V. Juozapaitis. Apie teismus ir sveiką protą (17)

Vytautas Juozapaitis | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Vytautas Juozapaitis | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Vienas pagrindinių demokratinės teisinės valstybės atpažinimo ženklų – valdžių padalijimo principas, kurio laikytis privalu kiekvienam su valstybės valdymo sąranga susijusiam piliečiui, nepriklausomai nuo jo užimamų pareigų. Atrodytų, politologijos pradžiamokslyje išmokta savaime suprantama aksioma neturėtų kelti niekam abejonių, juolab, kad šie atskyrimo principai yra aiškiai ir suprantamai išdėstyti pagrindiniame šalies įstatyme, kuriuo grįsta visa teisėkūra.

Įstatymus leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios – tai trys demokratijos ramsčiai, užtikrinantys mūsų ramybę, saugumą, gerovę bei teisingumą. Na, bent jau taip turėtų būti… Kaip ir neturėtų būti atvejų, kuomet politikai kištųsi į teismų ir prokuratūros darbą, nuo kurio kokybės tiesiogiai priklauso visuomenės požiūris ir pasitikėjimas valstybe.

Tačiau, kur gi yra ta riba, skirianti galios atribojimus ir vienos valdžios atstovų galimą piktnaudžiavimą kitos atžvilgiu? Ar tikrai valstybės politikai – asmenys, įstatymų nustatyta tvarka išrinkti į Respublikos Prezidento, Seimo nario, Europos Parlamento nario, savivaldybės tarybos nario ar savivaldybės mero pareigas ar paskirti į Vyriausybės nario, savivaldybės mero pavaduotojo pareigas, vykdydami savo konstitucinę pareigą bei atstovaudami tautai nebetenka teisės netgi komentuoti teismų sprendimų, nepaisant jų turinio atitikimo elementariam žmogiškumui bei sveikam protui?

Žinoma, kiekvienas išpažįstantis demokratines vertybes ir gyvenantis pagal įstatymus privalo paklusti teismo sprendimui ir jį gerbti, nes mes patys taip susitarėme, o sutarčių laikytis privalu. Netgi nepaisant atvejų, kuomet teismas, pripažindamas savo bejėgiškumą ir absoliutų nelojalumą savo valstybei, išteisina karo nusikaltėlius, paniekinusius mūsų valstybę ir ją kūrusių bei už ją kovojusių žmonių garbę ir orumą. Netgi nepaisant aplinkybių, kad vienas tų teisėjų, pats viešai abejodamas savo sprendimo moralumu, atsakomybę permeta prokurorui, kuris, suformuluoja kaltinimą, iš anksto žinodamas, kad jo neįmanoma patenkinti. Kitu atveju, jeigu tai buvo padaryta netyčia, tenka suabejoti to prokuroro profesionalumu ir kompetencija, kas yra ne mažesnė blogybė, kalbant apie teisingumo vykdymą.

Kaip ir visiškas nesusipratimas yra ta aplinkybė, kad valstybinės reikšmės bylos nagrinėjimas yra patikimas teisėjui, kuriam buvo iškelta drausminė byla ir teisėjų etikos ir drausmės komisija pripažino to teisėjo veiksmus prasilenkus su teisėjo etika ir gero vardo garsinimu. Tiesa, vėliau kitos komisijos sprendimas buvo atšauktas idant šiandien karo nusikaltėlius nuo bausmės atleidęs teisėjas galėtų būti pakeltas į aukštesnes pareigas, nors, laisvu nuo teisėjo mantijos dėvėjimo metu, savo grafomaniškais viešais straipsniais besityčiodamas iš įstatymus leidžiamosios valdžios atstovų, įžūliausiu būdu pažeidė valdžių atskyrimo principą.

Tad kyla klausimas, ar politikas, išrinktas žmonių, besitikinčių jų atstovavimo ir teisingumo, turi tylėti kuomet yra tyčiojamasi iš istorinės atminties, kuomet yra pažeidžiami teisėti mūsų valstybės interesai, kuomet yra sukuriamas precedentas, nubraukiantis visas mūsų švietimo sistemos desperatiškas pastangas patriotiškai auklėti jaunimą ? Mano atsakymas – ne, nes kitu atveju gali kilti grėsmė, kad mūsų valstybės politiką bei tautos teisėtus lūkesčius pradės formuoti ne demokratiniu keliu teisėtai išrinkta valdžia, o asmenys, prisidengiantys jau „sparnuotaja“ tapusia fraze „vsio zakonno“ , kurie savo teisėtais veiksmais tiesiogiai veikia teisėtą valdžią, tuo sukeldama – paradoksas ! – neteisėtą veiksmą, nes, valdžių atskyrimo principas yra privalomas visoms grandims.

Tiesa, kas gi galėtų paneigti galimybę, kad tokiais kontraversiškais sprendimais ir elgesiu garsėjantys teisėsaugos atstovai nesiruošia tapti politikais, tokiu būdu atkreipiantys į save dėmesį ir kaupiantys, nors ir nešvarų, bet politinį kapitalą, pritraukdami galimus rinkėjus, kurie iš tiesų tiki ir teigia, kad Lietuva nebuvo okupuota. Beje, tokių precedentų jau būta, kuomet teisėjo priesaiką pamynę asmenys tampa seimo nariais, o po to, pamynę savo pareigą ir Seimo nario priesaiką gėdingai sprunka nuo teisingumo ir slapstosi užjūrio šalyse, reguliariai reikalaudami „teisingumo“ ir siekiantys prisiteisti „teisėtą“ atlygį už „darbą“, būnant seimo nariu. Naudoju daugiskaitą, nes, deja, tokių buvusių teisėjų ir Seimo narių pasiekėjų ir jų demoralizuotos politikos vykdytojų ne vienas liko ir Seime.

Kitas, ne mažiau svarbus ir gerbtinas yra nekaltumo prezumpcijos principas, kurio paneigti nedrįstų nei vienas teisės mokslų ragavęs asmuo, nekalbant jau apie teisėjus, kurių tiesioginė pareiga – užtikrinti šio principo besąlygišką įgyvendinimą. Ir, jeigu karo nusikaltėlių išteisinimo atveju ši taisyklė galioja, kodėl jos nepaisoma kitais, ne mažesnio teisingumo įgyvendinimo procesų atvejais? Kaip antai, vienašališkai sustandant mažiausiai dviejų Lietuvos savivaldybių tarybų narių įgaliojimus, turint galvoje aplinkybę, kad šie asmenys, viešai deklaravę savo teisinę padėtį ir santykį su teisėsauga, buvo išrinkti tiesioginiuose ir demokratiniuose rinkimuose merais…

Ir vėl, nieku gyvu nekvestinionuoju teismų skelbiamų sprendimų, ar skiriamų kardomųjų priemonių vienų ar kitų baudžiamųjų bylų dalyvių atžvilgiu. Tačiau man niekas iki šiol neišaiškino, kaip ir kokiu pagrindu vienas asmuo, netgi turintis specialius valstybės įgaliojimus teisti valstybės vardu, dar iki paskelbiant nuosprendį ir pripažįstant nuteistą asmenį kaltu, vienasmeniai atima tautos suteiktus įgaliojimus, t.y. savivaldybės tarybos nario mandatą ir nušalina nuo teisėtai tiesioginiuose rinkimuose išrinkito mero pareigų, kai toks procesas pagal galiojančius įstatymus įmanomas tik tos pačios savivaldybės tarybai nutarus. Jeigu teisėjas vienu savo parašu turi teisę sustabdyti politiko įgaliojimus, kyla natūralus klausimas, o gal jis gali savo parašu ir paskirti vieną ar kitą asmenį savo nuožiūra tarybos, ar Seimo nariu? Kiek sutaupytume lėšų, atsikratytume bereikalingų įtampų bei gi politinių batalijų, nuo kurių jau visi esame pavargę… Gal tokia sistema būtų įmanoma, jeigu mes visi būtume garantuoti tokių įgaliotų teisėjų šventumu ir neklystamumu. Bet, ko gero, visi suvokiame, kad žmogui klysti yra būdinga, todėl teisinė ir teismų sistema ir yra sugalvota tokioms klaidoms išvengti idant visi nusikaltę atliktų bausmę, o nekalti turėtų galimybę apsiginti.

Tačiau, kaip gi galima vienu ypu apkaltinti keliasdešimt tūkstančių rinkėjų, kurie atiduoda savo balsą žmogui, kuriuo tiki? Kaip ir kokiu pagrindu galima sustabdyti įgaliojimus, kuriuos suteikė ne koks nors asmuo, ar bičiulių grupė, o žmonės, pasitikintys savo valstybe, suteikusia jiems teisę išsirinkti savo atstovą?

Be jokios abejonės, net ir politikų tarpe retsykiais pasitaiko nesąžiningų ir galimai į nusikaltimus linkusių asmenų, tačiau netgi vienas mūsų buvusių prezidentų, šiurkščiai sulaužęs priesaiką, buvo pašalintas iš pareigų tik po Konstitucinio teismo nuosprendžio paskelbimo ir jo įsigaliojimo. Netgi vienas buvusių Seimo narių, kitados nuteistas už korupciją ir pripažintas kaltu, neteko laisvės būdamas Seimo nariu, t.y., netgi atimant laisvę, joks teismas negali atšaukti tautos suteiktų įgaliojimų, nes tai padaryti gali tik tokius įgaliojimus turintys patys tautos atstovai – Seimas, visuotinai išrinktų merų atžvilgiu – savivaldybės taryba. Kitu atveju toks teismų tiesmukiškas veikimas, nušalinant tautos išrinktus politikus ir pareigūnus prieš įsiteisėjant kaltinamajam nuosprendžiui, įgauna politinio veikimo bruožų, o tai ir vėl prieštarauja valdžių padalijimo principui ir suteikia pagrindo visuomenei nepasitikėti teismais, nes jie tokiais veiksmais paniekina konstitucijos užtikrintą žmonių politinę valią.

Galų gale, netgi hipotetiškai pripažįstant įtariamų ar kaltinamų asmenų galimybę nusikalsti, pagrįstai visuomenėje kyla klausimas, į kurį privalome atsakyti visi, atsakingi už valstybės valdymą ir įstatymų laikymąsi: kodėl teisėsaugos institucijos, konkretūs teisėjai ir prokurorai, žinodami tokių asmenų ketinimą dalyvauti tiesioginiuose rinkimuose, matydami tuos asmenis televizijų transliuojamuose viešuose debatuose, skaitydami laikraščius bei internetinės žiniasklaidos leidinius nepajudino nei piršto, kad tie asmenys nebūtų registruoti kandidatais į savivaldybių merus ir tarybų narius? Kodėl Vyriausioji rinkimų komisija, puikiai žinodama apie teisėsaugos institucijų vykdomus ikiteisminius tyrimus ir teismo procesus kai kuriose savivaldybėse, registruodama kandidatus nesikreipė į teisėsaugos institucijas dėl tokių asmenų teisių suvaržymo, kas būtų visiškai logiška ir suprantama. Juk kiekvienas Lietuvos pilietis, tapęs nusikaltimo liudininku, privalo pranešti apie tai teisėsaugai, nes kitaip jis tampa bendrininku… O gal tie teisėsaugos žmonės ir VRK nariai skaito tik baudžiamąsias bylas ir nesidomi politiniu gyvenimu? Būtų keista… O gal tai būtų neteisėta? Gal… Bet kaip gali būti teisėta, kai Europos parlamento ir du Seimo nariai, pripažinti kaltais ir nuteisti realia laisvės atėmimo bausme, ir toliau vykdo tautos patikėtas pareigas , kai vienos savivaldybės meras, laukiantis apeliacinio teismo sprendimo, ramiai dirba savo darbą, o kiti, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus būdami nekaltais, kai kuriais atvejais netgi neįleidžiami į savivaldybės pastatą, kurioje dirba taryba, išrinkta žmonių, kurie ir turėtų spręsti, kas turi būti tose patalpose…

Paradoksas? Gal. O gal, vis dėlto, tai dvigubų standartų taikymas, neįmanomas iš tiesų demokratinėje visuomenėje? Ar, vis dėlto, visi šie procesai neturi nieko bendra su sistema, o yra tik atskirų asmenų asmeninis požiūris į valstybę ir subtilus mėginimas viršyti valstybės ir tautos suteiktus įgaliojimus? Manau, apie tai reikia kalbėtis.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *