Gyvenimas masinėje kultūroje (0)

Keiichi‘io Kagi‘io nuotrauka.„Bukleto“ kavinė. Jos kampe už stalo sėdi Augustinas ir varto laikraštį. Greta jo Gediminas maigo kompiuterio klavišus. Aplink stalą ratus suka Vytenis. Atrodytų, kad kažko laukiama. Staiga jis sustoja, pažiūri į laikrodį…

VYTENIS. Gerai… pradėkim. Praėjusį kartą, man rodos, Augustinas nuo paskutinių klausimų šiek tiek išsisuko. Juk Gediminas išskyrė bene penkias šiuolaikinės kultūros atmainas… O gal klodus? Nežinau, kaip jas geriau pavadinti. Jūs, Augustinai, pro jas tiesiog praėjote. Nors patį skirstymą kaip tik Jūs pats pradėjote. Atrodo, mus lyg ir įtikinote, kad kontrkultūrinis nihilizmas nėra koks dienos negalavimas, bet stipri griaunamoji jėga, išaugusi iš tų socialinių sluoksnių, kurie pasijuto moderniosios civilizacijos išstumti už borto. Progresistinė modernioji civilizacija juos buvo nurašiusi į atliekas, padugnes. O padugnės buvo paprasčiausiai nupilamos į šiukšlynus. Todėl jų nebuvo legitimuotoje kultūroje.

Dabar jos išsiveržė į viešumą savaip pasididžiuodamos savo vulgarumu, niekingumu ir naikinamąja, neigiamąja galia. Atseit, išmetėte mus už borto, o mes dabar grįžtame atgal, kad užnuodytume jūsų puotų stalus ir išniekintume jūsų šventyklas. Bene iš čia jos keistas, patologiškas patosas ir optimizmas. Ji užėmė vietą, XIX a. paskirtą proletariatui, ketinusiam atlikti pasaulio pertvarkymo misiją. Bet iš to, kaip šiandien žinome, nieko neišėjo. Aibė jo vardu įvykdytų politinių revoliucijų XX a. jį galutinai sukompromitavo. Dar nebuvo visai išblėsusi jo platinama mitologija, kai į viešąją kultūrą ėmė veržtis kontrkultūrinis nihilizmas. Iš pirmo žvilgsnio jis lyg ir nesiėmė kokios misijos. Tiesiog savo buvimu jis pūdė kultūrą. Tačiau ilgainiui pradėtas postuluoti moderniosios civilizacijos neigimo, niekinimo, naikinimo uždavinys. Iš šio taško jis atrodo kaip politinio terorizmo ekvivalentas kultūroje. Tada jį galima laikyti ir civilizacijos baigtį lemiančia jėga. Puvimas – jėga? Keistai skamba. Gal geriau sakyti simptomas. Šiaip ar taip, bet tai yra liberalios visuomenės griuvimas iš vidaus… Svarbiausia, kad čia nematyti užkardų, kurios jį sustabdytų. Juk tai sąmoningas demoralizuoto ir suluošinto žmonių sluoksnio bei jo mentaliteto veikimas. Vieniems – tai tikslas, kitiems – tik mada. Todėl praėjusį kartą aš ir kėliau klausimą, kas galėtų tam procesui pasipriešinti ar bent prisidėti prie jo stabdymo?

Kai Gediminas išskaičiavo penkias kultūras ir su jomis susijusias ideologijas, aš išsyk pagalvojau, kad tarp jų yra išskleistos ir tos alternatyvos, kurios vis dar galėtų išsaugoti atsparumą griuvimui ir puvimui. Priminsiu, buvo paminėti penki pagrindiniai kultūros klodai, ar atmainos (nežinau, kaip geriau pasakyti): progresistinė, tradicionalistinė, klasikinė, pragmatistinė, arba vartotojiškoji, ir nihilistinė. Todėl aš įkyriai klausiau: kurias iš tų ideologijų reikėtų pasirinkti, kad atsiribotume nuo mūsų didžiosios ir galingosios civilizacijos savinaikos. Gal aš ne visai vietoj ištariau tą žodį „pasirinkti“, kadangi dažniausiai ne patys žmonės renkasi, bet gyvenimo sąlygos jiems primeta kultūros modelius. Bet, kita vertus, jie niekada visai nepraranda galimybės keisti ir savo gyvenimo būdą. Bet, kaip matyti, žmonės labai lengvai kapituliuoja ir dar mokosi rodyti džiaugsmo grimasas.

GEDIMINAS. Kadangi Vytenis pagrindiniu kaltininku padarė Augustiną, jam pirmam turbūt dabar ir vertėtų reaguoti.

AUGUSTINAS. Aš visai neprieštarauju tokio klausimo kėlimui ir neketinu nuo jo išsisukti, juolab po tokios įžangos, kuri visai mane įtikino, kad mes jau galime kalbėtis viena kalba. Tik aš nemanau, kad į šį klausimą įmanoma abstrakčiai atsakyti. Jis, man atrodo, labai panašus į kitus masinės kultūros kūrėjų „klausimus“: „Kaip būti laimingam?“, „Kaip įsigyti draugų?“ ir pan. Net gavus gana tikėtiną atsakymą, beveik neįmanoma juo pasinaudoti. Žmonės pasirenka kultūrą ne dėl to, kad ją išsiaiškina. Man neteko girdėti, kad pasaulyje kas nors taip būtų pasirinkęs savo gyvenimo būdą. Jeigu apskritai toks pasirinkimas įvyksta, jis paprastai būna iracionalus: taip susiklosto aplinkybės, patraukia kokie nors žmonės, institucijos ir t. t. Jeigu imasi rimtai studijuoti kokią kultūrą, tai greičiau po to, kai jau padarytas pasirinkimas.

VYTENIS. Tegul būna taip. Bet aš, atrodo, pakoregavau savo formuluotę?

AUGUSTINAS. Taip, taip… Bet pirmiau norėčiau užbaigti pradėtą savo mintį. Jeigu jūs esate įaugęs į savo kultūrą, joje realizuojate savo įgimtas potencijas, bet norite sužinoti, kaip toliau gyventi krizės sąlygomis, mūsų išsiaiškinimas jums nieko nepadės. Jūs gyvensite ir toliau taip, kaip gyvenote. Išimties čia nesudaro nė nusivylusieji. Postmodernioji civilizacija tokios padėties žmonių produkuoja jau tiek daug, kad jie sudaro gana didelį socialinį sluoksnį, demokratijos sąlygomis galintį visai laisvai demonstruoti savo griaunamąją galią. Bet aš nesakau, kad tokie debatai negali turėti įtakos, sakysime, dar neįaugusiam į kultūrą jaunimui, žmonėms, atsidūrusiems tarp skirtingų kultūros klodų (pvz., šeimoje, mokslo įstaigoje) arba politikui, mėginančiam nustatyti kultūros rėmimo prioritetus.

VYTENIS. Gal dėl jų ir vertėtų pasistengti? Juk nuo to, kokia yra valstybės kultūros politika, t. y. ką ji remia (finansuoja, apdovanoja, premijuoja, teikia lengvatas) ir kaip išaukština ar parodo savo dėmesį, labai priklauso ne tik trumpalaikės, bet ir ilgalaikės kultūros permainos. Tai buvo svarbu visais laikais.

Bet tik ne dabar, kai viskas taip sujaukta, infantiliškai nesutupėta, be krypties, be kriterijų, be principų, be atsakomybės… Iš pradžių susidarė įspūdis, kad postmodernistai aptiko šių laikų gyvenimo absurdą. O dabar jie pasiekė tokį kontrkultūrinio aktyvumo laipsnį, kad patys savo plitimu ėmė produkuoti absurdą. Jie simptomiškai liudija pakrikusių laikų dvasią. Ar gali būti kas nors ciniškiau ir absurdiškiau už tokią politiką, kai aukščiausi valstybės apdovanojimai už kultūros ir meno pasiekimus pradėti dalyti kaip tik tiems žmonėms, kurie ne tik nekenčia oficialiosios kultūros, bet ir yra labiausiai pasižymėję jos niekinimu, gniuždymu bei patyčiomis. Prieš tokių kandidatūrų kėlimą bandė protestuoti net padoresni kontrkultūrininkai. Jie norėjo perspėti, kad, stovėdami anapus kultūros, kontrkultūriniai judėjimai negali advokatauti kultūrai. Bet ilgainiui nutilo ir jie.

GEDIMINAS. Kad tokie parazitavimai bei dviveidžiavimai būtų iškelti į viešumą, o žmonės pamatytų, jog karalius nuogas, matyt, reikėtų daugiau demokratijos, viešų debatų. Įsitraukti turėtų visa pilietinė visuomenė. Reikėtų, kad joje turėtų galimybę reikštis visos ideologijos. O ne tik tos, kurios užsigrobė pagrindines institucijas ir koketuoja masių vardu.

Dėl to, kad prieš kultūrą maištavę žmonės galų gale sulaužo savo pačių nuostatas ir džiaugiasi nacionalinėmis premijomis, nereikėtų stebėtis. Negi galima iš tokių žmonių tikėtis riteriškų gestų? Konformistinė, chameleoniška laiko dvasia šiandien nelaikoma gėdinga. Mums net būtų sunku pasakyti, kiek tai susiję su autoritarine praeitimi ir kiek su skubotu, mechanišku Vakarų kultūros perėmimu… Pasakys, kad taip yra Vakaruose, ir ginčai baigiasi.

Bet ar ne per ilgai įstrigom prie svarstymų, kam skirti tas mūsų kalbas? Neužmirškim, kad turime reikalą su postmoderniu masių žmogumi, kuriam mūsų patarimų mažiausiai reikia. Nihilistui mūsų svarstymai beviltiškai pasenę, o masių žmogui – pertekliniai, – jis ir taip „viską žino“. Kitaip sakant, dabar visi „aiškinasi“ patys. Beveik visi turi išmaniuosius telefonus, kompiuterius. Nepanašu, kad mūsų pagalba jie norėtų naudotis. Gal pirmiau užtektų mums patiems sau išsiaiškinti?

AUGUSTINAS. Pasiūlymas korektiškas. Jūs paminėjote postmodernų masių žmogų. .Ką tas tipas Jums reiškia?

GEDIMINAS. Šiuo terminu aš mėginau įvardyti tuos asmenis, kurie, mano galva, nesunkiai derina du jau Jūsų anksčiau išskirtus šiuolaikinio gyvenimo būdus: kontrkultūrinį (nihilistinį) postmodernizmą ir vartotojų visuomenės pragmatinę masių kultūrą. Nors iš pirmo žvilgsnio šie būdai yra gana skirtingi, tačiau abiem jiems užtenka to, kas yra čia ir dabar, t. y. šios dienos laikraštinių (ypač internetinių) įvykių ir faktų. Jų nedomina bendros, visuotinės, teorinės, mokslinės žinios. Abu jie yra šios dienos žmonės, labai panašūs į vaikus. Jie neturi kantrybės laukti, kas bus rytoj. Todėl su dideliu azartu spėlioja rytojų, kad galėtų turėti jį jau šiandien. Nenori jie savęs saistyti ir su vakarykščia diena. Ne dėl to, kad jos neatsimintų, bet nenori, kad ji kaip nors įpareigotų jų dabartį. Todėl nauji, netikėti, įspūdingi (keisti, įdomūs) faktai ir įvykiai greitai stumia iš dienos rūpesčių lauko jų praeitį. Iš praeities jie ničnieko nesimoko, o ateitimi nenori apsikrauti. Abu šie gyvenimo būdai gerai sugyvena ir lemia šiuolaikinės civilizacijos savitumą. Pagal jų mentalitetą ir elgesį dabartinė (šiuolaikinė) civilizacija tik ir gali būti atskiriama nuo vakarykštės dienos modernybės, kuri buvo išvedama iš mokslo ir technikos revoliucijos ir tikėjo neribotu žmonijos progresu.

Šio pokalbio dalyviams nereikia aiškintis, kad tiek klasikinė, tiek modernioji kultūra reikalavo iš kūrėjų išskirtinio profesionalumo, meistriškumo, gebėjimo plėsti ir gilinti žinias, turtinti ir taurinti sielą, ugdyti jos dvasines galias, o iš publikos – atitinkamo pasirengimo, maksimalių pastangų ir susikaupimo. Publika turėjo nepaliaujamai mokytis, kad suprastų, ir vytis į priekį vis nuskubančius profesionalus. Tai buvo unikaliausių asmenybių augimas, įsitempimas, kopimas į viršukalnes, atlyginamas nepakartojamais išgyvenimais: sakraliniu sielos apvalymu (katarsiu), dorovinio jautrumo ir atsakingumo išbandymu, visų žmogaus galių išjudinimu, atsinaujinimo reikalaujančiu sukrėtimu ir pan. Tie laikai kūrė kultūringą, t. y. visus istorinius civilizacijos pasiekimus akumuliuojančią publiką.

O postmodernybė yra jos kadaise pasiektos aukščiausios kultūros kokybės (profesionalumo, meistriškumo) nuleidimas iki kontrkultūros ir masinio diletantiško vartotojų mentaliteto.

Pirma, šiuolaikinė žiniasklaida, norėdama įsitvirtinti komunikacinių ryšių sistemoje, turi kasdien grumtis dėl masinės publikos ir darytis populiari. O kad užsitikrintų populiarumą, ji gamina produkciją, kuri būtų kuo lengviau (paprasčiau) visiems prieinama, t.y. suprantama, paprasta (lengva, pigi) ir patraukli (maloni, žavinti, gundanti, viliojanti ir pan.). O tai reiškia, kad visais šiais atžvilgiais ji taikosi prie nerūpestingos, atsipalaidavusios, poilsiui nusiteikusios (išsidrėbusios) publikos. Tokiu žiniasklaidos prisitaikymu prie publikos ir bendroji šalies kultūra nuleidžiama iki masinės kultūros lygmens. Kaip tik šiuo, adaptaciniu, masinės kultūros aspektu dažniausiai giriasi žiniasklaida. Ji didžiuojasi, kad prisitaiko prie pačių žemiausių (natūraliausių, paprasčiausių, elementariausių, minimaliausių) žmonių poreikių, nepriklausomų nei nuo išsilavinimo, nei nuo įgimtų gabumų, kad ji yra prieinama kūdikiui ir suaugusiajam, kiekvienam ir visiems.

Bet tas prisitaikymas turi savo ribas. Atpalaiduodama ji neturi užmigdyti, bet palaikyti dėmesį, dirginti, žadinti smalsumą, intriguoti. Dėl to ji visą laiką balansuoja tarp banalizacijos ir intrigavimo. Kartais ji tiek supopuliarinama (suprastinama ir suprimityvinama), kad pasidaro gana banali, tuščia, skurdi, pasikartojanti, o kitais atvejais taip ima intriguoti (dirginti ir erzinti), kad tampa nepakeliamai šiurkšti, primityvi, begėdiška, vulgari. Abiem atvejais iškyla pavojus prarasti tą publiką, kuriai komunikacinė sistema tarnauja.

Antra, žiniasklaida turi ir kitą, manipuliacinį, savo veiklos aspektą, apie kurį ji paprastai vengia kalbėti. Jau orientuodamasi į poilsiaujančias mases, ji kuria gana patvarų naujosios žiniasklaidos vartotojų mentalitetą. Žiniasklaidos vartotojų mentalitetas ne tik sutelkia laisvalaikiui pačių įvairiausių vertybių vartotojus, bet ir geriausiai išreiškia (išryškina) pačios vartotojų visuomenės mentalitetą. Kūrėjas ugdosi ir ugdo, o vartotojas mėgaujasi, naudojasi, žavisi tuo, kas kitų padaryta. Vartotojų visuomenėje kultūros kūrėjai ir jos platintojai neturi laisvės. Tik prisitaikydami prie masinės publikos jie gali imtis uždavinio palaikyti elementariausius publikos norus, pomėgius bei interesus, stimuliuoti jos juslinius (seksualinius, gastronominius ir kt.) gundymus bei ambicijas, diegti lengviausiai plintančius mąstymo, elgesio ir gyvenimo būdo standartus bei vykdyti kitas manipuliavimo funkcijas, kad iš tos priklausomybės niekas nenorėtų ir net negalėtų išeiti.

Trečia, išviešindama, išaukštindama, iškeldama į pirmąjį planą tam tikrus asmenis, jų gyvenimo ir veiklos pavyzdžius, glorifikuodama ir deifikuodama savo komunikacinių kanalų lyderius (programų kūrėjus, pramogų pasaulio lyderius, apžvalgininkus, komentatorius, politikus, ministrus) ir kitus atlikėjus, net reguliariai palaikydama ryšius su masinės publikos atstovais, žiniasklaida kuria ištisas hierarchines personažų (tituluotų ir netituluotų žvaigždžių) sistemas, žadina tų personažų ambicijas, o neretai ir gana karingą diletantizmą, skatina perdėtą pasitikėjimą savo gebėjimais, daro juos „įvairių paslapčių (menų) žinovais“, „magais“, „žyniais“, „burtininkais“, „pranašais“ „aiškintojais“, „konsultantais“, „ekspertais“ ir pan.

Ketvirta, kadangi nesivaržantys diletantai virsta publicistais arba įpranta veltis į bet kokius kasdienius debatus, diskusijas bei kitus viešuosius pokalbius su bet kokios srities kvalifikuotais profesionalais, išnyksta diletantų drovumas, o profesionalus kūrėjas, išradėjas ir tyrinėtojas padaromas lygiaverčiu masinio diletanto partneriu.

Penkta, be paliovos visų įvykių komentavimui ir politinėms diskusijoms kviesdama vis tuos pačius bei tų pačių politinių partijų užangažuotus žmones, masinė žiniasklaida įtvirtina ištikimybę ne nešališkai tiesai ir teisingumui, o užsakomajam neklystančiųjų tendencingumui ir partiniam šalies susiskaldymui.

Šešta, nors tarp populiarizacijos ir kultūros dekadanso (nihilizmo) yra didelis skirtumas, tačiau abi šios tendencijos stebėtinai suartėja: abi jas jungia patyčios, cinizmas ir arogancija.

VYTENIS. Ar tu nori pasakyti, kad kontrkultūra ir masinė kultūra yra giminingos tuo, kad abi jos atmeta Vakarų civilizacijos pasiektą aukščiausio rango kultūrą, o jos vietoje produkuoja, platina ir palaiko visiems lengvai prieinamą didesnio arba mažesnio laipsnio barbarybę?

GEDIMINAS. Kaip matai, mano žodynas artimas tokiai išvadai. Žinoma, jis gerokai supaprastina situaciją. Nors popsas yra hedonistiškas, o nihilizmas linkęs šiurpinti ir gąsdinti, – abi šios šiuolaikinio gyvenimo būdo atmainos iš esmės priklauso tai pačiai masinei gundymo ir vartojimo kultūrai.

AUGUSTINAS. Štai dabar, man rodos, Jūs pasakėte esminį dalyką: šiuolaikinę masinę kultūrą sudaro dvi viena kitos reikalaujančios ir viena kitą papildančios masinės gamybos sudėtinės dalys. Masinė gamyba prisišaukė masinį gundymą, o masinis gundymas – masinį vartotoją. Masinis gundymas buvo būtinas masiniam ir nuolatiniam vartojimui skatinti. Kitaip sakant, kultūra turėjo būti masinė, kad ją būtų galima panaudoti masiniam gundymui. Anksčiau gamintojo produktai visai atsitiktinai susitikdavo su vartotoju. Dabar tie procesai savotišku būdu suaugo: gaminimo mastai pasidarė tiesiogiai priklausomi nuo masinio vartojimo tempų, o vartojimo tempai – nuo gamybos mastų ir tempų. Kad gundymas būtų patikimai sujungtas su vartojimu, o gundytojai su vartotojais, susiformavo jų tarpininkai. Šį suaugimą lėmė masinės komunikacijos priemonių sistemos atsiradimas ir trys gerai tarpusavyje suklijuoti pagrindiniai gundymo būdai – reklama, žinios ir pramogos.

Reklama čia yra labiausiai specializuota gundomoji (viliojamoji, pritraukiamoji) veikla, pritaikyta gamybos produktų vartojimo ir paslaugų skatinimui. Ji privilioja bet kokias išorines, t. y. kitų gamintojų tiekiamas prekes ir paslaugas, o žinios ir pramogos, žadindamos smalsumą ir viliodamos mases prie pačių komunikacijos priemonių, pritraukia prie savęs ir pelningą reklamą. Susidaro gana paveikus, pats save pastiprinantis (stimuliuojantis) uždaras ratas.

Žinoma, pirmiausia patrauklūs gaminami patys daiktai. Jie gražinami (dažomi, dekoruojami, puošiami), reguliariai atnaujinami jų pavidalai, išgalvojami vis kitokie modeliai, įpakavimai, pardavimo aplinka ir t. t., kad priviliotų publikos dėmesį, sužadintų norą juos įsigyti ir jais naudotis. Didžiosios parduotuvės gundo ne tik jose lankytis, pirkti, bet ir apsistoti, susitikti draugus ir pažįstamus, užkandžiauti, gerti arbatą, pietauti, leisti jose laisvalaikį su šeimomis. Jos steigia restoranus, kavines ir teikia kitas laisvalaikio praleidimo pramogas (žaidimus, lošimus) bei kitas paslaugas ir patarnavimus. Architektūrinėmis erdvėmis, puošnumu ir pavadinimais vis dažniau jos primena istorines šventyklas ir kitas žymias vietas. Visai „normalu“, kad prekės čia neretai gali būti ir gana prastos, pigios, bet jos negali prastai atrodyti. Dar labiau tą vertę turi išpūsti reklama. Ji neriasi iš kailio, kad pririštų prekes ir patarnavimus prie šiuolaikinio žmogaus gyvenimo, sukeltų jo interesą, kuo palankesnes asociacijas, sužadintų ambicijas, polinkius ir pomėgius, padarytų kuo didesnį įspūdį ir paskatintų jų masinį vartojimą.

Reklama dirba tam, kad ypatingai išskirtų, iškeltų, išaukštintų ne tik naujus, bet ir nukainotus, užsigulėjusius, iš apyvartos išeinančius gaminius bei paslaugas, išdidintų jų vertę, unikalumą, tinkamumą ir reikalingumą kiekvienam žmogui. Ji nevengia įsiteikti savo rėksmingais pranešimais, paslaugiais siūlymais ir skelbimais, kad jai rūpi vien tik vartotojo interesai ir kasdieniai reikalai. Nevengiama net tokių pažadų, kad, įsigydamas siūlomą daiktą ar maisto produktą, jis gali padaryti ir visą savo gyvenimą laimingą.

Klasikinė kultūra kūrė panegyrikas žmonėms, vartotojų visuomenės reklama yra panegyrika daiktams, produktams ir bet kokiems patarnavimams. Ji būtina tam, kad be paliovos gundytų vartoti prekes ir kitas paslaugas ir nepaliktų už savo įtakos lauko nei vaiko, nei suaugusiojo. Kad visus pasiektų ir visi sužinotų, ji labiausiai nevengia tradicines apeigas primenančio kartojimo, monotonijos ir vienodumo. Kitaip sakant, reklama šiandien yra pagrindinė vartotojų norų ir valios kurstytoja ir vienintelė neginčijamai griežta komunikacinių procesų disciplina. Ji įsakmiai skaido tuos procesus į ritmiškus intervalus, besąlygiškai reguliuoja sparčią komunikacinių procesų tėkmę ir atkakliausiai skelbia vis tą pačią valią, tuos pačius gundymus, o dažnai lyg rytietiškas mantras net ir tuos pačius žodžius. Čia vienareikšmiškai pasakoma, kam iš tikrųjų tarnauja šiuolaikinė žiniasklaida. Aiškiai parodoma, kad be jokių kompromisų ji gali pertraukinėti beveik bet kurią programą, įsiskverbti į jos vidų, sumenkinti jos daromą įspūdį ir net neutralizuoti jos poveikį. Neretai pasitaiko net ir taip, kad, pažeidžiant reklamos taisykles, ir ištisos programos įgyja prastai maskuojamos reklamos pobūdį.

Nors agresyviai braudamasi į žmonių gyvenimą, dažnai pykdydama juos, bet vis dėlto ji duoda efektą, – gana efektyviai paveikia pageidaujama linkme jų elgesį.

VYTENIS. Bene įdomiausia šiame procese yra tai, kad patraukliam reklaminiam pasauliui radikalią priešybę sudaro dramatiškai tragiškas realybės pasaulis, kurį mums atskleidžia žinios bei kitos informacinės programos. Kaip galėjo jums ateiti į galvą mintis, kad ir žinias būtų galima vadinti gundymu? Kas jau kas, o jos visada tiek prifarširuojamos informacijos apie žiauriausias žudynes, grobimus, savižudybes, tragiškus eismo įvykius, kanibalizmo atvejus, vagystes, kyšininkavimus, šiurpinančias teismų bylas, pilnas dramatizmo ir kitų baisybių, kad dažnai ima atrodyti, jog Lietuva, o kartais ir visas pasaulis kartu neria į savo apokaliptinę pabaigą.

Šiomis šiurpinančių faktų atakomis mūsų žiniasklaida ne tik pratina masių žmogų prie kasdienių žūties faktų, jaukia jo įsitikinimus, bukina jautrumą, stiprina fatalizmą, didina indiferentizmą, bet ir nesąmoningai tiesia tiltus į postmodernybės ideologiją, mokančią, kaip galima mėgautis narkotikų vartojimu, grožėtis avarijoje sutraiškytais automobiliais, sumaitotais vairuotojų kūnais ir apskritai žavėtis žūtimis, mirtimis ir šio pasaulio išnykimu. Tokiai simbiozei geriausiai tarnauja paprasčiausias žiniasklaidos programų tvarkymo instrumentas – maišytuvas Patį niūriausią informacinės realybės vaizdą neutralizuoja tai, kad savo realybe šiurpinančios laidos yra be paliovos maišomos pakaitomis su pramoginėmis ir reklaminėmis. Po didžiausios psichologinės ir moralinės įtampos pusvalandžio – pats pigiausias ir lėkščiausias atsipalaidavimas sugrąžina į labiausiai žiniasklaidai įprastą nerūpestingo abejingumo ar abejingo nerūpestingumo būseną, iš kurios žvelgiant realybės baisumai atrodo greičiau fantastiški ir išgalvoti.

Ir, atrodo, jai sekasi. Abejingumo moralinei degradacijai bei nenatūraliai mirčiai tikrai randasi vis daugiau. Atsiranda ne tik masinės kultūros ir kontrkultūros giminystė, bet ir jų atviras susitapatinimas. Kam į tokią būseną pereiti nepavyksta, nerimas tik nustumiamas į antrąjį jų sąmonės planą (pasąmonę) ir ten koncentruojasi, kad kurią nors dieną prasiveržtų netikėtais agresyviais veiksmais prieš kitus žmones arba pačius save. Bet apie tai kalbėti niekas nenori…

AUGUSTINAS. Jūs metate žiniasklaidai didžiulį kaltinimą. Tokių pavojų ir aš nesiryžtu visai atmesti. Lietuvos masinė emigracija, širdies ir kraujagyslių ligos, iki šiol dorai neišaiškintas savižudybių išvešėjimas ir kiti šalies griuvimą reiškiantys procesai lyg ir patvirtintų Jūsų įtarimus… Bet gal per daug nesupaprastinkim masinės komunikacijos poveikio. Juk ir pačios žinios nėra vienarūšės. Bent jau jos visada yra dvejopos – malonios (patrauklios) ir atstumiančios (šiurpinančios, gąsdinančios, grėsmingos). Pirmosios atitinka žmogaus lūkesčius, interesus ir nuostatas. Jos šviesina žmogaus gyvenimą, ramina, guodžia, džiugina ir pan. Todėl jos dažnai yra naudojamos tam tiesioginiam gundymui, kuriuo remiasi reklaminiai skelbimai.

Žinoma, atstumiančių žinių dalis yra grėsmingai didelė. Ir vien dėl to morališkai nepatvarius, svyruojančius, pakrikusius žmones ji gali ne tik padrąsinti, bet ir pamokyti piktnaudžiavimo bei sukčiavimo. Tuo tarpu padorius žmones ji gąsdina, šiurpina, kelia jų nerimą, verčia kentėti, žeidžia charakterį, didina jų nepasitikėjimą savo valstybe ir jos žmonėmis. Tai faktas, už kurį mes visi brangiai užmokame. Bet ne veidrodis kaltas, kad snukis kreivas. Neteisinga ir pavojinga būtų reikalauti, kad žiniasklaida nutylėtų bent dalį juodųjų mūsų gyvenimo pusių. Imtų jį gražinti, saldinti. Kaip tik ji privalo viską eksponuoti, kad greičiau apsivalytų. Tik sovietų totalitarinė sistems galėjo sau leisti tokį reglamentavimą, bet tai ir ją galų gale atvedė į pragaištį.

Negalima išleisti iš akių ir dar vieno momento. Ir šiurpinančios žinios, net patys baisūs įvykiai žadina žmonių smalsumą, kuris jau nuo antikos laikų laikomas keistu, nes vienu metu traukia (vilioja) ir atstumia. Aristotelis šiuo fenomenu aiškino tragedijos literatūrinį žanrą. Tai jis vienu metu kelia gailestį ir baimę. Renesanso laikais tuo pačiu jausmų prieštaringumu buvo aiškinamas net miestiečių veržimasis į viešas nusikaltėlių giljotinas bei pakorimus. Tai – pats žiauriausias aktas, kurį valdžios vardu atlikdavo oficialus budelis. Bet jis yra teisingas, nes bausmė paskirta teismo ir baudžiamas tikras nusikaltėlis – galvažudys arba tėvynės išdavikas. Pagaliau jis panašus į bet kokį kitą viešą apeiginį ceremonialą ir į teatro spektaklį. Kaip ir meno kūrinyje, visi veiksmo dalyviai yra svetimi (tolimi) žmonės. Todėl žiūrovams kelia baimę ir žudymo prietaisai, ir pats ceremonialas, ir žudymo aktas. Bet jautresni žmonės negali nejusti gailesčio ir bet kokiam jų akyse žudomam žmogui.

Viso šio fizinio prietaisų, ceremonialo ir žudymo akto daiktiškumo, su kuriuo susidurdavo viduramžių, Renesanso, net naujųjų laikų aikštės ceremonijų stebėtojai, jau nebeturi audiovizualinės žiniasklaidos žmogus. Jis tokius dalykus regi ir girdi tik per prietaisus. O geri prietaisai leidžia padirbdinti, sufabrikuoti net pačius fantastiškiausius reginius. Todėl, net regėdamas ir girdėdamas šiurpinančias scenas, žiūrovas čia daug sunkiau patiki, bet lengviau pasiduoda smalsumo žadinimui. Todėl jas be kokio pritempimo taip pat pavadinau „gundymu“. Žinoma, tas smalsavimas keistokas, ne visada sveikas. Bet jis taip pat užvaldo, užburia žmogų. Todėl nemanau, kad būčiau apsirikęs. Juk čia yra tos pačios krikščionių nuodėmės, kurias daryti gundo velnias. Šiame pasakyme „gundo velnias“ slypi nemaža išmintis. Taip yra perspėjama, kad tokių poelgių poveikis publikai didele dalimi priklauso nuo jos moralinės būklės, o tai reiškia, kad jis yra adekvatus jos sugedimo laipsniui. Tik žiniasklaida nė už ką neprisipažins, kad ji imasi velnio vaidmens. Jai rūpi sutelkti mases, kad išsiplėstų klausytojų, žiūrovų ir skaitytojų ratas. Tik publiką prikaustanti žiniasklaida gali sudominti reklamos užsakovus bei paskatinti autoreklamą. O tai reiškia ir galimybę sustiprinti savo konkurencingumą. Todėl į gundymo padarinius ji numoja ranka.

Jūs reikalaujate, kad žiniasklaida ir apskritai komunikacijos priemonių sistema būtų padoresnė. Bet jai pirmiausia rūpi įsitvirtinti. Ji siekia įsiteikti masėms, o joms įtikusi, ji tampa masine ir ima konkuruoti su kitomis komunikacijos priemonėmis. Savaime suprantama, konkurencija prisideda prie to, kad žinios būtų laukiamos, naujos, aktualios, patikimos, išsamios, įvairios bei intriguojančios. Neretai jos turi savo dramaturgiją, yra prisotinamos egzotikos, keistumo ir retumo. Šiuolaikinių masinės komunikacijos priemonių šeimininkai kasdien sprendžia sudėtingus uždavinius, kaip programose kombinuoti pramogines laidas su katastrofinėmis, kad daugiau pritrauktų publikos arba tokios publikos, kurios netenkina kiti jau įsitvirtinę kanalai. Sugebėjimais išnaudoti žmonių baimes ir pomėgius jie konkuruoja tarpusavyje dėl vietos eteryje ir spaudoje, kad sulauktų reikalingos reklamos paramos. Kai reklaminiai patarnavimai suauga su žinių ir pramogų industrija, ir visi kiti vartojimo mechanizmai imta veikti maksimaliais apsisukimais.

GEDIMINAS. Tai gal ir pereikim prie tų pramogų? Man atrodo, kad pati žiniasklaida gerai žino, kokį nuobodulį kelia buvimas reklamos išgalvotame pasaulyje. Todėl, atlikusi savo pareigą, ji paprastai strimagalviais metasi į trečiąjį, pramogų, pasaulį. Jo paskirtis – demonstratyvus malonumų generavimas. Išėjęs iš autoritariškai kontroliuojamos, represinės ir hiperideologizuotos valstybės, mūsų žmogus per trumpą laiką atsidūrė pačių įvairiausių malonumų jūroje. Ir, atrodo, joje dar nepavargsta ir pats sau neįkyri. Nepaisant suiručių, tos komunikacijos sistemos greitai įdiegė šalyje iš esmės jau nekvestionuojamą hedonistinę psichologiją, ideologiją ir net atitinkamą kultą, labiausiai palaikomą ne tik paauglių, mažiau brandaus jaunimo, bet ir nemažos dalies subrendusių žmonių. Keistoka matyti tokių dalykų „sakralizavimą“. Bet, matyt, ne tik gamta, bet ir kultūra bijo tuštumos. Nuolatinės žiniasklaidos pramogos ne tik gundo naujais, lengvai pasiekiamais jusliniais malonumais, bet ir žadina jų troškimą bei laukimą… Pigūs ir net vulgarūs pokštai, dviejų trijų žodžių dainos ir primityvus minių krypavimas ir linksėjimas į monotoniškai bumsintį ritmą. Čia ji vis dažniau atsipalaiduoja, mėgaujasi, kad gali laužyti svarbiausius kantraus civilizuotumo, mandagumo, oraus santūrumo ir inteligentiškumo ženklus. Jame gimsta, bręsta ir keičiasi muzikinio ir vizualinio popso mados su tariamai optimistiškai išsišiepusia publika, jos juslišku mentalitetu, „emociniu intelektu“, su vienos dienos paauglių žargonu, o neretai ir su chuliganiškų (būtinai rusiškų) keiksmažodžių proveržiais. Čia, atrodo, ji surado savo tikruosius namus ir savo menkai civilizuotą stichiją. Tokia ji, matyt, patiko savo masėms ir, žinoma, pati sau.

VYTENIS. Bet juk jau senovės graikai suprato, kad hedonizmas yra lengvo, nerūpestingo, nevaržančio, atpalaiduojančio, pramogaujančio, paviršium plaukiančio gyvenimo principas, išlaisvinantis žmogų nuo varginančių pareigų ir atsakomybės. Tačiau šiandien daugumai žmonių šis vartotojų visuomenei pritaikytos žiniasklaidos paveikslas kažkodėl nekelia didelių abejonių. Jau pats pagrindinis šios visuomenės principas „gyvenk, kad vartotum!“ padaro žmogų masinės gamybos priedėliu ir orientuoja jį ne į gyvenimo įprasminimą, bet į nepaliaujamą mėgavimąsi vartojimu.

GEDIMINAS. Vartotojui atrodo, kad ši kultūra kaip tik yra pats geriausias pasirinktas gyvenimo būdas. Nors retkarčiais pasipiktinama prievartine žmonių prekyba, tačiau kažkaip formaliai ir sporadiškai. Galbūt dėl to, kad pačios gundymo galios jau yra sukurtos tokios stiprios, jog jas ne visada lengva atskirti nuo atsargesnių prievartavimo formų. Bent jau iš šalies. Svarbiausia, kad abiem atvejais nubraukiamas esminis skirtumas tarp daiktiškos prekės ir to visų daiktų mato, kuriuo visais normaliais laikais būdavo žmogus. Ypač kai jis pats sparčiai praranda paskutinius orumo požymius: lengvai parsidavinėja, pagal madas kaitalioja savo įsitikinimus, tautiškumą ir lytį, nemato prasmės mokyti savo vaikus kalbėti bei rašyti gimtąja kalba, net ginti savo nedidelės valstybės. Ir šitoks elgesys deklaruojamas, lyg jau būtų postmodernaus žmogaus masinio gyvenimo norma.

Negalima nepastebėti, kad šiandien žmonės taip sparčiai kaitaliojasi mūsų ir savo pačių akyse, kad jie jau patys nelabai nutuokia, kas jie ir su kuo jiems save reikėtų identifikuoti. Kaip tik todėl daugiausia reikšmės teikiama jau ne pamatiniams, gyvenimo kryptis nustatantiems principams, idealams, tikslams, ne jo vertę keliantiems uždaviniams, o atsitiktinėms situacijoms, kontaktams su atsitiktiniais žmonėmis, pakeliui pasitaikančioms gyvenimo formoms, būdams ir sąlygoms. Sudaromas įspūdis, kad gyvenama tik šios dienos patirtimi ir jos rūpesčiais, kurie daug kam pasibaigia vos tik pripuolus prie svetimo pietų stalo. Apie idealus jau lyg niekas ir nesvajoja. Stengiamasi tik kopijuoti, mėgdžioti kitų kraštų pavyzdžius. Vis dairomasi ir klausinėjama, kaip elgiasi airiai, amerikiečiai, prancūzai, britai, norvegai… Sutinkama būti bet kuo, – tik ne savimi.

VYTENIS. Bet ko norėti iš žmogaus, kuris taip vienodai energingai kovoja ne tik už save, bet ir prieš save?

GEDIMINAS. Aš klausčiau kitaip: kas čia pastebės tokias smulkmenas, kai kiekviena karta iš tikrųjų naujomis sąlygomis mokosi iš naujo gyventi? Juk tiek priplepėta apie visapusišką ir beveik savaiminę žmonijos istorinę (taip pat ir moralinę) pažangą! Tuo tarpu dabar turime tokį pasaulį, kai iš tikrųjų kiekviena karta jau visai iš naujo ir gana sunkiai mokosi slebizavoti pačią elementariausią padorumo, mandagumo ir teisingumo abėcėlę.

VYTENIS. Bet juk galima manyti ir kitaip: kuo primityvesnis žmogus, tuo jis lengviau pasiduoda profesionaliems gundymams, gąsdinimams ir teikiamiems malonumams, tuo greičiau jis virsta vis mažiau autonomijos turinčiu masių žmogumi. O kai jis pasiduoda tokiems dalykams, jis nė nesusimąsto, kada ima veikti prieš save. Malonumai jį atpalaiduoja, gąsdinimai kelia smalsumą, nerimą ir įtampą, o gundymai nuveda ten, kur gundytojai pageidauja. O kaitaliojami vienas po kito šie skirtingi dirgikliai savaip užima masių žmogų, palaiko jo dėmesį, prijaukina, narkotizuoja jo psichiką. Kartais net prabylama apie jo „užprogramavimą“. Žinoma, tai perdėjimas. Bet jame yra tiesos: masių žmogus, be paliovos perženginėdamas visus apribojimus ir šlovindamas savo laisvę, tačiau nutylėdamas savo žmogiškas pareigas bei atsakomybę, vis greičiau, abejingiau ir nesąmoningiau suka vartojimo ir Žemės resursų eikvojimo mašiną.

AUGUSTINAS. O ko jūs norėtumėte iš šio per visą jo istoriją geriausiai techniškai apginkluoto žmogaus? Gyvendamas šioje stipriai technizuotoje kultūroje, žmogus net negali kitaip galvoti. Čia jis visada įkinkytas, užimtas ir įtrauktas į techninių ryšių sistemas. Ne jis jas valdo ir kontroliuoja, bet jos jį neša ir plukdo. Jis į jas tik spontaniškai išsilieja, palaikydamas regimybę, kad dalyvauja jam svarbių sprendimų priėmime. Bent jau jis kol kas nė neįsivaizduoja geresnės visuomenės už vartotojų visuomenę, kuri pasako ir parodo, ką jis šiandien turi žinoti, ką jis turi mėgti ir ko norėti. O jam tai atrodo, kad jis gali jaustis laisvas ir laimingas, nes veikia savo valia, kad ir kokia ji būtų.

VYTENIS. Vadinasi, jis laimingas, kad yra gundomas malonumais ir padaromas gamybos priedėliu, kitaip sakant, kad juo manipuliujama? Juk nenorima net aiškintis, kuo čia virsta žmogus?

AUGUSTINAS. Manau, manipuliavimas prasideda kaip tik nuo to momento, kai žmogus susitaiko su jam iš šalies užduotu kultūros ribotumu ir ima tenkintis masinio vartotojo funkcija. Galima sakyti, kad tai yra žmogui nepastebimas jo elgesio valdymas, jo nukreipimas jam nežinoma ar net visai svetima kryptimi. Svarbiausia, kad pats jis neįstengia tos priklausomybės pastebėti ir savo pasidavimą tapatina su laisve. E. Fromas, kaip žinia, konformizmą vadino viena iš „pabėgimo nuo laisvės“ formų. Antrąja to pabėgimo forma jis laikė destruktyvumą, o trečiąja – autoritarizmą, jo išaiškintą sadizmo ir mazochizmo polinkiais. Visur čia kalbama apie priklausomybes. Tai ypač apdairūs perspėjimai visiems tiems, kurie neatsakingai manipuliuoja ir spekuliuoja laisvės sąvoka. Pirmas ant tos priklausomybės kabliuko užkimba mūsų masių žmogus, gyvenantis pagal pačią paprasčiausią ir gana vaikišką laisvės taisyklę: „ esu laisvas, todėl galiu daryti, ką noriu.“ Neatrodo, kad tie, kas per pastaruosius 20 metų yra viešai kalbėję apie laisvę, būtų atidžiau paskaitę E. Fromo „Pabėgimą nuo laisvės“.

GEDIMINAS. O kodėl jie tą turėtų daryti dabar, kai pajuto, kad didžioji jų proto, sumanumo ir išradingumo dalis jau yra ne jų galvoje, o jų prižiūrimuose bei sunkiai suvaldomuose kompiuteriuose, telefonuose ir automobiliuose. Pasižiūrėkite, su kokiu pasišventimu kasdien nuo ankstyvo ryto iki išnaktų jie lenkiasi ir meldžiasi prieš šių prietaisų ciferblatus ir ekranus. Čia jie patys sau turi atrodyti gana smulkūs, menki ir niekingi. Ypač kai įsimeta virusai, dingsta ištisus mėnesius kurti tekstai ar banko pinigai…

VYTENIS. Paprastai žiniasklaida kartoja, kad manipuliavimu užsiima politikai. Jūs sakote, kad tai būdinga ir masinės kultūros platintojams? Koks santykis tarp tų manipuliacijų?

AUGUSTINAS. Abi šios jėgos aklai tarnauja tai pačiai vartojimo ideologijai, o Lietuvos žiniasklaida – dar ir politinėms partijoms. Partijos didžia dalimi žiniasklaidą pamaitina, todėl toli gražu ji ne visada paiso daugumos (masių) interesų. Ji labai pakeitė tą masinės kultūros pobūdį, kuris buvo susiklostęs XIX amžiuje ir pirmojoje XX a. pusėje. Anoji paprastai buvo miesčioniškos, kičinės kultūros reiškinys ir aiškiai skyrėsi tiek nuo profesionaliosios, tiek ir nuo tradicinės kaimo kultūros. Žymiai kitaip masinė kultūra atrodo vartotojų visuomenėje. Čia ją sudaro populiarioji kultūra, kurią, konkuruodamos tarpusavyje dėl publikos, kuria masinės komunikacijos priemonės. Siekdamos populiarumo, tos priemonės yra aptarnaujamos įvairių sričių profesionalų, kad būtų pritaikytos masiniam vartojimui, t. y. reklaminiam gundymui, pramogavimo pomėgių tenkinimui ir smalsumą žadinančių dalykų žinojimui. Vadinasi, jos turi orientuotis ne į profesionalus, bet į pačius plačiausius visuomenės sluoksnius, kad būtų jiems lengvai prieinamos, lengvai suprantamos ir visiems patrauklios, arba visus gundančios. Pragmatiška, madinga ir primityviai profesionalu (išradinga). Kadangi ji yra gana pelninga, norėdama išlikti populiari, užsikariauja savotišką vietą tarp mėgėjų ir profesionaliosios kūrybos madų.

GEDIMINAS. Yra pagrindas manyti, kad masinės komunikacijos priemonės, kurdamos masiniam gundymui, gąsdinimui ir malonumui pritaikytus bei tarpusavyje sujungtus pasaulius kartu su savo viendienių žvaigždžių autoritetais formuoja gana nestabilių moralinių nuostatų ir kitokių principų stokojantį, visas gyvenimo normas nerūpestingai perženginėjantį, bet kartu ir gana konformistišką, „neklystantį“, atsitiktinių impulsų, potraukių ir trumplaikių nuomonių valdomą, bet kokių įsipareigojimų ir atsakomybės vengiantį masių žmogų

Juk komunikacinėse sistemose geriausiai matyti, kaip garbinamos žvaigždės gundo savo pasirodymais (popso dainomis, šokiais), seksualinių ir gastronominių patirčių išpasakojimais, lošimais, žaidimais, poilsiavimo būdais, lėkščiausiais „juokavimais“, tiesiog laisvalaikio paplepėjimais apie viską, kas tik esamu laiku šauna į galvą. Jų gundymai telkia pačias didžiausias masines auditorijas, todėl jie pasidaro ypač svarbūs tiek išorinio verslo reklamai, tiek ir masinės komunikacijos priemonių populiarumui bei jų tarpusavio konkurencijai.

AUGUSTINAS. Iš tikrųjų, gundo ne tik puošnūs ir nauji daiktai, ne tik viliojanti reklama, bet ir masinės kultūros personažai, paprastai vadinami žvaigždėmis. Nereikėtų išleisti iš akių, kad žvaigždės esmingai skiriasi nuo tradicinių autoritetų. Autoritetai yra gyvi humaniškumo, moralinio pasiaukojimo, pilietinio aktyvumo, profesinių ir kitų patvariausių (bazinių, neginčijamų) pranašumų pavyzdžiai. Jie susiformuoja žmonių tarpusavio santykiuose. Žvaigždės yra ne kas kita kaip patrauklūs įvaizdžiai (imidžai), viešos simbolinės reprezentacijos, sektini žiniasklaidos kanalų personažai, kuriuos savo reikalams kuria tiek pačios žvaigždės, tiek ir jas naudojančios komunikacinės sistemos. Jas gimdo viešas pristatymas (ypač išsiskiriantis masinis viešinimas, visokeriopa reklama, autoreklama, dažni išėjimai į aikštes bei scenas, platinami atvaizdai ir pan.), platinamas garsas, žinomumas ir iš to kylantis populiarumas. O populiarumą galima įgyti įvairiomis komunikacinėmis technikomis.

Jeigu tos viešosios simbolinės reprezentacijos savininkui pavyksta savo patrauklumui suteikti žavesio, politikoje jis tampa charizmatiniu lyderiu, o žiniasklaidoje – nepasiekiama žvaigžde. Charizmatinių lyderių žavesyje – pasitikėjimą kelianti galia, globojanti valia, arba „malonės dovana“ (Gnadengabe), o žvaigždžių žavesys yra dieviškas, kerintis, užburiantis, viliojantis. Bet šiais laikais abi šios galios komunikacinių sistemų gali būti tiek išpūstos, kad gali pasidaryti beveik/visai nepriklausomos nuo jų turėtojų nuopelnų. Bet dažniausiai charizmatinis lyderis lengvai, žaismingai valdo, administruoja tuos, kurie regi jo žavesį. Žvaigždėms gi dieviškumą teikia jų garbinimas. Garbinimas gimdo žvaigždžių spindesį, o žvaigždžių spindesys – garbinimą, kitaip sakant, jų kultą. Tai masinis tradicinių religijų pakaitalas, sutelkiantis žmonių minias, prilygstančias nebent tik Egipto bei krikščioniškųjų viduramžių procesijoms.

Charizmatinių politinių lyderių šlovė paprastai įsikūnija jų postų galioje, o žiniasklaidos žvaigždžių spindesys jų profesijos individualiame žavesyje. Maksimalią galią šie personažai įgijo tik vartotojų visuomenėje, kuri tapo šiuolaikine masinės kultūros stadija. Jie ateina ir išnyksta nešdami su savimi efemeriškas madas.

GEDIMINAS. Man atrodo, niekada mados tiek daug nereiškė, kiek šiandien. Jų veržimasis į visas kultūros sritis liudija, kad jos jau valdo ne tik aprangos, mitybos, bet ir pramogų, elgesio, meno kūrybos, net politinių pažiūrų permainas. Mat jų nereikia įrodyti, jas pakanka užduoti. Įrodyti galima tik moksliškai įtikinant. O užduoda tam tikrą įtaigojimo, gundymo ir valios galią turintys madų diktatoriai. Tai pats įdomiausias mūsų laikų kultūros fenomenas: iš racionaliosios politikos išstumtos diktatūros sugrįžta per visas kultūros formas persmelkiantį madų siautėjimą. Modernioji naujųjų laikų visuomenė siekė pažangos ir ją įrodinėjo daugiausia teoriškai. Net jos utopijos buvo panašios į mokslus. Tuo tarpu postmoderniosios vartotojų visuomenės mąstyme pažangias moderniųjų laikų permainas pakeičia mados, sąvokasįvaizdžiai ir simboliai, teorines žiniasįvykiai ir nuogi faktai, o autoritetuspopuliarios žvaigždės.

Tikram protiniam, t.y. analitiniam ir sintetizuojančiam, žinojimui reikalingi tyrimai. Analitiniai tyrimai gilina žinojimą, sintezavimas jį sistemina, o abu šie procesai suteikia protu atkurtiems dalykams teorinį aiškumą. Kartais jis dar vadinamas nešališku, objektyviu žinojimu. Diletantui gi užtenka to nusimanymo, kuris susidaro iš pavienių faktų stebėjimo, praktinių pamokymų, atsitiktinių spėliojimų, nuogirdų, įpročių ir norų. Todėl jam visada reikalinga masių dauguma, kad būtų paremtas jo silpnas pasitikėjimas jo paties nusimanymu. Išeidamas į viešumą, jis kelia vieną klausimą: „Ar taip daro visi?“. O visi – čia yra dauguma. Todėl ne atsitiktinai žiniasklaida dabar renka atsiliepimus ir skelbia išvadas procentais. Ji stengiasi surinkti apie 51 proc. vienodų nuomonių, kad sužinotų „tiesą“.

Bet tas 51 proc. čia gali iškristi ir dar lengviau, t. y. kaip lošimo kauliuko „šešetukas“. Jeigu madų centras arba žvaigždė pasako „dabar taip galvojama arba tai laikoma gražiu, arba taip elgiamasi“, masių žmonės būna „įtikinami“, net jeigu iš tikrųjų tokių atvejų gali pasitaikyti tik 0,005 proc. Tuo atveju nereikalingas ne tik tas dalykinis, sisteminis ir kiekvieno patikrinamas priežasčių, sąlygų ir santykių žinojimas, kuris ilgai buvo reikalingas pažangai pagrįsti, bet ir realių procentų skaičiavimas, kuriuo naudojasi žiniasklaida. Madų diktatas veikia masių žmogų kaip pati galingiausia gundymo galia.

Iškeldama diletanto daiktus virš kūrėjo kūrinių, o bet kokias jo veikalų interpretacijas – virš jų turinio, vartotojų visuomenė sudaiktino ir galutinai izoliavo kūrėją. Žmogaus vertingumas perėjo į daiktų vartojimą, o daiktų vartojimas virto banaliu gyvenimo naudojimu… Tik kam jis?

VYTENIS. Bet gal nedetalizuokim… Čia jau įsivelsim į specialesnių problemų ratą. Jau ir taip mūsų pokalbis labai užsitęsė. Gal judėkim prie pabaigos. Ar Jūs, Augustinai, nesutiktumėt padaryti trumpas išvadas?

AUGUSTINAS. Pirmiau, matyt, turėtume pasakyti, kad sovietmečio žiniasklaida buvo grynas autoritarinės valdžios ideologinis įrankis, palaikomas instrukcijomis, potvarkiais, represijomis. Nors jos ideologija pabrėžtinai buvo vadinama moksline, tačiau iš tikrųjų ji tik simuliavo moksliškumą. O pagal savo padėtį ji negalėjo būti niekuo kitu, išskyrus privaloma dogma. Tačiau įdomiausia, kad to sakyti nebuvo galima. Kai Meilė Lukšienė prasitarė Sniečkui, kad ji laikosi privalomos ideologijos, tie žodžiai jį taip suerzino, jog ji pirmoji buvo pašalinta iš universiteto. Ką tai turėjo reikšti? Kad marksistinė ideologija yra neprivaloma? Kad toji ideologija nėra mokslinė, todėl privalu ja besąlygiškai tikėti, tarytum tai būtų dogma kraštutine šio žodžio prasme? Ne, ten ji nereiškė nei vieno, nei kito. O tik tai, kad ten nebuvo leista kalbėti apie privalomos ideologijos privalomumą.

Šiuolaikinė žiniasklaida yra pagrindinė vartotojų ideologijos kūrėja. Pirma, ji yra įsitikinusi, kad šiuolaikinė visuomenė yra vartotojų visuomenė. Antra, ji pati įtarpina gamintojų santykius su vartotojų masėmis. Trečia, savo žiniomis ir pramogomis ji pritraukia masinį vartotoją, kad įgytų galimybę gundymu įtarpinti bet kokius gamintojų santykius su vartotojų masėmis. Ji retai tepretenduoja į mokslą, nors dažnokai juo naudojasi ir remiasi. Sociologai ir kultūrologai rašo net specialias studijas jai pagrįsti. Nežinau, ar šiuo atveju tinkamas diletantizmo terminas, kurį siūlo Gediminas. Bet ši ideologija gali egzistuoti ir be jokio mokslo: jos centre tikrai yra savotiškas „religingumas“, t.y. madas įtvirtinanti ir jas keičianti žvaigždžių kulto praktika.

Pokalbį užrašė Krescencijus Stoškus

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Kategorijos: Diskusijos, Kultūra, Kultūros politika, Kultūros teorijų labirintai, Saulės arkliukai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *