Z. Vaišvila. Ar Sąjūdžio idealai nebuvo parduoti?  (6)

Sąjūdis1988 metų pavasarį tapo akivaizdu, kad žmonės apie pokyčius kalba vis drąsiau ir daugiau. Net pačioje Maskvoje žmonės kalbėjo, rašė apie demokratiją, apie viešumą daugiau nei Lietuvoje. Tuo metu jau buvo prasidėjęs tam tikras bruzdesys, užgimęs ne vienas judėjimas. Mes su bendraminčiais, daugiausiai Lietuvos mokslų akademijos darbuotojais, buvome įkūrę pirmąjį ekologijos klubą Lietuvoje „Žemyna“. Tačiau labai greitai supratome, kad vieni nelabai ką nuveiksime… Juk vos tik paliesdavai kokį nors politinį klausimą, sulaukdavai reakcijos…

Žinoma, tuometinė Lietuvos valdžia buvo gana pasyvi, labai užsispyrusi ir konservatyvi. Įvairiuose visuomenės sluoksniuose – tarp filosofų, kultūros žmonių – rašytojų, poetų – ėmė sklisti tiesos žodis, sulaukdavęs atsako, pritarimo liaudyje. Žmonės norėjo išgirsti tai, kas daug metų buvo slėpta. Mums tapo akivaizdu, kad kažką reikia daryti, o jei to nori, būtina vienyti jėgas.

Tam tikru mūsų įkvėpimu tapo Estijoje įkurto Liaudies fronto narių Ivaro Raigo ir Michailo Bronšteino atvykimas į Lietuvą. Gegužės 27 dieną Lietuvos mokslų akademijoje įvyko neplanuotas susitikimas su jais. Svečiai mums papasakojo apie Liaudies fronto steigimą. Tada ir buvo susimąstyta, kad Lietuvoje reikia kažką panašaus daryti. Žinoma, tuo metu buvo neįtikėtina, kad mums čia, Lietuvoje, valdžia suteiktų televizijos eterį, o pagrindinis laikraštis spausdintų mūsų idėjas, kaip tai vyko Estijoje.

Po šio susitikimo aš, Saulius Lapienis, Gintaras Songaila ir Alvydas Medalinskas pasilikome diskutuoti ir buvome įpareigoti suorganizuoti kažką panašaus į tai, ką padarė estai.

Kitą savaitę, pirmadienį, nuėjome pas akademiką Eduardą Vilką, kuris tuo metu buvo Lietuvos mokslų akademijos sekretorius. Jam išsakėme savo idėjas, tačiau jo reakcija, žinoma, buvo neigiama. Tada mums šovė mintis atrasti savo būdą, kaip tai padaryti. Sugalvojome susiburti į Lietuvos mokslų akademijoje organizuojamą renginį. Jau po kelių dienų S.Lapienio buvau iškviestas susitikti su E.Vilku. Jį sutikau ant laiptų ir jis man pasakė, kad renginį reikia atšaukti. Žinoma, tai jau buvo neįmanoma, – buvome išspausdinę kvietimus, juos išdaliję visais įmanomais būdais, iškabinę institutuose, aukštosiose mokyklose… Žinia jau buvo plačiai pasklidusi, todėl E. Vilkas į tai tiesiog numojo ranka.

Birželio 3-iąją susirinkome į Mokslų akademiją. Į Sąjūdžio iniciatyvinęs grupę buvo išrinkti 35 nariai. Aš manau, kad Sąjūdis buvo unikalus tuo, kad labai greitai patraukė žmones. Kodėl taip nutiko? Viena vertus, todėl, kad jame buvo tuo metu labai gerai žinomi žmonės, turintys autoritetą visuomenėje.

Manau, kad drąsių žmonių šiandien yra. Tačiau situacija, viena vertus, ir panaši į tą, kuri buvo prieš 27 metus, kita vertus, ir esmingai skirtinga. Skirtinga tuo, kad dabar jau negalime visko „nurašyti“ blogai Maskvai. Dabar jau patys renkame valdžią, patys esame atsakingi už tai, kokia ji yra. O jei ji daro kažką ne taip, patys turime tuos klausimus aiškintis.

O psichologiškai yra gal net sudėtingiau, nei buvo tuo metu, nors dabar fizinio susidorojimo baimė lyg ir neegzistuoja, pašonėje nėra okupacinės kariuomenės…

Tačiau keista mūsų vidinė situacija, savijauta. Galime kalbėti kad ir apie formalų mūsų buvimą Europos Sąjungoje. Štai Tarptautinio valiutos fondo vadovė Kristina Lagard (Christine Lagarde) ar Europos Komisijos pirmininkas Žanas Klodas Junkeris (Jean-Claude Juncker) viešai pasako, pripažįsta, kad euro zonoje yra krizė, o mūsų valdžia ir toliau mano bei tvirtina, kad viskas gerai. Lietuvos bankui leidžiama sunaikinti litą ir nesaugoti jo atsargų. Dėl jų saugojimo turime tartis su ES. Tokiu atveju nebežinau, ką ir sakyti… Mes ne šiaip sau siūlėme išsaugoti lito atsargas. Juk kalbama apie galimą euro zonos krizę, matome, kad euras nuvertėja kitų valiutų atžvilgiu… Turime būti pasiruošę ir blogiausiam scenarijui.

Kartais susidaro įspūdis, kad valstybė jau nebėra valstybė. Konstituciją turime, joje pirmas skyrius įtvirtina, kad esame nepriklausoma demokratinė valstybė, tačiau tam tikromis prasmėmis nuo to gerokai nutolome. Baisiausia, kad valdžia jau nebekalba su žmonėmis.

Kartais kyla klausimas, ar mes galvojame, koks yra mūsų likimas, ar mes turime tikslą? Kai tikslo nėra, tai ir matome valdžios neapsisprendimą, blaškymąsi. Tada ir žmonių reakcija atitinkama. Jie į viską spjauna ir išvažiuoja, o tai yra paprasta ir lengva. Tuoj į jų vietą reikės priimti kitus atvažiuojančius.

Turime pagaliau suvokti, kad Tautos išnykimas artėja… Tai ne mano nuomonė, o tos pačios Europos Komisijos, kuri paskelbė liūdną prognozę Lietuvai iki 2060-ųjų, perspėjimas. Būtent mums yra piešiamas liūdniausias scenarijus tiek emigracijos, tiek senėjimo, tiek dirbančiųjų bei pensinio amžiaus žmonių santykio prasme.

Jei mes neturime savo nuomonės, gal bent perskaitykime EK ataskaitą?

O jei tokia perspektyva mums tinka, vadinasi, Sąjūdžio principai, idealai bei siekis viską spręsti patiems buvo parduoti…

Autorius yra vienas iš Sąjūdžio kūrėjų, Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

6 komentarai

  1. Bet ir sekasi gi,
    apie sėkmę ką galime pasakyti?

    Ogi nieko: arba sekasi, arba sekasi;
    čia jau kalba apie Lietuvą, apie mūsų Tautos, – galingiausią euroimperiją, –
    Vytenio įtvirtintą (kaip jį vadinsi, ar Kunigaikščio dydžiu, ar Karaliaus vardu
    – ką senieji persai net iki dabar Irane prisimena, ir darbui posovietinėje
    SSSR buvusio darinio statybvietėje, t.y. ir ant mūsų valstybingumo aikštelės
    naudojasi Lietuvos Karalių į persus kadai nugabentuose dirbiniuose rastais
    puikiais mūsiškųjų ornamentų-simboliais; labiau nei nuostabu – jų pagarba
    mums – nuo pat XIV-XV a., gal net ir ankstesnių prekybos santykių išlikusi).

    Štai čia ir apie nežinomo… na gal nežinomą Sąjūdį, jo sėkmės istorijos tąsą…
    Juk Kovo 11-tą Sąjūdis kažkaip, kažkodėl, kažkam paliktas, išlikęs bei išlaikytas;
    deja, jau be Z. Vaišvilos – į signatarius garbiai išėjusio ir atkurtą Valstybę pareigingai,
    kelt iš žiaudriausiojo nuožmios bolševikterorizmo laikmečio priespaudos kelti
    pradėjusio. Garbė visiems pareigūnams, visiems gynėjams, ir visiems mūsų galingosios
    Tautos Valstybės baruose ir tarnystėje dirbantiems.
    Tai ir yra žymė, ženklas, požymis, kad
    Laisvę turime, ir jau vargstame patys.
    Deja – kai kas nepajėgia, o gal ir
    pervargo, – gal būtent tam ir Sąjūdis išlikęs, mūsų
    pačių g o d o m i s išlaikytas, gal jau ateina tas metas,
    kai nuo dabar, – nuo rytojaus, – Sąjūdis reiks vėl veikti.

    Ir padėkot vien galime Sąjūdžio iniciatyvinei grupei, netgi tiems jos nariams,
    kurie pasiekti Valstybės nepriklausomybės nesutrukdė, nors ir regis galėję
    tokių “pavedimų” būt gavę (nesakau, kad turėjo)..

    Kas nuo šio vakaro, kas dėl Valstybės rytojaus, – jauni, seni, pasitikintys ir
    nepasitikintys, paliegę ir sveiki atEIS… dirbt Mūsų valstybės – Lietuvos
    klestėjimui, – kas grįš iš toli, iš 1944 m. pabėgimo nuo “Raudonojo tvano”,
    kas išvyks į tą patį Iraną, ar Iraką, Siriją, Abchaziją su Gruziją ir Gruziją su
    Adžarija, Osetija ir be jos, kas ne vien į Ukrainą ar Lenkiją, bet ir į išvaduotąją
    (prisimink Sąjūdžio obalsį; – “Už mūsų ir Jūsų Laisvę!”) RUSIJĄ vyks b e n d r o
    klestėjimo labui, kaip kadai 1382 m., – to pat galingiausiojo iš visų Europos karių
    – Valdovo Vytenio tvirtos valios ir galių pasekoje, – jau naujai išaugusiems Lietuvos
    kunigaikščiams Maskvą nuo “Užuralės klajoklių tvano” a p g i n t i ir žūti tekę.

    Bet ir sekėsi gi tiems rusams, žuvo ir žūdavo kiek lietuvių Valdovų, jų įpėdinių ir palikuonių,
    – UŽ TĄ BENDRĄ Pasaulio, – mūsų Pasaulio, – kaimyninių Tautų Pasaulio Laisvę,
    Laisvę čia gyventi. Ir 1410 m. Didžiąją pergalę prieš “kryžiuotąjį terorą” prisimenant, –
    Smolensko žemės samdinių, gudų ir lietuvių įgulų kaip uola tvirtą kovinę galią paminint
    galim vien didžiuotis bendra pergale, prieš anuometį terorizmą (kas panašaus dab Surijoj).

    Taigi, – arba sekasi, arba sekasi, – ir gyva mūsų Valstybė mūsų visų bei k i e k v i e n o bendra
    valia.
    Taip ir po Kovo 11-osios, pirmieji laisvės savanoriai (dar Sąjūdžio savanorių vardu) turėję tik
    vieną galimybę rinktis iš dviejų:
    arba gintis, arba gintis …arba arba,
    – ir pasirinkimas buvęs aiškus
    ir rinktasi arba einant ginti, arba einant…
    (buvę ir taip: čia jau apie Sausio 13-osios kautynes,
    valią eiti arba, eiti… rinkosi k i e k v i e n a s kur!
    – asmeniškai bei niekieno neverčiamas ĖJO).

    Tad sėkmė šiandien yra,
    – paprasta, tik.. paklausti:
    KUR EINI ZIGMAI
    (ar E I N I ?).

    Gražaus, jaukaus ir mielo vakaro, – šventinio Sąjūdžio dienos vakaro, – palinkėkime
    visiems mums ..patys sau, – vardan Lietuvos e i n a n t i e m s
    į saugią, ramaus klestėjimo ir valstybės kūrimo asmeninę būtį.

  2. Rasa:

    1988-ieji – gražūs ir šviesūs atsiminimai lieka visų širdyse. Nepaisant tuometinių “valdiškų” sunkumų, visi turėjom ir viltį, ir tikslą… Užsisėdėjusi komunistinė valdžia puvo iš vidaus ir niekas jos jau negelbėjo. Šiandieninės demokratijos sąlygomis valdžios uzurpatoriai sau užsitikrino valdžios kėdes iki gyvos galvos (ir net su akivaizdaus paveldėjimo teisėmis) ne tik finansiškai, bet ir išsiugdę savo lojalius rinkėjus- zombius. Šių dviejų epochų skirtumai- akivaizdūs…

  3. lyvis:

    O apie LLL nė mur mur. lyvis

  4. Žaltys:

    Viskas yra mūsų pasirinkimuose. Pažaidėm revoliuciją ir vėl sugrįžom į savo gardus, prie savo lovių.

  5. Negaiškime laiko ir nesiaiškinkime kas? ir kodėl? Kol mes tripčiosime ir aiškinsimės, buvusieji šį kartą nuves šalį į 1940-uosius metus! Mes privalome pirmiausiai:
    – pažinti Lietuvos praeitį ne nuo Mindaugo bet nuo seniausiųjų priešistorinių laikų!
    – pripažinti mūsų priešistoriką Girdonį (Jordaną- Žordaną) ir pažinti vakarų archyvuose vis dar saugomą jo darbą!
    – pripažinti priešistoriką Žiniavaldą ir jo darbus!
    – pripažinti priešistoriką Česlovą Gedgaudą bei istoriką Augustiną Voldemarą ir jų darbus!
    – siekti pripažinti vis dar po TABU ženklų esamas mano knygas bei LIETUVIŲ KALBOS DEKA padarytus atradimus geofizikoje!
    – pasirūpinti, kad mūsų jaunimas būtų auklėjamas PATRIOTIZMO ir TAUTIŠKUMO DVASIOJE!

  6. turbo:

    Situacija tada buvo tokia. Plėtojant gorbio demokratizaciją 1988m. paavasarį ėjo LTSR konstitucijos tobulinimo svarstymai partinėse KPSS organizacijose. Vieną jų buvo rengiama Mokslų Akademijoje netgi šiek tiek ir “Žemynos” ekologinio klubo iniaciatyva, kurio nariai A.Juozaitis, berods A.Medalinskas ir aš buvome pas MA prezidentą akad.J.Poželą, kuris suteikė salę, bet davė suprasti, kad nepridirbtume jam nemalonumų. Tada pas jį svarstėme kaip didinti savarankiškumą ir sureikšminti mokslo vaidmenį sovietinėje valstybėje (- po dvidešimt metų akademikas su pykčiu pasakė, kad mokslo vaidmuo valstybės valdyme, netgi, gerokai sumažėjo). MA komsomolo sekretorius S.Lapienis buvo pastebėtas kažką derinantis su MA “prižiūrėtoju” KGB karininku R.Jurevičium, beje, kurio tėvas, turimais duomenimis yra žuvęs Kursko tankų kautynėse. Atėjus birželio 3d. popietei MA salė buvo sausakimša. Į tribūną pirmiausia įsiropštė šizoidinio būdo moteris – Auksė Aukštikalnienė, kuri užsipuolė papuvusią partokratinę sitemą bei jos tarną – sovietinį saugumą. Tai nuėmė daugeliui baimės stresą, nors A.Skučui aiškinti žmonėms nuo scenos, kad Lietuvoje maždaug kas 50 metų įsikuria Laisvės kovų sąjūdžiai. ir kad reikia sąjūdžio – drąsos ieškoti nereikėjo. Jis bematant išsiuntė į salę kartono lakštus ant kurių pakvietė susirašyti į rėmimo grupes. Režisierius A.Žebriūnas pasiūlė pridurti žodį “persitvarkymo”, o S.Lapienis pasiūlė įkurti …”Žmogaus teisių gynimo” komitetą, bet jo niekas neklausė, nes toks jau egzistavo pas disidentus ir alternatyvaus nebereikėjo. Tada į salę įbėgo Z.Vaišvila, kuris buvo užlaikytas “Komjaunimo tiesos” redakcijoje, kur davė interviu dėl Ignalinos AE. greitai susiorientavo ir pasiūlė demokratiškai išrinkti “Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio” – taip beveik du metus oficialiai vadinosi ši organizacija, iniciatyvinę grupę. Žmonės siūlė vieną po kito – J.Marcinkevičui beliko skėstelėjus rankomis sutikti, o disidentę N.Sadūnaitę išrinkti į grupę neužteko salei tada dar drąsos. Po sambūrio – mažojoje salėje susirinko iniciatyvinės grupės nariai ir pradėjo tartis dėl veiklos – artėjo didžiųjų mitingų metas. Palaipsniui pradėjus leisti kopijavimo aparatais dauginamas “Sąjūdžio žinias” formavosi ir sklido “perestrojkos” toleruojami idealai: viešumas, demokratizacija, suvirenitetas, kuris iš buvimo SSRS sudėtyje palaipsniui virto į Nepriklausomybę. Įdomus R.Ozolo vaidmuo – prieš birželio 3d. jis mus įtikinėjo – vyručiai tik nereikia jokio liaudies fronto – “užteks klubų susivienijimo…”, o Sąjūdžio suvažiavime ragino nesakyti aštrių kalbų, nes “prie Lydos trys tankų divizijos,,,” Sąjūdžio programa buvo naujoviška, inteligentiškai intelektuali, tačiau neturint Sąjūdžio humanitaramas jokio supratimo apie kitokį ūkio modelį, į kovo 11 ateita absoliučiai nepasiruošus, todėl valstybei teko iškentėti nemažus atgimimo skausmus, kurių pasekmes matome ir šiandien. Tie atgimimo metai buvo šviesūs savo siekiais, gėrio idealais, tačiau juk visada revoliucijas rengia idealistai, o pasinaudoja – pragmatikai. Ir visuomenė momentaliai išsisluoksniavo -atsirado kaimo latifundininkai, verslo prichvatizatoriai, ketvirtadalis tautos emigrantų ir galingas likęs skurdo bei masinės antikultūros sluoksnis šiuo metu viršijantis 0,5 mln. Tačiau tai jau kita tema

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: