Kukulio miniatiūros (1)

Baltumai. Nuotrauka iš interneto svetainės

Baltumai. Nuotrauka iš interneto svetainės www.fieldnotesfromfatherhood.com

Baltumai

Žiemomis Kukulis bandydavo užsiimti buvimu, neturėjimu ir kitais kovų (su savimi) menais. Ne todėl, kad jausdavos stiprus ar per rudenį prikonservuodavo savy itin daug valios pastangų. Geležine ištverme ir gera sportine forma Kukulis išties pasižymėdavo tik už močiutės stalo, kimšdamas jos keptus žagarėlius. Debesims išbėrus baltą sniegą, įvykdavo pirmosios pamokos. Pirmiausia imdavo tirpti turėjimas – laukuose, sode, miške… (kai labai pasisekdavo, net ir galvoje). Baltume išnykdavo atskiri objektai, nebeturėdami kontūrų, kvapų, spalvų… ir noro juos paimti. Akimis surinkti, rankomis apčiuopti ir susidėti kišenėn likdavo nuodėmingu rudens įpročiu. Žiemos peizažai balo patys sau, neleisdami nieko pasisavinti. (Tikra tiesa – Kukulis pats tuo įsitikino prie lango stiklo! Nuostabūs šerkšno raštai ėmė ir sutirpo, vos Kukulis prie jų priglaudė savo leteną. O juk tenorėjo paimti ir atidžiai juos ištyrinėti…)

Antrosios pamokos metu Kukulis pramankštindavo liežuvio raumenis. Įpratęs kalbėti daiktavardžiais, Kukulis sunkiai begalėjo krūvon surinkti tuziną vartojamų veiksmažodžių. O žiema puikiai tiko ne turėti darbų, norų, meilės, išmanių telefonų ir neišmanių įpročių, bet dirbti, norėti, mąstyti. Ir žiemoti. Ar net mylėti. Ir taip, jau beveik nieko nebeturėdamas, Kukulis pradėdavo kažką sau veikti. Nejučia atlaisvėdavo daugiau erdvės naujoms mintims, pojūčiams ir idėjoms. Stengdavosi jų galvoje nesuturėti – lai išnyksta toj baltybėj. O kad neįklimptų savo moksluose ligi ausų, retkarčiais sau pamaištaudavo. Imdavo ir tądien turėdavo – puikią dieną čiaužant nuo kalniukų.

Bobulė ir parduotuvė. Autorės nuotrauka.

Bobulė ir parduotuvė. Autorės nuotrauka.

Bobulė ir parduotuvė

Kukulio bobulė bijo didelių parduotuvių kaip velnias ryžių. Nuo aukštų lentynų, tvorom sustatytų konservų ir akcijų-atrakcijų jai sukasi galva ir raibuliuoja akinių stiklai. Bet labiausiai… Labiausiai ji bijo kasų. Tų, pypsinčių, ne geltonuojančių ant mergaičių pečių. Atsistojusi pačioje eilės uodegoje bobulė atsargiai, lyg jaustų kaži kokį šventumą, ant juodojo takelio išdėlioja „Bočių“ duonos kepaliuką, „Saulės“ sviesto gumuliuką, maišelį cukraus ir, dažniausiai, ledinuką (Kukuliui). Po to rūpestingai pražiodo savo terbikės burnikę ir pakabina ją ant sulenktos kairės rankos. Kai kada eilė rangosi taip lėtai, kad bobulė dar turi laiko pirštais perbraukti iš po skarelės išsipešusį baltą plaukų kupstelį ir keliskart pataisyti vis užsičiaupti besitaikančią terbikę. Tačiau kitąsyk juodasis takelis tik čiupt! – pagriebia jos duonos kepaliuką, garsiai pypteli ir nutvilko nekantriomis kasininkės akimis. Nuo to netikėtumo išrasojusia kakta bobulė suskumba ieškoti pinigėlio, tačiau šis tyčiomis pinasi tarp pirštų ir bando šmurkštelti sunkiausiai pasiekiaman piniginės kampelin. Iš ten vos ne vos išprašytas, neskubriai keliauja į permatomą plastikinę lėkštelę. Kad ir kaip kaskart bobulė stengiasi, pinigėlio slėpynės – gaudynės užtrunka kiek ilgiau nei kasininkės kantrybė. Nuleidusi akis, bobulė lyg ieško žodžių atsiprašymui už tą gaišatį, tačiau, pamiklinta naujų pypsėjimų, susiberia grąžą į delną (ak, kokie smulkūs tie pinigėliai!) ir dešine ranka atsargiai įsideda kepalėlį, gumulėlį bei maišelį savo terbikėn. Ledinukas dažniausiai nuskęsta po kitų pirkėjų dėžučių, stiklainių ir pakelių pakelyčių banga. Susigėdusi, lyg atsiprašydama, kad liečia ne savo, bobulė suranda baltą ledinuko kojelę ir ištempia jį, vargšą, į lempų šviesą. O šviesoje juk daug kas visai kitaip atrodo. Bobulė neskubėdama paima Kukulio ranką ir abu tykiai išeina pro superparduotuvės duris – ramiai, lyg turėtų visą pasaulio laiką.

Kukulio bendravimas. Autorės nuotrauka.

Kukulio bendravimas. Autorės nuotrauka.

Kukulio bendravimas

Mokytis bendrauti mieste sekasi labai sunkiai. Čia, padangėje pakibę, Kukuliui užduodami patys keisčiausi (ir intymiausi) klausimai: „Kuo rengsitės šiandien?“ arba „Ar jau išbandei naująjį TokįIrŠiokįBeiAnokį?“. Nuo tokių keistų klausimų Kukulis tik gūžiasi ir slepiasi po reklaminiais lapais – juk visiems aišku, kad apie savo apdarą Kukulis šiandien nė nepagalvojo, o naujojo TokioIrŠiokioBeiAnokio išbandyti neteko. Bet jei klausia, gal verta?Pabandžius susikalbėti, kas gi tam naujajame taip ypatinga ir būtina patirti, atsakymų Kukulis negauna. Retkarčiais net atrodo, kad ten, apačioje, lūkuriuojantis Kukulis išties niekam nerūpi. Tas pats klausimas pro jo petį skrieja ir kitam, ir dešimtam, ir šimtajam praeiviui.Tad nors ir tikinamas, kad „Jūs – teisingame kelyje!“, nei tikro kelio, nei šiek tiek šoninio takelio į žmogišką bendravimą mieste Kukulis neranda. Ir net ima atrodyti, kad tie garsiai pūkšuojantys „Svarbiausia – žmogus!“ troleibusai šiek tiek meluoja. Taip vos vos.

Geriausiai Kukuliui bendrauti sekasi laukuose. Ten erdvu. Ir niekas, išskyrus ežį, nepūškuoja. Ir neužduoda galybės keisčiausių klausimų. Ten pagaliau išgirsta tavuosius. Tiesa, ne kažkas kitas išgirsta, turbūt tik pats Kukulis – savuosius.Tuos klausimus galima paleisti į orą. Sunkesni nelabai gerai kyla aukštyn, pasivolioja žolėse, kai kada šiek tiek išsipurvina. Jei nepakyla, vakarop Kukulis juos susirenka, susikiša kišenėn – iki kito karto. Visada ateina laikas, kai galiausiai pakyla.Tiesa, kuo ilgiau Kukulis stovi, tuo daugiau klausimų at(si)sako. Na, lindėti kišenėje, tupėti po skvernu ar ridinėtis po galvą. Taip ir stovi Kukulis laukuose – ilgai ir nė kiek nenuobodžiai. Kol ištuštėja nuo klausimų. Arba iki vakaro.

O kai kada Kukulis pajunta, lyg ištuštėjęs ima kažkuo pildytis. Užpildo jį keistas jausmas, kad tas mandagus, nieko neklausiąs ir tik Kukulio klausimus gaudantis pašnekovas nebe kažkur kalvose, lankoje prie upės vingio ar pamiškės pievelėje, bet atėjo pas jį į svečius. Lyg vidun, pro slaptas dureles, būtų įžengęs (jų Kukulis niekad nerakina, net vakarais). Asmeniškai Kukulis to svečio dar niekad nesutiko, bet kartą kažką labai panašaus matė paveikslėlyje – tai toks senas senutėlis ilga barzda ir šviesiomis akimis.

Kukulio rudenys. Autorės nuotrauka.

Kukulio rudenys. Autorės nuotrauka.

Kukulio rudenys

Niekam ne paslaptis, kad kiekvieną rudenį Kukulis pasijusdavo kiek vienišas – lietūs nugindavo vasarą į kitų upių slėnius, o su ja iškeliaudavo ir tas buvimas čia-ir-dabar-su-visais-iki-ryto ar bent jau palaukit-nusnausiu-prie-laužo. Tą naujai atsivėrusį rudeninį laiko tarpą būdavo sunku kuo užpildyti – megztos kepurės, knygų šūsnys ir sprangsintis židinys ten dar netilpdavo, o medinis valties irklas ir raudonųjų serbentų kekė palikdavo dideles, išsižiojusias spragas. Tačiau vieną palaimingą dieną Kukulis pastebėjo, kad rudenį atsiveria ne tik ilgos, sočios ir šiek tiek tuštutės popietės. Tikrai ne. Atsiveria gamta – kaip nė vienu kitu metų laiku. Žiemą, iki ausų klimpstant purion pusnin, nė nebandyk pasižiūrėti į jos veidą. Užtenka Kukuliui ir takelio iki malkinės – nuo jo nukasus sniegą, taip paskausta sutingusias rankas, kad toliau kiloti gamtos patalus jis nebeturi noro.

Pavasaris, tiesą sakant, ne ką atviresnis. Netikėtai, džiugiai ir spalvingai susprogęs, jis nugalėdavo Kukulį nelygioje kovoje. Iš pasalų smogęs, pavasaris palikdavo jį tysoti po žydinčia ieva – pasliką ir apsvaigusį nuo žiedų, kvapų, garsų. Ir meilės.

Vasara… Et, apie vasarą išvis nieko tikro Kukulis pasakyti negalėdavo. Nes ji būdavo per greita, per trumpa ir per spalvinga. Ir taip – kasmet! Kad ir kaip įdomu jam būdavo stebėti sode dūzgiančias bites ar uodus mikliai gaudančius šikšnosparnius, vasaros padangėje visuomet atsirasdavo aibės dar kitų įdomybių. Ir nusivesdavo jos už nosies Kukulį ir jo trumpalaikį, vėjavaikišką dėmesį

O rudenį… Va o rudenį Kukuliui viskas būdavo kitaip. Vieną rytą medžiai imdavo mesti lapus – ir atsiverdavo miškai ir miesto parkai. Jie tapdavo svetingi, nebesidangstydavo savo žaluma kaip vasarą – dabar galėjai matyti kiaurai juos, nuo pat storų kamienų iki laibų viršūnių. Žengiant vidun, kojos nebesipindavo į uogienojus, o ir akys nebelakstydavo ieškodamos prisirpusios avietės.

Rudenį Kukulis pakeldavo akis aukštyn – ir jo žvilgsniui niekas netrukdydavo. Šis skrisdavo į visas puses, ir net nerdavo gilyn, į dūšią – juk turint tiek laisvų popiečių, surandi laiko apsilankyti ir tose užmirštose kertėse.

Ir dar tomis žvarbiomis dienomis, klestelėjęs ant suolelio, Kukulis galvodavo apie kitus. Pavyzdžiui, kasmet atėjus rudeniui jis stebėdavosi:– Ir iš kur medžiuose tiek stiprybės pražysti? Dar kartą?..

Kukulio šaltinis. Autorės nuotrauka.

Kukulio šaltinis. Autorės nuotrauka.

Kukulio šaltinis

Mielai dienai išaušus, Kukulis eidavo pasisemti šaltinio vandens. Be jo negalėdavo gyventi – jei kada nerasdavo savy jėgų nušlepsenti tuos kelis šimtus metrų iki versmės, visądien jausdavosi silpnas ir ištroškęs. Nei tai gyvas, nei numiręs.

O kai troškulys nugalėdavo sunkų tingulį, Kukulis čiupdavo kibirus į letenas ir pasileisdavo žemyn į slėnį, šaltinio link. Pakeliui ką sutikęs, mėgdavo truputėlį, tik vos vos, pasipasakoti. Tad visi ir sužinodavo – kur jis einąs, kokiu (didžiu) tikslu tai darąs, kiek daug metrų jau nužingsniavo ir kiek mažai jam dar likę. Tiesą sakant, visi jau iš toli girdėdavo artinantis Kukulį – jo tušti kibirai garsiausiai barškėdavo ir žvangėdavo.

Kiekvienas miško ir pamiškės gyventojas prie versmės eidavo kiek kitaip, savitai. Didžiaakė Pelėda sklęsdavo tyliai ir ramiai, nė nesuuosi, kada ji ten apsilankė ir kiek gaivaus vandens atsigėrė. Elnias žengdavo nesislapstydamas, išdidžiai ir elegantiškai, aukštai aukštai virš medžių viršūnių iškėlęs savo devyniašakius ragus. To grožio ir romumo apkerėti, dažnai ir kiti miško gyventojai nejučia imdavo sekti jam iš paskos. Net ir Kurmis savo požeminius, nematomus tunelius imdavo ton pusėn kasti.

Na o paikas Zuikis, ieškodamas šaltinio, išstraksėdavo visas apylinkes: užsukdavo į beržyną, kyšteldavo nosį barsuko urvan, apžiūrėdavo meletos iškalentus uoksus, paspoksodavo į debesis, krimsteldavo laukinės obels šaką… Taip, susukęs gausybę nesibaigiančių spiralių, pagaliau surasdavo versmę. O kai kada ir ne – prabėgdavo pro šalį.

Kukuliui visi jie atrodė tikri keistuoliai. Juk jis žinojo patį tiesiausią ir geriausią kelią prie šaltinio – takučiu per sodą, tada pamiške iki šaltalankių giraitės, pasukti pušynan, tiesiai iki griovos, o nuo jos – palei upelį, prieš srovę. Kam skristi, kam sėlinti, eiti laukais, kastis lankais ir sukti zigzagais, jei pats tiesiausias kelias čia, Kukulio pėdomis pramintas? Toks puikus, bet juo kasdien Kukulis tipendavo vienas.

Tad ir šiandien, prisipildęs kibirus gaivaus vandens, Kukulis jau tykiai žingsniavo takeliu namo. Sklidini kibirai jau visai nebarškėjo. Buvo gera ir ramu. Ir visai nejučia atsidūsėjo sau lengviau: „Ateinam kiekvienas iš savo pusės, o vandenį semiame visi tą patį. Juk iš tos pačios versmės“.

Pirties paslaptis. Autorės nuotrauka.

Pirties paslaptis. Autorės nuotrauka.

Pirties paslaptis

Pati mėgstamiausia sodybos erdvė Kukuliui buvo pirtis. Tolėliau nuo kasdien mindomų takų, pabirusioje baltalksnių tankmėje stovėjo slėpiningas medinis pasaulis. Mažytis, murzinas ir kartkartėmis leidžiantis tirštus juodus dūmus – pro ausis.

Palenkęs savo didelę galvą ir peržengęs slenkstį, Kukulis kaskart pajusdavo, jog pirtyje kažkas gyvena. Pirmąkart negalėjo to Kažko pamatyti anei apčiuopti – juk tamsu, nors į akį durk. Bet krestelėjęs ant aprūkusio suolelio ir ten kiek nepatogiai pasėdėjęs, apsidairė – ogi kairiam kampe kažkas tūno!

Prireikė dar keleto dienų ir apsilankymų pirtyje, kol Kukulis nustatė, kad joje gyvena labai retas ir nykstantis, tik, gaila, visai žmonių nesaugomas padarėlis – Paslaptis (lot. Mystericus secretusus). Paslaptis jau buvo išnykusi beveik visame pasaulyje – ir jai tinkamų buveinių kasdien mažėjo.

Vaikystėje, Kukulis puikiausiai prisiminė, Paslaptys gyveno beveik visur – rūsyje, juodumoje po girgždančia lova, spintoje už megztinių krūvos, rudame inkile ant susisukusios obels šakos ir net permatomame senelio butelyje su buriniu laivu.

Tačiau šiandien ten jos nebebuvo. Net ir šešėliuotoje girioje, klampiuose rūkuose ar bedugniame ežero vandenyje Paslapties niekas jau seniai nematė. Ten dabar gyveno regimi šviesos pluoštai su jų kelyje pasitaikančiomis sumedėjusių augalų kliūtimis, ore susidariusios smulkių vandens lašelių sankaupos ar kiti HašDuO junginiai.

Nebebuvo Paslapties ir susitikimuose su draugais ar pokalbiuose mobiliuoju telefonu. Ji gyvavo tais laikais, kai Veidaknygė tebuvo gelsvas ir ne kasdien atnaujinamas šeimos nuotraukų albumas, o skambinant bičiuliui apie pirštą vyniodavosi guminis telefono laidas. Tiek dulkėtuose albumuose, tiek laidiniuose telefonuose Paslaptis galėjo tupėti beveik netrukdoma. Juk jais prisiskambinti ne visada pavykdavo – neretai pašnekovo nebūdavo namuose, o Paslaptis likdavo jaukiai tūnoti kitame laido gale…

Tad taip netikėtai ją susitikęs pirtyje, Kukulis nejuokais sutriko – buvo jau seniai pamiršęs tą smalsumo ir baimės jausmą, apimantį būnant šalia. Pakviesti susipažinti ir išgerti puodelį šulinio vandens žinojo negalįs – Paslaptis kaip mat pranyktų. Tad tik sėdėjo tamsoje, apimtas neapsakomo džiugesio – pagaliau suradęs seną draugą, apie kurį visko niekada nesužinosi, net ir paieškojęs internete.

Kukulio piliadieniai. Autorės nuotrauka.

Kukulio piliadieniai. Autorės nuotrauka.

Piliadieniai

Nieko kito Kukulis taip nemėgo kaip ilgus ir betikslius pasivaikščiojimus po apylinkes. Klajoklio kraują paveldėjęs iš Tomo Sojerio, o žalią brezentinę kuprinėlę – iš pusbrolio spintos, jis ištisus pirmadienius praleisdavo braidydamas po laukus. Pasiklysti niekada nepasiklysdavo, nes tai jau reikštų pamesti kelią ar nepasiekti savo tikslo. O nei apie vieną, nei apie kitą pirmadieniais Kukulis negalvodavo.

Tos dienos buvo kupinos kitų, daug puikesnių dalykų. Pavyzdžiui, piliakalnių. Šiek tiek pašnirpšdamas, kiek palekuodamas (vis dėlto, tiek daug vaikščiodavo tik pirmadieniais), Kukulis ropšdavosi aukštyn stačiais kalvų šlaitais ir siūbuodavo klubais ant siaurutėlių keterų perėjų. Kartkartėmis net kaip tikrą draugą apkabindavo pakeliui pasitaikantį ąžuolą ar pušį – ko viešoje vietoje ir dar ne pirmadieniais turbūt niekada nepadarytų.

O užlipęs į pačią viršūnę, Kukulis krestelėdavo ant minkščiausios žolės lopinėlio ir apsidairydavo. Ne visados toli toli, kartkartėmis net labai arti arti – tolėliau neleisdavo piliakalnio rūbas, austas krūmokšniais ir medžiais. Bet kaži ko tolumoje ieškoti Kukulis ir nenorėdavo – kalavijuoti priešai, žinojo jis, tikrai neateina, o visa, kas svarbiausia, yra čia pat. Tiksliau, po juo.

Taip sėdėdamas Kukulis negalvodavo apie kadaise čia stovėjusias pilis, apylinkėse vykusius mūšius ir (pra)laimėtas kovas. Jo piliakalniai neturėjo bokštų ir gynybinių sienų, tik puikias, pačias puikiausias vietas mąstyti ir sau laisvadieniškai rymoti.

– Gal ir piliakalnis jis ne todėl, kad čia pilys buvo, o todėl, kad jį kažkas supylė? – klausdavo savęs.

O tada galvodavo apie visas tas kepures, batus, skareles ir kitas sterbles, kuriomis tos puikios, aukštos kalvos buvo suneštos, supiltos ir todėl – pamiltos. Kad ir kas čia vykdavo seniau, dabar Kukulis jas naudojo pačiam švenčiausiam tikslui – pabuvimui su savim. Ir kiekvieną pirmadienį išties žinojo, kad čia turi viską, ko reikia vieno mažo Kukulio šventyklai.

Ratai. Autorės nuotrauka.

Ratai. Autorės nuotrauka.

Kukulio ratai

Vieną rytą, letenose vartydamas gelsvą, šalna kvepiantį obuolį, Kukulis susimąstė apie apvalumus. Aptakius linkius, hipnotizuojančias spirales ir niekada, net rudenį, nesibaigiančius apskritimus. Visų jų Kukulio gyvenime buvo likę stebėtinai mažai.

Planuodamas kasdienius žingsnius nuo pečiuko iki malkinės, atostogas užu miško ar net šventę bičiuliams, jis visada sau nusibrėždavo griežtą liniją: Nuo (čia) –> Iki (štai to Rezultato). Jos smaigalys šauniai žvelgdavo aukštyn kuo statesniu kampu, o pačiai linijai nebuvo leista nukrypti į šoną, pasikeverzoti pakeliui ar, neduokdie, pasisukti atgalios. Juk tokia kelionė Rezultato link būtų neefektyvi, negreita ir, baisiausia, neprognozuojama! O Rezultatas visada būdavo aiškus ir labai ryškus, tiesia letena pasiekiamas.

Kasdien stumdydamas savo pasaulio orbitą tik tiesiomis trajektorijomis, Kukulis palaipsniui visai pamiršdavo ją pasukti, apversti ar išsiūbuoti. Ir jau neprisimindavo, kokie jaukūs ir mažus stebuklus nešantys yra aptakūs linkiai. Paslaptingi posūkiai ir romūs vingiai likdavo tik upėms – Kukulio gyvenimas garmėjo tiesiais melioraciniais kanalais.

Ir tas tiesus skubėjimas tądien Kukuliui pasirodė jau per daug viską okupavęs. Net ir laikas (o kas gi yra labiau už jį neapčiuopiamas?) jau buvo įspraustas į kryptingas „Nuo…Iki, Nuo…Iki, Nuo…Iki“ linijas. Kur pasislėpė lėtai besisukantys, neskubriai vienas kitą keičiantys, visų atsakymų tiesiame kelyje neieškantys laiko ratai? Kai viskas – vis aplink, vis sugrįžta ir vėl sudiev. Tik jau kiek kitaip, tik niekad taip pat.

Tąryt, prakandęs auksuojantį obuolį, Kukulis lėtai, pasimėgaudamas suko aštuoniukes po savo sodą. Ir galvojo, kad niekada, oi niekada jis nenori būti kaip tas pakelėj paliktas sunkvežimis: ant savo ašių ratus pasikabinęs, šis juos naudojo tik tiesiems greitkelių kilometrams matuoti ir dideliems, ypač svarbiems kroviniams vežti.

Remia LIETUVOS KULTŪROS TARYBA

Kategorijos: Grožinė kūryba, Kūryba, Saulės arkliukai, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: