Kostiumai Neringos dukroms (0)

Papuošalo fragmentas – kas jūros ir smėlio nugludinta. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Papuošalo fragmentas – kas jūros ir smėlio nugludinta. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Apie parodą, kūrybinę Daivos biografiją ir seną draugystę

Šių metų rugpjūčio 1 dieną Nidos Menininkų namų galerijoje atidaroma (ir dvi savaites veiks) Daivos Gudauskaitės-Rohde sukurtų kostiumų paroda „Nidos vėjų paliesti ir saulėlydžių palytėti“.

Parodą sudaro 13 darbų, simbolizuojančių gamtos jėgas, susiduriančias siaurame Neringos juostos lopinėlyje – jūrą, marių vandenis, vėją, smėlį… „Ten, kur vėjas nusprendžia dienos tėkmę, ten, kur žmogus turi sutarti su gamta.Tarp ramybės ir vėjų švilpavimo, tarp dangaus ir smėlio, tarp vandens ir vandens gyvena Neringos dukros…“ – kaip rašoma parodos anonse.

Autorę kalbina jos mokslo laikų draugė, taip pat menininkė, Gaiva Paprastoji.

Aš tave visada pažinojau kaip labai konkretų, praktišką žmogų. Šios savybės tau padėjo įsitvirtinti Vokietijoje, kai prieš daugiau nei dvidešimt metų ten nuvažiavai gyventi, dešimt metų Vokietijoje turėjai meno dirbinių ir suvenyrų parduotuvę, dabar dirbi Liubeko miesto teatre… O kai tik pasirodai vasarą Nidoje, aš tavęs nebeatpažįstu: kalbi apie legendas nuo pajūrio krašto, apie Jūratę ir Kastytį, žvejus, undines ir deives…

Kostiumų kūrėja Daiva Gudauskaitė-Rohde. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Kostiumų kūrėja Daiva Gudauskaitė-Rohde. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Neringa – ypatingas gamtos kampelis. Neužtenka į Nida nuvažiuoti kaip turistui. Kiekvienais metais prie jūros važiuodavome su tėvais. Dar vaikai ant galingos jūros kranto statydavom smėlio pilis ir puošdavom jas gintarėliais. Paskui aš važiavau su savo šeima. Pirmas mano sūnaus ištartas žodis buvo „u-a“, jūra. O šiandieną, braidydama po Neringos miškų samanas, legendų prisiskaičius, prisirinkus mėlynių, suradus Raganų katilą, viską fotografuodama, be alkio ir laiko jausmo, supratau, kad gimsta idėja: stipriųjų Neringos dukrų kostiumų tema taps pagrindu naujai mano kolekcijai.

Taip ir parodą pavadinai… Joje – suplanuotieji 13 kostiumų, nors lengvai būtų galėję būti daugiau: kaip žinia, idėjos ateina greitai, o joms įgyvendinti, ypač taip gražiai ir kruopščiai, kaip tu visada nori, reikia labai daug laiko… Šituos kostiumus kūrei maždaug metus?

Taip. Pirmos idėjos, pirmieji eskizai buvo sukurti atostogaujant praeitais metais Nidoje. Pradėjau rinkti plokščius akmenukus, stikliukus papuošalams, nusipirkau lino audinių ir Neringos spalvų lininių siūlų. Visi kostiumai pasiūti iš retai suausto lino. Viršutiniai rūbai – iš storo lino, apatinė rūbų medžiaga, pamušalas, – grynas šilkas… Siuvinėjau rankomis lino siūlu įvairiomis technikomis, naudojau aplikaciją. Papuošalus kūriau iš ant jūros kranto rastų stikliukų, akmenukų, gintaro.

Kostiumai puikiai atrodo eksponuojami –padariau ir pakabas iš vielos su charakteringais kiekvienai grupei profiliais, ir vielinius apatinius sijonus – bet juos galima ir nešioti apsivilkus. Puošybos detales galima ir nuimti, laikyti tik šventinėms progoms.

Papuošalas. Akmenukai ir gintaras. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Papuošalas. Akmenukai ir gintaras. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Papasakok apie kolekcijos grupes – jos ir sudaro, kaip suprantu, tavo kolekcijos schemą?

Stipriausia Neringos galia yra vėjas – vėjo dukroms yra skirtos trys gausiai mėlynu linu siuvinėtos balto lino suknelės. Net jei ir ramus, bet vėjas prie jūros visada yra. Ir daro, ką nori… Žvejų dukros – stiprios, tvirtos, laisvos, truputį prisimerkę nuo vėjo, apsigaubę lininiais tinklais – jos visada turėjo sutarti su vėju dėl vyrų laimikio, dėl gyvenimo vietos, dėl smėlio kiekviename namų kampe… Taip pat jos yra Laimos dukros.

Taip, posakiai, prietarai ir tikėjimas į deivę Laimą išlikę ne tik pajūrio krašte. Jai buvo skiriama pagarba, prašoma pagalbos ir gausiai atsidėkojama aukomis…

Ir dar milžinė Neringa. Neringoje visur alsuoja dvi nenuilstamos jėgos –smėlis ir jūra… Kai išeini į Didžiąją kopą, laikas pranyksta, pasijunti lyg sėdėtum ant pasaulio krašto – ant Neringos suknelės. Būni tada kartu su visa Neringa, ir su žuvėdra, kuri mane, atrodė, net persekiojo nuo pat kelionės pradžios…

Beklausydama jau ir nebesuprantu, kaip tu likusią metų dalį iš viso pragyveni be jūros? Nors Liubekas nuo Šiaurės jūros netoli. Ar ten vis dėlto Baltijos jūra? Kai į Lietuvą važiuoji, žinau, – mieliausiai keltu plauki…

Gyvenu lyg ir prie tos pačios Baltijos jūros, bet vis dėlto Liubeko įlankoje. Jūra čia daug ramesnė, ne ta jėga. O į keltą įlipus prasideda atostogos ir vėl tada lyg ir tos pačios žuvėdros, tie patys saulėlydžiai…

Siuvinėjimas mėlynu lininiu siūlu. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Siuvinėjimas mėlynu lininiu siūlu. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Papasakok, už ką tu myli Liubeką, – senas gražus Hanzos pirklių miestas, senamiestis saloje, su septyniomis bažnyčiomis… Centrinė jo gatvė, pėsčiųjų, ilgai buvo tavo kaimas, tavo mažas pasaulis šiame mieste – visus tuos metus, kai veikė tavo parduotuvė ir gyvenai tam pačiam name, viršuj, dalyvaudavai miesto renginiuose, šventėse, mugėse, demonstravai savo kostiumų kolekcijas…

1995 m. dalyvavau Frankfurto mugėje ir ten atradau patrauklų, bet pamirštą ir norintį į rinką grįžti produktą – kanapę – ir pirmoji Liubeke atidariau parduotuvę su prekėmis iš kanapės. Tai nuostabus augalas, iš kurio praktiškai galima viską gaminti, ir, svarbiausia, – popierių! Tada pradėjau siūti savo kolekcijas iš kanapės pluošto audinių, organizuoti pristatymus.

Jeigu būčiau atvažiavusi į Vokietijos kokį didmiesti, nežinau, ar būčiau laiminga… Bet Liubekas labai jaukus miestelis ir primena Klaipėdą. Hamburgo baleto mokyklos šokėjos sukūrė choreografiją mano pirmam kostiumų su didžiuliais vieno gabalo gintaro papuošalais pristatymui. Liubeko šokėjos pristatinėjo kitas mano kolekcijas… Į miestą jaučiuosi „įsirašius“ netgi labai natūraliai.

Archeologija, kostiumo istorija, Lietuvos istorija, vikingų tradicijos – labai įdomiai susipynęs tavo interesų ratas. Ir įvairių amžių istorinius kostiumus tau yra tekę siūti, su didesniu ar mažesniu malonumu, nes pasitaikydavo, kur reikėdavo ir begalybės kilpelių ir sagelių, arba siuvinėdavai ranka plačias ornamentų juostas per visą rūbo apačios plotį ir jos rodėsi nepabaigiamos…

Eksponuojamo rūbo fragmentas su papuošalu. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Eksponuojamo rūbo fragmentas su papuošalu. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Lietuvoje domėjausi Lietuvos istorija, o atvažiavusi į Liubeką, savaime pradėjau domėtis, ką veikė liubekiečiai ankstyvaisiais viduramžiais. Atradusi seną Hanzos pirklių centrą, pati prisistačiau įvairiose viduramžių šventėse, kaip viešnia iš Lietuvos, atlikau gintaro pirklės rolę, nes Lietuvoje moterys viduramžiais turėjo didesnes teises negu likusioje Europos dalyje, o gintaras buvo labai svarbus prekybos vienetas. Tada ir susidomėjau istoriniu, archeologiniu kostiumu.

Papasakok apie „Gintaro“ draugiją, kiek jau laiko esi jos narė? Gintaras visada užėmė ypatingą vietą tavo pasaulėjautoje – nors ir ne mėgėja rašyti, žinau, rašei net straipsnius apie jį, dalyvavai specialiuose renginiuose, organizavai apdirbimo kursus…

Nuo 2001 metų – beveik penkiolika metų jau praėjo – tapau Hamburgo geologijos ir paleontologijos universiteto „Gintaro“ draugijos nare. Kadangi siūliau gintaro apdirbimo kursus, norėjau apie gintara žinoti kuo daugiau – viską. Nuo tada dalyvauju draugijos susitikimuose ir esu pastoviai informuojama apie gintarą šiandien.

Kad rašytojas Nobelio premijos laureatas Giunteris Grasas (Günter Grass) gyveno Liubeke, sužinojau tik skaitydama jo nekrologą…

Aš tai žinojau seniai… Yra tekę jo sekretorei siūti kostiumėlį, tai vis ruošiausi jai įduoti kurią nors iš jo rašytų knygų, kad gaučiau autografą… Bet nesuskubau, o dabar per vėlu.

Gaiva ir Daiva, abiem – šešiolika. A. Vaitkevičiaus nuotrauka.

Gaiva ir Daiva, abiem – šešiolika. A. Vaitkevičiaus nuotrauka.

Rūbų modeliavimo specialybės mokėmės kartu Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume, dėstytojos Ogijienė, Šakienė, Kujelienė turėtų dar mus prisiminti, ne tik mes jas… Kad Svetlana Goloveško, tada vadovavusi Rūbų modeliavimo skyriui, mokiusi mus pasiūti beveik viską, ką sugebam sugalvoti, prisimena ir žino, kad mes jaučiamės jai su metais vis dėkingesnės, tai tikrai žinau…

Būdavo, į Kapsų gatvę, į praktikos užsiėmimus, eidavom – senas medinis Žaliakalnio namas, krosnimis kūrenamas, viskas girgžda, atrodo, jog pastatas vėjyje siūbuoja… Kaip tos sunkios pramoninės siuvimo mašinos niekada su antro aukšto grindimis nėra įlūžę žemyn, tai sunku patikėti… Arba mūsų madų teatras! Dėstytoja Svetlana Goloveško kaip tik jo organizatorė ir įkvėpėja buvo… Ir Juozas Statkevičius, tada dar tik pirmuosiuose kursuose, bet jau kiekvieną manekenę stengdavosi išbaigtai apipavidalinti – mes ten savo siūtus rūbus demonstruodavom, paskaitas apie madą skaitei vos ne…

Pakeliui į Kapsų g., į siuvimo praktiką. I. Ščepkauskaitės nuotrauka.

Pakeliui į Kapsų g., į siuvimo praktiką. I. Ščepkauskaitės nuotrauka.

Tu, kiek atsimenu, tai iš užsispyrusių mokinių buvai. Jei kas tau patikdavo ar užduotis įdomi būdavo, tai atlikdavai, išpildydavai labai gražiai, labai kruopščiai, piešiniai tavo, rūbų eskizai visada labai gražūs buvo ir yra, gaila, kad tu jų neeksponuoji, nerodai platesniam žiūrovų ratui, bet, jei tau kažkas nelabai patikdavo, tai ir nedarydavai iki paskutinės minutės, ir atkakliai tylėdavai, kai tau už tai priekaištaudavo…

Pirmiausia, tai labai gera idėja eskizus eksponuoti, gal tik palaikymo iš šalies ir trūko, kad imčiausi… Visada mėgau eskizuoti. O šiaip tai charakteris toks buvo, gyvenimas paskui pramankštino.

Tais laikais mokėti siūti buvo labai naudinga – atrodydavom kaip iš madų žurnalų iškirptos jau nuo pirmo kurso… O mokymosi laikui baigiantis, beveik visos buvom jau ištekėjusios – rūbų modeliuotojas išgraibstydavo pirmas, tada toks laikas buvo, kai merginos tekėdavo jaunos… Bet tu iš vyro išmokai kaldinti papuošalus: varį, žalvarį, sidabrą. Ir pardavinėdavot juos plačiai, mugėse, kitokiuose renginiuose, per galerijas… Mes pačios ekspoziciją esame net kartu surengę Alytaus „Dzyvų“ salone 1991 metais – mano kurti kostiumai, tavo – papuošalai…

Dar technikumo laikais daug dėmesio skirdavau papuošalams, šukuosenoms, aksesuarams. Baigusi mokslus ir ištekėjusi, dar porą metų dirbau trikotažo fabrike dailininke. Iš metalo papuošalus „kaliau“ kelerius metus, augindama sūnų namuose, kaip sakant, nuo ryto iki vakaro. Tada kuprinę su gaminiais – ant pečių, sūnų – į rankas ir išvežiodavome pardavimui į galerijas po visą Lietuvą. Iš tikrųjų man labai patiko kietą metalą kruopščiai iškalinėti, kalant didele jėga iš peties. Jau tada ieškojau netradicinių sprendimų darydama papuošalus. Nauja užduotis, nauji ieškojimai. Ir dabar kostiumams kuriu papuošalus pati.

Eskizas Vėjo dukrų suknelėms. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Eskizas Vėjo dukrų suknelėms. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Atrodo, viską viena apie kitą žinom (jeigu dar atsimenam), bet iš tikrųjų, tai tik nuo tų laikų, kai susipažinom ir susidraugavom, Daiva su Gaiva, gimusios tais pačiais 1967 metais balandį, savaitės skirtumu… Ir abi tėvai, pasirodo, iš pradžių norėję pavadinti Saule. Bet aš, pavyzdžiui, visai nežinojau, kad tavo pirmoji piešimo mokytoja buvo dailininkė Sigita Norkutė. Ar tu žinojai tada, kad ji kūrė ir tekstilę, rašė eiles, ne tik piešė ir tapė?

Manau, kad ilgai nesupratau, ką reiškia pirmoji mokytoja… Kaip dabar prisimenu, Rugsėjo pirmąją atnešiau savo mokytojai gerberų, o ji man pasakė, kad gerberos yra jos mėgstamiausios gėlės.

Modeliuotojos specialybę pasirinkau tik priduodama dokumentus egzaminams, ir, manau, kad neatsitiktinai. Pas S. Norkutę mokiausi ne tik piešti. Ji mane supažindino su tekstilės technikomis, kurias naudojo kurdama savo darbus, su batika… Esam sukūrę kelis darbus kartu. Labai patiko tekstilės aplikacijos – siūlas po siūlo galėjai kurti naujas struktūras ant audinio.

Daivos Rohde sukurtos pakabos, ant kurios eksponuojama suknelė, profilis. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Daivos Rohde sukurtos pakabos, ant kurios eksponuojama suknelė, profilis. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

O svajonė apie teatrą irgi labai sena?

Tokia sena, kad po įvairių ieškojimų gyvenime pasirodė, jog ir pati buvau ją pamiršus. Dabar teatre dirbu jau aštuonerius metus, kostiumų skyriuje. Įdomiausia, kad kiekvieną sezoną naujos premjeros, nauji kostiumai, nauji žmonės…

Į Lietuvą savo darbus atvežėm parodyti tuo pat metu – 2013-aisiais. Mūsų buvusi kurso draugė Ina subūrė mus ir dar kitas, taip pat po pasaulį išsimėčiusias menininkes parodai Kauno pilyje ir Miesto muziejuje tvirtu pavadinimu „Esam“. Aš atvežiau tada savo kiaušinine tempera ant medžio tapytus, magišką realybę – pasakas primenančius paveikslus, o tavo kolekcija (5 kostiumai) buvo etnografiniais motyvais… Kitais metais vėl šios grupės parodoje dalyvavai jau su spalvas ir audinių tekstūras pabrėžiančiais kostiumais – abi šios kolekcijos dar laukia tolesnės plėtotės?

Manau, kad taip. Su tautinių kostiumų istorija susipažinome dar technikume ir dabar, domėdamasi etnografiniais motyvais, supratau, kad tai – neišsemiama tema.

Piešimo būrelyje. Daiva pirma iš dešinės. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Piešimo būrelyje. Daiva pirma iš dešinės. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Ši paroda Nidos Menininkų namų galerijoje – pirma personalinė. O kokie tolesni planai? Žinau, jog susidomėjai ir fotografija, imi vėl eksponuoti, dabar jau naujos kartos, savo kostiumų kolekciją Liubeke?

Savo pirmą fotoaparatą „Micron 2“ gavau 16-ojo gimtadienio proga. Tada ir nuotraukas dar pačios darydavome. Susidomėjimas fotografija atgijo vėl, ta prasme, kad turiu naują užduotį – fotografuoti savo darbus. Tada, aišku, vėl, toliau kyla idėjos – kurti kažką nauja, panaudojant ir nuotraukas. Dabar Liubeke, galerijoje, kartu su kolegos fotografo nuotraukomis, ką tik eksponavau Neringos dukrų kolekcijos sukneles – buvo tarytum generalinė repeticija prieš atvežant jas į Nidą.

Mačiau, kad ir Liubeko televizija gražų reportažą apie jūsų parodą padarė – likot užfiksuoti kultūriniame miesto metraštyje… Kaip manai, kodėl nerimstam, kodėl kuriam, eksponuojam, kodėl vis nepraeina entuziazmas? Ar kad vaikai jau užaugę, o senatvė taip ir neatėjo?.. Kad, kai klausiama, kur tos mergaitės dingo, tokios gabios, talentingos buvo, galėtume pasakyti, kad mes čia… Kad ne visai užjūriuose pražuvom, kad gyvos, kad yra ką parodyti, pačiom pasididžiuoti ir kitus nudžiuginti?

Šito klausiu savęs irgi kiekvieną kartą, pradėdama naują projektą… Manau, kad idėjos gimimas, kūrybinis procesas yra tai, be ko negalėčiau gyventi, ir, aišku, galėti parodyti visiems galutinį rezultatą irgi visada būna labai smagu.

Remia LIETUVOS KULTŪROS TARYBA

Kategorijos: Kultūra, Lietuvoje, Mados tinklarastininkas, Margos pievos: renginiai, Menas, Naujienos, Saulės arkliukai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *