J. Valatka. Liberalus šėlsmas valdančiųjų „kairiųjų“ galvose (1)

Jonas Valatka | asmeninė nuotr.

Jonas Valatka | asmeninė nuotr.

Ekonomikos analitikas Gitanas Nausėda yra pareiškęs, kad Lietuva per dvidešimt penkis metus taip ir nesugebėjo sukurti gerovės valstybės. Ne visiškai teisus analitikas. Lietuva sukūrė gerovės valstybę, tiesa, ne visiems, o tik labai mažai visuomenės daliai. Gi didžioji visuomenės dalis pasiskirstė – vieni išvažiavo gerovės valstybės ieškoti svetur, kiti pasiliko namuose, tenkindamiesi mažais atlyginimais.

Reiktų sutikti su minėto autoriaus nuomone, kad visa tai lėmė valdančiųjų partijų politika. Tiek konservatoriai, tiek buvusi demokratinė darbo partija (dabartinė socialdemokratų partija) savo praktine politika sudarė sąlygas didžiulei turtinei visuomenės diferenciacijai. Pradžią visiems šiems procesams davė neskaidri ir dažnai savitikslė privatizacija (Telekomas, Mažeikių nafta, skirstomieji elektros tinklai, Lietuvos dujos ir kt.) bei korupcija atsiduodantys projektai, tokie kaip LEO, nacionalinis stadionas, atominės energetikos inciatyvos ir eilė smulkesnių projektų. Tokių veiksmų pasekoje prarasti valstybės pinigai niekur nedingo, jie tik nusėdo turtingesniųjų, apsukresniųjų kišenėse.

Ko gero ne mažesnį poveikį turtinei nelygybei atsirasti sudarė ir dabar veikianti teisinė sistema, kuriai susiformuoti didžiulę įtaką padarė Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) įvairiapusė, atitinkamų verslo grupių gerai finansuojama, lobistinė veikla. Tai leido susiformuoti oligopolinėms struktūroms pačiose vartotojams jautriausiose sferose. Kaip pavyzdžius galima paminėti – prekybą maisto prekėmis, vaistais, degalais. Didelius finansinius sunkumus patiria centralizuotos šilumos vartotojai, mokantys privačių monopolistų primestus mokesčius už šilumą.

Visa tai, ką šiandien turime, tai mažiausias perskirstymas pagal BVP, mažos socialinės išmokos, maži biudžetininkų atlyginimai, atititinkamai maži samdomųjų darbuotojų atlyginimai  privataus kapitalo įmonėse, apie 26 proc. BVP siekianti šešėlinė ekonomika.

Verslo sąlygų gerinimo dingstimi įstatymai, reglamentuojantys įmonių finansinę atskaitomybę, pakoreguoti taip, kad didžioji dalis smulkių ir vidutinių įmonių liko iš viso be jokios finansinės kontrolės, o įmonėse, kuriose dar liko privalomas finansinis auditas, auditorius pasirenka jų valdytojai, tuo pačiu nustatydami ir auditorių paslaugų apmokėjimą. Idealios sąlygos dvigubai buhalterijai. VMI nepajėgi ir niekada negalės sukontroliuoti tūkstančius įmonių. Vyriausybės pastangos pažaboti šešėlinę ekonomiką, nekeičiant teisinės bazės, rimtai neatrodo.

Negana to, ir vėl eilinį kartą „gerinant verslo sąlygas“ numatoma keisti darbo kodeksą ženkliai pabloginant samdomųjų darbuotojų darbo sąlygas. Vieni iš pagrindinių pakeitimų – žymiai supaprastinamas darbuotojų atleidimas darbdavio iniciatyva. Drastiškai sumažinami įspėjimo terminai ir privalomų piniginių kompensacijų dydžiai. Bandoma argumentuoti, neva, pagal statistinius duomenis, darbdaviai priklausančių kompensacijų vistiek nemoka. Užmirštama, kad čia jokia statistika ar SODROS duomenimis pasitikėti negalima. Kaip daugelyje įmonių dalis atlyginimo mokama tiesiogiai į rankas, taip ir atleidimo atveju, siekiant sumažinti mokesčius, daroma tas pats. Darbuotojai dažniausiai nenukenčia, kenčia biudžetas. Gi dabar, jei siūlomi projektai bus priimti, dardaviai įgaus naujas galias samdomųjų sąskaita.

Iškyla realus pavojus vyresnio amžiaus darbuotojams. Jie neskausmingai darbdaviui gali būti keičiami jaunesniais, su atitinkamai mažesniais atlyginimais. Kaip pavyzdį galima paminėti, kad tokie procesai nuolatos vyksta bankiniame sektoriuje, tačiau bent su dabartinėmis garantijomis. Argumentai, kad tokie darbo kodekso pakeitimai leis lengviau kurti darbo vietas, laužti iš piršto. Naujos įmonės kuriamos vadovaujantis visiškai kitais ekonominiais kriterijais. Dar vienas argumentas, kad Lietuvoje labai brangu atleisti samdomą darbuotoją taip pat neišlaiko kritikos. Užmirštama, kad eilę metų dirbdamas darbuotojas gauna vieną mažiausių Europoje atlyginimų ir jo maksimali išeitinė kompensacija dažniausiai nesudaro ir dviejų vidutinių toje pačioje Europoje mokamų algų.

Demagogiški aiškinimai, kad tokie darbo kodekso pakeitimai pagyvins ekonomiką, neparemti jokia logika. Jie nukreipti tik viena kryptimi – dar kartą pagerinti sąlygas kapitalui. Tai tik dar labiau padidins socialinę atskirtį ir dar labiau padidins norą emigruoti. Ir kaip bebūtų keista, tačiau šiems pakeitimams iniciatyvą rodo ir pakeitimams pritaria  kairiąja partija besivadinančios LSDP kontroliuojama Vyriausybė.

Autorius yra SDMI ekspertas

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *