Č. Iškauskas. Trijų raidžių sindromas ar lėtinė polonizacija? (33)

Česlovas Iškauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Česlovas Iškauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Visiškai sutinku: mažos tautos dažniau negaluoja fobijomis, kad jas pasiglemš didžiosios, jos išnyks, kaip kažkada išnyko, sakykime, prūsai. Bet visiškai suprantu ir tuos, kurie visaip priešinasi tokiai ateičiai, dažnai ir radikaliais būdais.

Žinoma, čia kalbu apie lietuvius ir visus gyvenančius Lietuvoje. Nagrinėdami iš Rytų kylančias potencialias grėsmes, mes tarsi užmiršome, kad deklaruojamų kaimyniškų santykių fone ne mažesnė nuolatinė grėsmė tvyro iš kitos pusės, su kuria buvome susidėję šimtmečius, ir tas bendras sugyvenimas baigėsi dalies Lietuvos okupacija.

Kažkas sakys: vėl aitrina senas žaizdas, tai nieko gero neduoda Lietuvos ir Lenkijos santykiams, kuriems plėtoti pastaraisiais metais esą sukurtos unikalios sąlygos – bendras pasipriešinimas Rusijos agresijai. Arba štai: atsirado nebloga proga Vilniui įveikti „trijų raidžių sindromą“ – įsileisti lenkų vartojamas tris lotyniškas raides į savo kalbos abėcėlę. Arba leisti lenkiškai rašyti pavardes ir gatvių pavadinimus. Arba – čia šoku toli į priekį, nors irgi nebe istorinio aspekto – toleruoti lenkų autonomijos reanimavimą Lietuvoje…

Įtarumas ir nepasitikėjimas kyla nebe pagrindo. Nors tai panašu į sąmokslo teoriją, bet istorikas Artūras Andriušaitis sako, kad netgi pareigūnų pažabotos rusų ir lenkų sporto fanatikų muštynės Lietuvos teritorijoje buvo surengtos neatsitiktinai. Tai esą turėjo būti įrodymas, kad Lietuva tetinka pogromams ir smurtui, o vietinius lenkus paskatinti dar radikaliau kelti savo reikalavimus.

Prieš dvejus metus lietuvių kalba išleistoje Rene Martelio (René Martel) knygoje „Lenkija ir mes. Legenda ir istorija. Chimeros ir realybė“ (tai dar 1928 m. Paryžiuje pasirodžiusios prancūzų istoriko, Lilio universiteto profesoriaus knygos „France et la Pologne“ leidimas) A. Andriušaitis jos pratarmėje pastebi, kad tarpukariu Lenkijos ir artimiausių kaimynių santykiai buvo grįsti klasta, o ir su Lietuva ji nebuvo niekada pasielgusi garbingai…

Kažkada Jonas Jablonskis sakė, kad kalba yra didis tautos statytas paminklas, kuris lemia ir valstybės bei tautos egzistavimą. Pažvelkime į istoriją. Kaip pernai gegužę rašiau, Lenkijos karalystė po Liublino unijos visada jautėsi viršesne, o lenkų kalba nuo seno nesikratė tapti dominuojančia Abiejų Tautų Respublikos (ATR) dokumentuose ir bajorijos gyvenime. To meto Lietuvos didikai, rašė prieškarinės Lietuvos istorikas Adolfas Šapoka, bendraudami su lenkais, jau buvo patys aplenkėję, susigiminiavę, juos viliojo didesnės lenkų bajorų laisvės, jų ryšiai su Prancūzijos, kitų Vakarų šalių didikais ir dinastijomis. Savo ruožtu lenkai stengėsi įsitvirtinti Lietuvoje, netgi Žemaitijoje, kur juos viliojo išėjimas prie jūros, dar priklausęs prūsams. Lenkai taip pat gviešėsi turtingų Ukrainos pakraščių, o lietuviai vis prašydavo lenkų pagalbos karuose su Maskva. Ši pagalba, norint atsilaikyti prieš maskvėnų, mongolų ir kryžiuočių ordas, buvo neišvengiama.

Bet Lietuvai tai kainavo polonizavimą. Svetima slaviška kultūra tarsi aštuonkojis apraizgė baltiškąją šalį, o paskui dar paleido juodą ekspansijos rašalą. Istoriją tyrinėjęs Stasys Bartulis rašė, kad po Liublino unijos prasidėjo liūdniausias Lietuvos istorijoje laikotarpis. Nors iki pat XVIII a. pabaigos formaliai Lietuva buvo savarankiška, tačiau jos polonizavimas įgijo neribotų mastų. Nuolaidžiaujant bajorijai lenkų kalba būdavo vedamos bažnytinės apeigos, lietuvių asmens dokumentuose krikšto metu pavardės būdavo rašomos lenkiškai, buvo skatinamas lenkų ponų ir bajorų susigiminiavimas, dvaruose buvo leidžiama kalbėti tik lenkiškai, lenkų dvasininkai katekizmo vaikus mokydavo tik lenkų kalba.

S. Bartulis laikraštyje „XXI amžius“ rašė apie lenkų kunigų, atvykusių į Lietuvą po krikšto, neteisėtą ir nusikalstamą elgesį klastojant lietuvių asmeninius dokumentus krikšto metu, lenkinant lietuvių pavardes. Iš tiesų, ypač katalikiškos šalies kunigai nepasižymėjo krikščioniška artimo meile, kaip aiškino ir mokė Jėzus Kristus. Tikri Kristaus mokslo skelbėjai misionieriai, prieš važiuodami į misijų kraštus, stengiasi išmokti vietinių gyventojų kalbas, kad galėtų sėkmingai skelbti Kristaus Evangeliją. Tai daroma dėl artimo meilės, nes taip mokė Kristus. O lenkų kunigai, atvykę į Lietuvą, nesistengė pramokti vietinės lietuvių kalbos, bet, laikydami lietuvius žemesnės kilmės žmonėmis, elgėsi kaip naciai – vertė juos mokytis svetimos kalbos, taip demonstruodami savo išdidumą ir puikybę, pastebi S. Bartulis.

Jis primena vieną atvejį iš prieškario laikotarpio, kai Vilniaus arkivyskupas Romualdas Jalbžykovskis (Romuald Jałbrzykowski) pamaldiems lietuviams kartojo iš sakyklos: „Trzeba się modlič po polsku, gdyž po litewsku Bug nie zrozumie“ (Reikia melstis lenkiškai, kadangi lietuviškai Dievas nesupras).

Bet tai buvo jau naujaisiais laikais. O XVII a. polonizavimo kryptimi vėjai visiškai pasisuko 1697 m., kai buvo priimtas vadinamas „teisių sulyginimo“ (coaequatio iurium) įstatymas, sankcionavęs, be kita ko, lenkų kalbos įvedimą Lietuvos teismuose. Jis visai išstūmė gudų kalbą, kurioje buvo daug ir lietuviškų žodžių. Nuo tada visi oficialūs raštai buvo rašomi tik lenkiškai. Tik Vilniaus kapitula Ignacijus Jakubas Masalskis laikėsi: jis savo aktus lenkiškai pradėjo rašyti tik 1783 m., prieš II-ąjį ATR padalijimą.

Istorijos mokslų daktaras Darius Vilimas kviečia prisiminti laikus po paskutinio ATR padalijimo – XVIII a. pabaigą. Carinė Rusija, prisijungdama Lietuvą, gavo ir jos lenkiškai kalbantį elitą, o po 1815 m. Vienos kongreso sprendimo prijungti Varšuvą Rusijos imperijoje atsidūrė didžiausia pasaulyje gyvenusių lenkų dalis. Tuo metu Vilniaus universitetas buvo didžiausias imperijoje. Iki pat 1832 m. sukilimo jis buvo labai stiprus lenkybės centras, iš kurio sklido pasipriešinimo carui idėjos ir šiame, ir 1863 m. sukilimuose. Bet paradoksas: keršydamas už tai Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas, kaip pastebi D. Vilimas, uždraudė spaudą lietuviškais rašmenimis, kad atskirtų lietuvius nuo lenkų ir išsklaidytų jų vienybę, tačiau juk lenkų kalbos neuždraudė…

Ypatingus mastus polonizacija ir lenkų kalbos skverbimasis įgavo per Rytų Lietuvos okupaciją. Tai buvo vienas iš Juzefo Pilsudskio idėjos atgaivinti nelygiavertę ATR motyvų, kurį kai kas Vilniaus krašte niūniuoja iki šiol. Apskritai lenkiškoji kultūra visa persmelkta hegemonizmo idėja. Jeigu lietuviškasis nacionalizmas grįstas ir stimuliuojamas tautinio išlikimo, tapatybės išsaugojimo nostalgijos, tai lenkiškajame yra daugiau šovinizmo, nukreipto į kaimynines šalis, siekimo dominuoti Europoje. Šia prasme jis nedaug nutolęs nuo sovietinio mentaliteto. Kalbos ekspansija tapo vienu iš šio šovinizmo sraigtelių, kuriuo iki šiol mėginama sutvirtinti menama vienybė su kaimynais.

Rusiškasis šovinizmas dažniausiai virsta atvira, niekuo nepridengta agresija. Jį nesunku nuspėti, jam pasirengti ir pasipriešinti. Gi lenkiškasis turi dar ir kitą išskirtinę savybę: jis remiasi vietine tautine ir politine lenkų diaspora – tiek Ukrainoje, tiek Baltarusijoje, tiek Lietuvoje. Gi mūsų šalyje ji tapusi nebloga atrama Varšuvai, vietiniams lenkams rėksmingai reikalaujant nepagrįstų teisių, socialinių, kultūrinių, galų gale kalbinių nuolaidų, šantažuojant valdžią. Kitaip sakant – tai tipiška Penktoji kolona.

Daugiau kaip prieš metus, bandydami išsklaidyti Vilniaus ir Varšuvos nepasitikėjimo miglą, lenkų politologai siūlė visą kritikos smaigalį nukreipti į Maskvą. Antai, Lenkijos ekspertas Boleslavas Piaseckis (Boleslaw Piasecki) teigė, kad ne Varšuva kelia pavojų Vilniui, o Rusija. Dienraštyje „Rzeczpospolita“ jis rašė, kad vienas iš Rusijos žvalgybos taikomų metodų – skatinti Lietuvos ir Lenkijos nesutarimus, tad galima tikėtis provokacijų Vilniaus krašte.

Panašu, kad senų istorinių nesutarimų tarp Rytų ir Vakarų kaimynių išsiaiškinimo poligonu tapo Lietuva. Bet kalbinė ekspansija tarsi lėtinis auglys daro nepataisomą žalą lietuviškajai tapatybei, senai mūsų kultūrai. Nesipriešinti šiai invazijai reikštų ir lėtinę mirtį.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

33 komentarai

  1. Antanas:

    Būtų labai šaunu, jei ponas Waldemar Tomaszewski ir jo visa komanda pasiskaitytų šį straipsnį. Įdomu, koks būtų jų atsakymas ponui Č.Iškauskui?

  2. Lenkijos Prezidentas Komorovskis prieš pora metų apie Lenkijos ir Lietuvos santykius, pasakydamas, kad ožka neina prie vežėčių ir gana…, aiškiai išreiškė kuo Lenkija laiko Lietuvą. Taigi, kokios dar gali būti kalbos Lietuvoje apie Lenkiją. Viskas aišku, kas ji buvo ir yra…

    O kas gi tada, ar ne “provokacija Vilniaus krašte”, yra tai, kad pagal idėją turėjęs per sostinę Vilnių eiti “Rail Baltica” maršrutas, atsidūrė – “per Kauną”. Beje, taip Lietuva tapo palikta vienintele ES šalimi, kurios sostinė ir 2 kartus už Kauną didesnis miestas paliktas už 100 km nuo šios vėžės maršruto. Kas praktiškai Europoje, pasaulyje sąlygos Lietuvos ir Vilniaus kaip užkampio įspūdžio formavimąsi. Tai gal Iškauskui nebūtų per sunku pasidomėti tų jam “pranešančių” Lenkijos ekspertų, ar kartais ir Kauno iš Vilniaus nukniauktas “Rail Baltica” maršrutas nėra Maskvos “provokacija Vilniaus krašte”…

  3. Valdas:

    To kažin
    Jau tamstai oras paveikė mastymą.Prie ko čia geležinkelis?Paimk žemėlapį ir dar kartą pažiūrėk kur yra Vilnius.

  4. Tos 3 raides:

    tik pradžia, Kaip tas pirmas ultimatumas prieškaryje. Tik padarykit pirma nuolaida, tada ir prasidės visa virtine, kol Lietuveles nebeliks.

  5. Antanas:

    P.S. Įdomiai gaunasi. Mes, lietuviai, nei prašome, nei nurodinėjame, kur ir kokios lentelės lietuvių kalba turėtų kabėti etninėse lietuvių žemėse Lenkijoje, kokiomis raidėmis vesti oficialią Lenkijos raštvedybą, tai kodėl AWPL-LLRA nurodinėja Lietuvos valdžiai, kokia turi būti mūsų abėcėlė, kaip turi būti rašomi oficialūs dokumentai, kaip reikia keisti vietovardžių pavadinimus it t.t. ir t.t.??? Kas jiems pasidarė? Ar “stogas pavažiavo”, ar tai elementarus nenoras suprasti, kad Lietuva nėra Lenkijos “kresas”? O gal viskas yra paprasčiau? Gal tai pats paprasčiausias lenkų didžiavalstybinis nacionalšovinizmas?

  6. Nuo Kauno per Kazlų Rūdą – Šeštokus- Elką iki Balstogės (nes tik nuo jos Lenkijoje vėžė eina Varšuvos link) yra apie 330 km., o nuo Vilniaus per Druskinikus (iki jų geležinkelis yra) iki tos pačios Balstogės yra apie 180 km. Tokiu atveju iš Kauno „atšvilpiant“ jau dabar kursuojančiu traukiniu į Vilnių (100 km) ir sėdant į Vilniuje stosiantį “Rail Baltica” iki Balstogės susidaro apie 280 km (100 + 180). Taigi, yra apie 50 km (330 -280) arčiau negu iš Kauno važiuojant per Kazlų Rūdą. Gi maršrutui einant per Kauną, naudotis “Rail Baltica” iš Vilniaus apskritai nebus jokios prasmės, nes tuomet iš Vilniaus iki Balstogės susidarytų apie 430 km (100 + 330), t.y. apie 250 km (430 -180) kelio “per aplinkui”.
    Tai štai, kas matosi, Valdui, patarus “pasižiūrėti kur yra Vilnius”…

    • Pikc:

      Jargau, jau n kartų ir ta geležinkelio tema apskritai, ir ta “kreiva matematika” konkrečiai aptarta – kokia prasmė tą temą VĖL čia kišti – juolab, kad ji išvis nesusijusi su straipsnio tema? Kas čia per keistas “užsiciklinimas”? Jaučiu, būtų straipsnis apie kokių afrikinių skruzdėlių mitybos ypatumus – ir ten išlįstų “o vat užtat Rail Baltica, jei eitų lanku, būtų trumpesnė, negu eidama tiesiai”. 🙂

      • Dar ir kaip į straipsnio temą. Juk toks “Rail Baltica” maršruto per Kauną, o ne Vilnių, kaip priklauso būti, atsiradimas, yra akivaizdus nepagarbos sostinei rodymas, tarsi nelaikymas jo vertu būti sostine, o tai prikišamai susišaukia su Lietuvos “lėtiniu polonizavimu”, apie kurį yra ir šis rašinys. Tik tie kas nenori ar “skruzdėlyniškai galvodami” gali “susisiejimo” čia nematyti .

        Beje, iš Kauno vykstant į Balstogę per Kazlų Rūdą, Elką kaip tik ir yra tas “ėjimas lanku”. Ir tas “lankas” yra netgi didesnis negu, jeigu iš Kauno į Balstogę būtų vykstama per Vilnių, Druskininkus, o tokia galimybė rastųsi “Rail Baltica” maršruto per Vilnių atveju. Be to, maršruto per Kauną nesąmonę patvirtina ir praktika – buvęs traukinys iš Vilniaus į Varšuvą per Kauną, Balstogę keleivių neturėjo.

      • o gal:

        tokiu budu nezinantys savo tapatybes ir saknu “lenkai” (nutauteje gudai ir lietuviai) megina ismusineti is veziu pritariancius p.Iskausko issakytoms mintims ir faktu konstatavimui.
        Skaiciuoti kilometres reiketu nuo 1920 metu Lietuvos zemelapio kuris buvo de facto Lietuvos teritorija po sutarties su Lenino Rusija.
        Juk lenkai tada nugvelbe puse Lietuvos teritoriju o po II WW Stalinas labaaai dosniai apdovanojo lenkus uz kolaboravima Lietuvos Ukrainos, Cekijos,Slovakijos bei Vokietijos zememis!
        Galetu p.Ceslovas panagrineti ir aprasyti lenkams padovanotu Ukrainos zemiu ir ju gyventoju godas ir vargus siandienineje Lenkijoje?
        Oi kaip mikliai Sikorskis puole prie naujo Ukrainos padalinimo idejos!
        Tik va,pats Ponas Dievas anam uodega primyne…..

    • o gal:

      nustok kliedeti apie ta Rail Baltic’a – ir ka gi veziotu tie traukiniai is Druskininku ar “solecniku” (Salcininku).
      Juk Rail Baltic ideja kilo kroviniu gabenimui i ir is Baltijos valstybiu pramones centrus,tarptautnes prekybos ir logistikos imones o ne lenkus is Varsuvos i Vilniu ar kokio nors “novo-zeligovskio” ginkluote ir kareivius!

  7. Lietuvis:

    Nesutinku gerbiamieji. Nesutinku.. Anokie čia mums lenkai priešai, lyginant su neprognozuojamais rusų vatnykai. Niekada lenkai mūsų neužpuls, niekada jie mūsų neokupuos. Puikiai tai žinot.. Nelygintini dalykai.. Mūsų amžinas priešas yra maskolija.. O lenkų ambicijos yra ir bus. Jie “unarava” tauta.. Naivios tos jų ambicijos ..Ale tik tiek…. Man 62 metai. Žinau ką rašau.

    • Kemblys:

      Šiuo metu mūsų PRIEŠAS yra vidinis silpnumas. Reikia stiprinti Tautą iš vidaus, tada išorės priešai bus nebaisūs.

    • Bartas:

      Ir man 62 m. , bet visažiniu savęs nevadinu, bet lenkų gerais kaimynais niekada nevadinsiu. Praeitis apie tai byloja.O maskovija, teisingai, buvo ir bus aršiausias priešas mano Tautai.

    • Bet juk straipsnyje kalbama ne apie užpuolimą, o – “lėtinę polonizaciją”…

      • Antanas:

        Blogiausia žmonių rūšis pasaulyje – tai mankurtai. Lietuvoje – tai dėl įvairių priežasčių “užsirašę lenkais” vietiniai gudai, lietuviai ir pokariu atvykę iš Baltarusijos baltarusiai. Kai žmogus pamiršta savo šaknis, savo senelių kalbą – blogiau jau negali būti… Ir tie mankurtai, o tiksliau jų vadukai, mus puola. Morališkai. O gal paklusim, gal nusileisim, gal atsisakysim savo protėvių kalbos kaip kadaise tai padarė Lietuvos bajorai???

        • tampax'as:

          Teisingai. Visų blogybių šaknys – musyse (mumyse). Juk mes taikstomės su “lėtine polonizacija” – į tarnybas lenda tuteišai, ministerijose, paslaugų sferoje – vėl puslenkiai, žemes supirkinėja už Varšuvos pinigus vietiniai lenkų “akcininkai” (iš LLRA), nuvažiuoji kur nors į Pagirius – lietuviškai nė nekalbėk… Tai ir yra lietuvių prūsiškas likimas – po kokių 50 metų, ne dabar.

          • Sakyti, kad “visų blogybių šaknys – mumyse”, kai jos yra valdžioje esančiuose asmenyse, tai paties tikriausiaus mankurtizmo plėtojimas…

            • tampax'as:

              KAŽIN, kažin kas tą valdžią rinko? Ar nepasakytum? Ar vėl dejuosim: vaij ne tuos išrinkom…

              • Rinkimų įstatymas yra toks, kad tinka pasakymas: nesvarbu kaip balsuoja, svarbu, kas balsus skaičiuoja. O skaičiuojami jie Seimo partijų ir valstybės valdžios institucijų deleguotų rinkimų komisijų pirmininkų vadovaujamų komisijų. Į šių komisijų pirmininkų rankas paprastai atiduodama apie 15 mln. litų. Už tokius pinigus galima balsus suskaičiuoti, kad oho-ho… Taigi, sovietiškai sakant, balsus skaičiuoja, kaip ir sovietiniais laikais “partiniai tarybiniai darbuotojai”. Todėl rinkėjai čia kiek kitaip negu sovietmečiu, bet taip pat laikytini “ne prie ko”…

        • Atmintis:

          Ko nepadaro karas, tą gali sunaikinti nusiraminimas. Kada greta mūsų istorinės Trispalvės vėliavos keliama raudona su Jogailos primestu slavišku ženklu – Pabaisko mūšis primena, jog vylingas bajoriškų privilegijų siekis veda į tautos supriešinimą ir pražūtį.

    • o gal:

      ale kazkaip labai slidziai ir labai jau artima draugyste sieja kremlinius su tomapsewskiniais???
      Kaip sako rusai – odnovo polia jagody……
      Niekas neniekina jokiu ir nei Pietryciu Lietuvos zmoniu – tai nutauteje a.la topaszewskiu suklaidinti zmones patys stengiasi nuo Lietuvos atitolti apsiskelbdami save lenkais.O juk zinom kad labai daug tokiu “lenku” net 2-ju kartu nesiekia….

  8. Adelė:

    Nesusipratėlių socdemų akiplėšiškai stumiamame kalbos naikinimo vajuje – Česlovo Iškausko mintys – atgaiva sielai. Daugiau tokių straipsnių, nes darosi įspūdis , kad visi aplink parsidavėliai ar lenkų klapčiukai.

  9. Getia:

    Mūsų pareiga ne verkšlenti, bet duoti atkirtį baltų asimiliuotojams – lenkams. Teisinis pagrindas kelti šį reikalą yra – tai dviejų suverenų Lietuvos ir Lenkijos 1569m sutartis dėl sąjunginės valstybės sudarymo ir sienų nustatymo. Šią sutartį Lenkija kariniu būdu sulaužė ir pasiglemžė mūsų etnines žemes, taip vadinamą Suvalkų trikampį su Batstoge. Štai ką reikia jiems priminti, be jokio pykčio, be jokių priešų pavadinimų, o teisiškai, diplomatiškai iškelti šį klausimą Lenkjai. Laukti ką ji atsakys.
    Ji jokia nėra strateginė partnerė ir tą vadinamą 1994 m. sutartį reikia nutraukti. Dar yra viena strateginė partnerė – Prancūzija, ir kokia mums Lietuvai nauda?
    Mūsų tikroji strateginė partnerė yra turtinga, demokratiška Vokietija, juolab dabar kai ir valiuta yra bendra su Vokietija. Vokietija 20a. buvo mūsų artimiausia sąjungininkė, ji jau 1918m. kovo 23 d. pripažino Lietuvos Nepriklausomybę.

    • Atmintis:

      Strateginio partnerio istorija tikrai yra sudėtinga ir turtinga. Istorijoje nėra amžinų priešų, amžini yra – tik laisvės siekiai. Faktas ne tik bendra valiuta su Vokietija, ji 20 a. pradžioje buvo sąjungininkė, padėjo atkurti Lietuvos valstybę, apginti jos Nepriklausomybę ir 1918m. kovo 23 d. pirmoji pripažino. Tai ir XIII a. parama karaliui Mindaugui prakirsti langą Lietuvai į Eurpą.

  10. Autorius teisus. Tačiau reikia ne samprotauti ar verkšlenti, o veikti. Įdomu, ar iš čia komentuojančių tarpo daug dalyvavo mitinge lietuvių kalbos gynimo klausimu, kuris įvyko neseniai?

    • Antanas:

      O kas iš to??? Komuniagos ir jų sėbrai Seime turi daugumą ir darys taip, kaip jiems reikia… Tarpukario Lietuvoje valdžia tarnavo ją išrinkusiems… Dabar gi valdžia tarnaują ją finansiškai rėmusiems “bachūrams”.

  11. )..(:

    ar lenkai jau isivede lietuviska abecele,ar dar ne ?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: