M. Kundrotas. Darsyk apie autoritetus (13)

Tirpdoma Lietuva | Alkas.lt nuotr.

Alkas.lt nuotr.

Požiūrius į autoritetus galima skirstyti pagal amžiaus grupes. Vaikystėje aklai paklūstama duotiesiems autoritetams – tėvams, vyresniesiems, mokytojams. Paauglystėje ieškoma savęs, bet vis dar trūksta gebėjimų mąstyti ir veikti savarankiškai, duotieji autoritetai atmetami, jų vietą užima pasirinkti autoritetai – stipresni bendraamžiai, populiariosios ar alternatyviosios kultūros žvaigždės. Jaunystėje save įtvirtiname, jai būdingas atsiribojimas nuo bet kokių autoritetų. Pagaliau, brandos laikotarpiu, jau suvokiant, ką reiškia kurti ir įvertinus savo ribas, grįžtama prie autoritetų, bet jau visai kitoje kokybėje – autoritetai vertinami kritiškai.

Bet koks santykis su autoritetu išreiškia mūsų pačių siekiamas savybes, vertybes, lūkesčius. Vaikystėje autoritetas dažnai eina pirmiau vertybių – autoriteto teikiama globa, turima ar menama galia, prisirišimas prie jo sąlygoja siekį tapti į jį panašiu. Paauglystėje jau patys renkamės savo vertybes ar bent manomės tai darą, dabar jau autoritetas seka paskui vertybes – autoritetus renkamės pagal savo siekiamas savybes. Antra vertus, stokodami brandos, liekame imlūs įtakoms – pasirinkę autoritetą dėl turimos ar menamos galios, patrauklios, nors galimai abejotinos vizijos arba tiesiog norėdami pritapti prie lyderių, toliau jau leidžiame jiems formuoti mūsų vertybes.

Sulaukę brandos autoritetus vertiname pagal tai, kaip jie daro tai, ko patys siekiame. Skirtingai, nei paauglystės laikotarpiu, jau turime gebėjimus laisvai mąstyti, argumentuoti, vertinti kritiškai. Tai mums užtikrina praėjusi jaunystė – be jokių autoritetų arba jų įtaką sumažinant iki minimumo. Dabar autoritetas – jau nebe tas, kuriuo aklai pasitikima. Tai – kritiškai sektinas pavyzdys, iš kurio galima pasimokyti, kai jis ką nors daro gerai, bet jam galima papriekaištauti, kai jis daro blogai. Jau ne žodis ar darbas vertinamas pagal asmenybę, o asmenybė – pagal žodį ar darbą.

Drąsiai galima teigti, jog šiuolaikinėje Lietuvoje dauguma viešųjų intelektualų užstrigo dvasinėje paauglystėje. Ilgus dešimtmečius praleidę absoliučių autoritetų valdžioje, užkonservuoti dvasinėje vaikystėje, metėmės į visus paauglystės kraštutinumus. Duotieji autoritetai, išvedę iš tų pačių okupacijos ir totalitarizmo gniaužtų, sutrypti praktiškai be išlygų. Jų vieton priimti kiti, vėl – praktiškai be išlygų. Aklą kolektyvizmą pakeitė aklas egocentrizmas, komunizmo stabus pakeitė liberalizmo, liberaliai suvoktų žmogaus teisių ir laisvosios rinkos stabai.

Pirmiausiai atmesti žmonės, išlaikę Lietuvą sovietų okupacijos sąlygomis – poetas Justinas Marcinkevičius, operistas Vytautas Klova, iš dalies – režisierius Vytautas Žalakevičius ir kiti. Jiems prikergtas bendradarbiavimas su okupantais ir diktatoriais, sutrypiant darbus, atliktus Lietuvai okupacijos ir diktatūros sąlygomis. J. Marcinkevičiaus ir V. Klovos herojai tomis sąlygomis skatino meilę Lietuvai ir kovą už ją. V. Žalakevičiaus kūryboje, tiesa, užteko duoklės sistemai, bet kartu atskleistas žmogiškas partizanų veidas – tiems laikams tai buvo net labai daug.

Kiek vėliau atstumti žmonės, kūrę dabartinę Lietuvą, išvedę ją iš okupacijos ir diktatūros gniaužtų, bet ilgainiui leidę suprasti, kad jie kovojo už kitokią Lietuvą – Antanas Terleckas, Nijolė Sadūnaitė, Alfonsas Svarinskas, Algirdas Patackas, Romualdas Ozolas ir daugybė kitų. Jiems pasakyta, kad jų kova – baigėsi, dabartinė jų kova – beprasmė ir net žalinga, jiems skirti epitetai nuo buvusių rezistentų iki radikalų ir marginalų, o galiausiai pasakyta, jog iš tiesų jie kovoję už liberalizmą, laisvąją rinką, globalizmą ir genderizmą, tik patys to nesupratę.

Galiausiai išniekinti žmonės, sukūrę pačią Lietuvos sampratą, įtvirtintą Vasario 16-osios valstybėje, ant kurios pamatų sukurta Kovo 11-osios Respublika. Jonas Basanavičius apskelbtas bepročiu – jo nervų ligos istorija, drauge su diskutuotina teorija apie lietuvių kilmę, pasitelkta įrodymu prieš jo gebėjimą deramai mąstyti, taigi – ir prieš jo valstybės sampratą. Antanas Smetona apkaltintas dar baisiau – jis išvadintas valstybės duobkasiu. Jo klaidos, renkantis bendradarbius ir triskart nusileidžiant grobuonims kaimynams, iškeltos virš jo nuopelnų, kuriant valstybę, išugdant ištisą patriotinę kartą, užmirštas net reikalavimas lemiamajame taške priešintis sovietų okupacijai.

Drauge išniekinti kovotojai, siekę atkurti Vasario 16-osios Lietuvą, sunaikintą sovietų ir nacių okupantų. 1941-ųjų sukilėliai vaizduojami žydšaudžiais, pokario partizanai – liurbiais ir banditais. Nepasibodėta net prikelti sovietinius mitus, kad tik būtų paneigta tautinės valstybės vizija.

Duotieji autoritetai paneigti. Bet pamėginkite pakritikuoti naujuosius autoritetus. Jų nuostatas. Jų teiginius. Būsite išmestas iš akademinės bendruomenės, iš didžiosios žiniasklaidos, iš bet kokių viešųjų erdvių, o jei kada į jas grįšite – tai tiktai kaip objektas, ne subjektas. Kaip objektas, iliustruojantis kvailius, niekšus ir apskritai – priešus.

Ar visuomenė gali įžengti į brandos amžių tiesiai iš paauglystės, aplenkdama jaunystę? Greičiausiai – ne. Bet visuomenė – ne individas. Ji susideda iš daugybės individų. Ir kai vienas dar gyvena vaikystėje, kitas jau gali būti pasiekęs brandą. Anot istoriko Arnoldo Toinbio, visuomenę sudaro kūrybinė mažuma ir inertiška dauguma. Jei brandūs žmonės susitelks ir sudarys kritinę masę kūrybinės mažumos lygiu, jie galės toliau brandinti visuomenę.

Suaukime. Jau laikas.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *