Ana Nerkagi: klajokliškai gyvenanti rašytoja, etnopedagogė ir kandidatė gauti Nobelio premiją (video) (4)

Ana Nerkagi | arctic-info.ru nuotr.

Ana Nerkagi | arctic-info.ru nuotr.

Pati didžiausia iš Rusijos teritorijoje gyvenančių mažųjų tautelių, nencai, užima tris autonomines sritis – nuo Kolos pusiasalio iki Jenisiejaus. Ana Pavlovna Nerkagi gimė 1952 m. gruodžio 15 d. čiume Poliariniame Urale, kur Sairiejaus kalnagūbrio papėdėje elnine šiure pasidengusiuose slėniuose ganėsi jos tėvo nenco kaimenės. Pagal administracinį suskirstymą ši vietovė priklausnencai, Anaė Tiumenės srities Jamalo Nencų autonominės apygardos Pauralės rajono Laborovajos gyvenvietei. Nerkagi reiškia „nepalenkiamųjų gentis“. Galbūt simboliška, kad Anos „nepalenkė“ sovietmetis, mėginęs suniveliuoti žmones, kad ji stengiasi išlaikyti tradicinį nencų klajoklišką gyvenimo būdą, perduoti jį ateinančioms kartoms.

Ten, Laborovajos faktorijoje, Aną Nerkagi ir pasiekė žinia, kad yra nominuota Nobelio literatūros premijai. Žinią rašytoja sutiko be perdėtų emocijų. Šlovė, jos supratimu, yra lygi tuščiagarbystei. „Jeigu iš žmogaus sklinda talentas, bet tas jį naudoja tik savanaudiškiems tikslams, siekdamas asmeninės šlovės ar turto, tokį talentą reikia užkasti taip giliai, kad net pats pamirštum, kur užkasei“, – įsitikinusi rašytoja.

Ana Nerkagi išgarsėjo aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, kai buvo publikuotos dvi jos apysakos – „Aniko iš Nogo genties“ (1976) ir „Iliras“ (1979). Pirmoji yra faktiškai autobiografija. Mergina Aniko išvažiuoja iš gimtojo čiumo mokytis, bet greitai supranta – miesto gyvenimas ne jai. Jau šioje apysakoje jaučiamas rašytojos susirūpinimas savo tautos likimu. Tai ir privertė ją ryžtingai pakeisti savo gyvenimą. Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje išleidžiamos dar dvi jos apysakos – „Baltoji elninė šiurė“ (1995) ir „Tylintysis“ (1996). Ir vėl kūrybinė pauzė.

Šiaurietiška pasaulėjauta labai gerai atskleidžia nencų animizmo esmę – visuotinio aukštutinio, vidurinio ir žemutinio pasaulių sudvasinimo, žmonių, gyvūnų, žuvų ir tundros floros vienybę. Tokia viso, kas gyva, vienybė matyti apysakoje „Iliras“. Našlaitis Iliras gelbstisi draugyste su nusenusiu šunimi, vardu Nuodėmėmis Gyvenantis. Vėliau, žiauraus šeimininko verčiamas gyventi šuniškomis sąlygomis, netgi pats susitapatina su šunimi. Apysaka „Iliras“ – tai perspėjimas apie socialinę neteisybę, joje parodoma, kad ir šiaurės tautų gyvenime ne viskas teisingai susiklostę, tačiau drauge atskleidžiamas ir nencų socialinių santykių trapumas, palyginti su Didžiosios žemės gyvenimu. Rašytojai buvo svarbu išsakyti tiesą apie savo tautą, parodyti socialinius santykius tautinėje aplinkoje, šiaurės sociumo kolizijas. Čia ne kartą nuskamba našlaičių tema. O tas pirmykštis susiklostęs santykis leidžia absoliučią turtingojo valią našlaičio atžvilgiu. Ir visa tai vyksta jau esant sovietinei sistemai. Taip parodomas tos sistemos dviveidiškumas, apgavystė – naujoji valdžia niekuo ne geresnė už carinę. Galbūt galima įtarti, kad apsidrausdama rašytoja apysakos veiksmo laiką perkėlė į pačią sovietmečio pradžią ir pateikė šią istoriją kaip pavienį atvejį. Taip parašiusi apie Ilirą, Ana suprato, kad turi grįžti namo, nes niekas nepasikeitė nencų gyvenime ir tauta išmiršta.

Kūriniuose „Aniko iš Nogo genties“, „Iliras“, „Baltoji elninė šiurė“ Ana labai tiksliai ir su meile vaizduoja nencų buities atšiaurumą ir grožį, visą klajoklių gyvenimo būdo žavesį ir sunkumą, nencų santykį su gamta, kai žmogus ir gamta lieka akis į akį, ir tik dievai žino, kas teisus, o kas kaltas šioje nepertraukiamoje gyvenimo grandinėje.

Anot rašytojos, nencų žmonėms būdingos ilgos pauzės. „Nencai mąsto pauzėmis ir niekada nekalba dialogais. Vidinis monologas – tai didžiausia vertybė šiai mažai tautai. Jeigu tundroje tyla – nereikia manyti, kad žmogus tyli. Mano pauzės trunka po 15 metų. Kas penkiolika metų keičiasi mano gyvenimo būdas. Ne aš jį keičiu, Dievas keičia mano būdą ir jis mane panaudoja taip, kaip aš turiu būti panaudota“, – sako Ana Nerkagi. Jos žodžiais, per penkiolika metų jos siela nugyveno 150 metų. Dešimt metų su pertrūkiais ji rašė apysaką „Tylintysis“. Apie šį kūrinį ji sako: „Jis atėmė iš manęs rašymo dovaną mainais į dovaną kalbėti.“ Šios apysakos esminė mintis yra ta, kad ėmė pūti mūsų siela. Taip, kaip gali pūti bet kuris kitas mūsų kūno organas: kepenys, plaučiai… O mes įtikinėjame save ir savo kūną, kad taip nėra, kad tauta sveika ir gyva. Tai susiję su urbanistiniu, vartotojišku didmiesčių gyvenimo būdu. Šios knygos išleista viso labo trisdešimt egzempliorių. Joje nėra siužetinės linijos, nėra herojų. Šis kūrinys – tai daugiaamžės nencų tautos išminties kvintesencija. Jos nėra nei knygynuose, nei bibliotekose, bet ji buvo perskaityta Uralo federaliniame universitete. Šiam Rusijos universitetui Švedijos akademija suteikė teisę siūlyti kandidatus gauti Nobelio premiją. Ir šiais metais buvo pasirinkta Ana Nerkagi – dėl prozos mitologiškumo ir atstovavimo mažos šiaurės tautos kultūriniam savitumui.

„Būtina perskaityti“, – taip apie Anos Nerkagi kūrinius pasakys bet kuris Jamalo kraštotyrininkas ar etnografas. Bet į mokyklos programas jos kūriniai neįtraukti, ir tik siaurų specialybių studentai susipažįsta su kai kuriais nencų literatūros kūriniais. Jamalo koledže daugelis jaunuolių Anos Nerkagi knygą rankose laiko pirmą kartą. Koledžo dėstytoja įsitikinusi, kad užvertus paskutinį knygos puslapį jų pasaulis taps truputį kitoks. Šiandien Ana Nerkagi, pasižyminti savo tautiškai mistiniu pasaulio suvokimu, tampa krikščioniškosios idėjos nešėja. Ji jungia nencų kultūros atšiaurumą ir tautinio auklėjimo principus su kone fanatišku požiūriu į krikščioniškosios būties postulatus. Kažkas iš girdėjusių ją viešai kalbant yra taikliai pasakęs: „Neabejotina oratorystės dovana, tačiau krikščionybė vis dėlto su šamanizmo pėdsaku!“

Toli nuo miestietiško komforto ji įkūrė stačiatikių vaikų stovyklą „Vilties žemė“, dėjo daug pastangų, kad sukurtų klajoklišką mokyklą. Stengėsi atkreipti dėmesį į savo iškeltą mokyklos, neatitraukiančios vaikų nuo gimtųjų namų, idėją. „Šiandieninės vis stiprėjančios globalizacijos sąlygomis labai svarbu išsaugoti tautinę ir kultūrinę savimonę. Tokia maža tauta Anos Nerkagi dėka įgijo savo balsą, man rodos, tai itin svarbu šiandieniniame pasaulyje“, – teigia Rusijos rašytojų sąjungos narys profesorius Leonidas Bykovas. Anot jo, visos keturios Anos Nerkagi knygos ir šiandien nepraranda aktualumo, nes gyvename vykstant globalizacijai, tačiau vieni kitiems esame įdomūs ne tik dėl panašumų, bet ir dėl skirtumų. Ir tas atstovavimas kultūriniam savitumui yra kur kas simpatiškesnis nei militaristinis savo išskirtinumo pabrėžimas.

Šiandien vis mažiau šeimų gyvena tradicinį klajoklių gyvenimo būdą. Ana Nerkagi yra vienintelė klajoklių gyvenimo būdą gyvenanti šiuolaikinė rašytoja Tolimojoje Šiaurėje. Autorių, kalbančių apie mažų tautelių gyvenimą, yra, bet Ana tarp jų užima ypatingą vietą. Jamalo kraštotyrininkė Liudmila Lipatova prisipažįsta: „Pirmą kartą skaitydama, buvau tiesiog priblokšta jos kuriamų paveikslų vaizdingumo. Čia įvyksta unikalios senosios nencų kultūros ir rusų kalbos sintezė, ir tai padeda tą kultūrą išsaugoti.“ Rašytoja turi savitą rašymo stilių, per vaizdus ir menkiausias detales sugeba perteikti nuotaiką, atmosferą ir įvykių prasmę, slypinčią tarp eilučių. Kritikai stebisi jos kūrinių kalbos metaforiškumu, kuriuo perteikiama herojų vidinio pasaulio gelmė. Anos Nerkagi herojams būdinga spręsti, kaip gyventi toliau, kaip apskritai išgyventi, už ko užsikabinti.

Galima sakyti, kad jau seniai aprašyta šiaurės tautų šventės ir kasdienybė, verslai, čiumo struktūra, giminės vidinė hierarchija, bendravimo būdas, buitis. Tačiau pirmą kartą tas šiaurietiškas gyvenimas regimas tarsi pro stereoskopą, tarsi kasdienę buitį nugalint per kūrybą. Tai medžioklė, žvejyba, dvasinių dalykų sistema, kurios svetimas nesupras. Štai „Baltojoje elninėje šiurėje“ Alioškos mama meldžiasi čiumo Dvasiai, pati įsiliedama į kosminį visatos sukimosi ratą.

Dabar norėtųsi šiek tiek papasakoti apie Anos Nerkagi asmeninio gyvenimo aplinkybes, nulėmusias tokį, kažkam galbūt pasirodysiantį radikalų, gyvenimo būdą. Ana ilgam buvo atskirta nuo savo tautinių šaknų. Ją auklėjo sovietinė sistema. Kaip ir daugelis mažųjų šiaurės tautų vaikų, iš gimtojo čiumo buvo paimta į internatą ir ten įgijo vidurinį išsilavinimą. Toliau ėmėsi studijuoti geologijos, bet studijų nebaigė. Jau studijuodama universitete, Ana pradėjo rašyti. Tapo viena žinomiausių Šiaurės rašytojų. Žinoma, ją veikė ir sovietinio auklėjimo elementai, tačiau stipri asmenybė surado individualų, iš visų išsiskiriantį kelią. Populiarėjanti rašytoja atsisakė visuomenės pripažinimo ir aprūpinto sovietinės rašytojos gyvenimo. Kartą, stovėdama savo buto penktame aukšte balkone, pažvelgusi žemyn, į mažas praeivių figūrėles, ji pagalvojo, kokie visi jie niekingi, palyginti su jos rašytojos talentu. Ji pajuto panieką tiems, kurie nerašo. Ir, jos pačios žodžiais, paskui už šias mintis turėjo skaudžiai sumokėti. Tai ji suvokė vėliau, kai patyrė gyvenimo smūgius: mirė jos mama, ji pati sunkiai susirgo, žuvo įsivaikinta mergaitė, kurią mylėjo kaip savo dukrą. Ją ištiko suvokimas, kad šie sunkumai atėjo ne šiaip sau, kad už viską reikia mokėti, ir ji taip moka už savo talento dovaną.

Vienas iš gyvenimo smūgių – mamos mirtis. Gyvendama mieste ir jau gerokai primiršusi savo gimtąsias vietas, Ana gavo iš ten kažkieno negrabiai prikeverzotą laišką – nusprendė, kad perskaitys vėliau. Užmirštą laišką aptiko tik po savaitės, užkritusį už spintelės. Laiške buvo rašoma, kad mirė mama. Tėvas liko vienas ir laukia Aniko. Pirmoji mintis – reikia važiuoti. Bet tada ėmė lįsti baimės, kaip su visais susitikti, juk nieko neprisimena. Net jų veidų. Ir kalbos. Pamena tik kelis žodžius. Ir pagaliau – o jeigu ji pasirodys visai ne tokia, kokios jie laukia… Atvykusiai rašytojai vietiniai nencai davė atskirą čiumą. Bet iš pradžių jai buvo sunku; nemokėjo kalbos, neišmanė papročių (visi klajoklių gyvenimo įgūdžiai buvo prarasti), nemokėjo pastatyti čiumo (tai moterų darbas), įkurti ugnies, paruošti žuvies ar mėsos, prižiūrėti elnių. Ją trikdė žalios elnių kepenys, pamirštos nencų apeigos, dovanos, kurių jai visai nereikia, – kaimynės siuvinėta spalvota jaguška (viršutinis nencų moterų drabužis be kapišono), rankų darbo malica (viršutinis šiaurės tautų ilgas drabužis su kapišonu) – tikriausiai tetinkamos kaip suvenyrai… Vietiniai pasišaipydavo iš jos kalbos, bet padėdavo. Savigarba jai neleido būti „išskirtinei“, kitokiai, todėl ji visko mokėsi iš naujo. Tai buvo sunkus laikas Anai. Ir staiga jos sąmonę persmelkė mintis – ar aš tapau geresnė per visus tuos metus?

Ji klausėsi senų nencų sakomų tostų, linkinčių vaikams sugrįžti, ir suprato, kad jie teisūs. Bet nesinorėjo išsižadėti mokslo mieste, kino, teatro… Ji nenorėjo praleisti gyvenimo tundroje, pasenti čiume, įsisupusi į baltą jagušką. Bet kaip apie tai pasakyti savo senam tėvui, svajojančiam apie giminės pratęsimą? Daugelis nencų nori suprasti, kaip gyventi toliau. Nencams neramu, kad jų vaikai iškeliauja, neramu, ar išliks žemėje jų tauta. Kur dings visa pavadinimų, reikšmių, vardų simbolika, kuri saugo giminę, gentį? Kur dings kalba, kurios nebus kam perduoti? Anūkai, atvežti iš miestų, apserga nuo žolės kvapo, juos vargina tundros baltosios naktys, jie nemoka pakinkyti elnio ir sugauti žuvies. O už tai, kad jie nepriima gamtos, ši juos žlugdo. Taip nedidelė tauta praranda savo veidą, patenka į užburtą buitinių rūpesčių ir įpročių ratą, žūva tundra – internatas pasiima vaikus į Didžiąją žemę, sukeldamas tautos išnykimo grėsmę. Taip ją užvaldė etnokultūros, tautinių tradicijų atgimimo, nencų mokyklos įkūrimo idėjos.

Priėjusi kiek radikalią išvadą, kad „kūryba – tai blogis“, Ana ryžosi palikti miestą ir grįžti pas klajokliškai gyvenančius nencus, kad galėtų būti naudinga šiame gyvenime paprastu darbu. Po įdukros mirties Ana nustojo rašyti ir ėmė gyventi klajokliškai. Įsivaikino du berniukus (pasak nencų tikėjimų, vieno įsivaikinti negalima – ateityje jis jausis vienišas!). Aštuonių mėnesių Apoška jai iš karto priminė Tanią (mirusią įdukrintą mergytę). Ir suprato – mirties nėra! Jos suvokimu, Tanios siela vėl atėjo pas ją nencų berniuko kūne. Ana ėmė ieškoti sau giminiškų sielų. Susitikdama skirtingus žmones, ir jaunus, ir senus, ji neabejojo, kad bet kokiais pavidalais ją pasiekia giminiškos sielos. Ir taip atėjo mintis sukurti didelę šeimą, kuri saugotų tėvų namų įstatymus.

Tiesą sakant, civilizacijos įsiveržimas į tundrą sugriovė įprastą šiaurės tautų gyvenimo ritmą. Naftos ir dujų vamzdžiai perskrodė teritoriją, užkirsdami elniams kelius į naujas ganyklas ir prie vandens. Ana nusprendė sukurti mokyklą, kuri leistų vaikams gyventi klajoklių gyvenimo būdą su šeima ir kartu gauti išsilavinimą. Klajodami vaikai lieka be išsilavinimo, o, išvežtiems į miestus ir atskirtiems nuo šeimos, jiems kyla grėsmė visam laikui prarasti ryšį su savo šaknimis. Įsivaikindama dėl skirtingų priežasčių našlaičiais likusius vaikus, ji svajojo užauginti juos tikrais nencais, kurie ateityje nepaliks savo krašto ir tautos. Anos tikslu tapo tautinės kultūros, tradicijų ir šeimos savo gimtojoje teritorijoje išsaugojimas.

Anot Anos, labai svarbu, kad vaiką nuo ankstyvos vaikystės suptų pažįstami daiktai. Juose gyvena tautos dvasia. Juose ir gyvenimas, ir žaidimas. Iš klasėje pastatytų mažyčių čiumų, imituojančių tikro didelio čiumo gyvenimą, iš rankų darbo žaislų sklinda didmiesčių gyventojų seniai pamirštas ilgesingas namų jausmas. Todėl Anos Nerkagi vaikai mokosi gimtosios kalbos, tradicinių amatų, laikosi tradicijų, gyvena klajokliškai, mokosi statyti čiumus ir daryti nartas.

Iki tol Ana atliko savo, kaip moters ir motinos, pareigą gamtai surinkdama tundroje be motinų likusius elniukus ir juos globodama. Rūpinosi jais kaip savo vaikais. Nes, anot Anos, tik šeima gali moteriai padėti surasti savo vietą. Dabar Ana yra tapusi motina kelioms dešimtims vaikų, kuriuos ji vadina „žmogaus jaunikliais“. Vidur tundros išdygo gyvenvietė. Bet ne dujotiekininkų ar naftininkų. Ežero pakrantėje stovi stačiatikių cerkvė ir varpinė. Aplink ją keli mediniai namukai. Toliau – čiumai. Vaikai gyvena ir namukuose, ir čiumuose. Ana norėtų, kad jos vaikai visam laikui pasiliktų tundroje. Kiekvienas vaikas turi savo pareigas. Dirba net pusantrų metų mažyliai – bent mažytį žagarų ryšulėlį atneša. Vaikus džiugina ir darbas, ir žaidimai po atliktų darbų. Jie bėga per laukus, renka uogas, žaidžia prie upelio.

Grįžtant prie Anos Nerkagi kūrybos, reikia paminėti, kad joje atsispindi visi nencų klajoklių buities džiaugsmai ir sunkumai. Ji žingsnis po žingsnio veda skaitytoją į visai kitokią civilizaciją. Tai viena iš ryškiausiai nencų tautą reprezentuojančių asmenybių, klajojanti išpažinčių sakytoja, bėganti nuo urbanistinio šiuolaikinio pasaulio. Apie ją režisierė Jekaterina Golovnia 2012 m. sukūrė dokumentinį filmą „Nerkagi“. Pagal jos apysaką „Baltoji elninė šiurė“ režisierius Vladimiras Tumajevas sukūrė vaidybinį filmą tokiu pačiu pavadinimu. Jis buvo filmuojamas tundroje spiginant keturiasdešimties laipsnių šalčiui ir tapo praeitų metų Tarptautinio Maskvos kino festivalio sensacija.

Klausytis jos ekologinių išpažinčių suvažiuoja žmonės iš skirtingų pasaulio šalių – skandinavai, anglai, vengrai, prancūzai. Prancūzai taip pat pusantrų metų filmavo apie ją filmą. Jos pasisakymams apibūdinti sugalvotas netgi specialus terminas – etnopedagogika. Filmuose ji pristatoma kaip filosofė, tundros apaštalė, klajoklių gyvenimo būdą gyvenanti rašytoja, visiška išimtis iš taisyklių, moteris, užauginusi ir išauklėjusi tundroje ne vieną globotinių kartą. Jos, kaip rašytojos, tikrumą pabrėžia jos atviras kalbėjimas apie tai, kad ji tiesiog negalėjo neparašyti apysakos „Tylintysis“: „Aš neprašau skaitytojo atleisti man už šią apysaką. Daugelis mane nuteis. Bet teismo aš nebijau. Žinau viena: jeigu neparašyčiau, turėčiau stoti prieš Tėvo Teismą. Už bailumą, už Dvasios menkumą, už Netikėjimą.“ Anos pasaulio matymas ir jos vaikų auklėjimo sistema gali atrodyti labai saviti, radikalūs, fanatiški. Tai tikriausiai lėmė patirti gyvenimo smūgiai, kurie suvokti kaip gyvenimo pamokos. Bet tai jai padėjo išlikti ir, ko gero, tai yra tiesiogiai susiję su jos, kaip rašytojos, talentu. Nes ji rašo – kaip gyvena, o gyvena – kaip rašo.

Nežinia, kaip Švedijos akademija pasielgs su Uralo universiteto Nobelio premijai nominuota autore. Ar taps rašytoja iš Jamalo glūdumos prestižinės premijos laureate, pasaulis sužinos spalį. O apie mažų tautelių misiją rusų mąstytojas Aleksejus Losevas yra pasakęs: „Mažoms tautelėms lemta pratęsti žmonių giminę, atkurti jos harmoniją… Jie yra gamtos vaikai, o tai reiškia – Dievo.“

„Nerkagi – tundros apaštalė“ – filmas apie Ana Nerkagi:

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Gamta ir žmogus, Įvairenybės, Kultūra, Literatūra, Skaitiniai, Vaizdai ir garsai, Vaizdai protui, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: