A. Butkus. Savi ir „kitataučiai“ Lietuvos piliečiai (34)

Sawukynas-alkas.lt-koliazas

Sawukyn | Alkas.lt koliažas

Du Seimo nariai – Gediminas Kirkilas ir Irena Šiaulienė – nutarė pakeisti savo turėtą profesinę kvalifikaciją ir tapti lietuvių onomastikos specialistais. Pradėjo jie nuo asmenvardžių rašybos įstatymo projekto. Anot jo autorių, iš Lietuvos piliečio asmenvardžio rašybos turi būti aišku, ar žmogus yra lietuvis, ar kitatautis. Kitataučius Lietuvos piliečius siūloma ženklinti kitokia, nelietuviška jų asmenvardžių rašyba.

Šio projekto vienas aktyviausių propaguotojų žiniasklaidoje yra istoriko išsilavinimą turintis LRT žurnalistas Virginijus Savukynas, irgi sumanęs tapti kalbininku ir per nacionalinį transliuotoją be kuklumo krislelio aiškinti visuomenei, įskaitant ir kalbininkus, kas yra kalbos dalis, o kas ne. Po tokios įžangos toliau aiškinama, kad dabartines pavardes rašyti reikia taip, kaip jas rašė „protėvių laikais“. Girdi, XIX a. gale lietuviai turėję kitokią rašybą, todėl esą ir dabar galima vartoti anuometinę grafemą sz žymėti garsui š, rėžia V. Savukynas, pateikdamas „Auszros“ laikraščio pavyzdį. Dar pamiršo pridurti, kad garsas š Mažvydo laikais buvo žymimas raidėmis sch, o raidėmis sz žymėtas garsas ž. Tai būtų dar labiau patenkinę šio pretendento į onomastus norą sujaukti dabartinę lietuvių asmenvardžių rašybą, sumetus į krūvą visas senovėje vartotas raides!

Latviai su estais iki pat XX a. pradžios vartojo gotikinį šriftą. Jis taip pat yra lotyniško, ne graikiško pagrindo. Bet latviai su estais jį pakeitė į dabartinį. Latviai irgi vartoja š, č, ž. Ir niekam ten net į galvą nešauna grįžti į lietuviškos „Auszros“ ar latviškos „Latweeschu Awises“ laikus ir nelatviškas pavardes rašyti taip, kaip jos buvo rašomos XIX a., t . y. vietoje Štelmahers, Valters, Vēbers, Dombrovskis rašyti Stellmacher, Walter, Wehber, Dąbrowski.

Kur toji autentika?

Pavardžių rašybos įstatymo projekte dažnai vartojamas terminas „autentiška rašyba“. Iš karto kyla klausimas, kaip, tuo įstatymu vadovaujantis, reikėtų autentiškai rašyti nelietuviškos kilmės ar apslavintas pavardes, pavyzdžiui, Brazauskas, Butkevičius, Kvietkauskas, Valatka, Gulbinavičius? Ar Butkiewicz? Kwiatkowski? O jei pavardė lietuviška, tik jos savininkas slavas, žydas ar totorius? Pavyzdžiui, Talmont, Pirštel, Kiškel, Bolandz, Gulbinovič? Kuri toji autentika? Svetimtaučiai raštininkai ir kunigai Lietuvos gyventojų asmenvardžius – ir lietuvių, ir nelietuvių – rašė savo gimtąja ar to meto viešąja kalba: carų laikais – rusiškai, lenkų okupacijos laikais – lenkiškai.

Tad kodėl siekiama įtvirtinti segregacinį įstatymą, suteikiantį išimtines teises lotyniškajai abėcėlei? Ar asmenvardžių rašyba kitokiu, nelotynišku raidynu jau nebeautentiška? Juk net ant popierinių eurų užrašai yra trimis abėcėlėmis – lotynų, graikų ir kirilica. Ir kodėl apskritai segregaciją siūloma taikyti Lietuvos piliečiams, skirstant juos į lietuvius ir nelietuvius, pastarųjų asmenvardžius rašant nevalstybine lietuvių kalba?

Įtraukus į abėcėlę papildomas tris raides – q, x, w, pavardžių rašyba tik dar labiau susijauks. Autentiška ji tikrai netaps, nes trūks diakritikų. O juos, beje, sėkmingai su visa autentika nušukuoja ir dokumentus skaitantieji automatai, tačiau dėl to, t.y. dėl nubrauktos „autentikos“ niekas pasaulyje į atlapus nekimba. Vadinasi, pamarginus asmenvardžių rašybą, gyvojoje vartosenoje natūraliai atsiras keli tos pačios pavardės variantai, plg. Valensa, Valesa, Walensa, Walęsa, Wałęsa, Walesa, o tai neišvengiamai kels ne tik identifikacinių, bet ir juridinių keblumų. Atsiras ir piktnaudžiautojų. Ne be reikalo Lenkijos piliečiams lietuviams išduotieji dokumentai su lietuviškai užrašytais asmenvardžiais yra suvenyriniai ir valstybės įstaigose negalioja – ten reikalaujama dokumento su Lenkijos valstybine kalba įrašytu piliečio vardu ir pavarde.

Pietryčių Lietuvos vardyno įrašai

Dar vienas diskusijose vartotas terminas – pavardžių rašyba „gimtąja kalba“, bet „lotyniškais rašmenimis“. Nelengvas dalykas. Ypač Šalčininkų rajono gyventojams, kurių daugumos gimtoji kalba – baltarusių arba jos tarmė – „po prostu“, dar kitų – rusų. Lenkiškoje mokykloje jie pramoksta lenkiškai ir lietuviškai. Kaip jiems „gimtąja kalba“ rašyti asmenvardžius, jei neleidžiama kirilica? Rašyti lotyniškomis raidėmis? Tada pagal kurį modelį – britų ar lietuvių? Khrustchev ar Chruščiovas? Shishkin, Siskin ar Šiškinas?

Pavarčius Lietuvos senąsias bažnytines knygas, taip pat pasidairius po antkapių įrašus, paaiškėja, kad tos „autentikos“ ribos labai plačios ir kad Pietryčių Lietuvoje „po prostu“ ne tik šnekama, bet ir rašoma, perpynus lenkiškas raides su lietuviškomis, pvz., Gieczis, bet ir Gieczys, Giečys, Adamajtis, Pietraszun, bet Rodzina Maiszeliuw (lenkiškai būtų Majszelów) ir pan.

Kitokia nelietuviškų pavardžių rašyba keistų didžiąją dalį pačių lietuvių pavardyno rašybos, o leidimas rašyti gimtąja kalba dar labiau sujauktų ir pačią pavardžių rašybą, ir jų vartoseną, nes tų „gimtųjų kalbų“ Lietuvoje ne dvi ir ne dešimt.

Asmenvardžiai – ne privačiam vartojimui

Rašybos chaotizavimo propaguotojai nuolatos teigia, jog vardas ir pavardė esanti žmogaus privati nuosavybė, todėl jos savininkas turįs turėti teisę rašyti ją taip, kaip norįs. Teigia ir patys tuo tiki. Tačiau asmens pavardę vartoja ne jis vienas ar jo namiškiai. Asmenvardžiu einama į viešumą, į savo šalies visuomenę, todėl jo rašyba turi būti suprantama visiems valstybinę kalbą vartojantiems šalies piliečiams. Asmenvardis – ne apatiniai privatūs marškiniai, ne to žmogaus išradimas, o kiekvienos kalbos vardyno dalis. Todėl vartojant vieną kalbą, negalima įterpinėti kitos kalbos elementų ir kurti XVII amžiuje buvusį populiarų makaroniką. Lietuvių kalbos tekste vardai turi turėti visiems suprantamą ir lietuviškais rašmenimis perteikiamą išraišką. Taip, kaip ir kitos kalbos tekste asmenvardis turi būti perskaitomas tos kalbos vartotojams.

Piliečio asmenvardžio rašyba tos šalies valstybinės kalbos rašmenimis rodo ir jo santykį su savo valstybe. Lenkiškų šaknų turintis Vokietijos krepšininkas Dirkas Novickis savo šalyje žinomas kaip Nowitzki, ne Nowicki. Lietuvių kilmės JAV kongresmenas Jonas Šimkus ten yra John Shimkus. Ir niekas ten nedrumsčia vandens dėl neva neautentiškos rašybos. Tad Lietuvos piliečių asmenvardžių rašyba kokios nors kitos šalies valstybine kalba taip pat keičia tų piliečių santykį su Lietuva, akcentuojant santykį jau su ta kita valstybe.

P.S. Tai kaip buvo rašoma jūsų protėvių pavardė, p. Savukynai?

Kategorijos: Kalba, Kultūra, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , .

34 komentarai

  1. Getas:

    Kirkilas, Šaulienė ir Savukynas nori kurti visuomenės segregaciją bei diskriminaciją Lietuvoje, vadinasi jie pažeidžia Lietuvos Konstituciją, Valstybinės kalbos įstatymą o Seimo nariai ir priesaiką. Reiktų susidomėti VSD ir prokuratūrai. Kadangi aukščiausia Komstitucijos sergėtoja yra Prezidentė, ji turėtų kreiptis į Prokuratūrą dėl šių asmenų atsakomybės.
    Čia galima pravesti pararelę su mūsų lakūnų užvilkinta paieška jau atiduota prokuratūrai, tačiau čia yra aplaidumo pasekmės. Manau, aukščiau išvardinti asmenys kėsinasi naikinti lietuvių tautą, jos tapatybę bei sukurti segregacines mūsų piliečių gyvenimo sąlygas, o kur tai nuves, žinome iš JAV istorijos.

  2. aišku, kad:

    V. Savukynas, tai yra valdžios nupirktas kvailelis, gerai aprūpintas ir pašertas, o seimo nariai, kurie šį įstatymą sukūrė ir visi, kurie už jį balsuos – Tautos išdavikai. Ir tai jokia nenaujiena

  3. lyvis:

    Tai Lenkijos spaudimas dėl raidžių įvedimo lietuvių raidyne. Taigi Lenkija nieko nesiskiria nuo Kinijos Tibeto atveju. Taigi šios valstybės neturi ateities tiek Lenkija, tiek Kinija taip pat laukia šių valstybių santvarkos griūties. Tą pati galima pasakyti ir apie Izraeiį tai tauta kuri niekada neturėjo valstybingumo. lyvis

  4. Dėl chamiško Lenkijos kišimosi į Lietuvos piliečių pavardžių rašymo asmens dokumentuose turi būti valstybės valdymo institucijų lygiu viešai pareikalauta – nesikišti į Lietuvos vidaus reikalus. Jeigu ir toliau Lenkija nenustotų kištis, tai tada Seimo turėtų būti notifikuota 1994 metų Lietuvos ir Lenkijos bendrumo sutartis joje numatyta tvarka. Juk Lenkija savo kišimąsi grindžia ne tarptautine teise, o būtent šia sutartimi. Taigi reikalingi valdžios lygio veiksmai. Iš dabartinių Seimo partijų tokių veiksmų kėlimo nesigirdi, taigi vėl valdžių politiškai yra tūnojama po lapu, kaip Smetonos valdymo laikotarpiu…
    Artėja Seimo rinkimai, tačiau politinės jėgos, kuri įsipareigotų rinkėjams tokį “tūnojimą” dėl Lenkijos ar kitų kišimųsi į valstybinį gyvenimą nutraukti, nesigirdi. Taigi jau 25-eri kai laisvi, ne vergai esame, tai gal pagaliau veikime atitinkamai, o ne vien moralų rašymais tiems, kurie jos neturi, užsiimkime…

  5. Julius Puras:

    “raidėmis sz žymėtas garsas ž.” čia man naujovė gal galėtu Butkus koki pavizdi duoti?

  6. Vladas:

    Purai, taip rašoma seniausiame rankraštiniame poterių tekste (įrašytas 1503 m. leistoje knygoje): “kayp dvngyy theyp szamyay”.
    Mažvydo “Katekizmo” (1547) bent titulinį perskaitykit: “Catechismvsa Prasty Szadei…”. O jei netingite, tai paskaitykite ir daugiau teksto – Mažvydas rašmenį sz garsui š reikšti vartojo nuosekliai..
    Nekenktų ir karaliaus Vladislavo IV Vazos potvarkius (1639) lietuviškai paskaityti.
    Bet pradėti galėtumėt nuo Vytauto lotyniško laiško Vokietijos imperatoriui 1420 m., kur Vytautas rašo, kam turi priklausyti Žemaitija. Laiške Žemaitijos vardą jis rašo įvairiai: Samaytarum, Samoyte, Samagite, Samagicia, bet iliustruodamas kraštavardžio tarimą, rašo: “ideo Szomoyth vocatur”.

    Beveik visos išvardytųjų tekstų faksimilės prieinamos internete.

  7. Vladas:

    “Mažvydas rašmenį sz garsui š reikšti vartojo nuosekliai..”
    Turi būti:
    Mažvydas rašmenį sz garsui ž reikšti vartojo nuosekliai..

    • Julius Puras:

      Jūs klystate kad tai yra ž o Butkus tą jūsų klaida pateikė kaip tiesos atradimo censacija.

      • Vladas:

        Purai, tai jokia sensacija ar Butkaus atradimas. Šitai žino kiekvienas lituanistas. Paskaitykit Zinkevičių, Palionį. O geriausia būtų, jei savarankiškai perskaitytumėt M. Mažvydo “Katekizmo” pratarmę.

        O čia Vladislavo IV Vazos rašto faksimilė
        http://lietuvos.istorija.net/lituanistica/wladislaus1639.htm

        • Julius Puras:

          Aš ją daug kartų skaičiau ir neradau ten jokios bendrinės lietuvių kalbos. Jūsų, Zinkevičiaus, lituanistų klaida tame kad į lietuvių kalba žvelgete iš bendrinės lietuvių kalbos pozicijos. Lietuvių kalba tai nėra kaskoks monolitas kaip kad bendrinė lietuviu kalba. Lietuvių kalba turi didelį tiek tarimo tiek žodyno diapazoną ir korektiškai jūs galite lietuvių kalba vertinti tik iš tokio taško.

          • Vladas:

            Labai geras argumentas. Tik kalbėta apie tiltus, kad senovėje “sz” reiškė “ž” ir tik vėliau “š”, jūs pradėjot apie miltus, kad senosios raidės negali būti traktuojamos kaip dabartinės bendrinės kalbos faktai. Perduokit šią savo išvadą V. Savukynui – gal jam praeis noras visur kišti “Auszros” pavyzdį, nes šis irgi “nepriklauso bendrinei kalbai”.

            • Julius Puras:

              ” Schauditoju” žauditoju, “karalischke” karaližka, “Kunigaikschtis” kunigaikžtis, “aukschtos” aukžtos ir t.t. tai liudija vykstanti lietuviu klaboje š ir ž garsu kaita ir daugiau nieko. Ka padarė Butkus, jus, lituanistai, Zinkevičius ir t.t. tai atsivertėte bendrinės lietuviu kalbos gramatikos taisykles ir sulyginote su užrašyta lietuviu kalba ir padarte “atradima” kad senovėje sz buvo užrašomas garsas ž. Atradimas kabutnes nes tai yra jus klaida kure sukurė jusu klaidingas palyginimu atskaitos taškas. Butkus turėtu atsimti savo žodžius ir atsiprašyti savo skaitytoju dėl sz. Jaigu jis turi garbe.

              • tikras lietuvis:

                Nebenusišnekėk:
                literatūrinė kalba, kaip tik, yra lietuvių kalbos esmė, o tarmės yra ganėtinai užterštos svetimizmais.

              • Petras:

                Tokio obskurantizmo dar nebuvau matęs! Tai, jūsų manymu, užrašymai “szodis”, “szemaitis” reiškė, jog tie žodžiai XVI-XVII a. buvo tariami [šodis], [šemaitis], o vėliau, nuo XVIII a., pradėti tarti [žodis], [žemaitis]? Taip išeitų, kad lenkai žemaičių vardą sužinojo tik XVIII-XIX a., nes taria [žmudzin], ne [šmudzin]? 🙂

                Gal, pan Puras-Polak, pirmiausia valyvai išmokit mūsų valstybinę kalbą, kad bent jau rašybos klaidų nedarytumėt. Antras žingsnis – pastudijuokit lietuvių kalbos istorinę gramatiką. Jei netinka Zinkevičius, pavartykit Otrembskio, Smočinskio darbus. Tada praeis noras kurti pasakas apie priebalsių “š” ir “ž” kaitą lietuvių “klaboje” ir priebalsio “š” virtimą “ž” žodžiuose “žemė”, “žodis” ar “žemaitis.

                • Julius Puras:

                  Daugelis lietuviu šeindienai neteisingai supranta pačia bendrinės lietuviu kalbos esme. Jablonskis ja kurdamas turėjo tiksla sukurti bendra tarima visiems lietuvems o daugelis lietuviu ja prėmė kaip istorine ir dar vienintele ir dar daugiau. Susikūrė sau atskaitos taška su kuriuo pradėjo žiūrėti i istorija ir dar daugiau teisti istorija. Ir dar daugiau koneveikti tiesmukiškai ir bukai vienas kita ir t.t. Žinau kad jūsu nepakeisiu ir geriause šitu atvėju palinkėsiu jums ramybės.

                  • Ignas:

                    Be Jablonskio sunormintos bendrinės kalbos, pan Polak, dar yra tarmės, kurių niekas nesukūrė. Pati bendrinė kalba irgi nėra “esperanto”, o jos pagrindu paimta Mažosios Lietuvos ir Suvalkijos tarmė, kuri vyravo XIX a. pabaigos lietuvių raštijoje.
                    Apie savo atradimą, kad dabartinis lietuvių “ž” atsirado iš “š” ir kad lietuviai praeityje taip šveplavo, paskelbk pasauliui, nes šito dar niekas nežino, įskaitant ir tavo “rodakus” baltistus Lenkijoje. 🙂
                    O patarimas papildomai pasimokyti valstybinės kalbos tau tikrai galioja. Nes “polska ošviata” tave teišmokė švepluoti “po litevsku”. Todėl ir vaidenasi “šodšiai” ir “šemaišiai”.

                    • Julius Puras:

                      Ignai kas kalba apie kilme? Kalba eina apie šių garsų kaita tarpusavi jaigu norite abipusi. Ir tik tiek. Ir dar jus Ignai neskaitote ką aš rašau. Jus esate savo isitikinimu efekto busenoje ir man nieko kito daugiau nebelieka Ignai kaip jum palinkėti ramybės.

                    • tikras lietuvis:

                      Nušneki, Julce,
                      nėra jokios čia garsų kaitos, o tai reiškia, kad negalima rašyti belekaip – nes lietuvių kalboje yra taisyklė: kaip rašom, taip skaitom.
                      Ir atvirkščiai: kaip kalbam, taip ir rašom: jei jau žemaitis, tai ž, o jei koks šūdlenkis, tai – š. 🙂

  8. Petras:

    “ž” yra tariamas visose tarmėse, ne tik bendrinėje kalboje. Šis garsas lietuvių kalboje niekada nekito, keitėsi tik jo rašyba.

  9. Julius Puras:

    Petrai ir Vladai ar jum ką nors sako Jakubas Parkošovic? Ne Zinkevičius ne Mazvidas ne lituanistai ir ne Lietuvos istorikai ir t.t. bet tas žmogus?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: