E. Drungytė. Naujasis pasaulis – leninizmo įtvirtinimo bastionas (31)

Erika Drungytė | asmeninė nuotr.

Erika Drungytė | asmeninė nuotr.

Šiuolaikinis pasaulis tapo nesiliaujančių karų ir kovų arena. Kai pasaulio didžiosios valstybės vėl mėgina išsiaiškinti, kuri lyderiauja, kurios diktatas yra teisingesnis ir vedantis į rojų, piliečiai palikti kariauti savus karus, į kuriuos arba nekreipiama dėmesio, arba kuriuos stengiamasi numalšinti. Malšinimas ir kova su piliečiais iš tiesų yra tikrosios, globaliosios diktatūros įteisinimas, o supervalstybių susitarimas galutinai įtvirtinti žmonijos perkeitimo mechanizmus ir yra jas vienijantis faktorius. Keista tik tai, kad absoliučiu pozityvumo ženklu tapusios sąvokos „vakarietiška“ ir „demokratiška“, iš tiesų yra neomarksizmo ir leninizmo ideologijos modernioji versija, kai žodis žodin atkartojami siekiniai: visuotinė lygybė, kai nėra nei klasių, nei  nacijų, tautybių, kadangi jos natūraliai išnyksta ir egzistuoja viena pasaulinė kultūra, nei tradicinės šeimos. Tai, ką buvo pasiekęs Vladimiras Iljičius Rusijoje, buvo ir tebėra tęsiama, tik pervadinta ir įvilkta į gražesnius terminus. Dabar tai yra vadinama žmonijos pažanga, tolerancija, lygiomis teisėmis, socialiniu teisingumu etc.

Monopolinis diktatas, gresianti ekologinė, visos ekosistemos katastrofa, masinis ligų, kurių priežastis – kancerogenai ir dirbtinės cheminės medžiagos, kurių netoleruoja gyvieji organizmai, paplitimas yra tink menka dalis bėdų. Nors žmonės, kovojantys su diktatoriais (pvz., korporacija „Monsanto“), nevadinami didvyriais – jų protestus numalšina arba privati diktatoriaus kariuomenė, arba valdžia, palaikanti diktatūrą. Tačiau viešumoje tai įvardijama liberaliosios rinkos dėsniais, konkurencija, skatinančia ekonomikos vystymąsi. Glifosatai, trąšos, GMO, vėžys, bitės, sėklų bankai, ekologiniai ūkiai, gamtinė žemdirbystė – tai priežastys, pasekmės, kovos būdai, tačiau viskas palikta romėnų arenos rėmuose: gladiatorius, aprengtas geležiniais valdžios palaikymo šarvais, kovoja prieš nuogą vergą, o įsiaudrinusi ir sveiką protą praradusi minia prašo imperatoriaus nuleisti nykštį, kai kovos pabaigoje gladiatorius įremia durklą į vergo gerklę.

Ir kitame kovos lauke vaizdas panašus. Išėję į protesto mitingą už tradicinę šeimą ar prieš mažamečių lytinį švietimą piliečiai niekam neįdomūs. Už uždarų durų sprendžiami milijonų likimus lemsiantys klausimai, o burtažodžiais tampa – demokratijos įgyvendinimas, kova su homofobija, pasirinkimo laisvė ir pan. Gegužės 18 d. Rygoje buvo atidaryta Europraido atstovybė. Tą dieną Latvijos Seime buvo susirinkusi komisija į Zolitudės tragedijos tyrimo aptarimą. Komisijos posėdyje dalyvavęs katalikų bažnyčios kardinolas Janis Pujatas sakė kalbą. Staiga jis prabilo visiems netikėta tema – apie tai, kad Europa dabar yra tokiame istoriniame etape, kai privalo pasirinkti moralinę kryptį. Ir pasakė: „Ką ir besakyti, juk net Hitlerio ir Stalino režimai nedrįso homoseksualizmo iškelti į valstybinį politinį lygmenį.“ Po šios frazės kilo sąmyšis, kardinolas buvo nutrauktas, savo kalbą privalėjo baigti ir pasišalinti iš Seimo.

Kodėl homoseksualizacija yra tokia atvira ir ryški diktatūra, kurią gina dauguma valstybių politiniu lygmeniu? Kodėl Lenino taikyta šeimos pakeitimo bendrabūviu net su keliais partneriais taktika dabar tapo beveik įgyvendinta realybe, o ne komunizmo utopija? Kodėl Lenino taikytas vaikų atskyrimas nuo šeimos ir atidavimas auginti bei auklėti valstybei vis sparčiau įgyvendinamas „vakarietiškosios demokratijos“ valstybėse?

Tikriausiai žmogus sąvoką „laisvė“ suvokia kaip nuolatinį gundymą, kuriam pasidavus ir atsidavus galima jaustis padėties šeimininku. Norvegijoje veikianti Vaikų teisių gynimo organizacija „Barnevarnet“ aiškiai turi nusikalstamos organizacijos požymių, kadangi ji nėra pavaldi jokioms valdžios institucijoms, joje niekada neatliktas auditas, niekas negali patikrinti ten dirbančių žmonių kvalifikacijos, taikomų metodų, bet viskas pateisinama akla formuluote – pirmiausia yra ginamas vaiko interesas ir valstybė turi pirmenybę prieš tėvus. Tai tobula leninizmo forma, kurią Lietuvoje ir kitose šalyse vadina demokratija.

2006–2010 metais Kanados švietimo ministre dirbusi liberalė Ketlina Vyni (Kathleen Wynne) politinėje karjeroje pagarsėjo kaip lyčių lygių teisių gynėja. Trijų vaikų mama 2005 m. ištekėjo už partnerės ir ėmė lobiuoti įvairias švietimo programas, kurios įtvirtintų privalomą lytinį švietimą. 2013 m. LGBT atstovė tapo Ontarijo provincijos premjere ir įtikino ministrų tarybą, kad privalomasis lytinis švietimas turi būti įvedamas vaikams nuo šešerių metų. Žalia šviesa uždegta, manoma, kad seksualinio švietimo programa bus įvesta nuo kitų metų. Tūkstančiai žmonių – baltaodžiai, juodaodžiai, krikščionys, musulmonai – Kanadoje surengė ne vieną protesto mitingą, net neleido savo vaikų į mokyklas, tačiau valdžia tai vadina tamsumu, LGBT iš to juokiasi ir tyčiojasi, mašina važiuoja nesustodama.

Kartais žmonės, pavargę nuo tokios diktatūros, norėdami išsilieti ir pagaliau pasakyti – nenoriu, kad mano vaikai būtų tvirkinami, nenoriu, kad mano sūnų tvirkintų kitas vyras, – ima ir išsilieja. Išlieja savo emocijas. Ar tai nėra normalu? Deja, tai pavadinama neapykanta, netolerancija. Dar daugiau – pedofilų skandalai labai greitai užmūrijami tylos siena, o pasisakymai prieš pedofiliją pavadinami pasaulį pribloškiančiais. Marijaus Adomaičio emocijų protrūkis aiškiai atskleidė, kokia galinga ir turinti valdymo galios yra LGBT pasaulio bendruomenė, parodžiusi visame pasaulyje garsiam muzikantui jo „tikrąją vietą“. O tai, kad Marijų pasmerkti suskato ir šimtai Lietuvos „elito“ atstovų, tik dar kartą liudija, kokia svaiginanti yra šioji „laisvės pagunda“, galimybė būti mase, jėga, vieninga diktatūra.

Visa ši istorija parodė ir tai, kad socializmo doktrina, kai vieną žmogų galima aukoti visos visuomenės labui, ir yra vakarietiškosios demokratijos ramstis. Beje, ir komunų klestėjimas. LGBT yra puikus komunos pavyzdys, kurio taip siekė Leninas, pavyzdžiu laikydamas žydų komunas, kuriose iš tiesų bendruomenėje visi nariai lygūs ir padeda vieni kitiems bet kokiu reikalu. Taigi socializmas, komunizmas, o idėjiniame lygmenyje – leninizmas ir neomarksizmas yra vakarietiškosios demokratijos pamatas, ant kurio ir statomi visų sąjungų rūmai. Sąjunga kaip komuna. Todėl labai keistai atrodo posovietinių valstybių dešiniųjų jėgų kliedesiai, smerkiantys komunistinį režimą, bet šaukiantys į kovą už lygybę, toleranciją, tautų ir kultūrų skirties panaikinimą. Jie taip iki šiol ir nesuprato, kad patys yra komunistai leniniečiai.

Kovoti su tokio masto diktatūra yra beprasmiška. Pasipriešinimas karingais būdais diktatūroms suteikia peno – padidina jų jautrumą, aktyvina heroizmą, sustiprina įsitikinimą, kad tai yra šventa kova už šventą reikalą (nors su Dievu tai neturi nieko bendra, atvirkščiai…), žadina vienybės jėgos iliuziją – tuoj tuoj ir mes užvaldysim pasaulį. Galiausiai karas yra pelningas verslas. Ką gi daryti, jei diktatūra siaučia, o bet koks pasipriešinimas įpučia tik dar daugiau ugnies? Gal verta nors kartą irgi pabūti vieningais. Ir pasinaudoti kitų patarimais. Kardinolas Janis Pujatas, komentuodamas birželio mėnesį Rygoje vyksiantį Europraidą, sakė: „Miestas turėtų būti kaip įmanoma tuštesnis. Napoleonas mūšį pralaimėjo visai ne Borodino lauke, o tada, kai įžengė į pustuštę Maskvą.“

Ko labiausiai bijo diktatoriai – tuštumos, ignoravimo, jokio dėmesio nerodymo. Tada jie herojiškai nusišauna, nes bent taip priverčia kitus juos pastebėti.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

31 komentaras

  1. V.:

    Įdomus straipsnis, komentaras ir sąlyginės analogijos.

    Šiaip ar taip, atrodo šiek tiek keista, kad autorė koncentruojasi į seksualinę orientaciją, kaip į kertinę problemą. Ar tikrai taip yra? Kodėl išvis tai yra svarbu?

    • >V:

      Keistas jūsų šios problemos nesuvokimas. Jei iš tikrųjų nesuprantate šios grėsmės – patarimas būtų vienas: ieškoti daugiau medžiagos šia tema, skaityti ir stebėti kas vyksta pasaulyje, Europoje ir Lietuvoje. Svarbiausia pradėti
      MĄSTYTI

      • V.:

        O tai tiesiai galit pasakyti, kas blogai? Nes čia taip dvelkia kažkokiomis implicitinėmis prielaidomis, kurios kaip tapatybė vienija grupę žmonių. Apie ką čia? Apie tai, kad seksualinė orientacija yra išmokstama iš kitų? Kad ji yra prarandama iš savęs?

  2. to V:

    Keistą klausimą užduodate, lyg nesuprastumėte autorės pastangų pasakyti, koks pavojus gresia. Manau, kad kiekvieno mūsų pareiga elgtis kaip sako “Kardinolas Janis Pujatas, komentuodamas birželio mėnesį Rygoje vyksiantį Europraidą, sakė: „Miestas turėtų būti kaip įmanoma tuštesnis. Napoleonas mūšį pralaimėjo visai ne Borodino lauke, o tada, kai įžengė į pustuštę Maskvą.“ Ar mes sugebėtume palikti tuos europraidistus be dėmesio? Manau, kad jiems pakaktų Povilionienės, Kuodytės ir Ko 🙂

  3. to V:

    Turime apsispręsti, ar norime mes ir kad mūsų vaikai ir anūkai gyventų sekuliarizuotame, dvasinės komos ištiktame pasaulyje? Jeigu NE, tada pasirinkimas vienas, elgtis kaip sako Kardinolas Janis Pujatas

    • Pamąstymai:

      Jeigu kardinolas Janis Pujatas doriems žmonėms rekomenduoja tylėti prieš homosesualizmo propagandą, tai jis šioje vietoje yra vienmintis su šios propagandos skleidimo apaštalais. Tylėti prieš visuomenėje plintantį viešą nenormalumą – homoseksualizmo propagandą ir reklamą – yra taip pat nenormalu. Kuo, tokiu atveju, taptų tėvų menkai auklėjami vaikai jiems užaugus, manau, jog nėra sunku suvokti; o rūpintis reikia ne tik savo vaikais, bet visa visuomenės dorove.

      • Pikc:

        Va va – manyti, kad blogio plitimą sustabdyti galima nieko nedarant – mažų mažiausia naivu, mano galva. Beje, palyginimas su Napoleonu – visiškai klaidingas, nes jis pralaimėjo tikrai ne dėl to, kad rusai jam Maskvą užleido.

  4. Aš tai nededu Adomaičio į kišenę, juk tai gali būti dalyvavimas viešųjų ryšių akcijoje, iš kurios galima daugiau uždirbti negu prarandi už muziką.
    Taigi ir šiuo atveju tinkamiausias būdas yra nerodyti jokio dėmesio – nesileisti apie tai į kalbas.

  5. Tylėjimas prieš viešą nenormalumą būtų didelė klaida:

    Nesutinku su kardinolo Janio Pujato patarimu. Homoseksualumas yra iškrypimas. o jeigu iškrypimas, tai ir Europraidas, remiantis homoseksualumą ir jo reklamą, yra to iškrypimo dalis ir nėra normalus viešas reiškinys. Normalaus žmogaus prigimtis yra tokia, kad prieš viešo nenormalumo pasireiškimą visuomenėje jis negali tylėti. Vadinasi, tylima (ir tai ne visuomet) tik tokiu atveju, kai viešas reiškinys yra normalus, o kai viešas reiškinys yra nenormalus, tylėti negalima. Tylėjimas prieš nenormalumą emociškai nenormalumą daro tariamai normaliu. O tai yra apgaulė, kuri yra niekam nereikalinga, išskyrus patiems nenormaliems ir jų rėmėjams.

  6. Jau laikas kalbėti, kad vadinamas homoseksualumas ar lesbiškumas yra įgimta jausminė lyties negalia, manytina ji tokio paties genetinio lygio, kokio yra kurčnebylumo negalia. Dar pabrėžtina, tai ne liga, o negalia. Laikas suvokti tarp to esantį skirtumą. Taigi yra spręstinas klausimas dėl šių apsigimimų pripažinimo jausmine negalia ir daryti tai pirmiausiai yra medicinos specialistų pareiga, o ne ir toliau – užsiimti vien spekuliavimu viešais moralizavimais ar politikos iš to darymu. Tik taip tegalima viską pastatyti į savo vietas šiuo klausimu…

    • Pikc:

      Sakote, tik įgimta? O įgyta būti negali? Nekalbant apie mažamečius iškrypėlių aukas, vėliau tapusius pederastais, kodėl, tamstos nuomone, iškrypėliška ideologija labiausiai yra orientuota į mažamečių “perauklėjimą”? Juk jeigu “viskas tik genai” – tai kokia prasmė vaikams aiškinti, kaip gera ir smagu būti iškrypėliu?

      • Visa tai yra ieškojimo procesai tarp mažamečių, turinčiųjų tokią prigimtį. Juk ši negalia yra lytinė jausmo prasme, tad be abejonės ji ryškėja kartu su lytiniu brendimu, taigi yra reikšmingas ir jos ugdymas. Be to, čia reikia turėti omenyje ir tai, kad ši prigimtis (negalia), kaip ir kitos, gali būti skirtingo laipsnio. Tai tiek trumpai.

        • Pikc:

          Na, ne tik lytinė, bet ir psichinė. Antra, nuokrypos siekia NE ieškoti “mažamečių, turinčiųjų tokią prigimtį”, o FORMUOTI tokį elgsenos modelį. Jeigu vaiką nuo mažų dienų augins du (ar daugiau) homikai, jis matys būtent tokį elgesio modelį, jam ir namie, ir aplinkoje (darželyje, mokykloje) bus kalama į galvą, kad čia yra normalu ir netgi gerai, kad pačiam kuo greičiau reikia pradėti “eksperimentuoti su savo lytiškumu”, o kas galvoja kitaip, yra “liaudies priešai” (“homofobai”, “retrogradai”, “talibai”, “heiteriai” ir pan.) – manote, tai jam neturės jokios įtakos? Manote, toks egzempliorius, kaip, pvz. http://ovenworthy.com/watch-this-young-boys-weird-trick-for-fighting-homophobia/ gali užaugti NORMALIOJE šeimoje? Manote, čia jam “su lytiniu brendimu išryškėjusi negalia”?

          • Be abejonės tai sąlygoja ir psichinę, bet dar labiau socialinę negalią, tiksliau sakant tai – nepriimtinos socialinės elgsenos galią.

            Kas dėl to pavyzdžio, tai nesu ekspertas. Galiu tik pakartoti, kad ši negalia gali būti iš prigimties skirtingo laipsnio, tai jos reiškimuisi ugdymas ar neugdymas prigimtine kryptimi yra svarbus.

            • Kaip sakė Kurtinaitis, tai jis ir mešką sugebėtų išmokyti žaisti krepšinį, todėl kryptingas ir kasdieniu pavyzdžiu paremtas homoseksualistinės pakraipos auklėjimas neabejotinai atvestų į vieną rezultatą – vaikas būtų homoseksualistas.
              Pvz., Merkuris pasakojo kaip jis tapo homoseksualistu: jį kartą ištratijo krūmuose, kada jis buvo nepilnametis, po ko jau jam šratai taip pasisuko, kad tarp kitokių jis jau manė esąs ne savo vietoje.

              • Pateiktas pavyzdys yra iš tipo, kai dėl visko kalti kiti, o ne pats. Taigi – nieko objektyvaus nesakantis.

                O apskritai tai yra savanaudiškai turinčiųjų šią negalią primetama tema – laikymo savęs žiniasklaidos dėmesio centre būdas. Taigi geriausia, kaip čia patarta, ja nekalbėti. Juolab, kad tokio lygio kalbos tik daugiau neaiškumo papila ar šleikštulį kelia.

    • Delfi buvo skelbtas austrų mokslininkų tyrimas, kuriuo nustatyta, kad tikrai homoseksualiu (t.y. sapnuojančiu homoseksualius, o ne normalaus vyro erotinius sapnus) gimsta TIK 1 vaikinas iš milijono (kurie neina į jokias gėjų akcijas ir nuolat apie tai parašo internete – juos mes atpažįstame, nes jie tokie yra nuo vaikystės, kai kas juos vadina vištgaidžiais ir pan., bet jie – tikrai ne agresyvūs, o tiesiog gamtos apdalinti).
      O kas kiti?
      Kiti save vadina žydišku slaptažodžiu gėjais ir yra pederastai (pederãstas [gr. pais (kilm. paidos) – vaikas, jaunuolis + gr. erastēs – įsimylėjėlis], vyras, lytiškai santykiaujantis su vyru. http://www.tzz.lt/p/pederastas ), kuriems homoseksualumas – įgyta priklausomybė, kuri, kaip ir visos priklausomybės, yra išgydoma (JAV kasmet vyksta buvusių gėjų eisenos) – JAV, pvz., geriausias nuo to gydymo būdas yra gydymas elektros šoku.
      Kodėl jų elgesys pastaraisiais metais pasidarė svarbus visuomenės daugumai?
      Todėl, kad jų organizacijoms vadovauja žydomasonai, kurie suka iš to verslą (per paskutinį jų pasivaikščiojimą Vilniuje jų organizacijos paėmė dideles lėšas iš 14 ambasadų, iš ES Lietuvai skirto fondo, iš Lietuvos biudžeto, o kaip tik tų lėšų nebegauna tuomet nepagydomomis ligomis sergantys, seneliai, našlaičiai ir kiti vargstantys). Pagrindinis, manau, čia yra pinigų klausimas, o jie patys yra Lietuvos priešai. Pvz., jie visada rašinėja komentarus prieš Lietuvą, o kilus kampanijai už tarnavimą kariuomenėje jie pasisakė prieš, tame tarpe jų tribūnas žydas Rudomanskis.
      Taip, kad, atėmus iš jų lėšas, jų organizacijų veikla kaip mat subliūkštų.

  7. Atsakymas slypi:

    Atsakymas-Siono protokolų įgyvendinimas. Pirmąjį etapą įgyvendino leninas, stalinas, trockis ir marksas su engelsu.(nei vienos tikros pavardės, bet visi-žydai) .
    dabartinis etapas-“iškultūrinimas ir nužmoginimas”.
    Reikėtų paskaityti vedas, kas buvo gyatžmogiai .teisingai pastebėjote, reikia ignoruoti, bet ir sukurti lanzbergišką sarkastišką požiūrį ir remiantis spaudos laisve , čarliais, kurie rėkė, kad galima kritikuoti ir paišyti netgi musulmonų dievą, kritikuoti jų sugyvulėjimo filosofiją .
    Ypač šlykštūs mūsų šliužai-slidūs ir lendantys tiems į visas angas.

  8. Egidijus:

    Manau esmines dabarties politinio Europos gyvenimo sanklodas atskleidžiantis straipsnis. Aišku būtų įdomu sužinoti tikslius euromarksistų (neomarksistų) galios ir finansavimo šaltinius, kad ir pagal tiriamąjį principą – kam tai yra naudinga.

  9. Bartas:

    “Homoseksualai” gražus “žodis”. Tik vyrpisiams ir vadintis taip. Bijo lietuviško pavadinimo. Oi bijo, nes tada visi supras kaip jie “dauginasi”.
    Labai didelė blogybė mūsų žmonėse, tai atminties praradimas. Dauguma prieš vyrpisius, nesutinka ,bet rinkimuose vėl renka jų globėjus.

    • Lamatas:

      puikus kalbos išsaugojimo svarbos pavizdys : įterpiami svetimi žodžiai, pakeičiamos sąvokos, ir pasislėpus už viso to naikinami Tautos pagrindai. Bet tam yra puikus priešnuodis – gimtoji kalba. Ji puikiai parodo kas yra kas. Viską sugražina į savą vietą.

  10. alksnaitis:

    geros, įdomios mintys Erikos rašinyje

  11. Laiko patikrintos vertybes:

    yra visuomenes isgyvenimo pagrindas.Kazkokiems dirbtiniams projektams-eksperimentams reikia jas ismusti,paversti zmogu darbo jega ir tik.Kaip sake-,,Pasauli sena isardysim-Pasauli nauja pastatysim”.Kas is to iseina-matom TSRS zlugima,Siaures Koreja.Kaip matome kapitalo koncentracija yra vis siauresniame rate,vidurine klase esanti demokratijos pagrindu nyksta.Kas liks-labai siaura ,,aristokratija” ir liumpenproletariatas -neislavintas ir lengvai valdomas.Liudna ateitis …Manyciau jau mokykloje jaunimui turi buti destomi filosofijos pagrindai-iduodami irankiai savarankiskai mastyti.O del lytinio svietimo-kiek daug dabar kalbama apie seksa ,o taip mazai apie jausmus.O juk dabar irodyta,kad emocinis intelektas yra nemaziau svarbus uz IQ.

  12. Pranciškus:

    Kaip pirštu į akį…

  13. vabalas:

    Labai teisingas ir verčiantis susimastyti straipsnis. Autorei dėkui.
    (A daba gerai, cenzoriai)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: