ir krūpsėjo… Už tai prirašė daug penketų ir trimestre išėjo ketvertas.

Technine kūryba užsiiminėju nuo seno. Smalininkų technikume (dabar Smalininkų verslo ir technologijų kolegija – J. Š.) dėsčiau septyniolika metų. Organizuodavom techninės kūrybos konkursus. Dalyvaudavo Joniškėlio, Vabalninko, Rietavo ir kitos su technika susijusios mokyklos. Visus Lietuvoje „nunešdavom“. Dabar daugiau laiko skiriu šios srities muziejininkystei, nes gerai pažįstu techniką ir gaudausi, kokie eksponatai ko verti europiniu lygiu. Žinau, kaip ir iš ko ji padaroma, nes esu konstruktorius. Kartais kai kurie žmonės pasakoja, kad sukonstravo, pavyzdžiui, lovį-konvejerį… Bet jie iš esmės daro dėlionę, o ne konstruoja. Dėlioja detales ir žiūri, kaip įrenginys veikia ką nors pridėjus. Tai yra bandymai kažką sukurti klaidų metodu. Konstruktoriai taip nedaro. Jie kuria konceptualiu pagrindu ir žino, ko nori ir kaip tai pasiekti.

– Kada ir kodėl įkūrėte muziejų, kokios tada galvoje sukosi vizijos ir kas iš to išėjo?

– Senovinės technikos muziejų oficialiai įkūrėm 1994 m. birželio 11 d. Reikėjo, kad būtų keli tūkstančiai eksponatų, juk negali egzistuoti muziejus, turintis tik tris eksponatus, nebent tai būtų Napoleonui skirtas muziejus. Kūrėm ne memorialinį, o pasirinktos temos – technikos muziejų su įvairių jos aspektų iliustracijomis. Nekuriame išsamių ekspozicinių linijų – pavyzdžiui, turime tik būdingų ir gana išraiškingų kuliamųjų.

Užmetame tinklus ir per keliolika įgaliotų žmonių atliekame mums įdomių technikos eksponatų paiešką. Tada tokie įrenginiai tarsi patys įpuola į paspęstus tinklus, belieka juos įvertinti ir užmokėti (kartais jie padovanojami). Nors ir keista, bet mums labai padeda policininkai ir kitų specialybių žmonės, tik ne mokytojai, tik ne mokiniai… Mokytojai dabar nuo kraštotyros veiklos yra beveik nusišalinę, mažai ką renka. Vis dėlto yra ir tokių eksponatų, kurių specialiai ieškom. Tai yra istoriniai faktai ir įvairi literatūra, dokumentai, knygos, spauda. Jei atsiranda makulatūros supirktuvė, iškart ten važiuojam, uždedam letenas ant spaudinių. Žmonės, turintys nuostabias bibliotekas, miršta, o jų palikuonys ar giminės nesugeba įvertinti, ką turi. Buvom uždėję letenas ir ant Grigiškių popieriaus kombinato kaupto popieryno. Mėtėsi unikalios medžiagos lobiai. Atsimenam, koks sąmyšis kilo žiniasklaidai paviešinus informaciją, kad ten pateko ir rečiausi Kauno medicinos universiteto senosios bibliotekos spaudiniai.

Turime unikalių dokumentų, bet negaliu jų įvardyti, nes jų saugumui galėtų kilti pavojus. Galbūt ir valstybės institucijos, jei sužinotų, ką turime, pabandytų juos atimti… Parodau tik kai kuriems patikimiems žmonėms. O būna, kad žmonės, kurie turi unikumų, net nežino, kur juos dėti. Kai jie apsilanko mūsų muziejuje, po kurio laiko duoda signalą, kad retus dokumentus norėtų patikėti mums.

Buvo atvažiavę kažkurios gimnazijos mokytojai, vėliau vienas iš jų – Jurkšaitis paskambino ir pasakė, kad nori mums pasiūlyti kiek vėlesnių nei Mažvydo laikų foliantą su evangelikų liuteronų filosofiniais apmąstymais. Pasirodo, turėjo ir senų giminės knygų kolekciją, ją mums perleido už simbolinę kainą. Už tiek, kiek tuo metu turėjau piniginėje – už 400 litų. Zinas Kazėnas 400 albumų padovanojo už dyką. Paveikslų kolekciją (tiesa, gana kuklią – 15 kūrinių) įgijau už dyką. Mumis tiki. O didžiausią kolekciją gavome iš Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto – žemėtvarkos prietaisus (nivelyrus, teodolitus) nuo seniausių laikų. Nieko iš unikalių muziejaus eksponatų nesam pardavę ar išmainę, nors atvažiavę į muziejų užsieniečiai ir dūsauja. Tegu dūsauja… Antai Berlyno technikos muziejuje yra senųjų žemėtvarkos prietaisų rinkinys, tiesa, ne per didžiausias, panašus, kokį ir mes turim. Įdomiausia, kad prie jo nuolat stovi ginkluotas sargybinis.

– Ketinate vokiečiams duoti pasilaikyti ar išsimainyti kai kuriuos eksponatus?

– „Vargšams“ vokiečiams kai ką perleisim metus pasilaikyti ir demonstruoti Berlyne. Atvažiavę pas mus jie atsirinko apie 120 eksponatų. Keista, kad iš pradžių jie atsirinkinėjo su didele energija, buvo pasišovę vežtis kuo daugiau senosios technikos vienetų, bet vėliau tarsi nuslopo, tapo vangūs, menkai besidomintys. Man atrodo, kad naujasis Berlyno technikos muziejaus direktorius, mokslų daktaras, ėmė labiau vertinti prie technikos kūrimo prisidėjusias asmenybes, o ne pačią techniką. O kai save ir kitas asmenybes sureikšmini, darbai prapuola. Jei nori padaryti darbą, naudinga manyti, kad toje srityje esi nulis. Tada nevaržo, netrukdo reikštis, pavyzdžiui, kokie garbės vardai. Beje, ir savų darbuotojų prašau, kad manęs nevadintų šefu, noriu, kad kreiptųsi vardu, nepridėtų „paskaninimų“.

– Muziejininkystę ir techniką suvokiate kaip daugialypį kultūros ir civilizacijos raidos reiškinį. Bet ar taip kartais kūdikis neiškrenta iš vonelės?

– Trumpai sakant, domimės ne tik technikos istorija, bet ir Lietuvos istorija ir kultūra. „Voruta“ rašė, kad kiekvienas muziejus, nesvarbu, kokia būtų jo kryptis ar paskirtis, privalo pristatyti, analizuoti ir propaguoti pagrindinius lietuvių tautos ir valstybės istorijos įvykius bei faktus. Kitaip jie būtų tik siauro, utilitarinio, taikomojo pobūdžio arklių ir kinkomojo transporto, traktorių, kuliamųjų ar fototechnikos raidos muziejai. Jei juose nėra istorijos ir kultūros, tai ne muziejai, tai – paprasčiausi sandėliai. Todėl kiekvienas muziejus turi turėti biblioteką ir prieigą prie informacinių duomenų bazių. Mes bibliotekai esam paskyrę kambarį su daugybe lentynų. Turime, pavyzdžiui, 52 pavadinimų senovines enciklopedijas įvairiomis kalbomis. Kai buvo rašomos Jurbarko krašto miestelių (Skirsnemunės, Viešvilės ir kitų) istorijos, mūsų sukauptos enciklopedijos buvo tapusios svarbiu informacijos šaltiniu. Smalininkų miestelio istorijos nerašau, tam reikia būti miestelio ir jo apylinkių vietininku, o ne atėjūnu. Vietinių žmonių nedaug beliko, bet išliko savita miestelio dvasia.

– Jurbarkiškiai minėjo, esą tik trys čia gimę smalininkiečiai belikę?

– Yra ir daugiau. Pavyzdžiui, Smalininkuose gyvena įdomi senyva moteris Aldona Preikšaitienė, kuri seniau dėstytojavo Smalininkų technikume. Ji man kartais kaip vertėja padeda priimti vokiečiakalbius lankytojus. Šiaip su užsieniečiais kalbu angliškai, bet kartais į šį kraštą atvažiavę vokiečiai kalba tik vokiškai – arba kitaip nemoka, arba nenori laužyti liežuvių. Be to, vokiečiai varo greitakalbe, tai sunkoka jų mintis suvaikyti. Tam pasitelkiu ponią Preikšaitienę, bet, matyt, dėl amžiaus naštos ji kartais pajėgia išversti tik paskutinį vokiečių pasakytą sakinį… Yra ir daugiau senųjų smalininkiečių, bet jie, švelniai sakant, ne intelektualai… Neseniai per radiją penkis vakarus buvo transliuojamas laidų apie mūsų muziejų ciklas, paskui ypač padaugėjo žmonių kvietimų apsilankyti jų namuose ir apžiūrėti įvairią techniką. Palengva viską apžiūriu, pasižiūriu, kur ir kokios jų knygos, kokie interesai už jų slypi. Nuvažiavau pas seną mokytoją, vos paeina, bet jos akys šviečia, veidas šviesus. Žiūriu – stovi puikiai išlaikytos audimo staklės, paprašau parduoti. Gerai, sako, bet bus viena sąlyga – jokio atlygio. Sutarėm, po kelių savaičių nuvežiau jai šakotį…

Užėjau į kitą sodybą, apžiūrėjau galimus eksponatus, šeimininkai skundžiasi, kad vaikai neklauso, kad juos vadina nedarnia šeima, o aš sliūkinu pasieniais lyg ką pametęs. Apžiūriu knygų lentyną, vos kelios mėtosi, užtat pagarbiai išrikiuoti stikliukai. Neklausiau jų, kelias kalbas moka, ką skaito… Neklausiau jų, ar jie ką nors nutuokia, kokie seniau buvo lietuviai, kuo jie, būdami pagonys, buvo saviti ir įdomūs. Beprasmiška su neišmanėliais apie tai kalbėtis. O juk dabar turime knygų, kuriose pateikiami duomenys apie lietuvius, ankstesnes baltų gentis nuo seniausių laikų. Buvo sunku susivokti, koks buvo lietuvio etninis ir kultūrinis tipas, bet dabar manau, kad jau baigiu atkapstyti. Ne tai vos išgyvenančių žmonių galvose, be to, liuteronams užtenka žinoti, kad jų tikėjimą įvedė Liuteris, bet jie nežino esmės, kodėl taip nutiko.

Neseniai įsigijom motociklą „Java“, nors ir šiaip užtektinai visokių motociklų turim, be to, ir Smalininkų kolegijos dvi salės jais užpildytos. O naująjį pirkinį laikau pas kaimynus anapus gatvės, nes nebeturiu kur padėti. Žmonės pasiūlė ir už simbolinę kainą nusipirkau, tegu nepražūva kaip metalo laužas. O dėl senų knygų išvis nesideram, matom, ko verta, ir imam. Turim dvi knygas rusų kalba „Rusijos raštijos istorija“, kurios kainuoja po septynis tūkstančius litų. Tokia jų rinkos kaina, tai knygos iš Rusijos carienės Jekaterinos II bibliotekos. Turim 1918–1922 m. vokiečių leistų meno albumų, kurie dabar kainuoja po keturis tūkstančius litų, komplektą.

Esu pedagogas, dažnai susimąstydavau, kaip tuo, ką dėstai, užvaldyti klausytojus. Būdavo, pirmąkart įeini į auditoriją, kurioje sėdi apie šimtą dvidešimt moksleivių. Jų žvilgsniai tiriančiai nukreipti į mane… Sakau pavardę, sakau, ką dėstysiu – dabar tai vadinasi mechanika, o Izaoko Niutono laikais ta disciplina vadinosi matematiniais gamtos filosofijos pradmenimis. Jie žiūrėdavo į mane išplėtę akis, ir suprasdavau, kad jeigu tomis akimirkomis jų neatsiversiu, neužhipnotizuosiu – viskas, jie man ir sau patiems prarasti, jie nuplauks pasroviui. Reikalas baigtas: jie – sau, aš – sau. Reikia juos „paimti“. Imu kreidą į rankas ir pajaučiu savyje galingą jėgą. Pateikiu porą sudominančių faktų iš gyvojo ir negyvojo pasaulio. Pavyzdžiui, imu įtempimų teoriją. Pradedu nuo termitų, kitų vabalų ir pajuntu, kad juos jau sudominau, nes nieko panašaus jie nebuvo girdėję. Ir dar, ir dar daugiau pasakoju, vis gilyn ir sudėtingyn. Buvo sugalvotas vadinamasis proto šturmo metodas. Žmones įmanoma priversti domėtis, kai jų protą šturmuoja tam tikra dominanti problema. Tai susiję ir su išradimais. Išradėjai (ypač medikai) tuo metodu irgi naudojasi. Dėstydamas tai panaudodavau taip, kad moksleiviai kartais net pamanydavo, jog padarė išradimą…

Juos reikia atpalaiduoti nuo mąstymo, priversti užmiršti visa, ką jie iki tol žinojo, ir jie manęs klausydavo išsižioję. Jei matydavau, kad kažkuris jau kiek užgeso, vėl pakartodavau profilaktinį proto šturmą. O dabar dėstytojas paspaudžia kompiuterio mygtuką, ant sienos atsiranda dešimt sakinių, kuriuos reikia įsidėmėti… Tai – nulis, blefas, tai – ne dėstymas, o fikcija.

– Matyt, įgytą patirtį panaudojate ir edukaciniuose muziejaus renginiuose?

– Su miestelio gyventojais kartais vakarojame, kalbamės. Ateina ir vadinamųjų prūsų, nors iš tikrųjų prūsų jau seniai nebėra. Tik su didelėmis išlygomis kai kuriuos apylinkių žmones būtų galima pavadinti prūsais. Jeigu tikrą prūsą pamatyčiau, jam kojas atsigulęs bučiuočiau… Manau, kad prūsų palikuoniai ir žemaičiai yra dvi etninės grupės Lietuvoje, kurias reikia globoti. Be jų vargu ar būtų likusi gyva Lietuva – prūsai aršiai nuleidinėjo kraują, o žemaičiai be kompromisų davė į kailį tautų krikštyti ėjusiems vokiečiams kryžiuočiams ir jų talkininkams.

Beje, Nasrėnuose yra Motiejui Valančiui skirtas memorialinis muziejus. Labai jį gerbiu, jo raštus turime keliais variantais, bet velniai rautų – ant maldaknygių jis pasirašinėjo sulenkinta pavardės forma: Wolonczewski. Tai man nepatinka, kaip ir tai, kad jo rezidencijoje ilgokai veikė bravoras, nors jis ir kovojo už Žemaičių vyskupijos žmonių blaivybę. Tiesa, vėliau tą bravorą perrašė prekijui žydeliui. Bet man patinka tai, kaip jis sugalvojo įsišventinti į vyskupus. Tada, XIX a., vyskupus įšventindavo Rusijos imperijos caras, vykdavo tam tikras tuo metu nusistovėjęs ritualas – rinkdavosi ambasadoriai, kiti aukšto rango pareigūnai. Būsimieji vyskupai klaupdavosi, prie caro priartėdavo keliais ir bučiuodavo jam ranką. O Wolonczewskis arba Valančius į Peterburgą nusivežė motiną, prieš ją atsiklaupė ir pabučiavo jai ranką, o carui tai daryti atsisakė. Visi ten buvę žmonės pamanė, kad Valančiaus galva jau nulėkė… Bet ne, carui patiko toks ne padlaižys. Vėliau jie net susidraugavo. Nasrėnuose dirbantis muziejininkas Algirdas Čėsna dar daugiau visko apie Valančių žino, kaupia informaciją. Muziejai ir privalo tai daryti, jų žmonės turi žymiai daugiau žinoti, nei yra parodoma ar papasakojama.

Skaičiau prancūzų istorikų knygą apie Žemaitiją. Mūsų istorikai, pavyzdžiui, Gudavičius, ją mala į miltus, peikia, bet nežinau, ar pamatuotai, nes pateikiami faktai atrodo tikri. Juk žemaičiai viską darė pagonišku lygiu, nes krikščionybė į Žemaitiją atėjo žymiai vėliau nei kitur. Beje, žemaičiai man norėjo įteikti žemaičio pasą, buvo atvažiavęs Žemaičių kultūros draugijos vicepirmininkas, bet kaip jį imsiu, jei žemaičių kalbos nebemoku… Taip jam ir pasakiau – nebemoku žemaitiškai, nutautėjau. Ir negavau to paso. O šiaip juos labai gerbiu, viską apie žemaičius žinau – juk mama ir tėvas buvo žemaičiai, namie žemaitiškai ar pusiau lietuviškai kalbėjo, jau nekalbu apie senelius, kurie tik žemaitiškai ir temokėjo. Gyvenime buvau ir vėtytas, ir mėtytas, gyvenau daugelyje Lietuvos vietovių, bendraudavau su visokiais suvažiavėliais iš kitur, atėjūnais, kurie nebegalėdavo autentiškai reikšti savosios prigimtinės tapatybės.

– Ar muziejuje akcentuojate kokius nors tautinės (etninės) kultūros, gentinės ar tarminės tapatybės bruožus? Sakėt, kad lyg medaus statinę stvėrėt pamatytas audimo stakles, bet ką tai duoda Jums ir muziejui? Specialiai nerenkat, bet sukaupiat?

– Renkam specialiai. Esam surinkę visą devyniolikos Lietuvoje kultivuotų amatų įrangą. Atrodytų, paprasčiausias amatas – linų technologijos, audimas. Iš tikrųjų tai daugiau menas nei amatas. O gana paprastas užsiėmimas – batų siuvimas; turime tris senovines, vokiečių pagamintas batų siuvimo mašinas, kitaip sakant, visą batams pagaminti reikalingą įrangą. Kai buvo atvažiavęs buvęs premjeras Andrius Kubilius su konservatorių frakcijos parlamentarais, parodėme senąją batų siuvimo technologiją. Ištraukėm į dienos šviesą mašinas ir parodėm, kaip jos veikia. Taip pat ir medinių vinučių gamybą… Dar turim Šiaulių Frenkelio (vėliau „Elnio“) odos fabriko naudotos žalios odos. Rodėm, kas iš tikrųjų yra amatas. Dabar kartais padaro festivalius, kur močiutes aprengia tautiniais rūbais, užriša skepetas, pastato prie grūstuvių su grūdais ir liepia grūsti. Tai ne amatas, o kažkoks sušiuolaikintas paveikslėlis. O mes galime parodyti amatus nuo batų siuvimo iki senovinio geležies rūdos išgavimo iš balų (technologiją parengė Kauno technologijos universiteto docentas dr. Jonas Navasaitis, bet įdiegėm mes). Viduramžiais taip iš rūdėto balų vandens išgauti geležį buvo europinė tradicija.

Turime trylika audimo staklių, visos jos – skirtingos, ir lietuviškos, ir vokiškos. Lietuviškosios audimo staklės surinktos iš įvairių Lietuvos regionų. Suvalkietiškos tokios plonos, lentos – taupios, plokščiai nuzulintos, o žemaičių – masyvios, galingos, audėjai ir audėjos tiesiog įeidavo į jų vidų kaip į trobą. Ne šalia atsisėsdavo, kaip kitur, o į jas įeidavo.

Norėtume įrengti amatų centrą ir jame rodyti visus devyniolika mūsų įvaldytų amatų. Reikia statyti muziejaus kieme esančio mūrinuko antrąjį aukštą. Amatų centras būtų demonstracinis, su dviem darbo vietomis – meistrui ir mokiniui. O kalvę darom atskirai, ten ji netilptų. Projektą jau pasidarėm, jį finansavo savivaldybė. Norim atkurti maždaug dviejų šimtų metų senumo kalvę. Seniau jos buvo trijų rūšių – kaimo, dvaro ir miesto kalvės. Miesto kalvė buvo panaši į gamyklą, į ją rimtai nežiūrime. Kaimo kalvė buvo panaši į vėlyvesnę kolūkio kalvę su dažnai snarglėtu ir girtu kalviu… Norėtume atkurti dvaro kalvę. Aukštaitijoje radome dvaro kalvės nuotrauką, pagal ją pateikėme užsakymą pajėgiems tai padaryti architektams (bendrauju su Vilniaus universiteto Architektūros katedra) – jie sumanymą papildė ir praplėtė. Beje, jaunieji architektai pas mus atlieka praktiką. Turim projektui reikalingą įrangą, senovines stakles ir visa kita. Tik niekur nerandam metalui kalti reikalingo plakto. Seniau buvo naudojamas vandens plaktas. Vandeniu plakdavo. Technologiją žinom, brėžinius turim.

– Kokiu būdu juo būdavo perduodama vandens jėga?

– Labai paprastai. Teka vandens srovelė, suka sparnelius, ir ji kyla į viršų. Varo vandenį į viršų. Tie sparneliai per paskirstymo velenėlį laiko tokį kamštelį. Vis labiau ir labiau yra įveržiama ir įtempiama medžio blanka (ar plokštė), kol nusprūsta nuo kamštelio ir trenkia. Metalo gabalas su didele jėga trenkia į metalo ruošinį. Tik tekšt, o žmogus prižiūri, kaip yra plakamas metalas. Rietavo dvare buvo įrengtas toks vandens plaktas, bet nespėjau, išmetė… Turim jo brėžinius, o vandens plakto veikimo principas nepaprastai paprastas. Tik viena bėda – neturim tam lėšų. Kas po mūsų tai padarys, sukomplektuos? Turim sukrautą įrangą, o kiti net nežinos, kas yra kas, žiūrės kaip ožiai į naujus vartus…

Netoli Raseinių ne taip seniai išmirė bitininkų šeima. Jie patys darėsi korius, apskritai visą bitininkauti reikalingą įrangą, taip nuo seno buvo įpratę, seniau juk niekas jų įmonėse nedarė (dabar gamina firma prie Verkių). Jų sodybą nusipirko šiuolaikinio jaunimėlio šeima, pasistatė šiltnamius. Nuvažiavau pas juos. Viskas užrakinėta, nenori leistis į kalbas. Sakiau jiems, kad sodyboje yra daug senų ir retų bitininkystės įrankių, jums jų neprireiks, norėčiau juos peržiūrėti ir nusipirkti. Sako – neturim laiko, atvažiuok vėliau. Taip kelis sykius, kol kartą pasakė – vario ten neradom, o medinius įrankius surinkom ir sudeginom. Pamanė, kad vario ieškau… Manau, kad dabartiniams bitininkams viso to, kas ten buvo, neišeitų atkurti, net jei jie to labai užsinorėtų.

– Daro įspūdį muziejaus kieme įrengta akmenų kompozicija su turbūt žalčių karaliumi, joje, sakėte, paliktos vietos ir baltų tikėjimo dievams Bubilui ir Austėjai. Ką būsimas kūrinys išreikš būtent Jūsų įkurtame muziejuje, kokia jo idėja ir prasmė?

– Šis kūrinys dar nėra užbaigtas, medines bičių ir bitininkų globėjų poros Bubilo ir Austėjos skulptūras daro Algimanto Sakalausko įsteigtų medžio apdirbimo dirbtuvių meistrai iš Prienų. Važinėjam į Romuvos stovyklas, esam susipažinę su senovės baltų tikėjimo apeigomis. Esam ne pagonys, bet žinom, kad pasaulyje yra apie šešis šimtus tikėjimų, bažnyčių ir kitokių religinių struktūrų. Norim muziejuje rodyti kokį nors prasminį baltų kultūros akcentą – pavyzdžiui, su gamta glaudžiai susijusiems lietuviams artimus bitininkavimo verslą globojančius dievus. Kodėl to ėmėmės? Kas pastūmėjo?

Ogi vyskupas Sigitas Tamkevičius ir Jurbarko kunigas Kęstutis Grabauskas, kurie leido sau vartoti netaktiškus posakius kitaip manančiųjų atžvilgiu. Tamkevičius per televiziją rodytame siužete pasakė – atsiprašant, pagonys… O juk dauguma mūsų didžiavyrių karvedžių iš kunigaikščių epochos buvo pagonys. Ir Mindaugas, ir Kęstutis, ir kiti didieji kunigaikščiai, valstybės pamatų kūrėjai – pagonys, jau nekalbant apie žemaičius, prūsus, skalvius, kuršius ir kitus baltų kraujo dalininkus. Tiesa, žemaičiai, visa širdimi nenorėję krikščionių tikėjimo, šiuo metu yra pamaldžiausi Lietuvoje…

O Jurbarko kunigas Grabauskas Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimo proga šventinant dailininko kryžių su įmontuotu į jį kardu (esą menamoje vienuolio Brunono žūties vietoje) parašė straipsnį su netaktiškais mūsų istorijos juodinimais ir „jo šviesybės“ kankinio pagarbinimais. O juk turim detalią Lietuvių katalikų mokslo akademijos išleistą šventojo Brunono biografiją, kurioje, be kita ko, rašoma, kad jis buvo teistas, vaikščiojo basas, prikrėtė nepadorių eibių, bet patraukė dėmesį keli sakiniai, kad ėjo su kardu ir kalaviju. Po velnių, juk tai susiję su pralietu krauju! Užtektų vien to, ką apie panašų tikėjimo nešimą yra parašęs Vydūnas. O Justinas Marcinkevičius poemoje „Kraujas ir pelenai“ dar tiksliau sufokusavo: vienoje rankoje laikė kardą, o kitoje – kryžių. Tai pastūmėjo mane apie tai muziejaus kieme pasisakyti akmenų ir medžių kalba, kita vertus, nerodom ir aukščiausiųjų baltų dievų panteono – Perkūno, Patrimpo ir Patulo. Bubilas ir Austėja yra ne aukščiausio rango dievai, jie labiau periferinės dievybės ar tam tikri baltų tikėjimo žymenys. Rodau juos kaip prisiekęs bitininkavimo amato mėgėjas. Ir manau, kad kai kam pajauksim protelius, bet tegu darbuojasi smegeninės…

Kartą į muziejų atvažiavęs dėstytojas iš universiteto pasakė – baltų alkuose europinių pūkenių seniau nebūdavo. Teisybė, jis žino. O pas mus yra, aš tą medelį ten seniau pasodinau. Ir nėra kaip jo iš ten iškrapštyti, bet, manau, nėra ir reikalo tai daryti. Gražus medis tas pūkenis – apsipylęs žiedais žydi beveik visą vasarą. O muziejaus alką (ne panteoną) margu liemeniu aprietęs saugo medinis žaltys. Manau, kad tarp alko akmenų apgyvendinsime ir tikrų žalčių – taip darydavo gyvosios gamtos prieglobstyje gyvenę žmonės.

Kategorijos: Etninė kultūra, Istorija, Kultūra, Kultūros paveldas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: