D. Stancikas. Anomalija

Dalius Stancikas, www.bernardinai.lt
2015-07-03 06:42:35
Laima Bloznelytė-Plėšnienė | sustabdyta youtube.com akimirka
Laima Bloznelytė-Plėšnienė | sustabdyta akimirka

Duomenis, kurie nesutampa su visuotinai skelbiamomis tiesomis, mokslininkai vadina anomalijomis (gr. anōmalia — nelygumas). Pradžioje tokios anomalijos būna niekinamai atmetamos, į jas nekreipiama dėmesio. Tačiau vėliau paaiškėja, kad didžiausius atradimus ir lemia anomalijos, jau ne kartą privertusios mokslą iš esmės pakeisti savo strateginę kryptį.

Teisėje, tiksliau – nusikaltimų tyrime, taip pat būna anomalijų, pradžioje atrodančių kaip nereikšmingos smulkmenos, tačiau vėliau sugriaunančios pagrindinę versiją ar priverčiančios išleisti į laisvę net nuteistuosius iki gyvos galvos, kaip neseniai nutiko JAV.

Mįslingiausioje Lietuvos byloje – Garliavos tragedijoje, liaudyje dar vadinamoje pedofilijos byloje, tokia anomalija yra Laimos Bloznelytės-Plėšnienės liudijimas.

Nepaprasta liudininkė

Laimos Bloznelytės liudijimo taip lengvai nenustumsi, kaip kitų Garliavos bylos „anomalijų“, į „patvorinių“ ar „kedofilų“ užribį, nes ji niekada nepažinojo nei Venckų, nei Kedžių, neturi net menkiauso motyvo palaikyti kurią nors iš bylos pusių ir į šią dramą (keleri metai iki visų Garliavos skandalų)  pateko visiškai atsitiktinai – kaip puiki savo profesijos žinovė.

Laima Bloznelytė-Plėšnienė yra Lietuvos mokslo premijos laureatė, habilituota biomedicinos mokslų daktarė, garsi onkologė ir chirurgė (jos taikoma vėžio gydymo metodika ne vienam grąžino gyvenimo džiaugsmą), gydanti  ne tik Lietuvoje, bet ir Anglijoje, Nacionalinio vėžio instituto skyriaus vadovė, Edukologijos universiteto profesorė. Ir prie viso to – labai kuklus žmogus, taip ir nesutikusi „Bernardinai.lt“ duoti interviu apie save ir savo gyvenimą („ir taip daug prirašyta“), tad teko tai rinkti po kruopelytę iš kitur. Laimos Bloznelytės kuklumą liudija ir tai, kad ji niekada nekovojo dėl paauglystėje savo parašyto eilėraščio „Draugas“* autorystės – jis vėliau tapo itin populiaria „liaudies“ daina, visuotinai traukiama ir prie skautiškų laužų, ir „žvaigždžių“ scenoje. (L. Bloznelytė yra išleidusi savo poezijos knygelę „Esu“, pats Justinas Marcinkevičius ją ragino neapleisti poezijos, tikino, kad yra gabi).

Laimos Bloznelytės taip lengvai nenurašysi į suokalbininkų, savanaudžių ar melagių gretas, kaip bando daryti prokuratūra. Laima Bloznelytė-Plėšnienė yra septynių vaikų mama (šešis pagimdė pati, o septintąjį  paėmė auginti iš vaikų namų), todėl ne iškart sutiko per televiziją dalintis savo liudijimu, dėl kurio dabar ir teisiama. „Kokia prasmė dabar yra liudyti mirus Ūsui? Turiu daug vaikų ir nesiruošiu kišti galvos tarp durų dėl jūsų žurnalistinio šou“, – taip pirmąkart ji atsakė žurnalistei Rūtai Janutienei. Visgi vėliau pakeitė savo nuomonę – davė interviu: „Pati didžiausia bausmė kiekvienam žmogui yra vidinė graužatis ir neapykanta sau dėl nešvaraus gyvenimo. Mano sąžinė man liepė kalbėti.“

Laima Bloznelytė yra iš labai garbingos šeimos: jos tėvas Mindaugas Julius Bloznelis – mokslų daktaras, Lietuvių katalikų mokslų akademijos narys, antisovietinės ir antinacinės rezistencijos dalyvis, politinis kalinys, sovietų net buvo nuteistas sušaudyti. Mama Kamilė Bloznelienė – gydytoja kardiologė, habilituota daktarė. Senelis, gydytojas Vytautas Žakavičius, buvo sušaudytas IX forte, nes gelbėjo žydus. „Mūsų giminės linija – nuo septyniolikto amžiaus. Ir mes visą laiką buvome auginti taip, kad savo gyvenimais turime kažką palikti Tėvynei. Per 1831 m., 1863 m. sukilimus iš mano protėvių buvo atimti dvarai, jie buvo pasmerkti mirties bausme. Mes išsaugojome krikšto marškinukus, kuriems per šimtas metų – jais buvo krikštyti mano protėviai, aš pati, mano vaikai. Dvarų neliko, o krikšto marškinukai – didžiausias turtas – liko…“

Moralinis pasirinkimas

„Dėl tokio auklėjimo, dėl savo moralinių įsitikinimų, tiesos ir teisingumo išaiškinimo aš sutikau duoti tą interviu Janutienės laidai“, – taip savo teisme kalbėjo Laima Bloznelytė. „Vyras mano kalbėjimui nepritarė, sakė, kad tai nieko neduos, bet pridūrė, kad jei sąžinė liepia kalbėti, reikia jos klausytis. Mane būtų graužusi sąžinė, jei būčiau tylėjusi.

Toje Jaunutienės laidoje aš kalbėjau apie vertybių griūtį, sąlygojančią moralės nykimą. Ir sakiau, kad valstybėje, kurioje mes gyvename, likę labai nedaug Tėvynės. Nes Tėvynė yra moralinė sąvoka, ir žmonės balsuoja kojomis palikdami savo šalį. Nes valstybėje iškraipomos sąvokos „laisvė, tiesa“, tokių žodžių, kaip „kilnumas, taurumas“, žiniasklaida išvis nebevartoja.

Mus ilgai naikino – mūsų tikėjimą, mūsų tautiškumą, o dabar iškilo grėsmė mūsų moralei. Moralė yra paskutinis bastionas – amoralios tautos ilgainiui išnyksta. O kada moralės nelieka, teisė ir tiesa mažai ką beturi bendro. Ir mano tėvai gerai prisimena, kai viena valstybinė teisė smerkė žydus ir gynė myriop juos vedančiuosius, kai kita valstybinė teisė gynė tuos, kurie trėmė tautą į lagerius. Laikai keičiasi, teisės keičiasi, bet tiesa išlieka. Ir kai buvau maža mergaitė, tėvai mane mokė mylėti savo Tėvynę, sakė, kad mažos tautos gali išlikti tik savo kultūra, todėl reikia mokytis. Ir mes su broliu mokėmės. Dar mane tėtis mokė vertinti žodį, jį tausoti. Jis sakė: kalbėk tik tada, kai bus labai svarbu, nes gyvenime kalbėsi tik du kartus – pirmą kartą viešai, o antrą – kai tau teisme duos paskutinį žodį. Aš labai laukiau to savo viešo kalbėjimo, tam brendau, tik niekada negalvojau, kad tai vyks ne tarybiniais metais, o nepriklausomoje Lietuvoje.

Deja iš pirmos mano viešos kalbos (R. Janutienės laidojered.) paliko labai mažą, sakyčiau, brutalų gabaliuką“, – taip savo „antroje gyvenimo kalboje“ – paskutiniame žodyje teisme sakė Laima Bloznelytė.

Melas – neįmanoma būsena

Laima Bloznelytė prokuratūros kaltinama melagingais parodymais, o tai reiškia – tyčiniu melu. Štai toks baisus kaltinimas pateiktas moteriai, kurią jos bendraminčiai, žygeiviai iš pogrindžio laikų, buvę pacientai, darbo kolegos vertina kaip ypatingo taurumo ir sąžiningumo žmogų.

„Aš nedažnai duodu garbės žodį, ypač viešai. Tačiau šįkart sakau: garbės žodis, ši liudytoja, Laima Bloznelytė, sako tiesą. Nes pažįstu ją daug metų, kaip reto sąžiningumo, giliai religingą žmogų, kuriai melas yra neįmanoma būsena“, – iš Seimo tribūnos prieš metus tvirtino disidentas, signataras, rašytojas Algirdas Patackas. Tą patį Algirdas sakė ir „Bernardinams.lt“: „Laimos tėvas Mindaugas Bloznelis buvo antinacinių ir antisovietinių judėjimų dalyvis, politinis kalinys, todėl jo dukrą Laimą pažįstu dar iš tų pogrindžio prokatalikiškų žygeivių, iš tų išbandytų žmonių, iš to etnoso branduolio. Aš tikrai guldau galvą už ją – tai nuostabus žmogus, sukūrusi puikią šeimą. Ji kietas, tvirtas žmogus, ji ir kaip gydytoja yra labai stipri. Tai paliudytų daug kauniečių. Žinau, kad jeigu Laima taip pasakė, vadinasi, – taip ir buvo.“ Bet gal ji apsiriko? – klausiame. „Jokiais būdais. Laima yra nepaprastai atsakingas žmogus. Jei jai būtų nors šešėlis abejonės, ji būtų tylėjusi.“

L. Bloznelytės liudijimas teisme

2007 m. gruodį ar 2008 m. sausio–vasario mėnesį (tiksliai nebepamenu) mano nuosavame kabinete (be darbo Onkologijos institute ir dėstytojavimo universitete dar turiu privatų kabinetą) apsilankė keturi žmonės: stambus vyras, moteris, mergina ir mergaitė. Iš jų tarpusavio bendravimo sprendžiau, kad jie yra šeima.

Manęs paprašė konsultuoti vyrą. Savo kabinete aš konsultuoju pacientus kaip onkodermatologė ir apžiūriu visą žmogaus kūną, išskyrus lyties organus. Vyras pasakė jokių problemų neturintis, išskyrus darinį, kurį nori pašalinti. Ir iš karto išsitraukė lyties organą, nes tas darinys buvo ant varpos. Tai mane sutrikdė. Kadangi vyndėmė niekaip nėra pavojinga, ji šalinama tik kosmetiniais sumetimais, aš šalinti atsisakiau. Ir dėl to susilaukiau labai šiurkščių priekaištų – kad ir keista, ne iš vyro, o iš vyresniosios moters.

Po vyro turėjau apžiūrėti mergaitę, kuri, paprašyta nusirengti, to nedarė. Bandžiau ją kalbinti, bet ji su manimi nekalbėjo, ir vyresnioji moteris (kiek supratau iš bendravimo – jos mama), bandė pati ją nurengti, bet mergaitė tam priešinosi. Tada pasakiau: „Tėvelis nusirengė ir tu nusirenk“. Mergaitė atsakė (ir tai buvo vienintelis sakinys, kurį ji man pasakė): „Tai ne mano tėvelis.“ Situacija buvo daugiau nei keista ir aš paklausiau: „Ar jūs ne šeima?“

Tada vyresnioji moteris pratrūko šiurkščiais ir bjauriais žodžiais, mergaitės aš taip ir neapžiūrėjau. Norėjau šį vizitą užfiksuoti apsilankymo žurnale, paklausiau, kas jie ir iš kur, mergina bandė kalbėti, bet vyresnė moteris ją šiurkščiai nutraukė ir kalbėti neleido. Pinigų aš iš jų neėmiau ir džiaugiausi, kad pagaliau išėjo.

Tada iš kabineto nuėjau į savo namų vidų (kabinetas yra tame pačiame name, kur aš gyvenu), ir ten radau namų šeimininkę Mariją Mickevič. Jai papasakojau, kas įvyko, pasiguodžiau, kad pradėjo lankytis baisūs žmonės. Dėl šokiruojančio bendravimo tų žmonių ilgai negalėjau pamiršti. Ir vėliau, kada visur pradėjo rodyti Garliavos įvykius, pamačiau Ūso ir Stankūnaitės vaizdus, prisiminiau prieš keletą metų pas mane apsilankiusiuosius. Pamaniau, kad faktas, jog apsilankęs vyras norėjo pašalinti vyndėmę, šitoje byloje gali būti labai svarbus. Pagalvojau, kad vyndėmę vyras jau bus pasišalinęs, nes nebuvau vienintelė vyndėmių šalinimo specialistė. Pašalinus vyndėmę lieka baltas atrofinis randelis, o kadangi žinojau, kur vyndėmė buvo, nesunkiai galėjau tą randelį surasti. Ir tikėtina, kad jei vyras tikrai tvirkino mergaitę, mergaitė turėjo tą vyndėmę matyti.

2010 metų gegužės gale nuvykau į Garliavą, į Klonio gatvę, kur sutikau moterį, renkančią parašus – ji prisistatė esanti Venckienės pusseserė. Pasakiau, kad turiu svarbios informacijos ir galiu duoti tyrimui parodymus, jei mergaitės D. K. globėjai Venckienei tai atrodys reikalinga. Venckienė, mano nuomone, kaip patyrusi teisėja, galėjo suvokti visą informacijos svarbą. Tačiau su manimi tuomet niekas nesusisiekė.

2012 m. gegužės mėnesį, tą pačią dieną, kai Stankūnaitei Garliavoje buvo perduota jos duktė D. K., man paskambino moteris, prisistačiusi žurnaliste Janutiene, ir paklausė, ar žinau, kas šiuo metu vyksta Lietuvoje. Atsakiau, kad nežinau, nes buvau ką tik baigusi operaciją (daug dirbu ir mažai laiko skiriu televizijai ir internetui). Janutienė sakė, kad vyndėmę mačiau aš ir ją matė mergaitė D. K., todėl ši informacija yra labai svarbi teisingumui ir paviešinimui ir paragino apie tai papasakoti jos laidoje. (…)

Neprofesionalus tyrimas

Kaltinimai Laimai Bloznelytei buvo iškelti po to, kai ji apklausoje iš nuotraukų nepažino nei mergaitės D. K., nei V. Naruševičienės (pagal L. Bloznelytės pasakojimą – vyresnės moters – L. Stankūnaitės nušautos sesers), nei A. Ūso penio, su galimai panaikinta vyndėme. Tačiau svarbiausia – prokuratūra nerado jokių įrodymų, kad mergaitės D. K. tvirkinimu anksčiau kaltintas A. Ūsas turėjo ant lyties vyndėmę – to nerasta jokioje A. Ūso medicininėje dokumentacijoje.

Tačiau po habilituotos biomedicinos mokslų daktarės L. Bloznelytės atsakymų visas prokuratūros tyrimas ir kaltinimai pasirodė kaip itin neprofesionalus darbas. Spręskite patys.

„Iki dabar manau, kad tada pas mane buvo Ūsas ir Stankūnaitė, –  teisme tvirtino L. Bloznelytė. – Mąsčiau, kodėl neatpažinau moters ir mergaitės iš nuotraukų. Manau, jog viena iš priežasčių – praėjęs gana ilgas laikas – penkeri metai. Vaikai auga, suaugę sensta, keičiasi, plaukus kerpa, augina ir dažo. Man rodytos nuotraukos buvo šventinės – su šukuosenomis, pas mane atėję žmonės buvo apsirengę paprastai, mergaitė buvo su treningu. Skyrėsi ir  man rodytos Naruševičienės plaukų spalva. O dėl vyndėmės – po jos šalinimo operacijos tik geras specialistas gali pastebėti šviesų randelį, paliktą ant kūno. Nežinau, ar tokį randelį galima atpažinti ant lavono, kai yra lavondėmės. Abejoju, ar į šį klausimą išvis galėtų kas nors atsakyti. Ar išvis įmanoma tokį itin nežymų randelį pamatyti lavono nuotraukoje?

Tai, kad Ūso medicininėje dokumentacijoje nebuvo įrašų, jog jis turėjo vyndėmę, yra natūralu: tai ten tokių įrašų ir neturėtų būti. Vyndėmė yra ne liga, tai nėra anomalija. Jei patikrintume visų, turinčių vyndėmes, medicinines korteles, manau, kad tokių įrašų nerastume – tai nėra įrašoma. Manau, kad tokio įrašo nerastumėte ir M. Gorbačiovo medicininėje kortelėje“ (paskutinis Sovietų Sąjungos prezidentas turi labai aiškią vyndėmę ant kaktos – red.).

„Ar, jūs, kaip gydytoja, turite teisę viešai kalbėti, teikti informaciją apie pas jus apsilankiusius pacientus, apie jų ligas?“, – teisme klausė prokurorė, lyg sufleruodama, jog gydytojas pagal profesinę etiką turėtų slėpti net nusikaltimus, tarkim, šautines žaizdas ar įgimtus nusikaltėlio požymius.

L. Bloznelytė: „Jie nebuvo mano pacientai. Vyndėmė nėra liga, aš jų negydžiau. Manau, kad ir kuo tu dirbtum, moralė, Dešimt Dievo įsakymų yra svarbiausia. Mano sąžinė mane graužtų, jei tai būčiau nutylėjusi. Dirbdama Anglijoje, aš pasirašiau, kad privalau pranešti apie visas su teisingumu susijusias situacijas.“

Pavojingi žmonės

Neįsivaizduoju, už ką šioje byloje būtų galima nuteisti profesorę ir poetę, septynių vaikų mamą Laimą Bloznelytę. Nebent už sąžinės balsą, žmoniškumą, rizikingą norą padėti kitam. Nesijuokite – Garliavos byloje už tai jau yra nuteisti ir vis dar teisiami dešimtys garbingų Lietuvos piliečių. Jie valstybiniu lygiu yra padaryti nusikaltėliais, o jų žmoniškumas yra įvertinamas taip, kaip ir okupacijos metu sąžinės bylose: tai viešos tvarkos pažeidimu, tai nepaklusimu pareigūnui, tai  melagingais parodymais. O iš tiesų šie žmonės persekiojami už tai, jog „teisinėje valstybėje“ (šiuo terminu teisinė ir politinė valdžia mėgsta prisidengti, kai primeta savas taisykles)  įstatymas būtų aukščiau už moralę. Ir tokie Laimos Bloznelytės (bei visų „patvorinių“ – valstybės smurto liudininkų) samprotavimai, jog „kada moralės nelieka, teisė ir tiesa mažai ką beturi bendro“, arba – „man aukščiausias yra ne šis, o Dievo teismas“, yra labai pavojingi. Žymiai pavojingesni už baisius kriminalinius nusikaltimus. Todėl teisėsauga ir skiria tiek daug laiko ir energijos persekiodama šiuos inteligentus ar vaikus, ant grindinio kreidute rašančius žodį „TIE-SOS“. „Teisinėje valstybėje įstatymas lygus visiems!”

Ir dar „teisinei valstybei“ labai pavojingas pats Laimos Bloznelytės–Plėšnienės liudijimas. Nes jis iš esmės paneigia jau visą ištirtą Garliavos bylą, kur teisėsauga, neturėdama jokių tiesioginių įrodymų, įrodė – jokios pedofilijos nebuvo, ji sugalvota! Tad, šiukštu, negalima leisti, kad ši versija būtų atmesta, nes tai iš esmės supurtytų visą Lietuvos valstybę: nuo jos garsiųjų vaikų psichiatrų iki prokurorų, teisėjų, saugumo tarnybos, policijos, aukščiausių politikų iki žymiųjų žurnalistų. Todėl jei net L. Bloznelytė ir būtų išteisinta, niekas jos liudijimo daugiau nebesiims tirti.

„Anomalijos atlieka savo vaidmenį tuomet, kai jų susikaupia tiek, kad nebekreipti į jas dėmesio arba atmesti tampa nebeįmanoma. Tuomet kyla krizė. O po krizės įvyksta paradigmos pokytis, ir visi ima į pasaulį žvelgti kitaip.“ Maiklas Bruksas (Michael Brooks).

______________

*Draugas

Dar neišeikime, dar pastovėkime,
Juk neužmigsim, tikrai neužmigsime.
Šitokį vakarą, šitokį lietų
Kaipgi paliksim, kam gi paliksime?

Reikia draugą turėti,
Būtinai reik turėti
Nors vienintelį draugą,
Kad galėtum tikėti,
Kad galėtum mylėti,
Kad galėtum išsaugoti,
Kad galėtum ištarti:
– Tu man vis dėlto draugas.

Tu neišdrįsi manęs palydėti,
Aš neišdrįsiu tavęs paprašyti.
Dar neišeikime, dar pastovėkime,
Kol nenustos taip beprotiškai lyti.

Lašas po lašo tą lietų surinksime,
Veidus nuprausim tame lietuje.
Niekas nekaltins, jei išsiskirsime,
Niekas nekaltins, jei liksim drauge.

Akys tik žiba, lūpos nebylios,
Jos vis kartoja – aš tave myliu
Švelniai priglunda prie mano lūpų
Ir pabučiuoja kart paskutinį. /Laima Bloznelytė, 11 m./

Siūlomi vaizdo įrašai:

ALKO TURINYS

Pastabos 14

  1. Valdas says:

    Ką norėti,juk Lietuvos prokurorai sovietinės sistemos įkaitai.Mano galva esu isitikines,kad Sąjūdžio laikais atkūre savo valstybę -sustojome,ir prasidėjo kova už būvį.Visas gaivalas dabar yra sulindes į valdžią ,o tauta pralaimėjo ir turim tenkintis trupiniais.
    Partinis buldozeris pervažiavo per moralę ir savo tautiečius.Dalis spruko užsienin,kad galėtų užsitikrinti sotesnį gyvenimą,kiti sėdo ant pašalpų adatos,dar kiti parsidavė darbdavio maalonei.
    Kas liko? LIKO VILTIS, paskutinė,nes jai žlugus,žlugs ir valstybė.
    Giedosim himną,mes kaip broliai
    Apie Tėvynę ir prarastas godas.

  2. Giedrius says:

    sunkus, nelengvas, paprastas, aiškus ir sudėtingas Daliaus liudijimas;
    jį pratęsti, o gal teisingiau būtų žodis v y k i n t i, – įmanoma tik buvus, ar
    esant tam tikroje dalyje, tam tikra dalia dalyviu įvykiuose arba ties įvykiais;

    todėl apie tai kas tebevyksta dar nerašykime, “išimkime” tik višūnių-viršūnės
    užuominą iš dalyvio (dalyje įvykių) Daliaus, tai kas jo paliesta ir sietina su
    visa priežastingumų nelaimingąja seka (t.y. veikėjo, nuo 1917 m. “įėjusio”
    į istorinę, brutualiausios žmonijoje antihumaniškosios ir žudikiškos aplinkos,
    valstybinės santvarkos (R)evoliucionavimu patampant tai santvarkai, iš po
    tos santvarkos, ir toje santvarkoje vyriausiuoju vadu – paveldėtuoju, pirmu
    SS prezidentu, nors ir tekste nurodę: paskutinis SS prezidentas su vyndėme,
    – M. Gorbačiov) kilusia ir t e b e e s a n č i a šiandien be jokio mūsų Valstybės
    teisinio poveikio dėl atsakomybės už žudynes, tikros atsakomybės, teisinės
    atsakomybės ir deramo, tinkamo, bent “minimizuotai” padoraus (turiu netgi
    darkalą kalbai vartot, įvedant, kad gen. prokuratūrą b u d i n t) VEIKSMO
    minėtojo asmens, svetimos valstybės piliečio atžvilgiu dėl jo asmens, veikos
    a s m e n i š k o s Sausio 13-osios žudynių naktį;

    taip, 1917 m. nelaimėliška Rusijos valstybinės santvarkos pragarmė į teroristų-
    žudikų darinių valdymą pereinant ir tvojusi mums, kiekvienam išlikusiam (IR NEIŠLIKUSIEMS!!!)
    įtakoje galimos sunaikinimo grėsmės gilų įspaudą palikusi, išderinusi bei pradarkiusi
    (dėkui dievams, kad galutinai nebuvom kaip valst.darinys negrįžtamai išdarkyti)
    ganėtinai visa tai, kas tūkstantmečiai tautoje, jos papročiuose bei darnoje ugdyta,
    puoselėta
    ir sukurta

    todėl ir rašau apie priežastingumų viršūnių-viršūnės a t p a ž i n i m ą bei būtinybę
    tiesiog, vardan TIE-SOS, bent menkutėliu LIUDININKU iškviest, apklaust ir spręst
    ką ir kaip toliau (po apklausos) su buvusiu SS vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu
    daryti (kai tiesiog ir tiesiogiai jam pavaldūs tų pajėgų nariai/kariai žudę Vilniuje),
    kol paminėtas pirmas SS prezidentas (dėka Nobelio Taikos premijos gal ir savivalę
    Vilniuje nutraukt įtakojęs?) Sausio 13-osios byloje asmenišku teisiniu-procesiniu
    atsaku – ar kaip liudininkas, ar kaipo įtariamasis apklaustas nėra, TOL VISA
    SAUSIO 13-osios BYLOS eiga yra niekinė, – pagal Dalių Stanciką, – ANOMALIJA
    kaip ir čia aptariama kitos bylos eiga;

    kodėl gi taip b r u t u a l i a i “numetu” šios kaip pateikta “mislingiausios Lietuvoje bylos”
    eigos bei dalyvių svarstymų ar aptarinėjimų eigos TĄSĄ ŠIANDIEN,

    – ogi todėl, kad 1991 m. vykdytos agresoriaus (užpuoliko) bylos padarinių, nužudytųjų
    bei sužalotųjų teisinės atsakomybės, karo nusikaltimų be senaties termino, bylos eigą
    būtina bent pradėti, o ne skalambyti apie kažkokias baigiamas išvadas kaltinimų (į teismą);
    graudu, o gal kai kam ir juokinga, kad generalinė prokuratūra nesiima jokių, bent MINI-mizuotai
    teisiškai padorių ir derėtinų veiksmų jau minėtojo piliet. M. Gorbačiov atžvilgiu…

    juo labiau, netgi jį paskyrusieji (dabar B. Obama bei D. Kameronas) laikinuoju Prūsijos dalies
    administratoriumi, kaip ESAMĄ, ESAMOS SS vadovybei 1945 m. rugpjūčio 2 d. laikinai
    priskirtos (“iki būsimojo taikos susitarimo”) teritorijos veikiantį ir niekieno t e i s i š k a i
    nuo įsipareigojimo ją administruoti nenušalintą PREZIDENTĄ, (SS) galbūt gina; gal gen.
    prokuratūra turi atsiklaust JAV bei Jungt.Karalystės administracijų, ar jų paskirtasis administruot
    nuo 1945 m. rugpjūčio 2 d. šiam Europos dalies plotui t e b e v e i k i a n t i s SS atstovas
    gali būti “teisiškai liečiamas”, o gal jam galiojanti kažkokia (mistiška) teisinė neliečiamybė;

    štai kur klausimas,
    todėl visa kas bloškia, kas blaško,
    ir nuo 1990 m. KOVO 11-osios
    (per 1991 m. SAUSIO 13-osios PERGALĖS
    įtvirtinimą) a t i m a bent pusę žodžio, PUSĘ SEKUNDĖS
    dėl agresijos (užpuolimo) prieš Lietuvą tyrimo bei ištyrimo yra atidėtina;

    kas gali šį teiginį patvirtinti…
    ogi paprastai: ką tik įvykusio žuvusio lakūno Vytauto Galvono laidotuvėmis,
    kas palikta jo, kuo būta-veikta, ir kaip, kas palydėti į amžinąją kelionę atvykę,
    – bažnytinė tiesa tokia, bažnyčioje buvę ir “Drąsos kelio” išrinktieji, bet
    ar jie tebėra k e l y j e, neatsakys į tai nei jie patys, nei TU, netgi aš, tuo
    labiau Dalius (čia), – a n o m a l i j a; kiek TIE-SOS, kai dėl tiesos, ir pinigais,
    ir vilione vardan asmeninio gerbuvio (posovietiškai) nei teisės, anei teisingumo
    – vien nauda (asmeninė); todėl ir ši (D.S.) tyla apie “pasiklydusius DK išrinktuosius”,
    tyla apie viso pasaulio bendruomenės žemų lygių teisinius neveikimus (po Potsdamo),
    v i s i š k ą atsakomybės, visuotinės nebuvimą (ne vien Graikijos) ŠIAME LAIKE;

    a. a. lakūno Vytauto Galvono žūtimi išsiryškina ir vienas keistas epizodas, dėl gamybinio
    ir netgi r e k l a m i n i o santykio su tuo pačiu “neliečiamuoju” M. Gorbačiov, tą jis man rašęs
    paskutiniame laiške iki žūties, paminėdamas šio “veikėjo” 80-mečio iškilmių detalę, tad
    ja, kaip ANOMALIJŲ-ANOMALIJA ir naudosiuosi uždarydamas šią diskusiją, ir kviesdamas
    kitai:

    pati pati nereikšmingiausia smulkmena (dar nereikšmingiausia, nes papildanti Vokietijos iždą nuolat)
    – tai vieno gaminio vartojimas, gal netgi labiau reklama, – įžeidžianti, žeminanti, kliudanti visą Europos
    sąjungos šalių padoraus vystymosi, teisinio bendradarbiavimo ir teisėtos šalių narių bendrumos,
    bendro tarpusavio moralinėmis nuostatomis suderinto bei palaikomo įstatyminės raidos ūgio
    kūrimą, – ženklų “stalin” su “gorbatshow” vartojimas, t.y. prekyba šiomis degtinėmis pas A. Merkel.

    Gal pagaliau susiprasim,
    supras ir Dalius su Aurelija,
    kad menka (asmeniška)
    išdavystė, kaip “Drąsos kelio”
    narystės Seime išmetimas į
    šiukšlyną ir yra tapatybiška,
    netgi gan piktybiška A. Merkel
    neveikimo ar ANOMALIJOS
    pavyzdžio galia, kai už Wodką
    “Stalinskaya” ar “Gorbatshow”
    gautu 1 euru PVM (MvST), ir
    toliau galima i š l a i k i n ė t i
    ar VW, ar AUDI “vystymosi”
    ir prekybos aplinką pasaulyje.
    Tai labai asmeniškai (DK atst.)
    skirtas parašymas.

    Manau gerb. Laima Bloznelytė-Plėšnienė supras.
    Būkime verti JOS!

  3. Diazelmis says:

    Štai kaip Stankūnas teisme uždavinėjo klausimus profesorei:
    Stankūnas: Jūs gi padarėte nusikaltimą prieš Lietuvą, nusikaltimą prieš pasaulį…
    Salė pradeda kvatoti, o teisėja D. Mickevičienė nutraukia, esą spręsti apie nusikaltimus yra teismo darbas.
    Stankūnas: Tai sakykit iš kur kitur Janutienė sužinojo, jei jūs VIENINTELĖ, VIENINTELĖ matėte tą dėmę?
    Profesorė: Nežinau, ar aš vienintelė, gal koks kitas gydytojas matė…
    Stankūnas: Jei jūs tokia morali, tai kodėl kreipėtės į Venckienę, nors ji nevykdo teismo sprendimo, yra bloga teisėja. Ar norėjote tokiu būdu į Seimą prasibrauti?
    Profesorė: Niekada net nepagalvojau eiti į politiką, nebuvau nei spaliukė, nei pionierė, nei komjaunuolė…

    • Tuščiai ana kalba: sako – matė.
      O kaip įrodys?
      Reikėjo nufotografuoti, o jei nors tokio įrodymo nėra, tai įrodymų nėra iš viso.
      Kodėl mes ja turėtume tikėti?
      Tuo labiau, kad situacija neįmanoma – kokio bieso jis, sakykim turintis dėmę ir norintis ją pašalinti, temptųsi su savimi tas dvi bobas ir mergelką?
      Tokie dalykai yra tvarkomi slaptai.

      • Ir kaip tokios dėmės niekas niekada nebūtų iki tol pamatęs?
        Pvz., kartu tarnavę kariuomenėje ir kartu prausęsi pirtyje kariuomenėje, draugai, kartu besimaudę upėje ir gręžę plavkes, tėvai, žmonos ir t.t., ir pan.?
        Kaip galėtų nebūti dėmės šalinimo pėdsakų?
        Ir kuriam galui iš viso reikėtų šalinti tą dėmę, jei ji būtų buvusi?

      • Marija says:

        Pritariu tikram lietuviui. Mažus vaikus mamos veda į poliklinikas, ligoti asmenys, kurie nepaeina ar sunkiai orientuojasi aplinkoje, irgi yra lydimi… Sakykite, kam suaugusiam sveikam vyrui reikalinga palyda ? Ir dar suguža visi į ankštą kabinetą…Kažkokia nesąmonė ir tiek.
        Pafantazavo Bloznelytė iš didelio noro padėti šeimai, nes buvo įtikėjusi šia istorija taip kaip visa Lietuva…Prikalbėjo ir trauktis jau vėlu buvo.. Kai kalbama apie mažos mergaitės seksualinį išnaudojimą, tai visiems širdys virpa, šokinėja. Ir aš tuo metu norėjau Laimai akis išdraskyti, džiaugiausi kartu su visais, kai mergaitę Landsbergis iš vaikų raidos centro ištraukė..Tikėjau šia Venckienės kurpta istorija ištisus metus. Taip, man prireikė visų metų, kad suprasčiau jog klydau – smerkiau nekaltus, kaltinau teisiuosius..Neteigiu, kad Stankūnaitė gera mama, nes ji pati neaugino mergaitės ir ją paliko senelių globai. Už tai ji ir buvo nubausta, kad suprastų savo klaidas ir pasitaisytų.

        • Kemblys says:

          Marija, tavo manymu, Venckienė sukurpė bylą, kurioje tiek daug keistų mirčių ir tiek daug ‘teisėsaugininkų’ prarado savo pareigas..?

          • Ženklas says:

            Įkišu savo trigrašį. Venskienė tik tuščių ambicijų pilnas arklys, kurį šachmatų lentoje efektyviai perstumdė siekusieji supriešinti Lietuvos visuomenę. Jos ambicijomis kažkas efektyviai pasinaudojo, ir tai padarė itin aukštu lygiu, gal tai vyrukai iš Lenglio, gal iš Lubiankos. Ir kas nemaloniausia savo tikslą ,,jie“ pasiekė, tautos dėmesys nuo kažko nukreiptas, plius tauta suskaldyta, neapykantos kiekis žymiai padidintas.

          • Kemblys says:

            Paaiškink kodėl toje BYLOJE tiek daug keistų mirčių, o ne svaičiok apie savo tas ‘lubiankas’, tik nenusilaužk to savo ‘trigrašio’ 😀

        • Tamara says:

          Na, ne visai taip. Jeigu mergaitė moterims prasitartų apie vyndėmę tokioje išskirtinoje vietoje, susijusios su tuo moterys turėtų suprasti, kaip tai pavojinga. Todėl reikėtų taip padaryti, kad mergytės žodžiai taptų netiesa, išsigalvojimu.
          Taigi, dėmę reikėjo panaikinti, nes tai keltų pavojų ne tik pačiam pedofilui, bet ir sutenerėms (šiuo atveju tetai su motina, o gal ir daugiau kam).
          Vyrai, kaip žinia, instinktyviai vengia bet kokių procedūrų, galinčių sukelti pavojų sveikatai. O čia tokia vieta. Reiškia, vyras turėjo vilkinti apsilankymą pas gydytoją, kol netekusios kantrybės abi moterys jį ten veste nuvedė. Kodėl mergaitę kartu vedėsi – iš pasakojimo neaišku, bet moterys norėjo, kad ir ją apžiūrėtų, tik mergaitė pasipriešino. Ką galima suprasti, jeigu pedofilijos faktas buvo.
          Kodėl gydytoja nesikreipė kitur, bet ėjo pas Venckienę – daugiau negu suprantama. Iš TV reportažų bei spaudos ji išgirdo, jog teisėsauga keistai elgiasi. Todėl nuėjimas visų pirma pas auką ir prisistatymas kaip galima liudytoja netgi labai logiškas, drąsius ir sąžiningas. Tai savotiškas apsidraudimas tam atvejui, jei tikrai teisėsauga keistai tiria šią bylą, ir jei auka neturi rimtesnio liudytojo, išskyrus kaimynių pasakojimus, kaip kas joms rodėsi. Vis dėlto tai būtų profesionalo liudijimas. Tik ji vėl apsiriko – teisėsaugai nereikėjo liudytojų, kurių liudijimai tvirtintų pedofilijos fakto tikimybę.

  4. Žaltys says:

    Kažkas vis vedžioja lietuvius apie tris rusiškas raides. Eikit jūs visi ten kur yra jūsų profesorė, profesorius ir vyndėmė, sutarta???

Komentuoti: Marija Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kiti Straipsniai

Naujienos

Kiti Straipsniai

Kitas straipsnis