V. Juozapaitis. Apie teismus ir sveiką protą (17)

Vytautas Juozapaitis | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Vytautas Juozapaitis | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Vienas pagrindinių demokratinės teisinės valstybės atpažinimo ženklų – valdžių padalijimo principas, kurio laikytis privalu kiekvienam su valstybės valdymo sąranga susijusiam piliečiui, nepriklausomai nuo jo užimamų pareigų. Atrodytų, politologijos pradžiamokslyje išmokta savaime suprantama aksioma neturėtų kelti niekam abejonių, juolab, kad šie atskyrimo principai yra aiškiai ir suprantamai išdėstyti pagrindiniame šalies įstatyme, kuriuo grįsta visa teisėkūra.

Įstatymus leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios – tai trys demokratijos ramsčiai, užtikrinantys mūsų ramybę, saugumą, gerovę bei teisingumą. Na, bent jau taip turėtų būti… Kaip ir neturėtų būti atvejų, kuomet politikai kištųsi į teismų ir prokuratūros darbą, nuo kurio kokybės tiesiogiai priklauso visuomenės požiūris ir pasitikėjimas valstybe.

Tačiau, kur gi yra ta riba, skirianti galios atribojimus ir vienos valdžios atstovų galimą piktnaudžiavimą kitos atžvilgiu? Ar tikrai valstybės politikai – asmenys, įstatymų nustatyta tvarka išrinkti į Respublikos Prezidento, Seimo nario, Europos Parlamento nario, savivaldybės tarybos nario ar savivaldybės mero pareigas ar paskirti į Vyriausybės nario, savivaldybės mero pavaduotojo pareigas, vykdydami savo konstitucinę pareigą bei atstovaudami tautai nebetenka teisės netgi komentuoti teismų sprendimų, nepaisant jų turinio atitikimo elementariam žmogiškumui bei sveikam protui?

Žinoma, kiekvienas išpažįstantis demokratines vertybes ir gyvenantis pagal įstatymus privalo paklusti teismo sprendimui ir jį gerbti, nes mes patys taip susitarėme, o sutarčių laikytis privalu. Netgi nepaisant atvejų, kuomet teismas, pripažindamas savo bejėgiškumą ir absoliutų nelojalumą savo valstybei, išteisina karo nusikaltėlius, paniekinusius mūsų valstybę ir ją kūrusių bei už ją kovojusių žmonių garbę ir orumą. Netgi nepaisant aplinkybių, kad vienas tų teisėjų, pats viešai abejodamas savo sprendimo moralumu, atsakomybę permeta prokurorui, kuris, suformuluoja kaltinimą, iš anksto žinodamas, kad jo neįmanoma patenkinti. Kitu atveju, jeigu tai buvo padaryta netyčia, tenka suabejoti to prokuroro profesionalumu ir kompetencija, kas yra ne mažesnė blogybė, kalbant apie teisingumo vykdymą.

Kaip ir visiškas nesusipratimas yra ta aplinkybė, kad valstybinės reikšmės bylos nagrinėjimas yra patikimas teisėjui, kuriam buvo iškelta drausminė byla ir teisėjų etikos ir drausmės komisija pripažino to teisėjo veiksmus prasilenkus su teisėjo etika ir gero vardo garsinimu. Tiesa, vėliau kitos komisijos sprendimas buvo atšauktas idant šiandien karo nusikaltėlius nuo bausmės atleidęs teisėjas galėtų būti pakeltas į aukštesnes pareigas, nors, laisvu nuo teisėjo mantijos dėvėjimo metu, savo grafomaniškais viešais straipsniais besityčiodamas iš įstatymus leidžiamosios valdžios atstovų, įžūliausiu būdu pažeidė valdžių atskyrimo principą.

Tad kyla klausimas, ar politikas, išrinktas žmonių, besitikinčių jų atstovavimo ir teisingumo, turi tylėti kuomet yra tyčiojamasi iš istorinės atminties, kuomet yra pažeidžiami teisėti mūsų valstybės interesai, kuomet yra sukuriamas precedentas, nubraukiantis visas mūsų švietimo sistemos desperatiškas pastangas patriotiškai auklėti jaunimą ? Mano atsakymas – ne, nes kitu atveju gali kilti grėsmė, kad mūsų valstybės politiką bei tautos teisėtus lūkesčius pradės formuoti ne demokratiniu keliu teisėtai išrinkta valdžia, o asmenys, prisidengiantys jau „sparnuotaja“ tapusia fraze „vsio zakonno“ , kurie savo teisėtais veiksmais tiesiogiai veikia teisėtą valdžią, tuo sukeldama – paradoksas ! – neteisėtą veiksmą, nes, valdžių atskyrimo principas yra privalomas visoms grandims.

Tiesa, kas gi galėtų paneigti galimybę, kad tokiais kontraversiškais sprendimais ir elgesiu garsėjantys teisėsaugos atstovai nesiruošia tapti politikais, tokiu būdu atkreipiantys į save dėmesį ir kaupiantys, nors ir nešvarų, bet politinį kapitalą, pritraukdami galimus rinkėjus, kurie iš tiesų tiki ir teigia, kad Lietuva nebuvo okupuota. Beje, tokių precedentų jau būta, kuomet teisėjo priesaiką pamynę asmenys tampa seimo nariais, o po to, pamynę savo pareigą ir Seimo nario priesaiką gėdingai sprunka nuo teisingumo ir slapstosi užjūrio šalyse, reguliariai reikalaudami „teisingumo“ ir siekiantys prisiteisti „teisėtą“ atlygį už „darbą“, būnant seimo nariu. Naudoju daugiskaitą, nes, deja, tokių buvusių teisėjų ir Seimo narių pasiekėjų ir jų demoralizuotos politikos vykdytojų ne vienas liko ir Seime.

Kitas, ne mažiau svarbus ir gerbtinas yra nekaltumo prezumpcijos principas, kurio paneigti nedrįstų nei vienas teisės mokslų ragavęs asmuo, nekalbant jau apie teisėjus, kurių tiesioginė pareiga – užtikrinti šio principo besąlygišką įgyvendinimą. Ir, jeigu karo nusikaltėlių išteisinimo atveju ši taisyklė galioja, kodėl jos nepaisoma kitais, ne mažesnio teisingumo įgyvendinimo procesų atvejais? Kaip antai, vienašališkai sustandant mažiausiai dviejų Lietuvos savivaldybių tarybų narių įgaliojimus, turint galvoje aplinkybę, kad šie asmenys, viešai deklaravę savo teisinę padėtį ir santykį su teisėsauga, buvo išrinkti tiesioginiuose ir demokratiniuose rinkimuose merais…

Ir vėl, nieku gyvu nekvestinionuoju teismų skelbiamų sprendimų, ar skiriamų kardomųjų priemonių vienų ar kitų baudžiamųjų bylų dalyvių atžvilgiu. Tačiau man niekas iki šiol neišaiškino, kaip ir kokiu pagrindu vienas asmuo, netgi turintis specialius valstybės įgaliojimus teisti valstybės vardu, dar iki paskelbiant nuosprendį ir pripažįstant nuteistą asmenį kaltu, vienasmeniai atima tautos suteiktus įgaliojimus, t.y. savivaldybės tarybos nario mandatą ir nušalina nuo teisėtai tiesioginiuose rinkimuose išrinkito mero pareigų, kai toks procesas pagal galiojančius įstatymus įmanomas tik tos pačios savivaldybės tarybai nutarus. Jeigu teisėjas vienu savo parašu turi teisę sustabdyti politiko įgaliojimus, kyla natūralus klausimas, o gal jis gali savo parašu ir paskirti vieną ar kitą asmenį savo nuožiūra tarybos, ar Seimo nariu? Kiek sutaupytume lėšų, atsikratytume bereikalingų įtampų bei gi politinių batalijų, nuo kurių jau visi esame pavargę… Gal tokia sistema būtų įmanoma, jeigu mes visi būtume garantuoti tokių įgaliotų teisėjų šventumu ir neklystamumu. Bet, ko gero, visi suvokiame, kad žmogui klysti yra būdinga, todėl teisinė ir teismų sistema ir yra sugalvota tokioms klaidoms išvengti idant visi nusikaltę atliktų bausmę, o nekalti turėtų galimybę apsiginti.

Tačiau, kaip gi galima vienu ypu apkaltinti keliasdešimt tūkstančių rinkėjų, kurie atiduoda savo balsą žmogui, kuriuo tiki? Kaip ir kokiu pagrindu galima sustabdyti įgaliojimus, kuriuos suteikė ne koks nors asmuo, ar bičiulių grupė, o žmonės, pasitikintys savo valstybe, suteikusia jiems teisę išsirinkti savo atstovą?

Be jokios abejonės, net ir politikų tarpe retsykiais pasitaiko nesąžiningų ir galimai į nusikaltimus linkusių asmenų, tačiau netgi vienas mūsų buvusių prezidentų, šiurkščiai sulaužęs priesaiką, buvo pašalintas iš pareigų tik po Konstitucinio teismo nuosprendžio paskelbimo ir jo įsigaliojimo. Netgi vienas buvusių Seimo narių, kitados nuteistas už korupciją ir pripažintas kaltu, neteko laisvės būdamas Seimo nariu, t.y., netgi atimant laisvę, joks teismas negali atšaukti tautos suteiktų įgaliojimų, nes tai padaryti gali tik tokius įgaliojimus turintys patys tautos atstovai – Seimas, visuotinai išrinktų merų atžvilgiu – savivaldybės taryba. Kitu atveju toks teismų tiesmukiškas veikimas, nušalinant tautos išrinktus politikus ir pareigūnus prieš įsiteisėjant kaltinamajam nuosprendžiui, įgauna politinio veikimo bruožų, o tai ir vėl prieštarauja valdžių padalijimo principui ir suteikia pagrindo visuomenei nepasitikėti teismais, nes jie tokiais veiksmais paniekina konstitucijos užtikrintą žmonių politinę valią.

Galų gale, netgi hipotetiškai pripažįstant įtariamų ar kaltinamų asmenų galimybę nusikalsti, pagrįstai visuomenėje kyla klausimas, į kurį privalome atsakyti visi, atsakingi už valstybės valdymą ir įstatymų laikymąsi: kodėl teisėsaugos institucijos, konkretūs teisėjai ir prokurorai, žinodami tokių asmenų ketinimą dalyvauti tiesioginiuose rinkimuose, matydami tuos asmenis televizijų transliuojamuose viešuose debatuose, skaitydami laikraščius bei internetinės žiniasklaidos leidinius nepajudino nei piršto, kad tie asmenys nebūtų registruoti kandidatais į savivaldybių merus ir tarybų narius? Kodėl Vyriausioji rinkimų komisija, puikiai žinodama apie teisėsaugos institucijų vykdomus ikiteisminius tyrimus ir teismo procesus kai kuriose savivaldybėse, registruodama kandidatus nesikreipė į teisėsaugos institucijas dėl tokių asmenų teisių suvaržymo, kas būtų visiškai logiška ir suprantama. Juk kiekvienas Lietuvos pilietis, tapęs nusikaltimo liudininku, privalo pranešti apie tai teisėsaugai, nes kitaip jis tampa bendrininku… O gal tie teisėsaugos žmonės ir VRK nariai skaito tik baudžiamąsias bylas ir nesidomi politiniu gyvenimu? Būtų keista… O gal tai būtų neteisėta? Gal… Bet kaip gali būti teisėta, kai Europos parlamento ir du Seimo nariai, pripažinti kaltais ir nuteisti realia laisvės atėmimo bausme, ir toliau vykdo tautos patikėtas pareigas , kai vienos savivaldybės meras, laukiantis apeliacinio teismo sprendimo, ramiai dirba savo darbą, o kiti, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus būdami nekaltais, kai kuriais atvejais netgi neįleidžiami į savivaldybės pastatą, kurioje dirba taryba, išrinkta žmonių, kurie ir turėtų spręsti, kas turi būti tose patalpose…

Paradoksas? Gal. O gal, vis dėlto, tai dvigubų standartų taikymas, neįmanomas iš tiesų demokratinėje visuomenėje? Ar, vis dėlto, visi šie procesai neturi nieko bendra su sistema, o yra tik atskirų asmenų asmeninis požiūris į valstybę ir subtilus mėginimas viršyti valstybės ir tautos suteiktus įgaliojimus? Manau, apie tai reikia kalbėtis.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .

17 komentarų

  1. Autorius aiškiai nežino baudžiamojo proceso: jei kaltinimas nenurodo ko nors, tai teisėjas pridėti negali.
    Taigi: pirma tegul prokuratūra išmoksta dirbti.

    • Diazelmis:

      Pagal BPK visuotinai žinomų dalykų įrodinėti nereikia, tad Ciniko aiškinimas, kad tai, kad prokurorai “neįrodė ir neįrodinėjo” okupacijos fakto, reiškia, kad jie jo nepripažįsta ir dėl to teismas neturi kitos išeities, kaip priimti žinomai neteisingą sprendimą, yra cinizmas ir visuomenės pakantumo ribų testavimas. Kad okupacijos faktu NESIRĖMĖ, tai kitas dalykas. Bet to ir nereikėjo daryti, kaip parodė J.Žilinskas fb diskusijoje su Ciniku.
      O dėl to, kad teisėjai negali kažko pridėti (t.y. išeiti už kaltinimo ribų)… Paskaičius nuosprendį, matyti, kad visgi PRIRAŠĖ tai, ko kaltinimas nenurodė (bet priskyrė tuos nebūtus dalykus kaltinimui), pvz., kad esą “B. M. ir V. R. buvo kaltinami tuo, kad vykdydami ir remdami SSRS agresiją prieš Lietuvos Respubliką”, o po to ilgiausiais išvedžiojimais paneiginėja tai, kad esą už agresiją gali būti kaltinami tik šalies agresorės vadovai, o jiems kaltinimų prokurorai nepareiškė, ir pan., ir pan. Aiškiai spaudžia prokurorus įtraukti į nereikalingas ginčus dėl okupacijos fakto, okupacijos požymio, dalinės okupacijos, jų apimamo laikotarpio, etc. O politikų reakciją aiškiai buvo galima numatyti, todėl visai įtikėtina, kad ji buvo išprovokuota tokiu sprendimu, siekiant vėlesnėse instancijose galutinai išteisinti omonininkus tuo pagrindu, kad teismui buvo daromas spaudimas.
      Bent jau dėl teisėjo vardo pažeminimo klastojant nutartis (įrašant nebūtus dalykus ir jų pagrindu priimant absurdiškus sprendimus) reikia kuo greičiau atleisti Ciniką ir Co. Paaiškėjus, kad teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, Respublikos Prezidentui kyla konstitucinė pareiga kreiptis į Teismų tarybą patarimo dėl tokio teisėjo atleidimo, o gavus tokį patarimą – atleisti tą teisėją.

      • Matai, kaltinimas yra kaip gydytojo diagnozė: jei gydytojas klaidingai numatys nupjauti dešinę koją, nors nupuvo kairioji, tai ligos neišgydysi, ar ne?
        Taip pat ir čia: nuteisti dera lygiai už tą, dėl ko jis yra kaltas.
        Kitaip – nebus teisinga.
        Ar norėtum, jei būtum pirstelėjęs viešoj vietoj, būti nuteistas kaip piktybinis chuliganas? 🙂
        Nebūtų teisinga, ar ne? 🙂

        • Diazelmis:

          Kuo čia dėta netinkama inkriminuojamų nusikaltimų kvalifikacija? Juk dėl pačių nusikalstamų veiksmų turinio teisėjai iš viso nepasisakė, bent jau jų neneigė, (nebent įspūdingai jį papildė įrašydami pačių išgalvotą omonininkų kaltinimą vykdžius SSSR agresiją) . O visas triukšmas kilo ne dėl pačių nusikalstamų epizodų ir jų įvertinimo, bet tik dėl teisėjų išgalvotos pareigos įrodinėti to laiko, ar konteksto, kai buvo vykdomi tie veiksmai, apibūdinimą. Esą, tas kontekstas turėjo būti apibūdinamas kaip okupacija, ar “abipusis (kažkodėl) ginkluotas konfliktas”, ar “padėtis iki karo” (tarsi omonininkai galėjo nuspėti, kils karas ar nekils).

          • Prie to.
            Nes kvalifikacijai viskas svarbu: ar dešinė, ar,vis tik, kairė koja. 🙂

            • Diazelmis:

              Oi, tamstos analogija prasta. Gerai, nusileisiu ant žemės ir pateiksiu savo analogiją, jei prašot. Tarkime, prokurorai kaltina Joną, kad jis pavasario metu gaudė tinklu žuvis, o tai draudžiama pagal BK.xy str. O cinikas taip perteikia kaltinimą: Jonas kaltinamas, kad jis, vykydamas ir remdamas pavasario sukėlimą, gaudė žuvis, o kadangi Jonui inkriminuojamo pavasario sukėlimo privilegijuotas subjektas pagal paprotinę, tarptautinę ir metafizinę- religinę teisę yra Dievas ar Gamta, tai Jonas išteisinamas, kaip nepadaręs nusikalstamos veikos. Kaip su šita analogija?

  2. Arūnas:

    tikrai “tikrojo lietuvio” tikra išvada: kadangi prokuratūra nenurodė, kad Lietuva yra nepriklausoma valstybė nuo 1918.02.16, o buvo okupuota ir išsilaisvino 1990.03.11, tai teismas, nežinodamas tų faktų, teisė pagal “išvaduotojų” istorijos supratimą

  3. Diazelmis:

    V. Juozapaitis dabar dejuoja, kad teisminė valdžia skriaudžia tautos išrinktus atstovus, kad teisėjas Cinikas “savo grafomaniškais viešais straipsniais besityčiodamas iš įstatymus leidžiamosios valdžios atstovų, įžūliausiu būdu pažeidė valdžių atskyrimo principą.”
    V. Juozapaitis galėtų prisiminti, kaip jis, nors ir buvo gavęs ne vieną piliečių perspėjimą, nuolankiai ir džiugiai sutiko su tautos atstovybės pažeminimu, kai N. Venckienės teisinės neliečiamybės atėmimo metu, Šiaulių prokurorė Nina R., “besityčiodama iš įstatymus leidžiamosios valdžios atstovų”, atsisakė pateikti Seimo komisijai jos reikalaujamą medžiagą. V. Juozapaitis buvo įspėtas apie tai, kad jis išrinktas ne tam, kad siaurintų Tautos atstovybės galias, o toks Seimo susitaikymas su prokurorės visiškai absurdiškais ir neteisėtais argumentais (pvz., Nina savo pozicijai paremti citavo vieną iš konteksto ištrauktą sakinį iš LAT sprendimo Drižiaus byloje, kurioje šis buvo išteisintas dėl ikiteisminio tyrimo medžiagos paviešinimo) sukuria precedentą, keliantį grėsmę valstybės sąrangai. Bet V. Juozapaičiui šis Tautos atstovų pažeminimas tiko, kad tik būtų sudorota ta baisioji “savo pareigą pamynusi” Seimo narė. Dabar, kai teisėjai ir prokurorai jau atvirai meta iššūkį Respublikai, V. Juozapaitis gieda arijas apie politikams teisėjų daromas skriaudas.
    Menkysta lieka menkysta.

  4. Nieko nieko – prokurorai papildys kaltinimus, o tada viskas eis kaip sviestu patepta.

    • Diazelmis:

      Jei jie pasiduos Cinikų provokacijai (arba gal tai sutartas veiksmas) ir papildys kaltinimus, įrašydami, kad žiemą sninga, o vasarą šviečia saulė, prasidės teisiniai išvedžiojimai, kad būna žiemų, kai nesninga, o kartais pasninga ir vasarą, ir apskritai, iš kur omonininkai 1991 metais galėjo tai žinoti (Čia aš apie okupaciją, jos faktą, požymius, trukmę, etc. Justinas Žilinskas fb-ko diskusijoje su Ciniku parodė, kad tai visiškai nepagrįsti reikalavimai.

  5. Viktoras:

    Teisingai išdėstytos mintys,išskyrius požiūrį į ,,gėdingai sprunkančią” Seimo narę Venckienę.Venckienei sukurti kaltinimai -vienas iš teisinės sistemos giluminės ligos pavyzdžių.

  6. Reikia džiaugtis, kad dar yra tokie teisėjai, kurie išdrįsta pasakyti, kad prokuratūra (dar būtinai čia reikia įdėti ir policiją) dažnai nemoka dirbti savo darbo.
    Jei tokių teisėjų nebūtų, tai jau būtų laukiniai vakarai: kieno rankoje šautuvas, tas ir “teisus”.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *