V. Kvedaras. Skalūnų dujoms privertos durys (6)

d-matoniene-mazuronis-skalunai-alkas-pies

Alkas.lt koliažas

Seimo Aplinkos apsaugos komitetas nepritarė Lietuvos geologijos tarnybos (LGT) prie Aplinkos ministerijos parengto Žemės gelmių įstatymo pakeitimo ir papildymo projektui, kuriame geologai siūlė lengvatines sąlygas verslininkams, ateityje šalyje išgausiantiems skalūnų dujas. Politikams apskritai kilo abejonių, ar, remiantis šiuo metu turima informacija, tikslinga artimiausiu metu Lietuvoje imtis skalūnų dujų gavybos.

Išgaunamos laužant uolienas

Skalūnų dujos slūgso 2–3 km gylyje po žeme vadinamosiose skalūninėse uolienose. Tai dujinio ar skysto pavidalo degių dujų burbuliukai, spaudžiami kelių šimtų atmosferų slėgio ir uždaryti skalūnų uolienoje. Norint dujas išgauti, reikia išgręžti kelių kilometrų gylio gręžinius: pradžioje gręžiama statmenai, o paskui –  kelis kilometrus horizontaliai. Gręžiama per geriamojo ir mineralizuoto vandens sluoksnius, paprastai slūgsančius 50–700 m gylyje. Išgręžus į gelmes  nuleidžiami nedideli sprogstamieji užtaisai. Jie sutrupina skalūnus, juose maždaug šimto metrų spinduliu aplink gręžinį sukurdami daug mažų mikroįtrūkų, kuriose ima kauptis gamtinės dujos.

Tuomet į uolienas labai dideliu spaudimu pumpuojamas specialus skystas mišinys, sudarytas iš smėlio, vandens ir specialių 600 pavadinimų cheminių priedų. Šis mišinys išplečia uolienų įtrūkas, o smėlio grūdeliai išlaiko jas atviras. Išlaisvintos skalūnų dujos su dalimi vandens patenka į paviršių. Ši JAV sukurta hidraulinio laužymo technologija – kol kas vienintelė technologija, taikoma skalūnų dujoms išgauti.

Skalūnų dujos pramoniniu būdu išgaunamos tik JAV ir Kanadoje. Masinė jų gavyba prasidėjo tik šiame tūkstantmetyje, todėl nėra pakankamai informacijos apie  dujų gavybą ir šio verslo poveikį aplinkai bei žmonėms.

JAV energijos informacijos administracijos teigimu, Lietuvoje gali būti 481 mlrd. kub. m skalūnų dujų. Iš šio kiekio taikant šiuolaikines technologijas galima išgauti 113 mlrd. kub. m. Lietuvos mokslininkų manymu, iš tikrųjų išgaunamų skalūnų dujų Lietuvoje yra kur kas mažiau.

Atliekos – nebe atliekos

LGT direktoriaus Jono Satkūno  teigimu, norint paspartinti skalūnų dujų paiešką, būtina taisyti Žemės gelmių įstatymo straipsnį, apibūdinantį, kas yra atliekos. Dabar galiojantis įstatymas teigia, kad kasybos pramonės atliekos – žemės gelmių tyrimo ir naudojimo metu susidariusios atliekos, įskaitant medžiagas, kurios buvo naudojamos žemės gelmių tyrimo ir naudojimo metu. Skalūnų dujų gavybos procese uolienose pasilikęs panaudotas vanduo ir chemikalai, remiantis anksčiau minėtu įstatymu, įvardijami kaip atliekos, kurias, Vyriausybei ar jos nustatytai institucijai leidus, galima palikti dirbtinėse žemės gelmių ertmėse.

„Esamas atliekų reglamentavimas nustato, kad visos kasybos pramonės naudotos medžiagos, esančios žemės gelmėse, yra kasybos atliekos. Gręžimo metu naudojamos medžiagos (molio skiedinys, cementas, kitos medžiagos) pasilieka žemės gelmėse. Jos niekaip negali būti traktuojamos kaip atliekos. Ardant naudojamos medžiagos dalyvauja technologiniame procese: dalis jų sunaudojama ardant uolienas, dalis  dalyvauja cheminėse reakcijose ir lieka žemės gelmėse. Kaip ir vanduo. Taigi žemės gelmėse likusias medžiagas įvardyti kaip atliekas yra neteisinga“, – politikus bandė protinti LGT vadovas J. Satkūnas. Anot jo, skalūnų dujų gavyboje naudojamos medžiagos, tarp jų ir vanduo, pasilikusios nebenaudojamame gręžinyje negali būti laikomos atliekomis. J. Satkūnas rėmėsi ir Lenkijos, kurioje atliekama skalūnų dujų žvalgyba, pavyzdžiu. Kaimyninės šalies Aplinkos ministerija nelaiko gavybos atliekomis hidraulinio proceso metu panaudoto skysčio, liekančio technologiniame cikle, ir perdirbto skysčio už technologinio ciklo ribų.

Skalūnų dujų gavybos metu uolienoje pasilieka iki 90 proc. technologiniame procese naudoto vandens, sumišusio su chemikalais. O LGT politikams siūlo atlieka laikyti tik į žemės paviršių sugrąžintą ir nebetinkamą pakartotiniam naudojimui ar perdirbimui hidraulinio ardymo metu naudotą skystį. Su tokia pozicija dauguma Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narių nesutiko.

Laidosime toksiškas medžiagas?

Linas Balsys ir A. Stancikienė teigė manantys, kad, pradėjus skalūnų dujų gavybą, reikia sugriežtinti ir Žemės gelmių įstatymo nuostatas dėl radioaktyviųjų bei toksiškų medžiagų – uždrausti tokias medžiagas palikti žemės gelmių ertmėse. Šiuo metu galiojantis Žemės gelmių įstatymas tik draudžia naudoti žemės gelmių ertmes radioaktyviosioms ir toksiškoms medžiagoms laidoti, taip pat draudžia tokias medžiagas palikti žemės gelmių ertmėse atliekant žemės gelmių tyrimus ir (arba) naudojant žemės gelmių išteklius. Radioaktyviąsias ir toksiškas medžiagas galima laikyti tik dirbtinėse, tam tikslui įrengtose saugyklose, užtikrinant jų izoliaciją nuo aplinkos ir antrinio panaudojimo arba perdirbimo galimybę.

„Toksinių medžiagų koncentracija gali būti 0,1 proc. Galima apskaičiuoti, kiek tų medžiagų bus panaudota atliekant didžiatūrį hidraulinį gręžinį. Jei būtų sunaudota 10 tūkst. kub. m vandens, bus panaudota 76 t cheminių medžiagų. Tačiau bus paveikta tam tikra erdvė. Vanduo pasklis 1 mln. kub. m grunto, jo koncentracija tebus 1,5 g/ kub. m. Tai – tik 5-ių šimtatūkstantųjų procento koncentracija. Su sąlyga, jei visos cheminės medžiagos pasiliktų žemėje. Hidraulinis ardymas negali būti įvardijamas kaip aplinkai priešiškas procesas“, – politikus ramino J. Satkūnas.

LGT teigimu, bendrai Lietuvos ir Danijos bendrovei „Minijos nafta“ gręžiant žvalgybinį skalūnų dujų gręžinį Pietų Šiupariai-5, hidraulinio uolienų ardymo metu panaudota (be gėlo vandens ir smėlio) 1 781 kg cheminių medžiagų. Iš jų trys – boro rūgštis, diamonio peroksido sulfatas ir kaustinė soda  klasifikuojamos kaip pavojingos. Teigiama, kad boro rūgšties ir kaustinės sodos koncentracija grįžtamajame skystyje buvo 11 kartų, o diamonio peroksido sulfato – 2,5 tūkst.  mažesnė už ribinę koncentraciją. Tiesa, LGT nepateikė duomenų, kokia šių pavojingų medžiagų koncentracija suskaldytose uolienose.

Tokie geologų argumentai politikų neįtikino. Jie pabrėžė, kad reikėtų sulaukti  Konstitucinio Teismo išaiškinimo. Mat grupė Seimo narių paprašė ištirti, ar Žemės gelmių įstatymo nuostatos, leidžiančios kasybos pramonės atliekas, susidariusias hidraulinio ardymo metu, palikti dirbtinėse žemės gelmių ertmėse, neprieštarauja Konstitucijos nuostatoms, įpareigojančioms valstybę ir kiekvieną asmenį saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių.

Gina naftos oligarchus?

Dabar galiojantis Žemės gelmių įstatymas griežtai reikalauja, kad valstybės įgaliotos institucijos stebėtų aplinkos būklę ir vykdytų kompleksinį (hidrogeologinį, seisminį, geocheminį, oro ir kitų rūšių) monitoringą visame išsklaidytųjų angliavandenilių (t. y. skalūnų dujų – aut. past.) tyrimo ir (arba) naudojimo plote. Šiuo metu visi ūkio subjektai, teršiantys aplinką,  monitoringą vykdo savo lėšomis. O Žemės gelmių įstatymo pakeitimo projekte geologai siūlo nustatyti, kad valstybės institucijos nevykdytų kompleksinio monitoringo skalūnų dujų žvalgybos ir gavybos plote – jį vykdytų tik šia veikla užsiimantys ūkio subjektai. Tokiu atveju visa taršos ir poveikio gamtinei aplinkai kontrolė būtų patikėta bendrovėms, kurių natūralus interesas yra ne gamtos apsauga, o pelnas.

„Siūlydama atimti iš valstybės institucijų teisę kontroliuoti hidraulinio ardymo procesą, Aplinkos ministerija ir geologai gina ne Lietuvos piliečių, o vienos naftos oligarchų šeimos interesus. Jei monitoringą atliks tik pats ūkio subjektas, kur garantija, kad jis bus atliktas sąžiningai? Pagaliau įstatymas įgalioja ir vyriausybę atlikti monitoringą. Kas jį apmokės?“ – L.Balsys vardijo įžvelgęs įstatymo pataisų projekte galimos korupcijos elementų.

Pripažinta: kenkia aplinkai

Akademikas Gediminas Motuza siūlė politikams atkreipti dėmesį, kad skalūnų dujų gavyboje naudojamos cheminės medžiagos, daugumos kurių pavadinimai bei kiekis yra komercinė paslaptis, – aktyvus biologinis veiksnys, galintis turėti įtakos aplinkai net ir seisminiu požiūriu. Jis gali daryti įtaką aplinkos kokybei, sukelti tam tikrą pavojų žmonių sveikatai.

Mokslininkas pabrėžė, kad JAV, Teksaso valstijoje, 2009 m. buvo atlikti tyrimai keliasdešimtyje skalūnų dujų gavybos vietų. Išvadose patvirtinta, kad aplinkos ore ir (arba) gyvenamosiose teritorijose susidaro didelė kancerogeninių ir neurotoksinų junginių koncentracija. Daugelis šių patikrintų junginių buvo žinomų žmonėms kenksmingų kancerogenų metabolitai, jie viršijo ir trumpalaikį, ir ilgalaikį patikros lygį.

„JAV mokslininkai nustatė, kad proceso metu susidarančios medžiagos yra pavojingos žmonių sveikatai, Niujorko valstijoje hidraulinis ardymas uždraustas“, – pastebi L. Balsys.

G. Motuza politikams siūlo atkreipti dėmesį ir į dar vieną aspektą: skalūnų dujų gavybos metu gali būti užteršti giluminiai ir paviršutiniai vandenys. Antai prancūzai hidraulinio laužymo technologiją uždraudė dėl to, kad chemikalais užteršto vandens gali patekti į geriamąjį vandenį, be to, surenkamos ne visos išlaisvintos skalūnų dujos, jų patenka ir į atmosferą. Amerikoje, kur jau išgręžta šimtai tūkstančių gręžinių, prancūzų nuogąstavimai pasitvirtino: kai kuriose vietovėse geriamasis vanduo, upės ir kiti paviršiniai vandens telkiniai buvo užteršti sveikatai ir aplinkai pavojingais chemikalais. Tarša pakenkė gyvūnams ir žmonėms. Kai kurios teritorijos tapo negyvenamomis, kai kuriose gydytojams uždrausta viešinti duomenis apie gyventojų ligas ir galimas priežastis, dėl kurių jie susirgo.

Pasak akademiko G.Motuzo, skalūnų dujų gavyba naudojant hidraulinį uolienos laužymą – nauja iškasenų gavybos technologija, jos poveikis aplinkai ir žmonėms dar nėra gerai ištirtas. „Lietuva iš dalies yra užsitikrinusi energetinį saugumą, tad protingiausias žingsnis būtų skalūnų dujų gavybą atidėti ateičiai, kai bus sukurtos  pažangesnės technologijos“, – mano akademikas G.Motuza.

Pinigai politikams

2013-aisiais Aplinkos ministeriją vairavęs partijos „Tvarka ir teisingumas“ tuometinis pirmininko pavaduotojas Valentinas Mazuronis abiem rankomis balsavo už JAV kompaniją „Chevron“, kad jai būtų leista ieškoti skalūnų dujų. Šią kompaniją į Lietuvą viliojo ne kas kitas, o Lietuvos ir Danijos bendrovės „Minijos nafta“ akcininkai – Thomas Haseltonas ir jo žmona Natalja Haselton.

Faktai: 2006 m. partiją „Tvarka ir teisingumas“ sutuoktiniai bendrai parėmė 75 tūkst. litų, kitais metais – tokia pat suma; 2008 m. sutuoktiniai paramą sumažino tūkstančiu litų, tačiau partijai 39 tūkst. litų buvo skirta iš UAB „Minijos nafta“ kasos. 2008 m. vykstant Seimo rinkimams, UAB „Minijos nafta“ būsimąjį aplinkos ministrą V.Mazuronį oficialiai parėmė 10 tūkst. litų.

Taigi 2006–2008 m. UAB „Minijos nafta“ ir jos akcininkai oficialiai parėmė būsimąjį aplinkos ministrą  ir jo partiją „kuklia“ 263 tūkst. litų  suma.

Kategorijos: Energetika, Gamta ir žmogus, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

6 komentarai

  1. Albas:

    Mazuronis – parsidavėliška susna ir dar vienos susnos pusė snukio matyti.

  2. LosAngeles:

    Geriausia butu, kad lendantiems pirstus ‘privertu’… Nereikia Lietuvai skalunu, oi nereikia. Tuo labiau kad remianciu politiku parsidaveliskumas siuo atveju ‘ant akiu’

  3. Zigmas:

    Straipsnis apie nieką. Tiek akademikas, tiek pigios reklamos ieškotojai Snatciienė ar Balsys nepateikė nuorodas į mokslinius leidinius, kurie atliko vienokį ar kitokį hidraulinių plėšymų poveikį aplinkai. Pavyzdžiui tiek žurnalistai tiek pseudo žalieji galėtų susipažinti su JAV EPA (Environment Protection Agency) atlikta studija “Study of Hydraulic Fracturing for Oil and Gas and Its Potential Impact on Drinking Water Resources”,nuoroda pridėta http://www2.epa.gov/hfstudy/hydraulic-fracturing-study-draft-assessment-2015 , o tada diskutuoti apie realius ar menamus pavojus.

  4. arbigas:

    vyti lauk,kuo greiciau! Viska sumaise,tai dabar dar zeme ,grunta apvers aukstyn kojom? ne prie ko cia “dujos” cia naftos, “akmenu” ,aukso ieskojimo strategija!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: