Kalbant apie Graikijos referendumą, kaip „demokratijos laimėjimą“ reikia išskirti du dalykus – Graikijos žmones ir Graikijos valdžia. Kalbant apie skolų krizę, tai kaltininkai nėra tik Tarptautinis Valiutos Fondas (TVF), Europos Centrinis Bankas (ECB) ir Europos Komisija (EK). Kaltininkas yra ir ankstesnės Graikijos vyriausybės, kurios vykdė šią pražūtingą paskolų politiką. Buvusios Graikijos vyriausybės buvo korumpuotos ir parsidavusios, kurios ir vedė žmones į skurdą.

Liepos 5 d. 61 proc. Graikų referendume balsavo „Ne“ Eurozonos gelbėjimo planui – Tarptautinio Valiutos Fondo, Europos Centrinio Banko ir Europos Komisijos primestam „griežtam taupymui“, Lietuvoje vadinamam „diržų susiveržimui“. Graikijos referendumas parodė, kad graikai remia savo vyriausybės poziciją, kad Graikijos taupymo režimas pablogino jų gyvenimą. Tačiau ką iš tikrųjų reiškia referendumo rezultatai niekas dar nežino.

Šiuo metu Graikijai yra šios derybų galimybės:

1)    Grįžti ieškoti naujų finansinės pagalbos sandorių su didesnėmis ir geresnėmis struktūrinėmis reformomis, nei anksčiau;
2)    Graikijos vyriausybė gali išleisti į apyvartą „lygiagrečią valiutą“ išleisdama vekselius pagrindiniams kreditoriams, arba „mažiau eurų“ pačioje eurozonoje.
3)    Graikija gali oficialiai paskelbti bankrotą ir būti pašalinta iš eurozonos.

Pirmasis variantas yra tiesiog kvailas; tokio susitarimo neįmanoma pasiekti. Antrasis variantas gali būti neprognozuojamas ir suardyti eurozoną iš vidaus. Lieka trečias variantas. Graikija pati turėtų išeiti iš eurozonos ir grįžti prie nacionalinės valiutos drachmos, nacionalizuoti Graikijos bankus, kurie tarnautų Graikijos ekonomikos pertvarkai. Tai padėtų išvengti tolesnio ekonominio žlugimo. Tačiau dar prieš kelias savaites Graikijos vyriausybė pagrasino paduoti į teismą eurozoną, jei ši privers Graikiją išstoti iš eurozonos. Kokį sprendimą priims Graikai, tiksliai niekas nežino.

Euras egzistuoja vos 15 metų ir yra pasmerktas žlugimui. Euras – tarptautinės finansinės mafijos kūrinys, mafijos, kuri žaidžia pokerį su bendra ES valiuta ir sudaro vaizdą, kad niekas negali likti nenubaustas. Ne eurozonos nariai – Bulgarija, Kroatija, Čekija, Danija, Vengrija, Švedija, Britanija ir Lenkija neturi sau ant kaklo uždėtų Euro grandinių.

Graikijos ministras pirmininkas Aleksis Tsipas (Alexis Tsipras) per daug nenukrypo nuo griežtos taupymo politikos primestos ECB ir TVF ir jau sutiko su griežto taupymo sąlygomis. Kreditoriai dar pareikalavo padidinti PVM mokestį turistiniams viešbučiams nuo 7 iki 23 proc. Taip pat pareikalavo 1 proc. nuo BVP sumažinti pensijas. Todėl valdančioji Syriza partija nutarė surengti referendumą. Pats A. Tsiparas nesitikėjo laimėti sekmadienio referendumo dėl primestų skolų mokėjimo sąlygų. A. Tsiparo planas buvo pateikti gerą kovą, priimti garbingą pralaimėjimą ir sutikti su derybų sąlygomis. A. Tsipras net neketino kovoti su griežtu taupymu, o pralaimėjimo atveju Graikijos krizę perduoti spręsti kitai vyriausybei. Referendumo biuletenių klausimai „Taip“ ir „Ne“ buvo neaiškiai suformuluoti. Apklausos parodė, kad 60 proc. Graikų balsuos už naujų paskolų sąlygų priėmimą. Tačiau referendumo rezultatai pakrypo kita linkme: nežiūrint Vakarų valdomos propagandinės Graikijos žiniasklaidos, dauguma Graikų tarė „Ne“. Referendumo naktį A. Tsipras permąstė, ką Syriza nuo pat atėjimo į valdžią darė ne taip. Syriza aiškios strategijos neturėjo išskyrūs derybas dėl paskolų. 2015 sausio mėnesį prieš rinkimus socialdemokratų Syriza (Liet. Vienybės) partija žadėjo užbaigti griežtą taupymo politiką, tačiau nuo pat atėjimo į valdžią pradžios net nesiruošė išstoti iš eurozonos.

Vašingtonas Graikijos iš eurozonos nepaleis

Po referendumo daugelis ES politikų gąsdino Graikijos išėjimu iš eurozonos. Tačiau Vašingtonui tai visiškai nepriimtina. Todėl Vašingtonas nurodė Europiečiams duoti Graikams kitą pasiūlymą, kuris leis Graikams išlikti ES. Vašingtonas turi kur kas didesnį, nei finansinį suinteresuotumą, kuris atsiperka su kaupu. Didžiausias Vašingtono interesas išlaikyti vieningą ES ir NATO ir tuo pačiu sulaikyti prasiskolinusia Graikiją nuo Rusijos suartėjimo.

JAV Valstybės sekretoriaus pavaduotoja Viktorija Nuland jau spėjo susitikti su Graikijos ministru pirmininku A. Tsipru ir mandagiai paaiškinti, kad jis nepaliktų nei ES nei atsigręžtų į Rusiją. Priešingu atveju Graikijos laukia rimtos pasekmės.

Dar 2015 kovo mėnesį V. Nuland atskrido į Atėnus ir ministrui pirmininkui Tsipariui diplomatiškai pateikė ultimatumą neišstoti iš sąjungos.

Per paskutines keletą dienų TVF sušvelnino savo toną ir pripažino, kad Graikija nesugebės gražinti visų skolų ir kad „griežtas taupymas“ nuo pat pradžių buvo klaida. Todėl artimiausiu metu ES Komisija, Europos Centrinis Bankas greičiausiai pateiks Graikijai naują „gelbėjimo planą“, kurį paremti turėtų visos eurozonos narės. Vašingtonas, kuris faktiškai valdo TVF, taip pat gelbėja eurą, kurio žlugimas atsilieptų Wall Streeto ir su juo susijusiems pasauliniams bankams ir JAV vadovaujamai pasaulinei ginklų pramonei. Euro žlugimas taip pat reikštų skaudų smūgį NATO aljansui, kurio grįžtamasis efektas savo ruožtu padarytų žalos JAV kariniam pramoniniam kompleksui.

Jei Graikija išstotų iš eurozonos, jos pavyzdžiu gali pasekti Ispanija, Portugalija, Italija ar net Prancūziją, kurių skolos situacija tokia bloga kaip Graikijos. Visos yra NATO šalys. Pačioje Vokietijoje 60 proc. Vokiečių pasisako prieš eurą.

Graikijos sukurtą krizę, po kurios sekė Europos krizė išprovokuota Vašingtono TVF ir ECB, toleravo ir skatino proamerikietiški ES politikai – silpnas euras turėjo sutvirtinti smunkantį dolerį ir tuo pačiu siekiant išlaikyti eurą turėjo būti mažinamos valstybinės socialinės programos, nedidinami darbuotojų atlyginimai, bei dirbtinai didinama valstybės užsienio skola mažose Rytų Europos valstybėse. Dabar jau tas pats gresia ir Prancūzijai.

Graikija į eurozoną pateko apgaulės būdu

Europos politikai padarė tas pačias klaidas, kurias darė JAV politikai prieš prasidedant bankų krizei 2008 metais: skatino pernelyg didelį įsiskolinimą duodami dideliems bankams paskolos garantijas skirtas kai kurioms ekonomiškai silpnesnėms šalims nepaisant augančios rizikos. Tai leido Graikijos vyriausybei kaupti skolas po skolos, nors patys kreditoriai turėjo nustoti teikti paskolas, jei jie negavo garantijų. Šiandien Graikijos skola užsieniui sudaro 177 proc. BVP. Kai šalies skola viršija 100 proc. BVP, kreditoriai paprastai reaguoja didindami palūkanų normas ir mažindami jų paskolų apimtis.

Tačiau Europos politikai norėjo išlaikyti kiek įmanoma mažas palūkanų normas teikdami paskolas silpniau ekonomiškai išsivysčiusioms eurozonos šalims. Vykdydami šią funkciją 2010 metais jie sukūrė Europos Finansų Stabilumo Fondą (European Financial Stability Facility) su ES šalių valstybinėmis garantijomis proporcingomis jų įnašui į ECB. Taip EFSF mažiausiai užsitiktino 131 mlrd. eurų Graikijos skolos. Taigi, Vokietijos mokesčių mokėtojams tenka 41,3 mlrd. € garantuotos Graikijos skolos, Prancūzijos – 31 mlrd. ir taip kiekvienai eurozonos šaliai, įskaitant jau ir Lietuvai. Ekonominė problema tapo politine problema. Dabar Europos politikai, kurie teikė garantijas didelei daliai Graikijos paskolų bijo politinės atsakomybės, jei dalį Graikijos skolų naštą tektų perkelti ant savo šalies mokesčių mokėtojų pečių.

Iš kitos pusės, kiti dideli bankai ir kreditoriai tiki garantijomis, kurias suteikė Europos šalių vyriausybės nejaučia noro pertvarkyti Graikijos vyriausybės skolas. Paprastose situacijose kreditoriai atskirai prisiima sau riziką duodami paskolas jau įsiskolinusiai vyriausybei ir nurašo kai kurias skolas. Graikijos atveju tarptautiniai investicijų bankai ir ypač „Goldman Sachs“ naudojo išvestines ir abejotinas finansinės apskaitos gudrybes, kad paslėptų Graikijos vyriausybės skolos mastą tam, kad Graikija „atitiktų“ griežtus stojimo į eurozonos reikalavimus. Pagrindiniai kriterijai prisijungti prie eurozonos yra šie: valstybės biudžeto deficitas neturi viršyti 3 proc. BVP, o valstybės skola mažesnė, nei 60 proc. BVP. Būtent šie du kriterijai, kuriuos „Goldman Sachs“ 2001 metais už 300 mln. JAV dolerių mokestį padėjo Graikijos vyriausybei pateikti klaidingą finansinį paveikslą apie jos tikrąsias skolas, Graikijai leido prisijungti prie eurozonos. Eurozonos sukūrimas 1999 metais buvo daugiau politinis lošimas, nei gerai apgalvotos ekonominis ir pinigų projektas. Tad Graikijos skolų krizė buvo užprogramuota nuo pat pradžių.

Graikijos vyriausybės piktnaudžiavimas paskolomis

Graikijos skolų krizės ištakos siekia „Šaltojo Karo“ laikus, kuomet Graikija būdama NATO nare pirko daug brangios ir nereikalingos ginkluotės. Kai Graikija 1981 metais įstojo į Europos Ekonominę Bendriją (EEB) Europos, o pagrinde tai Vokietijos bankininkai žvelgė į Graikiją, kaip į galimybę pasipelnyti duodant jai paskolas.

Graikija prisijungusi prie eurozonos nieko nelaukdama pradėjo piktnaudžiauti pigiomis paskolomis. Pvz. 2004 metais Graikijos vyriausybė išleido 7 mlrd. € vasaros Olimpinėms žaidynėms. Nuo 2005 iki 2008 ta pati Graikijos vyriausybė pirko įvairiausios ginkluotės iš užsienio vis didindama užsienio skolą, kuri 2010 metais jau siekė 533 mlrd. JAV dolerių. Net ir tie Graikai, kurie turėjo mažas pajamas, kad pateisintų paskolas griebė jas. Tada skolintojai pradėjo reikalauti grąžinti. Tuomet pradėjo mažėti verslo įmonių, nedarbas išaugo. Realiai nėra jokių galimybių Graikijai gražinti visas skolas. Pirmiausia skolos neturėjo būti pasiūlytos ir neturėjo būti priimtos. Norėdama išsilaikyti, Graikijos vyriausybė stipriai sumažino viešojo sektoriaus išlaidas (išskyrus karines), nuo ko nukentėjo Graikijos žmonės.

2004 metais Graikai dar pakankamai nebuvo nukentėję, kad balsuotų už Syriza (Liet. Vienybė) partija, kuri rinkimuose tesurinko 3,3 proc. balsų. Po 2008-ųjų finansinės krizės Graikijoje kilo didelė nepasitenkinimo politikais banga. Tuomet Graikijos rinkėjai atsisuko į Syriza. Po keleto nepavykusių bandymų 2015 m Syriza laimėjo rinkimus 36,3 proc. balsų dauguma ir 249 iš 300 vietų parlamente. Graikų pajamos sumažėjo 25 proc. Bedarbių skaičius jaunimo tarpe siekė 50 proc. Todėl Graikai yra pikti susidūrę su ES griežto taupymo reikalavimais. Syriza partijos ministras pirmininkas A. Tsipras yra įspraustas į kampą. Pati Syriza nesitikėjo su kokiomis kliūtimis jai teks susidurti. Po 5-10 metų Lietuvą ištiks panašus Graikijos likimas.

Kiek uždirbo TVF iš paskolų?

Nuo 2010 metų TVF uždirbo 2,5 mlrd. € pelno iš paskolų išduotų Graikijai. Jei Graikija nepadengs visos skolos TVF, visą tai iki 2024 metų pakils jau iki 4,3 milijardo €. TVF skaičiuoja 3,6 proc. palūkanas nuo Graikijai išduotų paskolų. Iš visų kredituotų šalių nuo 2010 iki 2014 metų TVF bendras pelnas sudarė 8,4 mlrd. €, kurių daugiau kaip ketvirtis vien tik iš Graikijos. Visi šie pinigai buvo pridėti prie TVF rezervų, kurie šiuo metu sudaro 19 mlrd. €. Bendra Graikijos skola Tarptautiniam Valiutos Fondui sudaro 24 mlrd. €.

Kas laukia Graikijos?

Graikijos pavyzdys parodė, kad imperinės valstybės yra pasiruošusios naudoti bankus smaugiant šalį skolomis, sukuria verslo – politinį valdantįjį sluoksnį, nacionalinę žiniasklaida paverčia imperinės propagandos instrumentu ir bando sustabdyti bet kokius demokratinius procesus derėdamasi tik su valdančiuoju elitu. Tačiau, Graikijoje šis paskutinis etapas neįvyko. Nežiūrint Syriza pažadų baigti griežtą taupymą ir Liepos 5 referendumo jau įvykių dinamika verčia Graikus priimti dar griežtesnes griežto taupymo programas. O tai sukels žmonių nepasitenkinimą.

Todėl Graikijoje galima nauja „spalvotoji revoliucija“, kuri remiant Graikijos oligarchams nuverstų dabartinę ministro pirmininko A. Tsipro vyriausybę. Graikija iš lėto artėja prie perversmo, kuris jau kažkada buvo įvykęs, kai į valdžią perversmo keliu atėjo karinė chunta ir valdė nuo 1967 iki 1974 metų. Daugelis Graikijos armijos generolų prieš referendumą atvirai palaikė „Taip“ poziciją. Vašingtono manymu, Graikija turi būti išsaugota ne nuo savo kreditorių, bet nuo JAV priešininko Rusijos. Todėl anksčiau ar vėliau dauguma Graikijos skolas ir skolų krizės sukeltus padarinius teks dengti eurozonos šalims. Šiandien Graikijos užsienio skola siekia 323 mlrd. €, t.y. 175 proc. šalies BVP.

Tikroji krizė dar tik prasideda

2015 birželio 30 Graikija iš TVF jau negavo 1,6 mlrd. €. Džordžo Sorošo (George Soros) išreklamuotas Syriza partijos finansų ministras Janis Varufakis (Yanis Varoufakis) po referendumo atsistatydino, kad netrukdytų kitoms būsimoms deryboms su kreditoriais ir buvo pakeistas kitu Oxfordo išsilavinimą turinčiu Euklidas Tsakalotos (Euclido Tsakalotos). Graikijos bankai jau uždaryti, Centriniam bankui baigiasi popieriniai pinigai. Užsidaro mažos įmonės; nutrauktas žaliavų tiekimas: kompanijos negali mokėti savo tiekėjams už žaliavas, sustabdyti visi bankiniai pervedimai. Didėja bedarbystė…

Sprendžiant iš įvykių jau nėra iš ko rinktis, Graikijai lieka vienintelė išeitis – pasišalinti iš eurozonos. Tai leistų Graikijai išlikti ES ir NATO. Graikijos Centrinis Bankas turėtų į apyvarta leisti nacionalinę valiutą drachma. Tačiau kokį sprendimą priims Syriza, neaišku. Vašingtonas verčia Europiečius derėtis su Syriza dėl naujų paskolų. Graikiškos dramos pabaigos tiksliai nežino niekas.

Į krizę sureagavo didžiausia pasaulyje prekių importuotoja Kinija. Trečiadienį Kinijos akcijų birža užblokavo 72 proc. savo akcijų pirkimą-pardavimą. Tai veiksmingai akcijų biržoje įšaldė 2,6 trilijonų JAV dolerių. 2008-2009 metų finansinė ekonominė krizė sugrįžta dviguba jėga.

Syriza išdavystė

Nežiūrint, kad liepos 9 d, per referendumą 61 proc. Graikų pasisakė prieš griežtą taupymą, liepos 9 d. Syriza vyriausybė priėmė naują 13 mlrd. € gelbėjimo planą mainais į griežtą taupymą, nors Graikijos vyriausybė prašė 59 mlrd. € paskolų. Šis planas buvo patvirtintas TVF, ECB ir EK. Graikijos vyriausybė įsipareigojo padidinti PVM ir iki 2022 m. prailginti pensinį amžių iki 67 metų. Skurdžiausiems pensininkams papildomos išmokos bus nutrauktos iki 2019 m. Sudaryti planai dėl valstybės turto, įskaitant jūtų ir oro uostų pardavimą. Naujasis planas apima ir pelno mokesčio padidinimą iki 28 proc.

Po referendumo balsavimo Syriza vadovaujama vyriausybė greitai susitarė su partijomis palaikančiomis griežtą taupymą ir patvirtino susitarimą priimti Europos bankų pasiūlymą.

Graikijos žmonės buvo apgauti. Jie buvo apgauti dar tuomet, kai patikėjo priešrinkiminiais Syriza partijos pažadais. Syriza pergalė parlamente, tai buvo Graikijos socialdemokratų afera. Apie tai rašiau vos tik Syriza laimėjo rinkimus. Tačiau tuo metu daug kam tai atrodė neįtikėtina.