Pievoje tarpsta ypatingos daržovės (1)

Eimutė Lučiūnienė_valstietis.lt

Eimutė Lučiūnienė | valstietis.lt nuotr.

Daugelis žmonių gamtinės žemdirbystės griebiasi ne tik norėdami užsiauginti sveiko derliaus, bet ir tausodami jėgas. Netoli Musninkų, Lapelių kaime (Širvintų r.), įsikūrusios Eimutės Lučiūnienės užaugintas daržoves, laukines žoles nuo ankstyvo pavasario valgo kokybę vertinantys sostinės gyventojai.

Į darbą sniegui nutirpus

Biologė Eimutė Lučiūnienė – viena iš nedaugelio tų, kuriems gamtinė žemdirbystė tapo šeimos verslu. Ilgus metus dirbusi mokytoja, trijų sūnų mama džiaugiasi ramybe ir tuo, kad pati sprendžia, kada ir ką daryti. Vyras Giedrius pastatė jaukų vasarnamį, sunkesnius darbus įveikti padeda sūnūs Paulius ir Vykintas.

Donatas sukūrė ir administruoja tinklalapį. „Sodyboje nuolat gyvena mano mama. Mes įsikuriame tik atėjus pavasariui, kai sužaliuoja žolė. Darbo turime nuo ankstyvo pavasario, nes esame įsipareigoję pristatyti klientams įvairių žalumynų. Mūsų paslaugomis naudojasi sveikuoliai, žaliavalgiai, vertinantys šviežias, ekologiškas gamtos dovanas. Mūsų interneto svetainėje galima užsisakyti didesnį ar mažesnį daržovių ir kitų ūkyje užaugintų gėrybių krepšelį“, – pasakojo moteris. Jei ne sušlubavusi mamos sveikata, vargu ar Eimutė dabar puoselėtų gamtinę žemdirbystę.

Vadina „geržolėmis“

Pasak E.Lučiūnienės, apsisprendus auginti ekologiškus vaisius ir daržoves, uogas, reikia nuolat galvoti, ką kur sėti, ką nurauti, nuskinti, ką palikti. Tik nieko neišmanantiesiems viskas paprasta, o norint išauginti ir išsaugoti derlių, reikia daug žinių ir pastangų. Moterį džiugina tai, kad vis daugiau žmonių vertina ne tik švariais, be chemijos užaugintas daržoves, bet ir laukines žoles. Anksti pavasarį į Vilnių gabenamos pienės, garšvos, dilgėlės, žliūgės ir kitos laukinės žolės, kurių vadinti piktžolėmis Eimutei neapsiverčia liežuvis. Jai visos žolės – geržolės. Ne vieną apsilankiusįjį jos darže stebina tarpulysviuose augančios žolės, kurias kiti daržininkai negailestinagi rautų lauk ir mestų kuo toliau. Biologės požiūris kitoks. „Kuo didesnė biologinė įvairovė, tuo geriau. Kuo daugiau įvairių žiedų nektaru maitinasi įvairių vabzdžių, tuo mažiau graužiančių ir augalų syvus čiulpiančių kenkėjų. Kuo mažiau žmogus kišasi į gamtą, tuo geriau. Tada pradeda veikti savireguliacijos mechanizmas“, – pasakojo pašnekovė. Ji parodė lysvėje po šieną bėgiojančius vorus ir paaiškino, kad jų grobis – įvairios erkutės ir kiti augalų kenkėjai.

Valgo neplautus

Kiti Lapelių gyventojai jau nebesistebi, kad kaimo pakraštyje esančioje Lučiūnų sodyboje dirva neariama ir nekasama. Ją išpurena jos gyventojai. Gyvulių Lučiūnai nelaiko, tad mėšlo neturi. Vietoje jo naudojamas mulčias. Puikaus vertingo komposto pagamina sliekai. Būtent tokiu kompostu buvo storai apdėti smidrai. Jiems reikia daug maistinių medžiągų. Ši itin vertinga daržovė, kurios skonis primena žirnelių skonį, pavasarį yra viena populiariausių. Labai greitai miestiečiams išvežami ir topinambai, žiemoti palikti pastarnokai, žieminiai svogūnai, rabarbarai. Vėliau į krepšelius dedami ridikėliai, salotos, špinatai ir visos kitos tarp mulčio užaugusios daržovės. „Vienas nuolatinis klientas mūsų salotų lapus valgo neplautus. Sako, kad nebūtina kišti po vandeniu, nes jie švarūs“, – šypsojosi Eimutė. Vis dėlto ji pati vaišina plautomis daržovėmis. Juk po sodybą laksto įvairių žvėrėlių ir naminių augintinių.

Gudruolės sraigės

Eimutės daržas – beveik 30 arų. Kai kurių pievoje „išmėtytų“ lysvių iš karto net nepastebėsi: vienur – braškių, kitur – svogūnų, dar kitur – kopūstų lysvelės. Pastarosios po daržo danga, tačiau sraigės vis tiek įsigudrina nuėsti gležnus daigus. Todėl užauginti kopūstus sunku. „Padeda“ ir kurmiai, pelės, kirstukai.

„Gamtiniame darže daržovės dygsta vėliau nei įprastame, nes daigus dengia mulčias. Bet tada augalai neišdžiūva. Jei sausra trunka ilgiau, laistyti vis tiek reikia, – sakė daržininkė. – Mulčio sluoksnį reikia nuolat papildyti, nes ilgainiui augalai jį „suvalgo“, vyksta natūralus skaidymosi procesas. Reikia ir ravėti, nes kartais kokia nors „geržolė“ įsitaiso tarp morkų ar kitų mano puoselėjamų augalėlių. Taigi, dirbti reikia.“

Lauke auginti vertingesni

Lučiūnai šeimininkauja nedideliame (beveik 2 hektarų) sklype. Didžiausia problema – žolės stygius. Tad jei šalia ūkinkaujantieji išmeta bulvienojus, Eimutė prašo leisti tai, kas pasmerkta supūti, pasiimti ir panaudoti savo sklype. Smėlingoje ūkininkės žemėje anksčiau niekas neaugo, o pradėjus ūkininkauti laikantis kitokio, gamtinio, daržo principų, ėmė derėti net trąšią žemę mėgstančios kultūros: kopūstai, agurkai, ridikėliai, moliūgai. Nedidelis šiltnamis skirtas tik daigams auginti. Pomidorų daigų, kai lankėmės, buvo pilni stelažai ir palei vasarnamio langus. Šios šilumamėgės daržovės bus auginamos tik lauke. E.Lučiūnienė renkasi ankstyvųjų veislių pomidorus. Jie vaisius spėja sunokinti, kol neužklumpa fitoftora. Pasak daržininkės, lauke užauginti pomidorai daug vertingesni ir skanesni.

Svajoja apie bendruomenę

Su visais pirkėjais daržininkė bendrauja tiesiogiai. Kasmet ji savo sodyboje laukia talkininkų. Padirbėjusieji vieną dieną daržoves perka pigiau visą sezoną. „Praėjusią vasarą kelias dienas gyveno ir talkino žaliavalgė iš Vilniaus. Buvo smagu ir jai, ir man“, – šypsojosi pašnekovė. Daržininkės svajonė – suburti bendruomenę. Tokie nedideli gamtinės daržininkystės ūkiai labai populiarūs daugelyje šalių. Kol kas tik vienas kitas atvažiuoja padirbėti, tačiau valgytojų gretos auga. Ūkininkė jau nespėja paruošti krepšelių, ketina samdyti pagalbininką, nes surinkti, paruošti, tinkamai supakuoti ir nuvežti užaugintą produkciją į sostinę – atsakingas darbas. Blogai, jei vartotojus pasieks suvytusios ar sušutusios gėrybės.

Nepagrįstos baimės

Žolę Lučiūnai pjauna tik dalgiu. Ją deda į tarpueilius tarp daržovių. „Žoliapjovės – gyvosios gamtos siaubas. Jas vadinu žudymo mašinomis, kurios sumala viską, kas gyva“, – sakė Eimutė. Veja moteriai primena žalią betoną. Paklausta, ar nebijo nešienaujamoje pievoje tykančių erkių, ji tik nusijuokė ir pasakė, kad baisesnė yra baimė, ji gali greičiau susargdinti nei erkės.

Ūkininkę glumina žmonių požiūris į gamtą. Daug kam atrodo, kad visur tūno siaubūnai, galintys įkąsti, įgelti. Retas susimąsto, kad po medžio žieve, senuose kelmuose žiemoja vyčiai, kurie deda kiaušinėlius į lapgraužių vikšrus ir taip juos sunaikina. Ten gyvena ir žygiai, kurie valgo šliužus, kietasparnių vabalus, jų vikšrus“, – pasakojo biologė.

Konkuruoja ir bendradarbiauja

E.Laučiūnienė priminė, kad augalai nuolat konkuruoja, jiems reikia simbiozės su bakterijų bei mikro- ir makro grybų armija. „Augalų šakniaplaukių tinklas dirvožemyje ne tik konkuruoja, bet ir bendradarbiauja. Daržuose bandoma tik imituoti laukinių augalų gyvavimo sąlygas, todėl joks dirbtinis daržas niekada nepranoks natūralios gamtos“, – sakė biologė. Ji ragino daugiau valgyti laukinių žolių. Tiesa, pati sakė nesanti žaliavalgė, bet nuo ankstyvo pavasario šeimos racioną visada papildo įvairiomis laukinių augalų šaknimis, lapais.

Kategorijos: Gamta ir ekologija, Gamta ir žmogus, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: