G. Songaila. Valstybinė kalba:  Kieno tai reikalas, jei R. Valatka jos nebenori (12)

Gintaras Songaila | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Gintaras Songaila | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Praėjusią savaitę Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) nepritarė, kad būtų plečiamos išimtys asmenvardžių rašybai valstybine kalba Lietuvos piliečių pasuose. Žinia, jau dvidešimt penkeri metai Lietuvos Respublikoje galioja lietuvių kalbos valstybinis statusas. Piliečių asmenvardžiai tapatybės dokumentuose iki šiol buvo rašomi lietuvių kalba (lietuviškais rašmenimis). Tačiau, pasak kai kurių politikų ir apžvalgininkų, gyvenimas sparčiai keičiasi, ir tokia tvarka jau esą laikytina piliečių teisių pažeidimu ar netgi juos „verčia durniais“. Esą kiekvienas pilietis juk turi teisę pase rašyti savo vardą ir pavardę kokia tik nori kalba ir kokiais tik nori rašmenimis, nes vardas ir pavardė yra jo asmeninė nuosavybė.

Štai užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pareiškė: „Kaip galima skirstyti – vieniems leisti, kitiems neleisti. Pavardė yra tų žmonių nuosavybė. Tai ką norėdami realizuoti savo teisę jie turės daryti – ištekėti už užsieniečio? Man atrodo keista, neturėtų tokiais svarstymais užsiimti komisija, čia jau yra politikų reikalas“.

Panašiai TV laidoje samprotavo apžvalgininkas Rimvydas Valatka: „Apskritai aš nelabai suprantu, kodėl į šį reikalą reikėjo įvelti VLKK. Tai yra privačios nuosavybės klausimas. Vardas ir pavardė yra daiktas, kurio iš manęs garbingiausia komisija negali atimti, neturi teisės atimti“, ir po to iškart pridūrė, kad tokios komisijos „piliečiams“ tik trukdo, todėl pasiūlė politikams ją panaikinti.

Gyvename, regis, laisvoje šalyje, tad kiekvienas joje gali laisvai reikšti savo nuomonę, jeigu tik nepažeidžia viešosios moralės normų, kitų asmenų teisių, jei nekviečia prievarta keisti konstitucinės santvarkos. Nei R. Valatka, nei L. Linkevičius, rodos, nekviečia jėga keisti Konstitucijos 14-ojo straipsnio, kuris nustato valstybinį lietuvių kalbos statusą. Tiesa, galima būtų tuo suabejoti, nes ir vienas, ir kitas juk kviečia politikus savavališkai nebekreipti dėmesio į Konstitucijos pirmąjį skirsnį, kurio nuostatas pati Konstitucija leidžia keisti tik referendumu. Šie asmenys aktyviai kviečia pažeisti ir Konstitucinio Teismo nutarimus, nes šis teismas nuo 1999m. spalio 14d. vis kartoja, kad Lietuvos piliečių asmenvardžių rašymas tapatybės dokumentuose nevalstybine kalba paneigtų konstitucinį lietuvių kalbos statusą. L.Linkevičiui ir V.Valatkai, kaip ir socialdemokratams Seimo nariams G.Kirkilui, I.Šiaulienei, J.Bernatoniui, J.Sabatauskui bei kitiems jų kolegoms tai nė motais. Iš esmės, jie kviečia įvykdyti konstitucinį nusikaltimą ir patys šį nusikaltimą organizuoja. Užsipuolama VLKK, esą piliečių asmenvardžių rašybos reikalus turi spręsti ne visokios panašios komisijos, o tik politikai. Ačiū Dievui, jokiems politikams ar apžvalgininkams Konstitucija tokios teisės nesuteikia. Užsienio reikalų ministras ir kolegos, užsižaidę kitos valstybės komandoje, prisiėmė per daug galių.

Dėl ko piktinasi lenkiškos rašybos Lietuvos piliečių pasuose šalininkai? Kas ir kaip čia įvėlė VLKK? Gal nežino, o gal apsimeta, kad nežino, jog tai įsakmiai padarė Konstitucinis Teismas. Kol kas nei R. Valatkai, nei L. Linkevičiui, nei netgi Seimui nėra suteikta teisė atšaukti Konstitucinio Teismo nutarimus ir išaiškinimus.

Konstitucinis Teismas 2014m. vasario 27d. nutarime paslaugiai išaiškino Teisingumo ministrui J.Bernatoniui (ir visai Lietuvai), kad „valstybinės kalbos“ ir „lietuviškų rašmenų“ sąvokos nuo šiol išplečiamos tiek, kad jos išimtiniais atvejais galėtų apimti ir rašybą ne tik lietuvių kalbos abėcėlės raidėmis, bet ir kitomis lotyniško pagrindo raidėmis, jei tik tam pritars Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Šiame Teismo sprendime pasakyta, kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija turės teikti politikams oficialias  išvadas, susijusias su tuo, ar „(…) konstitucinio reikalavimo „asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba” formuluotė „valstybine kalba”, taip pat formuluotė „lietuviškais rašmenimis” gali būti suprantamos taip, kad Lietuvos Respublikos piliečio pase kai kuriais atvejais rašant nelietuviškus vardus ir pavardes galima vartoti ne tik lietuvių kalbos abėcėlės raides, bet ir kitus tik lotyniško pagrindo rašmenis tiek, kiek jie dera su lietuvių kalbos tradicija, nepažeidžia lietuvių kalbos sistemos, lietuvių kalbos savitumo.“ Tik kompetentinga, „iš profesionalių kalbininkų sudaryta institucija, turinti įgaliojimus rūpintis valstybinės kalbos saugojimu“, gali nustatyti, kiek terminas „valstybinė kalba“ leidžia kai kuriais atvejais piliečių asmenvardžius tapatybės dokumentuose rašyti nevalstybine kalba. Į šias išvadas privalu atsižvelgti. Išimtys gali būti priimtos, kai jas savo aiškiai išdėstytoje pozicijoje SIŪLO ši institucija.

Valstybinė lietuvių kalbos komisija, vykdydama savo konstitucinę pareigą ir kompetenciją, kurią jai suteikė Konstitucinis Teismas, nutarė, kad užsieniečių pavardžių perrašymas nelietuviškais lotyniško pagrindo rašmenimis, įgyjant Lietuvos pilietybę ar susituokiant su užsieniečiu (užsieniete) bei jų vaikams esą nepadarytų didelės žalos lietuvių kalbos sistemai, savitumui ir tradicijoms. Tačiau jokių kitų išimčių komisija nesiūlo. Ji nesiūlo pereiti prie masinio valstybinės kalbos atsisakymo piliečių pasuose. R.Valatka, L.Linkevičius ir jo socialdemokratai kolegos Seime su tuo nesutinka, o kai kas net leido sau apšaukti komisiją, jog ji esą tarnauja Rusijai. O juk Rusija tik ir telaukia, kad Lietuvos pavyzdžiu galėtų reikalauti Latvijos piliečių asmenvardžius pasuose rašyti nevalstybine kalba ir taip atakuoti oficialiąją rašybą ne tik dokumentuose, bet ir latvių kalba viešai publikuojamuose tekstuose.

Tiesą sakant, lenkiškos rašybos šalininkai VLKK užsipuola visai nepagrįstai (ir netgi veidmainiškai) taip pat ir dėl to, kad jei ne VLKK, tai nei R.Valatka, nei L.Linkevičius iš viso net neturėtų progos kalbėti apie kokias nors išimtis asmenvardžių rašymui valstybine kalba Lietuvos piliečių tapatybės dokumentuose.

Belieka tikėtis, kad tiek visa Konstitucija, tiek jos pirmasis skirsnis dar bent šiek tiek saugo Lietuvos konstitucinius pagrindus. Norėtųsi manyti, kad konstitucinės vertybės ir principai nepriklauso nuo „kintančio gyvenimo“ bei nuo įvairių užsakovų, kaip to norėtų Nepriklausomybės Akto signataras R.Valatka (Nepriklausomybės Akto signatarų klubas dar prieš ketverius metus yra pareiškęs, kad palaiko visiškai kitokias nuostatas). Jei konstitucinius principus taip lengva būtų apeiti ir išmainyti, tai mūsų valstybė neturėtų ateities.  Jei dauguma piliečių laikytųsi panašios filosofijos kaip R. Valatka ar L. Linkevičius, tai matyt greitai neliktų ir pačios Konstitucijos.

Kategorijos: Kalba, Kultūra, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *